Apokalipsės nuojauta: kaimyninės šalies diktatorius įgyvendina savo pažadą užtvindyti Lietuvą nelegalių migrantų būriais. Nors sienos kirtėjų skaičius kol kas artėja tik prie pusantro tūkstančio, šalyje kyla nemaža panika, Aleksandrui Lukašenkai glostanti širdį. Mūsų prezidentas tyli, vyriausybė, panašu, nežino, ko griebtis, savivaldybės kratosi esamos ir gresiančios naštos, kurios esą nepakelia. Nors nelegalių migrantų neįmanoma išsiųsti tiesiog į Mėnulį.

Vidaus reikalų ministerijos nuotr.

Reikalas Rytų kaimynystėje esančioje šalyje, atrodo, pastatytas politiniu-pramoniniu būdu: migrantų turizmu užsiima oficialios režimo turizmo organizacijos, keliolika įvairių oro kompanijų reisai į Minską per savaitę. Vėliau migrantai gabenami tiesiog į baltarusių pasieniečių apygardas, kur mielai palydimi ligi Baltarusijos ir Europos Sąjungos, taigi, ir Lietuvos ribos, sakydami, kad už pasienio žymų – jų išsvajotoji Vokietija. Kaip sakoma – pilnas servisas už keliolika tūkstančių eurų sumą kiekvienai galvai, kurią migrantai pakloja dar savo gimtinėje.

Visi atvykėliai žino pagrindines teises. O svarbiausia tai, kad ES šalies pasieniečiai jų negins atgal guminėmis lazdomis ar metalinėmis kulkomis, nes tai jau – Europa. Savo ruožtu suprantanti dar svarbesnį dalyką: kad tai yra irgi Žmonės. Tokie pat, kaip šimtai lietuvių prieš tris dešimtmečius, užtvindžiusių Skandinaviją, Britų salas ir tą pačią Vokietiją, išmokę vieną reikalingą slaptažodį „prieglobstis”. Irgi žmonės, tik jų niekas Europoje nenori, išskyrus atitinkamų krypčių aktyvistus-nevyriausybininkus.

Problema su sunkiai atrandama išeitimi iš jos. Kol kas tas skaičius – tik pusantro tūkstančio, o kas bus, jeigu migrantus pradėsime skaičiuoti dešimtimis tūkstančių?

Ponas Lukašenka – bičas su polėkiu, mėgsta durti ten, kur skauda. Ypač jeigu mato, kad skauda. Ir duria tiems, kurie klykia iš skausmo labiausiai – pirmadienį Latvijos medijose neradau nė vieno pranešimo apie migrantų antplūdį.

Lietuva nebuvo labai solidari su Graikija ir Italija, kurios ES nares kvietė solidarumo tada, kai šias šalis užplūdo panašios migrantų minios. Todėl dabar rašyti laiškus Briuselin (tiesa, aukščiausiu lygiu dabar laiškai nėra labai populiarūs šalies politikoje) kaip ir nemoralu, nors gal ir teks. Net manantis, kad ne laiškais yra sprendžiamos problemos, mūsų prezidentas negalės ilgai ignoruoti problemos. Beveik esu tikras – ir laiškus rašys, ir kalbėte kalbės. Nors negaliu atsikratyti iš atminties išnyrančio Klaipėdos universiteto profesoriaus Vyganto Vareikio posakio, kuris prieš keliolika metų sakė, kad žodis Lietuvos politikoje ir yra svarbiausias arba vienintelis realus veiksmas.

Gal nėra vien taip, tačiau labai netoli nuo to lygio.

Žymus ekonomistas Raimondas Kuodis siūlo migrantus laikyti „žaliaisiais žmogeliukais” (aliuzija į Krymą 2014 m. okupavusius Rusijos kariškius be atpažinimo ženklų) ir su jais elgtis atitinkamai. Čia yra problema. Migrantai nesiekia Lietuvos okupuoti ar sąmoningai destabilizuoti politinės-socialinės padėties šalyje. To siekia tie, kurie naudojasi jų noru patekti į Vokietijos rojų. O Lukašenkos ar Vladimiro Putino taip paprastai už krapo nepaimsi.

Tačiau aišku kaip dieną: Lietuvoje teks suformuluoti pagrindines, sveiku protu paremtas politikos nuostatas, kaip mes gyvensime su artimiausioje ateityje aktualia legalios ir nelegalios migracijos problema. Kol kas, atrodo, kad labai trūksta lietuviškos kontrpropagandos tose šalyse, iš kurių ligi Lietuvos ateina migrantų bangos. Paprasčiausia tema, kad Lietuva – ne Vokietija.