„Atvira Klaipėda” dar viename ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinyje toliau pasakoja, kaip vyko pirmoji, prieš 87-erius metus, 1934-ųjų rugpjūtį Klaipėdoje surengta Jūros šventė, ir kokios buvo jos pasekmės.

Pirmosios Jūros šventės akimirka. Kupiškio etnografijos muziejaus nuotr.

Antroji diena – su prezidentu

Laikraščio teigimu, naujos minios žmonių į šventę traukė ir sekmadienį. Antroji šventės diena prasidėjo iškilmingos pamaldomis visose bažnyčiose. Katalikų bažnyčioje mišias laikė Nepriklausomybės akto signataras, buvęs Seimo pirmininkas, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis.

Apie pusę vienuoliktos toje pačioje vietoje, prie jūros, kur vyko ir šeštadienio iškilmės, anot „Lietuvos aido”, susirinko kelių dešimčių tūkstančių minios, daugybė organizacijų su vėliavomis, kariai.

„Svečių tribūnoje buvo matyti daug garbingų asmenų iš Kauno, Klaipėdos miesto ir krašto. <…> Atidarymo kalbas pasakė vyriausio jūros dienai ruošti komiteto pirmininkas inž. Bačelis ir Klaipėdos k-to pirmininkas prof. Šimoliūnas. Išėjusiam kalbėti tautinio atgimimo veteranui Martynui Jankui minios sukėlė karštų ovacijų. Netrukus sudundėjo orkestrai sutikimo maržą. Į iškilmes atvyko pats Tautos Vadas Valstybės Prezidentas Antanas Smetona, lydimas Klaipėdos krašto gubernatoriaus dr. J. Navako, susisiekimo ministerio inž. Stanišauskio, gen. Tamašausko, finansų yiceministerio J. Indrišiūno, aukštųjų karininkų ir Kretingos, apsk. v-ko J. Vaišnio. Kartu atvyko p. Smetonienė, p. Navakienė ir p. Stanišauskienė. Aukštuosius svečius sutiko tautiniais rūbais apsirengusios mergaitės. Pasisveikinęs su kariuomenės dalimis ir išsirikiavusiomis organizacijomis, Tautos Vadas su palydovais užlipo tribūnon. Minios iškėlė ovacijas”, – rašė laikraštis.

Prezidentas Antanas Smetona ir šventės Klaipėdos organizacinio komiteto pirmininkas Jonas Šimoliūnas eina pro minias ties šiauriniu molu. Lietuvos jūrų muziejaus archyvo (R. Beniušio) rinkinys nuotr.

Jis pateikė ir visą A. Smetonos pasakytą kalbą.

„ Nėra buvę atgimusioje Lietuvoje to­kios valandos, kaip šitoji, kurią dabar gyvename. Minių minios stovi susirinku­sios toje mūsų Baltijos pajūrio vietoje, kur mūsų atgijusi tauta laisvai bendrau­ja su visu pasaulio, kur eina mūsų krašto gėrybių mainai su kitų tautų gerybėmis.

Tas tvarkingai suburtas minias atvedė čionai vieningas tikslas pareikšti visiems, kad lietuviai atjaučia ir supranta jūros svarbą savo tėvynės laisvei, kad jie savo jūros teisę saugos ir gins, kiek tik galės.

Pirma tokia didinga šventė laisvoje Lietuvoje, ji paliks mūsų atmin­tyje, paliks ir mūsų tautos istorijoje.

Nuo Baltijos jūros ligi Juodųjų marių ėjo senovėje Lietuvos Imperija. Kad ji tokia buvo, mes didžiuojamės. Lietuviai gynė pajūrius, bet neįveikė išsaugoti sa­vo teisės jūroje, neįstengė sukurti nei savo laivyno, nei sudaryti savos laisvos pre­kybos. Kad tatai jiems nepavyko, tai gal dėl to dingo ta didžiulė Imperija ir vos išliko pati tauta, suskaldyta, nukamuoja.

Šiandien mes suprantame savo praeities klaidas, o gal ir nuodėmes, ir norime jas taisyti, norime atgailėti. Lietuviai dabar nesigailės jokių aukų saugoti ir ginti sa­vo jūros teisei. Tik arti šimto kilometro ilgumo jie teturi: pajūrio, tik vieną Klai­pėdos, uostą, bet daugiau ir nesiekia tu­rėti, nepavydi savo kaimynams, daug daugiau turintiems iš jūros pakraščio ir daug geriau įtaisytų uostų. Tenkindamiesi kuo turi, jie nori draugiškai gy­venti su visais savo kaimynais. Niekur niekam neužstojam jūros kelio, visi kaimynai ją kuo patogiausiai pasiekia visomis linkmėmis.

Jei kas kėsintųsi siaurinti mūsų jūros pakraštį ar užgrobti mūsų vienintelį uos­tą, tai kėsintųsi pavergti visą Lietuvą. Jis būtų vergas, jo prekybai būtų statomos sunkiausios sąlygos ir veikiai butų išbrauktas iš laisvųjų valstybių tarpo. Šitą manydami, mes labai branginame savo pajūrį.

Iš neatmenamo meto, dar žiloje seno­vėje, kurios joks raštas nėra užrašęs, lie­tuvių padermė ir jų giminaičiai, latviai ir prūsai, yra įsikūrę Baltijos pajūryje. Taigi mūsų jūros teisė eina iš senų senovės, mes esame tikrieji jūros tėvonys. Ir kai vyrai barzdoti, kaip iš tolo atplaukusius galindus vadina mūsų daina, iš jūros iškopę ­plėšė ir žudė mūsų ramųjį pajūrį, kai puolė jį ir šimtmečiais kamavo kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, tai mūsų proseniai nepasidavė tiems grobuonims ir savo krauju ir savo gyvybe gynė ir apgynė savo tėvonių teisę. Mūsų protėvių kovą dėl Baltijos pajūrio laisvės yra kruvina drama, kronistų užrašyta, mūsų pi­liakalnių paliudyta. Skaitykite ją ir sekite, pamatysite kokios būta jos baisios, kokios šiurpulingos! Žuvo nelygioje kovoje mūsų giminaičiai prūsai ir užleido savo tėvų žemę žiauriesiems atėjūnams, tik neilgas jūros pakraštys, tekęs atgimu­siai Lietuvai, buvo atlaikytas mūsų seno­vės didvyrių karžygių. Jų dėka mums tapo Baltijos jūra vėl prieinama tapo mūsų tautai plaučiais, kuriais gali sveika laisvai kvėpuoti, tapo keliu, kuriuo gali bendrauti su visu pasauliu. Iš to palikimo eina mums pareiga kietai įsitvirtinti prie jūros ir budriai ją saugoti, ginti Klaipė­dos uostą kaip langą, pro kurį geriau įmatoma šviesa, kaip vartus, pro kuriuos visi keliai laisvi.

Kaip senovėje kalavijuočių ir kry­žiuočių ordinams ne Kristaus evangelija ir ne krikščionių mokslo šviesa Pabaltyje rūpėjo (jie tik buvo apsimetę ją skleidžią), o tik šio krašto, žmonės pavergti ir jų turtą naudoti, taip ir dabar RYTŲ ERDVĖS IEŠKOTOJAMS maga smur­tu pralobti svetimomis žemėmis.

Kaip se­novėje tie ordinai ieškojo savo plėšriems žygiams užuojautos galingoje Romoje vi­sokiais neteisingais pasakojimais apie Pabaltijo tautas, taip dabar jų palikuonys, ieškodami čia sau erdvės, stengiasi falsifikuoti mokslu civilizuotam pasauliui įrodyti, kad lietuvių giminės senovėje nėra buvę nei Klaipėdos krašte, nei iš viso pa­jūryje. Netiesa toli galima nueiti, bet nebegalima grįžti. Išmanydami to lietuvių priežodžio svorį turime tiesa kovoti prieš melą, turime tikrojo mokslo šviesoje parodyti civilizuotam pasauliui, kad lietuvių tauta šiame pajūryje iš senų senovės yra gyvenusi, kad ne mes, o jie, erdvės ieš­kotojai, yra čia atėjūnai.

Klaipėdiškiai ir kitos, lietuvių giminės šakos, skaitykite senovės raštus ir įsitikinkite, kad šian­dien skleidžiamos žinios apie Jus yra Jū­sų gero vardo niekinimas – Jūs ne atėjūnai, o iš gilios senovės savo žemės vaikai.

Kaip Jūsų giminaitis Natangas Henrikas Montė karžygiškai gynė Jūsų krašto laisvę nuo ordino, taip ir Jūs ginkite nuo erdvės ieškotojų savo autonomiją, Jums Lie­tuvos suteiktą, budėkite, kad jos pamatų šie neparaustų savo klastingais žygiais. Visa Lietuva Jums padės, rūpindamasi Jūsų materialine ir dvasine gerove. Tik būkite jai ištikimi, kaip buvę, bendraudami su visa lietuvių tauta.

Ši nepaprasta iškilminga diena tegu bus visą mūsų pažadas, kaip ir priesaika Aukščiausiajam, akivaizdoje jūros, amžinai banguojančios ir putojančios, ūžimu ir audromis giedančios garbės giesmę tiems, kurie jos nebijo, bet ją myli, — tegu bus priesaika, kad mes ne­ tik jąja grožėtis bei gėrėtis mokame, bet kad ir gebame jai aukoti savo gyvybę. Ir šimto kilometrų platumo, kaip esu pradžioje minėjęs, neturime jūros pakraščio, taigi kuo mažiau jo turime, tuo daugiau privalome vertinti. O kaip geriau gali­me ką vertinti, jei ne savo rūpestingu darbu?

Jūros dienos metu kalbą sako prezidentas Antanas Smetona. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Bendromis tautos pastangomis kelsime pajūrio gyventoją gerovę, kad visi būtų pertekę lobio ir šviesia tautiška sąmone atkutę. Kurie tik vikresni, tai talkon pajūrio darbui.

Savo jūros teisę įgalėsime apsaugoti tiek, kiek būsime stiprūs sausumoje, kiek savo darbštumu ir mokėjimu spiestis apie vadovybę, pasirodysime tautų rungtynėse, kiek mokėsime pakelti ir sutvir­tinti visą krašto buitį. Vertinant jūrą, džiaugiantis jos keliais ir didžiuojantis Klaipėdos kraštu, nereikia pamiršti Vil­niaus krašto. Juk ir Vilniaus krašte yra mūsų giminaičiai, to paties kraujo, tos pačios dvasios ir istorijas, kaip visa mū­sų tauta.

Taigi, pasižadėdami niekuomet neapleisti jūros, mes turime akivaizdoje Vilnių ir Klaipėdą. Mūsų Klaipėda su pajūriu ir mūsų Vilnius. Visas pajūris apšlakstytas mūsų protėvių krauju, to mes nepamiršime, seksime ją pėdomis ir sun­kiomis valandomis nenusiminsime, dėl to laimėsime. Tas gausingas suvažiavimas iš visos Lietuvos nėra tik smalsumas pa­matyti jūrą, bet yra didžiausias pasiryži­mas dirbti ir taip gyventi, kad visa Lie­tuva mokėtų įsigalėti jūroje. Mūsų jūra, mes jos niekam ir niekuomet neatiduosime. Toks mūsų pažadas turi būti tesėtas. Jūros diena teprimena tatai visiems”, – kalbėjo A. Smetona.

Anot laikraščio, kai A. Smetoja pabrėžė, jog Lietuva savo uostu leidžia naudotis visiems, „tartum patvirtindamas tą Tautos Vado pareiškimą į uostą majestotiškai įplaukė didžiulis SSSR prekybos laivas”. A. Smetonos kalbą, pasak jo, palydėjo „didžiausios ovacijos” ir himnas, po kurio prasidėjo kariuomenės ir organizacijų paradas, palydėtas penkių lėktuvų pasirodymo.

Jūros dienos akimirkos: Antanas Smetona priima paradą (kairėje šalia jo Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Martynas Reizgys, jos nariai Žvilius ir Jonušaitis, dešinėje – jo paties ir gubernatoriaus Jono Navako žmona. Antrojoje koliažo nuotraukoje – gubernatorius ir žemaičių vyskupas Staugaitis. Trečiojoje – prof. Šimoliūnas, Martynas Jankus, latvis profesorius Balodis ir generolas Nagevičius. Ketvirtojoje prezidentą pasitinka Klaipėdos įgulos vadas Lanskoronskis ir pulkininkas Pundzevičius. Apačioje iš kairės žygiuoja Klaipėdos įgulos kariai, jaunalietuviai ir skautės.

Po šios šventės dalies A. Smetona su kitais aukštaisiais svečiais garlaiviu „Vilnius“ išplaukė į marias, kur jau buvo surengtas „įspūdingas vandens paradas”, kuriame dalyvavo keli šimtai laivelių ir jachtų. Paradą pratęsė 30 burinių laivų žvejų regata.

Prieš išvykdamas iš Klaipėdos A. Smetona dar dalyvavo iškilmingame Klaipėdos lietuvių jachtklubo atidarymo reginyje.

„Lietuvos aidas” rašė, kad JAV lietuvių jaunuomenės veikėjas Juozas Januškevičius „padarė ištisą filmą jūros dienos Klaipėdoje”, kuriame buvo užfiksuota ir visa prezidento kalba.

Matė ir finansinę naudą

Pasibaigus šventei „Lietuvos aidas” skelbė, kad joje dalyvavo apie 60 000 žmonių iš visos Lietuvos kampelių. 35 000 iš jų suvažiavo traukiniais. Esą dalyvavo ir keliolika tūkstančių žmonių iš pačio Klaipėdos miesto ir krašto.

„Oras pasitaikė labai gražus. Tas didžiausia dalimi it nusvėrė gražų šventės pasisekimą”, – rašė laikraštis.

Jūros dienos akimirkos: A. Smetona įteikia Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkui Martynui Reizgiui Šaulių žvaigždės ordiną, Klaipėdos krašto sukilimo aukų pagerbimas, Klaipėdos žvejų paradas Kuršių mariose ir jį stebinti minia. „Mūsų krašto” iliustracija.

Kartu jis teigė, jog svečių galėjo būti dar daugiau, bet Vokietijos valdžia esą trukdė Ryprūsių lietuviams vykti į ją.

„Iš Tilžės gautomis žiniomis, Prūsų lietuviai ruošėsi gausiai dalyvauti Klaipėdoje įvykusioje Lietuvos Jūros Dienoje. Buvo susiorganizavusios kelios ekskursijos iš Tilžės ir kitų didesnių vietų Prūsų Lietuvoje. Tačiau vokiečių valdžios vietos sutrukdė išvykti, kai kur net buvo pavartoti grasinimai”, – teigė laikraštis.

Jis taip pat dalinosi kolegų iš Klaipėdos laikraščio „Ostsee Beobachter“ skaičiavimais, kad šventės metu 27 000 žmonių naudojosi autobusais ir tramvajais, apie 5 000 plaukiojo žvejų laivais ir miesto garlaiviais.

„Už pasivažinėjimą mokėta nuo 50 centų iki vieno lito. „Ostsee Beobachter“ mano, kad 50.000 ekskursantų Klaipėdoje paliko vidutiniškai po 5 litus, kas sudarytų 250.000 litų”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Nuskendo nemažai žmonių

Kiek vėliau laikraštis apžvelgė ir liūdnąsias šventės pasekmės – kai kuriems pirmoji pažintis su jūra tapo ir paskutine.

„Apytikriomis žiniomis, rugpjūčio 11-13 dienomis iš viso Klaipėdos pajūryje nuskendo per dešimtį žmonių. Lankiusių pajūrį svečių nelaimei, tomis dienomis, itin rugpjūčio mėn. 13 d., šėlstančios jūrų bangos nepaprastai traukė į jūros gilumą. Todėl nenuostabu, kad per trejetą valandų nuskendo apie 5 žmonės vienoje vietoje. Žymėtina, kad pirmą kartą lankiusieji svečiai iš pradžių nebuvo įspėti apie esamą banguotos jūros pavojų ir nebuvo organizuotos pagalbos. Tik po to, kai pastebėtos skaudžios jūrų aukos, susidomėta maudyklių lankytojais. Vietos spauda jau dažnai raginusi tam tikras vietas susirūpinti organizuota skęstantiems pagalbą, tačiau iki dabar didžiausia Klaipėdos pajūrio lankytojų dalis buvo be jokios pagalbos. Gerai, kad atsitiktinai pajūryje pasitaiko mokąs gerai plaukti praeivis gelbėti skęstančius arba nelaimingais atvejais suteikti pirmąją pagalbą”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Kitame numeryje jis detalizavo, kad Kopų inspekcijos žiniomis, nuo rugpjūčio 11 iki 13 dienos jūroje prie Klaipėdos nuskendo 6 žmonės, trys nelaimėliai tada jau buvo aiškūs: 35-erių Fortūnas Andriulis iš Kelmės valsčiaus, 22-erių Pranciškus Rūta iš Zarasų ir Juozas Kamantauskas iš Kauno. Kitų skenduolių asmenybės dar nebuvo nustatytos.

„Iš viso tomis dienomis išgelbėta apie 30 žmonių. 13 dieną jūra buvo ypatingai klastinga, žmonės buvo iš anksto perspėti, bet daug kas perspėjimo nepaisė, ir kai kuriuos beveik varu teko grąžinti iš pavojingų vietų”, – jau kiek kitokią nelaimių versiją tada dėstė laikraštis.

Specialiame informaciniame vadove šventės dalyviams buvo paskelbtas perspėjimas besimaudantiems.

„Besimaudant neiti toli į jūrą, nes per paskutinias dienas išnešta daug duobių, kurios gali įvesti besimaudančius į gyvybės pavojų”, – buvo rašoma jame.

Rugpjūčio 30-ąją „Lietuvos aidas” jau konstatavo, kad per pačią Jūros dieną nuskendo tik vienas žmogus – tolokai nuo oficialios maudymosi vietos Melnragėje plaukiojęs Andriulis iš Varginiškių kaimo Kelmės valsčiuje. Lairkaštis informavo, kad rugpjūčio 13 d. nuskendo kaunietis Jonas Kamantauskas ir Pranas Rūta iš Gargždų. Iš viso tomis dienomis skendo 34 žmonės.

„Sanitariniais” šventės reikalais besirūpinęs daktaras Jonas Čeponis konstatavo, kad „Jūros dienomis, nežiūrint didžiausios spūsties, ypatingai stotyje ir prie uosto, dideliu nelaimių nebuvo”.

„Daugiausia buvo apalpimu, toliau nikstelėjimų ir lengvų sužalojimu. Iš viso buvo suteikta pagalba per 600 žmonių. Buvo pastebėta ir keletas susirgimų angina. Apalpusias ir šiaip susižeidusius rinko minioje paskirstyti sanitarai ir automobiliais buvo pristatomi į punktus. Specialus skrajojantis būrys apvažinėdavo nakvynių vietas ir ten pat vietoje reikalingiems suteikdavo pagalbą ar perveždavo j punktus ar ligonines. Dr. Čeponis labai patenkintas, kad atvykę į Klaipėdą ekskursantai visur gana protingai elgėsi ir dėl to nebuvo jokių dideliu nemalonumų”, – rašė laikraštis.

Vienintelė tokia tarpukariu

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, Kultūrinio bendradarbiavimo sąjunga buvo įsipareigojusi surengti Jūros dieną ir 1935 metais, tačiau tokio masiškumo renginys daugiau surengtas nebebuvo – tik 1936 m. Klaipėdoje buvo dar sykį surengta Akademinė jūros diena, dalyvių skaičiumi toli gražu neprilygusi 1934 m. renginiui. Tai lėmė, kad Lietuva, vykdydama krašto integravimo politiką liko viena prieš Vokietiją ir dėl to buvo pereita prie veiksmų, kurie galėtų sukelti kuo mažiau komplikacijų santykiuose su šia kaimyne.

„Priežastis aiškėja iš susirašinėjimo, vykusio tarp visuomenės organizacijų dėl šventės organizavimo 1935 m.: „Vyriausybė pageidauja vietoj masinės Jūros Dienos Klaipėdoj, – kaip tai buvo pereitais metais daryta, surengti lokalinius jūros paminėjimus visoje Lietuvoje. Taikantis prie tokio Vyriausybės nusistatymo, t. y. rengti tylesnį, bet visuotinį jūros paminėjimą, – didžiausios reikšmės tenka priduoti spausdintam žodžiui, kuris tokiu atveju lieka patogiausia ir sėkmingiausią propagandos priemonė“ (Lietuvos jūrininkų sąjungos Klaipėdoje kreipimasis į Klaipėdos krašto gubernatorių)”, – knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje” rašo V. Safronovas.

Kitos Jūros šventės Klaipėdai prireikė laukti 29 metus. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės, pirmoji tarybinė „Klaipėdos miesto Jūrų šventė“ surengta 1963 m. liepos 18–21 dienomis. Ši data buvo pasirinkta prisitaikant prie TSRS Karinio jūrų laivyno dienos minėjimo. Kad naujoji šventė sutaptų su šia diena, iniciatyvą parodė ir karinio laivyno karininkai.