Neteisėtų migrantų keliamas sąmyšis Lietuvoje tęsiasi. Valdžios moterys beigi vyrai Baltarusijos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos tyliu arba garsiu pritarimu organizuojamą migrantų bangą per valstybės sieną Lietuvon (jei nebūtų to pritarimo, galėtume nujausti, kad kas kažkelintas per sieną nusprendęs eiti veikėjas iš baltarusių pusės taptų rėčiu) vadina „hibridinio karo” ataka ar epizodu. Pasienio rajonų gyventojai ir vietos savivalda stačiai spardosi, siekdami išvengti net laikinos nelegalių migrantų kaimynystės. Politiniai valdančiųjų oponentai iš kailio neriasi siekdami šioje situacijoje užsidirbti reitingo taškų.

Lietuvos kariuomenės nuotr.

Mūsų riaušių policija vieną dieną ramina tai šen, tai ten įsisiautėjančias vietinių minias. Kitądien jau malšina migrantų neramumus, kuriems kažkas žadėjo šviesų rytojų, už kelionę į jį paėmė nemažus pinigus, o dabar tie nelaimingi žmonės (juk žmonės, ar ne?) gyvena kariškose palapinėse, valgo nežinia ką, nors siekia laisvės šiąpus Europos Sąjungos sienos.

Valdžios naudojamos leksikos apie „hibridinius karus” rimtai nė nevertinčiau. Greičiau tai – išgąsčio reakcija, siekiant atkreipti kuo didesnį Vakarų partnerių dėmesį į problemą. Nes p. Lukašenka tam ir yra diktatorius, kad siektų „pakakinti” ten, iš kur labiausiai dvokia.

Mąstau, kas būtų, jeigu Baltarusijoje ligi šiol, nuo sovietmečio būtų užsilikęs branduolinis ginklas (ačiū amerikiečiams, kurių pastangomis ši ginkluotė buvo perduota Rusijos kontrolei dar praėjusiame amžiuje)? Kažkas panašaus į Šiaurės Korėją… Tenykštis nevisprotis ne tik svaidosi grasinimais, bet ir laido balistines raketas badmirystei pasmerkdamas milijonus savo bendrapiliečių.

Dėl vietos gyventojų protestų, kad kaimynystėje neatsirastų laikinų stovyklų atėjūnams, tai šitai yra ne Pietryčių Lietuvos gyventojų tamsybė ar užgaida. Tai yra visos mūsų visuomenės atvaizdas veidrodyje.

Skaitau žiniasklaidos pranešimus iš Dieveniškių, Medininkų ir prisimenu vos prieš pusmetį skelbtas žinias, kaip vietos bendruomenės aršiai protestavo prieš planuojamą bendrapiliečių su specialiaisiais poreikiais įkurdinimą Žiežmariuose, Visagine, Telšių, Kėdainių, Kelmės, Panevėžio, Šilutės, Marijampolės, Akmenės, Tauragės, Vilkaviškio, Švenčionių, Pakruojo rajonuose, Kaune, Šiauliuose, Kalvarijoje, kur valstybės lėšomis buvo kuriami 28 grupinio gyvenimo namai. Dabar – pasakojama – daugelyje tų vietų nerimai nusiramino, o vietiniai su atsikėlusiais gyvenimo nuskriaustais žmonėmis gyvena net tuose pačiuose daugiabučiuose.

Gi dabartiniai valdžios oponentai irgi, ko gero, bjauriai klysta kritikuodami valdančiuosius dėl migrantų. Visai nežinia, kokia bus ši problema po poros metų. Visi šiandien tarsi turėtų būti suinteresuoti ne loti, o solidariai ieškoti visoms pusėms reikšmingų sprendimų.

Interneto amžiuje gali tekti nenorint prisiminti ne tik retoriką, bet ir rimtesnius veiksmus. Panašiai, kaip buvusiai vidaus reikalų ministrei nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos Ritai Tamašunienei dabar žiniasklaida netruko priminti, kad jau jos vadovavimo ministerijai laikais nelegalius migrantus buvo planuojama telkti ir ganyti tame pačiame Rūdininkų poligone, Šalčininkų rajone. Ji šį faktą buvo bepamirštanti.

Visų laukia kantrus ir juodas darbas, jeigu norime problemą išspręsti. Žvilgsnis į veidrodį šiuo atveju yra labai svarbus. Lengva įsivaizduoti, kad gyvenime reikia laikytis „nimbių” filosofijos (NIMBY – angl. abreviatūra – „not in my backyard”, liet. „tik ne mano kieme”). Tikrame gyvenime taip nebūna.