P0

Bibliotekos istorija, Svarbu

Ievos Simonaitytės vardo puoselėjimas bibliotekoje

Juozas Šikšnelis
2021-08-08


Kaip biblioteka, 1978 m. pavadinta rašytojos Ievos Simonaitytės vardu, puoselėja Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos metraštininkės atminimą?

Beje, dėl vardo suteikimo. Referendumo ir apklausos niekas neorganizavo, nei visuomenės, nei darbuotojų nuomonės neklausinėjo. Kaip įprasta tais laikais, supažindino su faktu. Bet pasipriešinimo nei bibliotekos viduje, nei išorėje nebuvo. Simonaitytės vardas buvo priimtas su derama pagarba. Tik vėliau, 1992 m. per pirmuosius Ievos Simonaitytės skaitymus, istorikas Mamertas Baranauskas bene pirmą kartą viešai apkaltino rašytoją aktyviai kolaboravus su tarybų valdžia (iki tol tuo ją kaltino išeiviai) ir siūlė imant pavyzdį iš kauniečių, kurie atsisakė Justo Paleckio vardo, atsisakyti Ievos Simonaitytės vardo. Konferencijos metu kilus diskusijoms, jam buvo argumentuotai atsakyta, bet istorikas dar ilgai nenurimo, savo poziciją dėstydamas žiniasklaidoje.

Rašytojos vardo suteikimo bibliotekai vakaras. Iš kairės: poetas Eugenijus Matuzevičius, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Seilius, LKP komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas, Valentinas Malukas, Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Novagreckienė ir Kultūros darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininkė Angelė Petkevičienė. Fotografija iš KLAVB archyvo.

Dar iki tol biblioteka minėjo rašytoją: 1972 m. sausio 26 d. vyko literatūrinis vakaras jos gimimo 75-osiomis metinėms. Vakarą vedė A. Sabaliauskienė, pranešėjas – S. Skeivys, dalyvavo poetas S. Šemerys, kūrinių ištraukas skaitė N. Narijauskaitė, V. Kancleris, A. Šimanskis. Muzikinę programą atliko ŠPI muzikos fakulteto studentai. Vakaras vyko ne bibliotekoje, bet talpioje Statybos tresto kultūros rūmų salėje. Dalyvavo 200 klausytojų.

Nuo 1979 m. kasmet sausio mėnesį buvo minimos rašytojos gimimo metinės. Ta pati vedėja, tas pats pranešėjas, keitėsi tik aktoriai ir vieta, statistikoje nurodoma, kad visuose renginiuose dalyvavo daugiau nei 100 klausytojų.

1980 m. sausio 16 d. paminėtos 83-iosios gimimo metinės. Ta pati vedėja ir tas pats pranešėjas, bet dalyvavo visas būrys vietinių rašytojų ir literatų, minėjimas vyko skaitykloje, dalyvavo 179 klausytojai. Tuo pačiu formatu rašytojos gimimo metinės buvo minimos: 1981 m., 1982 m., 1983 m., 1984 m., o 1987 m. 90-mečio proga organizuoti net penki vakarai, tarp jų ir „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje, kur buvo įteikta pirmoji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija rašytojui Romui Sadauskui.

Literatūros vakaras vyko ir 1990 m. Tie patys vedėjai, pranešėjai ir dr. A. Žalys bei būrys klaipėdiečių rašytojų, literatų.

Meniniai akcentai

Pirmoji kregždė – 1984 m. virš paveldinio pastato durų sumontuotas dailininko Algimanto Giedrimo vitražas „Ieva Simonaitytė“.

1985 m. biblioteka įsigijo Edvardo Malinausko tapybos darbą „Ieva Simonaitytė tarp savo personažų“. Jis kainavo tuomet pasiutiškus pinigus – apie 2 tūkst. rublių (derėtų priminti, jog pats kukliausias tarybinis automobilis „Zaporožec“ kainavo 4 tūkst. rub.). Pradžioje darbas kabojo bendrojoje skaitykloje ant galinės sienos, kurią kažkada „puošė“ paveikslas su Leninu ir Stalinu. Dabar E. Malinausko paveikslas atrado savo vietą skaityklų hole.

Skulptorius Justas Mickevičius padovanojo gipsinį rašytojos bareljefą, kuris kažkada kabojo Lituanistikos skaitykloje, II bibliotekos rūmuose, o dabar puošia bendrosios skaityklos salę.

2007 m. pirmojo aukšto fojė sumontuotas kauniečio menininko Zenono Vaičekonio stiklo pano. Tai specialiai šiai erdvei sukurtas didelio formato (220×430 cm), bet vizualiai lengvas meninio stiklo darbas, puikiai derantis šiuolaikiniame bibliotekos interjere. Taisyklingo stačiakampio centrinėje dalyje įkomponuotas rašytojos portretas, fono plokštumą užpildo I. Simonaitytės kūrinio faksimilė. Vyraujantys žalsvi melsvi atspalviai kuria susikaupimo nuotaiką.

Dar derėtų paminėti vieną renginį: 2013 m. rugsėjo 11 d. buvusiame Angerburge (dabar Lenkijos Respublika, lenk. Węgorzewo, liet. Ungura) miesto centrinėje aikštėje buvo iškilmingai atidengtos keturios atminimo lentos, kuriose lenkų ir lietuvių kalbomis bei nuotraukomis pasakojama apie I. Simonaitytės ryšius su šiuo miestu, pateikti jos atsiminimai apie asmenis, kurie ją globojo ir padėjo čionykštėje ortopedinėje ligoninėje sustiprėti bei pradėti vaikščioti be ramentų. Šventėje dalyvavo Lietuvos diplomatai Lenkijoje, o tuometinis bibliotekos direktorius J. Šikšnelis lenkiškai sakė kalbą.

Vengoževo aikštė. Juozo Gečo nuotr.

2018 m. jau nuvilnijus I. Simonaitytės 120-ųjų metinių šurmuliui, mažajame bibliotekos kiemelyje buvo atidengtas rašytojos suolelis. Savaime aišku, kad ant to suolelio I. Simonaitytė niekada nesėdėjo, bet idėja direktoriui J. Šikšneliui gimė pasidairius po Lietuvą, kai vienur ar kitur buvo statomi suoleliai su kultūros ir meno veikėjų skulptūromis: Druskininkuose suolelis su D. Banioniu, Nidoje – su V. Kernagiu. Tada ir kilo mintis: I. Simonaitytės suolelis be I. Simonaitytės. Mintį ir idėją išplėtojo dailininkas Romas Klimavičius, pačiam suoleliui suradęs lenkto beržo kamieną, primenantį „S“ raidę, o priešais suolelį vario skardos, kurią padovanojo UAB „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas, ovalą su rašytojos autografu ir priskiriamais jai žodžiais: Paskutinio taško niekada nepadėsiu. Anot J. Šikšnelio, tai priesakas bibliotekininkams aktyviau skatinti susidomėjimą I. Simonaitytės kūryba. Ir ne tik: atidaryme direktorius kvietė šeimas, išgyvenančias santuokos krizę, prisėsti ant suolelio ir įsigilinti į rašytojos žodžius. Tai neva sustiprins santuoką, atgaivins jausmus.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Trečiojo aukšto skaityklų fojė – jau minėtas E. Malinausko paveikslas „Ieva Simonaitytė tarp savo personažų“, o po juo mažytė ekspozicija, skirta rašytojai: prof. Petro Gintalo dovanotas medalis, skirtas rašytojai (1987), skulptoriaus Motiejaus Narbuto medalis „Ieva Simonaitytė“ (1986), dailininkės Ievos Labutytės grafikos darbas „Ieva Simonaitytė“ bei jos kurti ekslibrisai, kuriuos padovanojo dailininkės sūnus Kęstutis Vanagas. Dailininkės triptikas „Mano krikštas“ (I. Simonaitytės atminimui; spalvotas lino raižinys) 1981 m. kabo laiptinėje.

Ievos Simonaitytės literatūrinė premija

Įsteigta 1987 m. sutartimi tarp „Jaunosios gvardijos“ kolūkio ir LRS Klaipėdos skyriaus. Iširus kolūkiams, premiją mecenavo Danijos-Lietuvos bendrovė „Provit. Ldt“, vėliau „Klaipėdos terminalas“. 1996 m. premijos mecenavimą perėmė Klaipėdos apskrities viršininko administracija, jos nelikus, 2011 m. vieną premiją iš savo lėšų mokėjo biblioteka (Virginijai Kochanskytei), bet 2011 m. viduryje I. Simonaitytės biblioteka ir UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas, kultūros mecenatas Rimantas Cibauskas pasirašė penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį. Po penkerių metų sutartis buvo pratęsta dar penkeriems metams, padidinant sumą iki 2 tūkst. Eur.

Ievos Simonaitytės premijos istoriją galima skirstyti į etapus:

I etapas. Biblioteka nedalyvauja premijos skyrime, išskyrus J. Šikšnelį, kuris komisijos nariu buvo nuo pat pradžių.

1. R. Sadauskui – 1987 m. už knygą „Ežerėnų papartis“

Pirmosios Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos įteikimas rašytojui Romui Sadauskui. „Jaunosios gvardijos“ kolūkio kultūros namuose Agluonėnuose. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos aps. I.Simonaitytės VB) nuotr.

2. V. Kubiliui – 1988 m. „Ievos Simonaitytės kūryba“

3. K. Kaukui – 1989 m. „Musei geriau“

4. O. Pajėdaitei – 1990 m. „Ji buvo Simonaitytė“

5. S. Jonauskui – 1991 m. „Šiuolaikiniai rugiai“

6. V. Nausėdui – 1992 m. „Saulėlydžio žaros“(po mirties)

7. J. Marcinkui – 1993 m. „Juodieji gandrai“

8. B. Liniauskienei – 1994 m. „Dūžta laikas“

9. V. Brenciui – 1995 m. „Po klajonių ženklu“

II etapas. Premija įteikiama bibliotekoje.

10. R. Černiauskui – 1996 m. „Laužai palėpėse“

11. B. Aleknavičiui – 1997 m. „Vakarė žvaigždė“

12. D. Kaunui – 1998 m. „Klaipėdiškė“, „Mažosios Lietuvos knyga“

13. E. Barauskienei – 1999 m. „Vyžeikių karalienė“

14. G. Grajauskui – 2000 m. „Kaulinė dūdelė“

15. J. Šikšneliui – 2001 m. „Kryžiau žalio medžio“

16. A. Žaliui – 2002 m. „Gyvenimo metaforos ieškant“

17. N. Kepenienei – 2003 m. „Tititatos užbuti“, „Jos”

18. D. Kšanienei – 2004 m. „Muzika Mažojoje Lietuvoje“

19. J. Mališauskui – 2005 m. „Vėjas nuo Aistmarių“

20. R. Rastauskui – 2006 m. „Kitas pasaulis“

21. A. Juozaičiui – 2007 m. „Karalių miestas be karalių“ (A. Petraitytė „Šaktarpio metas“ I D. 2005 m.; II D. 2006 m. atsisakė)

22. M. Šidlauskui – 2008 m. „Orfėjas mokėjo lietuviškai“

23. V. Kalteniui – 2009 m. „Ak, gražus dangau“

24. J. Saulėnienei ir R. Tarik – 2010 m. „Nugrimzdusi Klaipėda“

III etapas. Premiją finansuoja biblioteka.

25. V. Kochanskytei – 2011 m. CD „Ak, buvo visko“

IV etapas. Biblioteka pasirašo sutartį su mecenatu UAB „Mūsų laikas“.

26. E. Karnauskaitei – 2012 m. „Pasaulio krašte“

27. S. Isajevui – 2013 m. „Metų“ vertimas į rusų kalbą ir A. Kukliui – už novelistiką

28. D. Molytei-Lukauskienei – 2014 m. „Baltojo kiro giesmynai“

29. R. Flick – 2015 m. „Emma – pastoriaus duktė“ ir trilogija „Šiaurės Sachara“ bei „Paskutinis traukinys“

30. A. J. Navickui ir J. Kantautui – 2016 m. už pastarųjų metų kūrybą ir viso gyvenimo nuopelnus

V etapas. Sutartis pratęsiama dar 5 metams.

31. A. Eidintui – 2017 m. „Pūga prie Mėmelio“

32. S. Poškui – 2018 m. už kūrybą vaikams

33. D. Kaunui – 2019 m. „Aš esu Ertmė“

34. J. Šikšneliui – 2020 m. „Praeities dulkės – mirties šešėliai“

35. D. Latvei – 2021 m. už istorinį novelių romaną „Memelio gaisras“.

Ievos Simonaitytės skaitymai

Idėja organizuoti Ievos Simonaitytės skaitymus gimė 1992 m. Pirmieji skaitymai prasidėjo ir baigėsi skandalu. Istorikas M. Baranauskas savo pranešimu sukėlė karštą diskusiją, pirmiausiai aršiai sukritikavęs renginio žanrą – skaitymus, o vėliau be užuolankų ir kompromisų pareiškęs, kad I. Simonaitytė buvo kolaborante ir jos vieta, jei ne istorijos šiukšlyne, tai gilioje užmarštyje. Biblioteka ir darbuotojai turi ne tik atgailauti, bet kuo skubiau atsisakyti jos vardo. Rašytoją ginti ėmėsi doc. A. Žalys, bet prelegentas jo ir kitų pasisakiusių argumentų nepajėgė išgirsti.

Vieni pirmųjų Ievos Simonaitytės skaitymų. Pranešimą skaito M. Šidlauskas, stovi J. Šikšnelis, sėdi iš kairės B. Aleknavičius, D. Kšanienė. 1992 m

Kraštotyrininkas A. Kenešis kalbėjo apie jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ ir jaunosios Evės veiklą joje, bibliografė J. Urbikaitė nagrinėjo rašytojos kūrinių vertimus į kitas kalbas, Klaipėdos universiteto doc. A. Drukteinis apie rašytojos kalbos ypatybes, J. Šikšnelis apie išeivių požiūrį į I. Simonaitytę.

Diskusiją laikraščio puslapiuose vėliau pratęsė mokytojas S. Skeivys, karštai įrodinėdamas, jog žodis „skaitymai“ yra neteiktinas, nevartotinas, ji reikia keisti ir apskritai biblioteka užsiiminėja niekais, o ne rimtais renginiais.

1993 m. skaitymai praėjo be sensacijų ir skandalų. Buvo perskaityti penki pranešimai: doc. J. Mališauskas kalbėjo apie Mažosios Lietuvos mažai žinomą rašytoją Liudviką Bačką; kraštotyrininkas, žurnalistas ir fotografas B. Aleknavičius nagrinėjo naują požiūrį i lietuvininko sąvoką; kraštotyrininkas A. Kenešis – Klaipėdos krašto gyventojų santykius; KU dėstytoja S. Kondratienė skaitė pranešimą „Vaikystė I. Simonaitytės kūryboje“; KU studentė G. Plačaitė nagrinėjo Vydūno poeziją. Renginys pakeitė vietą – vyko periodikos skaitykloje. Vienas pranešėjas neatvyko.

Metais vėliau bendrojoje skaitykloje vyko kiek netradiciniai skaitymai – Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatų kūrybos vakaras. Dalyvavo rašytojai K. Kaukas, J. Marcinkus, B. Liniauskienė, S. Jonauskas ir būrelis aktorių, deklamavusių laureatų kūrybą.

1995–1998 m. bibliotekos iniciatyva, padedant LRS Klaipėdos skyriui ir Jaunimo centrui, remiant „Klaipėdos“ laikraščio redakcijai, buvo organizuojami regiono mokyklų moksleivių rašinių apie rašytoją, jos kūrybą ir kūrybos objektą – Mažąją Lietuvą – konkursai. Konkursų laureatai savo kūrinius pristatydavo skaitymuose. Vėliau pastebėta, jog metams bėgant rašinių lygis krenta, todėl nutarta daryti pertrauką.

Aštuntieji Ievos Simonaitytės skaitymai atgimė 2003 m., kai idėją materialiai parėmė Klaipėdos kultūros skyriaus. Šį kartą tribūną užėmė studentai, perskaitę referatus apie rašytojos gyvenimą, sudėtingą asmenybę, plačiašakę kūrybą.

2004 m. skaitymai buvo skirti lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui. Juose miesto mokslininkai skaitė pranešimus apie Mažosios Lietuvos indėlį išsaugant lietuviškumą.

Dešimtieji – jubiliejiniai – skaitymai vyko be įprasto sukaktuvėms šurmulio. Tik dalykiškas pokalbis ir begalinis susirūpinimas slopstančiu Ievos Simonaitytės balsu. Organizatoriai pabandė atgaivinti moksleivių rašinių apie lietuvininkus tradiciją, bet jų kvietimas susilaukė menko dėmesio. Komisijos nuomone, vienintelis Klaipėdos Ievos Simonaitytės pagrindinės mokyklos moksleivės Skaistės Stučkaitės rašinys „Pradžia“ (mokytoja R. Baranskienė) atitiko reikalavimus, todėl buvo apdovanotas ir autorės paviešintas skaitymuose.

Toliau institucijų, „nešiojančių“ rašytojos vardą, atstovai prisistatinėjo ir diskutavo apie tai, kodėl Ievos Simonaitytės vardas nyksta iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio. Jau minėtos I. Simonaitytės mokyklos direktorė G. Skunčikienė taikliai pastebėjo, jog mokyklų programose neliko I. Simonaitytės kūrybos. Jai antrino prof. D. Kšanienė: pasitaiko, kad studentai nežino, kas yra Mažoji Lietuva. Diskusijos vedėjas J. Šikšnelis retoriškai klausė: kas, kokie rašytojai, kokiais atrankos principais, kieno valia pakliūna į mokyklų programas?

Priekulės I. Simonaitytės mokyklos mokytoja E. Barauskienė papasakojo, ką turinti savo muziejuje. Kraštotyrininkas B. Aleknavičius prisiminė savo vargus, kai bandė raštų leidėjams įpiršti I. Simonaitytės laiškus. Prof. D. Kšanienė klausė: ar ne geriau, jei viskas apie asmenį būtų sukaupta vienoje vietoje? J. Šikšnelis teigė, kad I. Simonaitytės bibliotekos žmonės neatsisako rūpesčių ir noriai imasi iniciatyvos koordinuoti informacijos apie I. Simonaitytę sklaidą. Nutarta bibliotekos svetainėje sukurti rašytojos puslapį.

Nuo 2006 m. skaitymai – dinamiškesni, neapsiribojantys vienu renginiu, siekiantys moderniomis technologijomis ir įtaigiu lektoriaus žodžiu sudominti kuo didesnį būrį moksleivių. Miesto mokyklų vyresniųjų klasių moksleiviams siūlomos ekskursijos po naująją biblioteką su pamokėle apie Ievą Simonaitytę „O jeigu taip parašiau, tai taip ir bus buvę“. Pamokėlės vyksta skaitykloje, kurioje parengta nuolat veikianti I. Simonaitytės kūrybos ir literatūros apie ją ekspozicija. Pamokėlių metu moksleiviai turi galimybę išgirsti rašytojos balso įrašą bei įtaigų lektoriaus žodį.


    2021-08-08

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt