Per tris nepriklausomybės dešimtmečius šalies medicinos sektorius išgyveno ne vieną sudėtingą reformą ir panašu, kad ateityje jų dar bus. Ypatingai mūsų sveikatos apsaugos skaudulius išryškino paskutinieji porą pandeminių metų, per kuriuos mūsų sveikatos sistemai teko itin dideli išbandymai.

Dabartinė Vyriausybė ir jos pagrindinė politinė jėga konservatoriai dar prieš rinkimus vienu iš savo tikslų įvardino šalies medicinos sektoriaus pertvarką. Lieka tik visiems suprasti,  apie kokią pertvarką galvojama. Kalbu apie Klaipėdos miesto tarybos narius pasiekusį kreipimosi raštą į vyriausybines institucijas, kuriame kalbama apie šalies sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkymo planą, paliesiantį ir Klaipėdos gydymo įstaigas.

Praėjusį mėnesį miesto Taryba nusprendė iš miesto biudžeto kišenės skirti beveik 12 mln. eurų Klaipėdos universitetinės ligoninės pastatų renovavimui, pirmiausia, ligoninės infekcinių ligų skyriui, kuriame ir gydomi pandemijos paveikti pacientai. Šis finansavimas ligoninei yra itin svarbus ir šiai dienai greičiausias įmanomas sprendimas. „Atviros Klaipėdos” nuotr.

Jau ne viena Vyriausybė diskutuoja, kad Lietuvoje gydymo įstaigų yra per daug, jas privalu optimizuoti ir reorganizuoti, neva tai užtikrins kokybiškesnį medicinos paslaugų teikimą.

Sudėtinga neprofesionalui būtų įvertinti ligoninių skaičiaus visoje šalyje poreikį, tačiau Klaipėdos mieste bet kuris klaipėdietis ar net Klaipėdos regiono gyventojas gali pasakyti, kad esant bėdai, patekti į ligoninę ir gauti paslaugas ne visada pavyksta ne todėl, kad kažkas nenori priimti ligonio iš principo, o dėl vietos stokos. Tuo metu Sveikatos apsaugos ministerija aiškina, kad „šalies ligoninėse bus mažinama 1500 lovų, o Klaipėdoje lovų mažinimas nebūtų drastiškas”. Ką reiškia „nebūtų drastiškas”?

Taupymas visada gerai iki tol, kol jis nepakenkia esminiam tikslui. Todėl visos „optimizacijos“ turi būti gerai pasvertos.

Siekiant tokio tikslo dar 2019 metais siūliau atlikti išsamią studiją, kurios pagrindu būtų moksliškai ir ekspertų lygyje parengta ilgalaikė Klaipėdos miesto ir regiono stacionaraus gydymo įstaigų veiklos strategija. Tačiau tam nepritarė ne kas kitas, o šiandieninės miesto valdžios daugumos atstovai.

Kreipimosi raštą į vyriausybines institucijas vertinu kaip diskusijos pradžią, kurios dar visai nesenai, dirbant prieš tai buvusiai Vyriausybei, nepalaikė tie patys rašto iniciatoriai. Diskusijos yra prasmingos, nes tai menas rasti sprendimus, tačiau net ir geri norai ir tikslai, pasirenkant netinkamas priemones ar metodus, visuomet padaro daugiau žalos nei teigiamų dalykų.

Dabartinė šalies valdžia teigia, kad ligonių jungimo reformos neišvengs ir Klaipėdos medicinos įstaigos. Suprantama, tačiau šiandien dėl šios reformos kol kas klausimų yra daugiau nei atsakymų.

Oficialių ir būtent konkrečių žinių dėl reorganizacijos gairių, kaip vyks jungimosi ir centro kūrimo procesai, miesto politikams nepateikta, o viešoje erdvėje taip pat nėra. Mano žiniomis, Klaipėdoje veikiančios ligoninės, nesulaukusios konkretumo iš centrinės valdžios, netgi parengė savo reorganizacijos vizijas bei pateikė jas Sveikatos apsaugos ministerijai. Tai iš dalies parodo, kad yra tik politinis siekis reorganizuoti, bet trūksta turinio – ką ir kaip norima reorganizuoti, kokie tikrieji reorganizacijos tikslai.

Mano nuomone, konkretumas turėtų atlikti svarbiausią vaidmenį kalbant apie Lietuvos ir tuo pačiu Klaipėdos gydymo įstaigų reorganizaciją. Juk kalbame ne apie bet ką, o apie žmogaus sveikatą.

Visi puikiai suprantame, kad šalyje Covid-19 pandeminiai procesai nesibaigė ir niekas šiandien negali pasakyti, kokios viruso modifikacijos bus rytoj. Todėl laikotarpis reorganizacijoms yra labai sudėtingas. Sutinku, kad tobulybei ribų nėra, kad visada gali būti geriau, tačiau niekas nepaneigs fakto, jog pandeminiu laikotarpiu Klaipėdoje veikiančios Klaipėdos universitetinė ligoninė, Respublikinė ligoninė, Jūrininkų ligoninė ir Klaipėdos vaikų ligoninės veikė išvien, viena kitai padėdamos įveikti sudėtingiausias situacijas, todėl kategoriškai nesutinku su Klaipėdos konservatorių, mano nuomone, nekorektišku pareiškimu, išreiškiamu minėtame kreipimesi į vyriausybines institucijas, kad Klaipėdos ligoninių teikiamų paslaugų kokybė netenkina Klaipėdos miesto gyventojų. Tai, mano supratimu, nepagrįstai žemina visus Klaipėdos medicinos darbuotojus, kurie rizikuodami savo gyvybėmis, kasdien kovoja su pasaulį užpuolusiu virusu, kurie kasdien išgelbsti brangiausia žmogaus turtą – gyvybę.

Reorganizacijų šalininkai šiandien kalba apie galimybę gauti geresnį finansavimą Klaipėdos ligoninėms, paskirstant beveik 800 milijonų Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo (RRF) lėšų fondą. Tai kol kas vienintelė aiški ir gera žinia. Ji ir paskatino dalį Klaipėdos politikų kreiptis į atsakingas šalies institucijas.

Įdomu, kiek lėšų bus skirta Klaipėdai? Ir ar bus skirta iš viso? Ar nekyla klausimas, kodėl pandeminiu laikotarpiu, kada Klaipėdos universitetinės ligoninės kolektyvas jau antri metai paskiriamas atsakingu visame Vakarų Lietuvos regione už infekcijos suvaldymą, to finansavimo negauna ar gauna tik dalinį?

Praėjusį mėnesį miesto taryba nusprendė iš miesto biudžeto kišenės skirti beveik 12 mln. eurų Klaipėdos universitetinės ligoninės pastatų renovavimui, pirmiausia, ligoninės infekcinių ligų skyriui, kuriame ir gydomi pandemijos paveikti pacientai. Šis finansavimas ligoninei yra itin svarbus ir šiuo metu greičiausias įmanomas sprendimas. Reikia sutikti, kad jis nėra tobulas, nes ligoninei, gydančiai ne tik klaipėdiečius, bet ir viso Klaipėdos regiono ligonius, naudojami klaipėdiečių pinigai. Tačiau toks finansavimo variantas miesto taryboje galiausiai buvo priimtas ilgai nesulaukus Sveikatos apsaugos ministerijos žingsnių ir minčių šiuo klausimu. Tuo labiau, kai dar liepos pradžioje Sveikatos apsaugos ministerija teigė, kad „regioninių specializuotų paslaugų išdėstymas antriniame lygyje planuojamas pagal 5 regionines teritorijas, tretiniame – pagal dvi regionines teritorijas (reikia suprasti – Vilniuje ir Kaune). Svarstyta pridėti ir Klaipėdos universitetinę ligoninę, tačiau įvertinta, jog tai būtų pernelyg brangu finansiškai.”

Šiandien negalime paneigti, kad paskubomis patvirtintas reorganizacijos projektas netolimoje ateityje gali neigiamai paveikti ne tik ligoninių darbą, bet ir visą miesto gydymo paslaugų infrastruktūrą bei kokybę.

Pasikartosiu, juk Klaipėdos ligoninės yra ne tik miesto, bet ir viso regiono medicinos centrai, kuriuose teikiamos gydymo paslaugos ir Plungės, Telšių bei kitų rajono miestų ir miestelių gyventojams tuomet, kai vietinės ligoninės jų pasiūlyti negali.

Jokiu būdu nesu prieš reformas, nors per paskutinius 20 metų teko valstybėje matyti „reformų“, sugriovusių gerai veikiančią sistemą. Tikėkimės, kad šiuo atveju viskas bus paaiškinta ir tą informaciją miesto visuomenei pateiks pirmiausia Sveikatos apsaugos ministerijos aukščiausi pareigūnai, diskusijose dalyvaujant ne tik politikams, bet ir medicinos srities ekspertams.

Esminis tikslas bet kurio veiksmo šioje srityje ir aukščiausias prioritetas yra geresnis pacientų aptarnavimas ir geresnės ligoninių personalo darbo sąlygos.

Tad prieš sėsdami prie buldozerio vairo, pirmiausia įsitikinkime, ką iš tiesų reikia griauti ir ar pastatas neužgrius ant mūsų pačių. Sugriauti paprasta, pastatyti – ne.