Vos įėjus į pagrindinį Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos kiemą, lankytojus pasitinka milžiniškas laivo inkaras, kurį padovanojo Uosto kapitono tarnyba.
Pakėlęs galvą lankytojas išvysta įspūdingą saulės laikrodį „Laiko knyga“. Jo idėją inicijavo direktorius Juozas Šikšnelis, realizavo dailininkas Romas Klimavičius ir muziejininkas Romualdas Martinkus. Laikrodis – UAB „Pamario restauratorius“ (direktorius Aldas Kliukas) dovana bibliotekai 60-mečio proga.
Gal nereikėtų prisiminti nemalonių dalykų, bet nesusilaikau: siena, ant kurios turėjo būti pritvirtintas saulės laikrodis, yra servitutinė, priklausanti „Kapitolijui“. Turėjome derinti projektą, gauti šeimininkų leidimą. Ir šioje vietoje atsitrenkėme į sieną tikrąja to žodžio prasme. Naujieji lietuviai, tikriausiai pigiai įsigiję pastatą, net nežvilgtelėję į laikrodžio projektą, pasakė „ne“. Aiškių argumentų nepateikė. Bet sąlygas išryškino: mes turime tarpininkauti savivaldybėje, kad jiems būtų sumažinti mokesčiai. Pasielgėme racionaliau: laikrodį sumontavome ant atramų ir jų brangią sieną palikome ramybėje.
Nuleidęs žemyn akis, lankytojas iš pradžių pastebi akmeninę knygą, kurią sukūrė šių eilučių autorius, dar tais laikais, kai nebuvo direktoriumi ir kaldavo skulptūras iš akmens bei droždavo iš medžio uždarame bibliotekos kieme įrengtoje improvizuotoje dirbtuvėje.
O po to atranda paminklą kalbai „Pamiršti lietuvių kalbos žodžiai“. Paminklo idėja kilo politikui ir rašytojui Vytautui Čepui, ją papildė bei sukonkretinau aš. Mat V. Čepui atrodė, kad užmirštus, nenaudojamus žodžius reikia iškalti ant riedulių, sužvejotų uosto akvatorijoje, plukdyti juos į vandenyną ir ten laidoti, kad po tūkstančio ar kelių tūkstančių metų žmonės juos atrastų ir bandytų šifruoti. Pasiūliau priimtinesnį sprendimą – kalti žodžius ant granitinių trinkelių ir įmontuoti jas į taką, vedantį į biblioteką.
Projektą realizavo skulptorius Algirdas Bosas. Lėšų paminklui iš rėmėjų surinko V. Čepas ir aš. Iš viso – apie 38 tūkst. litų. Buvo galima aukoti visam paminklui arba pirkti vieną konkretų žodį. 2013 m. paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Paminklas kasmet papildomas naujais žodžiais. Juos iškala ir dovanoja UAB „Kisinai“ direktorius Arūnas Beržanskas. Dabar jų jau 58.
Galerijoje 13L ant postamentų iš senų rąstų eksponuojamos trys akmeninės mano skulptūros: „Paukštis“, „Bangpūtys“, „Autoportretas“.
Periodikos skaitykloje galinę sieną puošia pano „Klaipėdos krašto periodinės spaudos istorijos fragmentai“. Idėją sukurti paminklą Klaipėdos krašto spaudos žmonėms puoselėjau seniai. Iš pradžių buvo bandyta Periodikos skaitykloje skirti žymiems žurnalistams vardinius stalus, bet neatrastas tinkamas sprendimas, tada su dailininku R. Klimavičiumi buvo nuspręsta kurti pano. Tai nėra enciklopedinis krašto spaudos istorijos pristatymas, o meninis akcentas, iliustruotas senosios spaudos fragmentų pavyzdžiais, spaudos darbuotojų portretais, trumpais leidinių pristatymais.
Eugenijaus Maciaus nuotr.
Trečiojo aukšto skaityklų fojė kabo dailininko Dano Andriulionio dovanotas paveikslas „Pajūrio angelas“ bei Edvardo Malinausko „Ieva Simonaitytės tarp savo personažų“, o po juo mažytė rašytojai skirta ekspozicija.
Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje kabo dailininko Vaclovo Rimkaus dvylika grafikos ir penki tapybos darbai, saugykloje dar 70 dailininko našlės, ilgametės bibliotekos darbuotojos Irenos Eleonoros Rimkienės padovanoti vyro tapybos darbai.
Įvairias bibliotekos erdves puošia dailininko R. Klimavičiaus panaudai paskolinti tapybos darbai, kurių didžiausias 5×3 m interneto skaitykloje.
Jungiamojoje dalyje dailininko Antano Virginijaus Krištopaičio dovanotas tapybos darbas.
Tie numirę žodžiai yra mirtina idėja verta didžiausios pagarbos. Tai mūsų per amžius mušamos, niekintos, žemintos kalbos istorija primenanti kaip kalbėjo ir susikalbėjo mūsų protėviai. Nesuprantu tik kodėl apie šį paminklą taip mažai žinoma ir rašoma. Didžiausia pagarba paminklo autoriams.