„1946 m. rugsėjo 6 d. Politinis biuras priima sprendimą padidinti pagal korteles „atleidžiamos“ duonos kainas. Rugsėjo 27 nepublikuojamu (nuo visuomenės slepiamas, tačiau galiojantis) TSRS Ministrų tarybos sprendimu nustatoma, kad teisės gauti maisto korteles netenka įvairios gyventojų kategorijos, iš viso šalyje apie 27 milijonų žmonių. Jie duoną turės pirkti daug kartų aukštesnėmis rinkos kainomis. Norma vaikams sumažinta nuo 400 iki 300 gramų per dieną. Dabartinėmis akimis žiūrint, 300-500 gramų nekokybiškos duonos suvalgymas kasdien – tai dietologo košmaras. Tačiau 1946 m. varguolių alternatyva duonai buvo tik bulvės, o duona buvo pagrindinis baltymų šaltinis. Batų pora turguje kainavo mėnesio valdišką atlyginimą, bet už tuos pačius kuklius pinigus buvo galima išsipirkus korteles mėnesį varganai prasimaitinti. Tokiomis aplinkybėmis kortelių valdovai turėjo didesnę galią klaipėdiečiams nei dabar Skautų gatvės gyventojai”, – apie pirmųjų pokario metų maitinimosi ypatumus yra rašęs kultūrologas Linas Poška.

Dar viename ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje – apie duonos ir kitų kortelių reikalus, užfiksuotus 1946-1947 metų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose, saugomuose Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Klaipėdos duonos kombinato brigadininkas M. Prokaziuk darbo metu. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Buvo ir užkonservuotų kepyklų

Tarp 1946-ųjų rugsėjo VK dokumentų yra sprendimo projektas dėl priemonių užtikrinti miestui nepertraukiamą duonos ir jos produktų tiekimą atsisakius kortelių sistemos. Projektas rengtas atsižvelgiant į „artėjantį laikino kortelių sistemos atšaukimo periodą”.

Juo buvo numatyta duoti nurodymą Duonos kombinato direktoriui drg. Šiškinui apskaityti visų miesto kepyklų gamybinius pajėgumus ir jas perimti, nustatyti jų techninę būklę ir reikiamus einamojo arba kapitalinio remonto darbus, išsiaiškinti, kokius gaminius jos galės kepti. Taip pat buvo formuluojamas nurodymas užsiimti reikiamu kadrų verbavimu.

Celiuliozės ir popieriaus kombinatui (CBK) buvo planuojama pavesti atstatyti užkonservuotą savo kepyklą. Analogišką pavedimą dėl kepyklos, buvusios Malūnų Pylimo (dabar – Bangų g.) 14-16 turėjo gauti garnizonas, o dėl šalia, 12 šios gatvės numeriu pažymėtos kepyklos – 57-asis karo belaisvių lageris. Upių uosto viršininkui drg. Obuchovui planuota duoti nurodymą atstatyti kepyklą Perkasų (dabar – Sukilėlių) g. 6.

Kariškiai ir uostas kepyklas po atstatymo turėjo perduoti kaip miesto fondo objektus Duonos kombinatui. Karo belaisvių lagerio viršininkui Marjankinui planuota nurodyti, jog atstačius minėtą kepyklą, jis miestui turėtų perduoti buvusią Palangos (dabar – S. Šimkaus) gatvėje.

Pasisavino tūkstančių kilogramų maisto

Visgi laikinasis kortelių sistemos atšaukimas, ko gero, taip ir neįvyko – spalio viduryje VK patvirtino kortelių išdavimo įvairiose įmonėse ir įstaigose patirkrtinimo rezultatus, kurie skelbė, kad užfiksuota eilė apskaitos pažeidimų, o kai kuriais atvejais ir grobstymų.

Pirmuoju išvadų punktu konstatuota, kad Prekybos skyrius, vadovaujamas draugo Jegorovo, nekontroliavo ir tinkamai nevadovavo Miesto kortelių biurui (viršininkas drg. Svedinskas), o pastarasis korteles išdavinėjo pagal netinkamai užpildytus, nepatikrintus dokumentus.

Taip pat konstatuota, kad įmonių ir įstaigų vadovai bei vyriausieji ir vidurinės grandies buhalteriai nusišalino nuo tokių kortelių dalinimo, nors tai buvo labai svarbus valstybinis reikalas, ir pavedė tuom užsiimti nepatikrintiems, nesąžiningiems ir neraštingiems asmenims.

Konstatuota, kad esant tokiai netvarkai kai kurie subjektai gaudavo dvigubai daugiau kortelių, nes prašydavo jų ir iš Miesto kortelių biuro, ir iš Vartotojų sąjungos. Taip net penkis mėnesius elgėsi Klaipėdos mašinų ir traktorių stoties direktorius drg. Žegunis – iš viso ši stotis neteisėtai gavo 522 įvairių rūšių korteles, o už jas pasiėmė 6 814 kg duonos, 194,9 kg cukraus, 166 kg taukų, 510 kg mėsos ir 497 kg kruopų.

Dar geriau buvo prasisukęs Pabaltijo karinės apygardos pagalbinis ūkis Nr. 2. Jis tokiu būdu per liepą, rugpjūtį ir rugsėjį „susivairavo” net 962 įvairias korteles ir tokiu būdu gavo 16 323 kg duonos, 379,4 kg cukraus, 366,3 kg taukų, 1513,9 kg mėsos ir 1084,2 kg kruopų.

Į tikrintojų akiratį papuolė ir Jūrų prekybos uosto viršininkas drg. Kuzminas, rugsėjui pasiprašęs 868 kortelių, skirtų krovėjams, tačiau jiems išdavęs tik 591. Kitos teko sandėlininkams, valytojoms, virėjams, tabelininkams, normuotojams, vairuotojams, sargams ir kitiems darbuotojams.

„Trinyčių” fabriko direktorius drg. Kozlovas ne tik dalino korteles ne pagal normas, bet jų dar „gavo” ir šeši išgalvoti asmenys.

Panaši padėtis buvo Celiuliozės ir popieriaus kombinate, kur direktorius drg. Marinovas buvo nusišalinęs nuo kortelių dalinimo reikalo ir jį pavedė „antraeiliam asmeniui, kuris specialiai sujaukė apskaitą ir užsiėmė kortelių vagystėmis”.

Patikrinimo autoriai taip nustatė, jog visose organizacijose atleidžiant iš darbo darbuotojus iš jų nebūdavo paimamos tokios kortelės.

Pritarus šioms išvadoms VK nusprendė Prekybos skyriaus vedėją Jegorovą pašalinti iš pareigų ir prašyti prokurorą patraukti jį baudžiamojon teismo atsakomybėn. Kortelių biuro vedėją Svedinską irgi paprašyta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat buvo nutarta perduoti prokuratūrai medžiagą apie „Trinyčių“, Celiuliozės-popieriaus kombinato, Klaipėdos mašinų ir traktorių stoties patikrinimus. Jūrų prekybos uosto viršininkas drg. Kuzminas ir vyr. buhalteris atsipirko įspėjimais.

Visoms įmonės ir organizacijoms VK nurodė per mėnesį patikrinti už kortelių dalinimą atsakingų asmenų darbą, patikslinti darbuotojų kategorijas, sutvarkyti apskaitą ir kt. Kortelių biuro vedėjui buvo nurodyta per dešimt dienų kiekvienai įmonei sukurti atskirtas kortelių sąskaitas ir naujas korteles išduoti tik po to, kai bus pristatytos ataskaitos apie anksčiau išduotų panaudojimą. Prekybos skyriui buvo nurodyta vykdyti neplaninius patikrinimus įmonėse ir įstaigose.

Pagarsino laikraštis

Po keleto dienų šis sprendimas buvo aprašytas ir laikraštyje „Raudonasis švyturys”.

„Miesto kortelių biuras apleido kortelių apskaitą savo įstaigoje ir prasilenkdamas su nustatytais reikalavimais korteles išduodant įstaigoms ir organizacijoms sudarė sąlygas piktos valios žmonėms savintis iš valstybinių fondų deficitinius ir normuojamus maisto produktus. Kortelių biuras vien tik pagal įmonių raštiškus reikalavimus, kurie dažnai būdavo nepasirašyti įmonės vadovybės, įmonių ir organizacijų įgaliotiniams išdavinėjo maisto korteles. Jie nereikalavo ataskaitos už praėjusį laiką, netikrino faktinių dirbančiųjų kontingentų. Miesto prekybos skyriaus vedėjas Jegorovas, turėdamas ilgametį darbo patyrimą ir realias galimybes tinkamai darbą sutvarkyti ir jį kontroliuoti, į tokį svarbų darbą nekreipė jokio dėmesio. Turėdamas 4-ris inspektorius-kontrolierius jis per visą laiką nesuorganizavo patikrinimo nei kortelių biure, nei jokioje įmonėje. Į teisingą maisto kortelių išdavinėjimą dirbantiesiems bei jų apskaitą reikiamo dėmesio nekreipė ir daugumas įmonių vadovų bei vyriausiųjų buhalterių. Tokį prekybos skyriaus ir savų įmonių vadovų politinio budrumo atbukimą greit pastebėjo ir ėmė piktam išnaudoti į įmones bei organizacijas prasiskverbę įvairaus plauko sukčiai. Jie pagal fiktyviai sudaromus sąrašus iš miesto kortelių biuro ėmė maisto korteles ne pagal įmonėje dirbančiųjų skaičių ir aprūpinimo kategoriją, bet tiek, kiek jiems patiko ir dalino jas kaip patiko. Įmonių kortelių biurų vedėjai į sąrašus įtraukdavo įmonėje visai nedirbančių žmonių pavardes ir jų maisto korteles pasisavindavo”, – dėstė straipsnio autorius Ig. Prutenis.

Anot jo, „Trinyčių” fabriko kortelių biuro vedėja korteles išdalinusi dirbantiesiems, jų pasirašytuose sąrašuose ištaisydavo išduotų kortelių skaičių ir jas pasisavindavo. Tokiu būdu vien tik per rugpjūtį iš valstybinių fondų pasisavino 9 087 kg duonos, 294 kg riebalų ir 25 kg cukraus.

Pasak publikacijos autoriaus, daugelyje įmonių valytojos, mašininkės, sandėlininkai ir kiti dirbantieji, kuriems priklauso maisto kortelės tarnautojų normomis, gaudavo maisto korteles, skirtas sunkaus fizinio darbo darbininkams. Jūrų prekybos uostas ir Celiuliozės popieriaus kombinatas stachanovininkų kortelėmis aprūpindavo ne tuos, kam priklauso, o visai kitus, gaunančius nustatytą maisto davinį.

„Neteisėtas kortelių išdavinėjimas paaukštintomis normomis per vieną mėnesį iš valstybinių fondų išgrobstė didelius kiekius duonos, kruopų, mėsos, riebalų ir cukraus. Klaipėdos MTS per 5-kis mėnesius visų dirbančiųjų vardu išgaudavo dvigubas korteles (iš miesto ir iš apskrities prekybos skyrių) ir jas išsidalindavo direktorius Žegunis ir pavaduotojas Simonėlis su savo artimaisiais”, – rašė straipsnio autorius.

Korteles ir pamesdavo, ir pavogdavo

Kortelių svarbą liudija ir tarp VK dokumentų esantys ranka 1947 m. kovo-birželio mėnesiais rašyti prašymai, kuriuose dėstomo įvairios šių neeilinių popierėlių praradimo priežastys, prašant skirti vietoje jų naujus.

1947 m. kovą į VK pirmininką Valdimirą Borodačenko raštu kreipėsi atsakingasis laikraščio sekretorius Televnojus ir profsąjungos komiteto pirmininkė Gureckaja, prašydami padėti redakcijos darbuotojui draugui Gurovui gauti naujas penkias korteles vietoje tų, kurias iš jo pavogė. Prašyme akcentuota, kad draugas Gurovas buvo neseniai demobilizuotas iš sovietinės armijos, dar neįsikūręs, jo sunki materialinė padėtis.

Gana kategorišką raštą buvo surašęs kovo 5 d. visas maisto korteles pametęs Smilties pylimo g. 5 name gyvenęs Banys. Jis pareiškė, kad atsisako dirbti, nes jam neišduodamos naujos balandžiui skirtos kortelės.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Miesto senelių ir invalidų namų tarnautoja Birutė Tumšienė pareiškime VK pirmininkui dėstė, kad iš jos kovo 8-ąją turguje pavogė visus dokumentus, tarp kurių buvo ir maisto kortelės.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Kad kortelės jai pavogė savo pareiškime Kortelių biuro vedėjui tvirtino ir Magazinų (dabar – Sukilėlių) g. 5 name gyvenusi aštuonių vaikų motina Nastė Vičiulienė, priminusi, kad yra šelpiama miesto Finansų skyriaus.

Butsargių g. 8 name gyvenusi kartu su seserimi Žaliojo apsodinimo treste dirbusi Elena Ofčerkaitė rašė, kad birželio 1-ąją iš jos buto dingo dvi darbininko maisto kortelės, priklausiusios jai ir seseriai, parkeris ir „sidabrinis paišeliui kotelis”. Kadangi „žuvus kortelėms” tą mėnesį seserys būtų likusios be „duonos iš rinkos”, E. Ofčerkaitė prašė Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo „padaryti galimybes išgauti naują maisto kortelę”.

Po keleto dienų Komunalinio ūkio skyriaus vedėjui ranka rašytą pareiškimą nusiuntė Žaliojo apsodinimo tresto valdytojas.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Rašte jis tvirtino, jog „dingusių kortelių savininkės yra teisingos ir darbščios pirmūnės” ir jis tiki, kad jos „tikrai yra nustojusios maisto kortelių”, tad nenori prarasti tokių gerų darbininkių ir prašo išduoti naujas birželio mėnesiui skirtas maisto korteles.