P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Piliavietės aikštei – Vytauto vardas, Liepų gatvei – Antano Smetonos

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-09-12


„Atvira Klaipėda” ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinyje šįkart pasakoja, kokiais išskirtiniais įvykiais Klaipėdos kraštas 1923-1938 metais pasitikdavo prasidedantį rudenį.

Anuomet tokiu laiku netrūkdavo neeilinių renginių.

Į jūrą – pirmi kadetai

1924-ųjų rugsėjo pradžioje dienraštis „Lietuva” paskelbė, kad rūgpjūčio 28 d. Klaipėdos uoste įvyko pirmųjų Lietuvos jūrininku mokyklos moksleivių-jūros kadetų „įkurdinimas jūrų laive „Kastytis“ pirmai jūrių praktikos kelionei”. Lietuvos laivininkystės bendrovei (Lietuvos garlaivių bendrovei) priklausantis „Kastytis” į istoriją įėjo ne tik kaip pirmoji pirmųjų šalies jūros kadetų praktikos vieta, bet kaip ir antras nacionalinio laivyno laivas, atplaukęs į Klaipėdą.  1921 m. kovo 4 d. atplaukusi „Jūratė“ tapo pirmuoju Klaipėdos uoste apsilankiusi Lietuvos jūrų prekybos laivu, o lygiai po savaitės tiesiai iš Kylio (Vokietija) laivų statyklos „F. Krupp Germaniawerft“ atplaukė ir „Kastytis”. Anot laikraščio, šis laivas „labai tinko ir mokslo praktikai”.

„Laivą veda prityręs jūrių kapitonas Kiehl. Pirmųjų jūrių kadetų pavardės – Feliksas Marcinkus ir Richardas Raudonikis”, – rašė „Lietuva”.

1902 m. Biržų valsčiuje gimęs Ričardas Raudonikis (nuotr.) skirtingai nei jo bendrakursis F. Marcinkus, nepaliko ryškesnio pėdsako Lietuvos jūrinėje istorijoje. Lietuvos jūrų muziejaus pateikiamais duomenimis, 1925 m. vasarį jam buvo skirta pilna stipendija, nes mokėsi gerai. Nuo 1925 m. spalio iki 1926 m. pabaigos dar vieną praktiką jis atliko burlaivyje „Olivebank“, tačiau jos nebaigęs liko Australijoje ir perėjo į šios šalies laivą, nes ten daugiau mokėjo. Į Lietuvą R. Raudonikis nebegrįžo.

Į Australiją likimas nuvedė ir trejais metais jaunesnį kaunietį F. Marcinkų, 1923 m. sausį dalyvavusį Klaipėdos sukilimo operacijoje, bet gerokai vėliau.

F. Marcinkus taip pat nuo 1925 m. atliko praktiką burlaivyje „Olivebank“.

Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos Jūrininkų skyriaus dėstytojai ir kursantai. Fotografijoje žiūrint iš kairės į dešinę: dėstytojai kapitonas Pranas Šuipys, inžinierius pulkininkas Teodoras Reingardas, generolas Teodoras Daukantas, generolas Vladas Nagevičius–Nagys, kapitonas Aleksandras Azguridis; mokiniai–kadetai: vidurinėje eilėje iš kairės Zigmas Domeika, Bučinskas, Vasiliūnas J., Mikas Limba, Vytautas Babarskis, Dagilis V., Juozas Kaminskas, Kudirka, Stasys Dagys, Feliksas Marcinkus; viršuje iš kairės: Aleksandras Rasiulis, Benediktas Monkevičius, Šaltenis, Leonas Žavistanavičius, Bronius Krikštopaitis; apačioje sėdi iš kairės Dirgėla, Raudonikis, Žitkovas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„1927 m. persėda į garlaivį, kursuojantį tarp Suomijos ir Pietų Amerikos. Praktika – kaupiasi, skolos valstybei už stipendijas – taip pat, tad plaukioja garlaiviais iš Klaipėdos, dirba uoste. 1930 m. Feliksas Marcinkus, kaip ir kiti lietuvių jaunieji jūrininkai, baigia Abo navigacijos institutą, taigi, įgyja laivavedžio išsilavinimą. Ir toliau darbuojasi Klaipėdoje, bet dabar jau aukštesnėse pareigose – laikinai jam patikima ir vadovauti laivams „Locas“, „Birutė“, „Aušra“. 1933 – 1934 m. šturmanauja anglų bendrovės garlaivyje „Baltraffic“, o 1935 m. tampa „Rimfrost“ šturmanu”, – apie F. Marcinkaus biografinius faktus yra rašęs Justinas Žilinskas.

Vyrai grįžta į Lietuvą baigę Abo navigacijos institutą Suomijoje. Iš kairės Benediktas Monkevičius, Feliksas Marcinkus, Mykolas Limba, Kazys Daugėla, Vytautas Babarskis, Eduardas Sliesoraitis, nežinoma moteris, Zigmas Domeika. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Kapitonu F. Marcinkus tapo 1937 m. ir įsidarbino „Lietuvos Baltijos Lloydas“ bendrovėje, valdžiusioje nacionalinį prekybos laivyną. Kaip kapitonas jis vedė garlaivius „Barfrost“ (vėliau pervadintą į „Utena“), „Šiauliai“, metus plaukiojo ir su didžiausiu Lietuvos laivyno garlaiviu – „Panevėžys“.

Kapitonas Feliksas Marcinkus su žmona Stefanija ir sesers šeima garlaivyje „Panevėžys“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Kronikos fiksuoja ir gana paradoksalius Felikso Marcinkaus gyvenimo epizodus: pavyzdžiui, jis buvo Tautininkų sąjungos („valdžios“ partija, vadovaujama tuometinio prezidento ir „tautos vado“ Antano Smetonos) narys, tačiau Valstybės saugumo departamento raštuose Marcinkus vadinamas „mažai susipratusiu“ ir pažymima, kad „mėgo kalbėti rusiškai“. <…> Taip pat net keletą kartų Feliksas Marcinkus bartas už girtuoklystę bei triukšmavimą, ir bent viena įgula skundėsi dėl kapitono „blogo elgesio laive ir išdidumo“, o kolegos vadino pagyrūnu”, – rašė J. Žilinskas.

Jis mini ir išskirtinį F. Marcinkaus biografijos faktą – 1939 m. reiso į Leningradą (dab. Sankt Peterburgas) metu į garlaivį „Panevėžys“ netikėtai prisistatę NKVDistai areštavo laivo kapitoną.

„Pasirodo, NKVD norėjo paversti Marcinkų savo informatoriumi (juk artėjo didžiosios pasaulio dalybos, Lietuva – irgi ant stalo). Norėdamas atsikratyti saugumiečiais, Feliksas pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, bet, vos grįžęs į Lietuvą, apie tai papasakojo „Lietuvos Baltijos Lloydas“ vadovybei ir pasakė, kad daugiau į Leningradą neplauksiąs. Šio sprendimo laikėsi tvirtai, nes suprato, kad sovietai jam tokio įžūlumo neatleis. <…> 1940 m. liepą, sovietų tankams jau nužlegsėjus Lietuvos keliais, Marcinkaus vadovaujamame garlaivyje „Marijampolėje“ I-asis šturmanas Liudas Serafimas paskubėjo iškelti raudoną vėliavą. Grįžęs į laivą, kapitonas liepė ją nuleisti, bet jūreiviai nepakluso – nežinia, ar buvo užsikrėtę komunizmo virusu, ar taikėsi įtikti naujajai valdžiai. Kapitonui liko vienintelis kelias – pasitraukti iš laivo. Kadangi laivas stovėjo Klaipėdoje, kuri jau buvo vokiečių rankose, Feliksas Marcinkus patraukė darbuotis vokiškame prekybiniame laivyne. <…> Nacių okupacijos metą Feliksas Marcinkus praleido Kaune, o 1944 m., kaip ir didelė dalis lietuvių, su šeima traukėsi į Vakarus. Ten klajojo po įvairius miestus, perkeltųjų asmenų stovyklas, dalyvavo ir Lietuvių jūrininkų sąjungos steigime užsienyje bei veikloje, nors Lietuvoje jau buvo iš jos išstojęs”, – rašė J. Žilininkas.

Lietuvių jūrininkų sąjungos užsienyje suvažiavimo Flensburge dalyviai prie pietų stalo. Iš kairės – J. Kapočius, Romanas Vilčinskas-Vilkas, Feliksas Marcinkus. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Pasak jo, F. Marcinkus galiausiai iškeliavo į Australiją, su šeima apsigyveno Sidnėjuje ir laivuose dirbo šturmanu.

Feliksas Marcinkus su žmona Stefanija ir vaikais Australijoje apie 1950 metus. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Į reisus keliaudavo iš Port Linkolno, pagal vieną versiją, Port Linkolną galėjo pasirinkti todėl, kad ten turėjo senų pažįstamų – suomių jūrininkų, 1927 m. palikusių „Olivebank”, įsikūrusių Australijoje ir ten įkūrusių laivybos verslo bendrovę. <…> Deja, bet lemtis kapitonui pagailėjo ilgų metų – mirė netikėtai, penkiasdešimt šešerių, grįžus iš reiso ir sustojus širdžiai. Kūnas poilsiui atgulė netoli Sidnėjaus įlankos – Rokvudo kapinėse”, – rašė J. Žilinkas.

Felikso Marcinkaus kapas Sidnėjuje, Rockwood lietuvių kapinėse. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

O burlaiviui „Kastytis”, kuriame savo jūrinį kelią pradėjo F. Marcinkus ir R. Raudinikis, likimas lėmė itin trumpą amžių – 1925 m. pradžioje jis pakeliui su anglies kroviniu iš Bremeno į Västerviką (Švedija) užplaukė ant seklumos ir nuskendo.

Pervadino piliavietės aikštę

1930-ųjų rugsėjo 6-7 dienomis Klaipėdoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo surengtas 500-ųjų Vytauto Didžiojo mirties metinių minėjimui skirta „Vytauto Didžiojo vainikavimo šventė”. Ją, anot „Lietuvos aido”, Klaipėda „šventė nemažiau iškilmingai, kaip ir pats Kaunas”.

„Miestas ir uostas jau pačioje šventės pradžioje pasipuošė vėliavomis ir vainikais. Visur matėsi išstatyti Vytauto ir Respublikos Prezidento atvaizdai. <…> Ypatingai gražiai atrodė uosto direkcijos rūmai ir uostas. Nepaprastai didelės „1430 – 1930” skaitlinės buvo matomos net kelių kilometrų atstume nuo Klaipėdos. <…> Nemaža dėmesio kreipė ir stotis, paštas, direktorija bei kareivinės, kurių viršuje švietė trispalviai Gedimino stulpai”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Pasak jo, šventė prasidėjo rytiniu kariuomenės pulko orkestro koncertu Smiltynėje. Keturi garlaiviai vos spėjo žmones perkeldinėti į neriją – norinčių esą buvo daugiau kaip 10 000. Po pietų vandens sporto sąjunga „Poseidonas” suruošė sporto šventę.

„Programą sudarė plaukimai, estafetės, nėrimai ir t.t. „Poseidonas“ žiūrovams suteikė net siurpryzą – jo narys Hoffmanas pasinėręs praplaukė 60 metrų – ilgiausią Baltijos rytų pajūry distanciją. <…> Sutemus pasigirdo šūviai, į dangų išskrido rakietos, prabilo armotos. Smiltynę nušvietė ugniniai žalčiai, įvairūs zigzagai, ugnies ratai, žiežirbų ir liepsnos pluoštai. Užmary lakstė gražiai išpuošti laiveliai”, – rašė dienraštis.

Kitą dieną, po pamaldų, 11 val., į Naujojo turgaus aikštę (dabar – dalis Teatro aikštės) pradėjo rinktis organizacijos su vėliavomis, kariuomenė, šarvuočiai, artilerija, minios žmonių, čia įvyko paradas, kuriame be kariuomenės žygiavo ir „Prezidento Smetonos“ įgula, policija, šauliai, įvairių organizacijų ir įstaigų atstovai.

Po parado visi patraukė į piliavietę, kurios aikštė šios sukakties proga gavo Vytauto pavadinimą.

„Čia 12 val. buvo pakelta Vytauto vėliava. Vėliavos pakėlimo momentu skambino visų bažnyčių varpai. Orkestras grojo Vytauto giesmę. Tuo pačiu metu įvyko ir Vytauto muziejaus kertinio akmens pašventinimas. Akmenyje iškaltas Vytauto ženklas ir 1930-IX-8 data”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Vakare gubernatorius Antanas Merkys gubernatūros rūmuose (dabar – „Luminor” bankas Liepų gatvėje) suruošė rautą, kurio svečiai „linksminosi iki ankstybo ryto”.

Tačiau Klaipėdos lietuvių sumanyta idėja piliavietėje pastatyti Vytauto Didžiojo muziejų taip ir nebuvo realizuota.

1934-ųjų rugpjūčio pabaigoje „Lietuvos aidui” jau teko pranešti, kad „šiomis dienomis kažkokie piktadariai ryžosi sunaikinti akmenį, tačiau nepajėgę, tik sunaikino akmenyje iškaltus Vytauto Didžiojo ženklus”.

Sklandytojai pasirinko Nidą

1933-aisiais „Lietuvos aidas” pranešė, kad rugsėjo 3-iąją Nidoje buvo atidaryta Lietuvos aero klubo sklandymo mokykla.

Bronius Oškinis rengiasi parodomajam skridimui su „Gandru“ Nidos sklandymo mokyklos iškilmingo atidarymo ir pašventinimo proga. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

„Atidarymas įvyko naujai pastatytame aerodrome Nidoje prie kopų. Atidarymo iškilmes pradėjo prof. Zigmas Žemaitis, pasveikindamas vyriausybės, krašto ir valsčiaus atstovus bei svečius. Savo kalboje, tarp kitko, pažymėjo, kad reikalas organizuoti pas mus sklandymą iškilo savaime ir kad tas dalykas yra vienas iš Lietuvos aero klubo pagrindinių uždavinių. Kalbėtojas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos jaunimas tam darbui pritariąs ir stengiasis lavintis sklandymo ir skraidymo mokslo. Prof. Žemaitis padėkojo vyriausybei, gubernatūros pavaduotojo asmenyje, direktorijos pirmininkui dr. Šreiberiui, uosto direkcijai ir savivaldybės atstovams už suteiktą paramą statant mokyklą”, – rašė laikraštis.

Iškeltos pirmosios dvi Nidos sklandymo mokyklos arkos ir tvirtinamos laikinom pasparom. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Pasak jo, po atidarymo iškilmių mokiniai parodė sklandymo pratimų, tačiau dėl lietaus ir ramaus oro jie ilgiau pasklandyti negalėjo.

Nidos sklandymo angaro statybos – vyksta stogo dengimas ir sienų apkalimas. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

V. Račiūnaitė straipsnyje „Trumpa Nidos sklandymo mokyklos istorija” rašė, kad Lietuvos aeroklubas kartu su Lietuvos karo aviacija dar 1931 metais nusprendė, jog reikia populiarinti sklandymo sportą. Tuo metu šalyje dar nebuvo specialistų, galinčių tai įgyvendinti, todėl Karo aviacija pasiuntė į Vokietiją, Rositten (Rasytės) sklandymo mokyklą, aviacijos jaunesnįjį leitenantą Grigorijų Heidrikį. Grižęs į Lietuvą, G. Heidrikis ėmė vadovauti Pažaislyje susibūrusiems sklandytojams, tačiau Pakaunės žemės reljefas nebuvo idealus – sklandymui reikėjo didesnių kalvų, tad žvilgsniai vis dažniau ėmė krypti į Nidos kopas, kur sąlygos buvo palankesnės ir dėl to, kad nelaimingo skridimo atveju kopų smėlis sušvelnina krentančio sklandytuvo smūgį į žemę.

Ant Nidos sklandymo mokyklos angaro griaučių su iškeltu pabaigtuvių vainiku pozuoja 10 jaunuolių. Apačioje stovi mokyklos viršininkas Gregoras Heidrikis. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Sklandytojai 1933 m. rugpjūtį apsigyveno Nidoje palapinėse ir patys statė medinį angarą. Darbas vyko gan sparčiai, kadangi tarp pilotų buvo ir statybininkų, ir elektrikų.

Prie ką tik užbaigto angaro Nidoje 1933 metų rugsėjo pradžioje stovi 4 sklandytuvai. Iš kairės: T-1, du „RRG Zögling“, „RRG Falke“. Dešinėje matosi dar ir mokomųjų sklandytuvų vežimėlis ir remontuojamo „RRG Zögling“ liemuo. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Mokytis sklandyti į Nidą rinkosi įvairiausių profesijų žmonės nuo 15 iki 40 metų. Dažnai Nidos mokykla dirbdavo 5 mėnesius – nuo birželio iki spalio. Ši mokykla iki krašto aneksijos 1939-aisiais išleido daugiau nei 500 mokinių Sklandytuvus čia į orą iškeldavo timpos principu.

Nidos sklandymo mokyklos bendrabutis, pastatytas 1934 metais. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Sovietų okupacijos buvusioje Nidos sklandymo mokykloje apsigyveno rusų kareiviai. Nelaimingo atsitikimo metu sudegė visi mokyklos pastatai – liko tik angaro pamatai, ant kurių 1979 metais pastatyta metalinė memorialinė arka. Devintajame dešimtmetyje po ja pastatytas memorialinis akmuo.

Rinkosi ir visos šalies pienininkai, ir verslininkai

1934-ųjų rugsėjo 2 d. Klaipėdoje buvo minimas pirmasis Lietuvos pieno ūkio dešimtmetis, kurio metu įvyko pirmasis Lietuvos pienininkystės kongresas. Į jį, anot „Lietuvos aido”, iš įvairių Lietuvos vietų suvažiavo daugiau nei 4000 ūkininkų, pieninių ir grietinės nugriebimo punktų vedėjų, kitų pieno ūkio srityje dirbančių specialistų ir „pieno ūkio vairininkų”, tarp kurių buvo ir „didžiausias Lietuvos pieno ūkio vairininkas bei globėjas, ministeris pirmininkas J. Tūbelis”. Pastarojo atvykimo stotyje išsirikiavusi su orkestru laukė karių garbės sargyba.

Iškilmingas sukakties minėjimo posėdis vyko Šaulių namų (dabar – Klaipėdos koncertų salė) sode.

Po trejų metų Klaipėdoje vyko ir dar vienas visos šalies mastu reikšmingas verslo renginys – 1937-ųjų rugsėjo 4-7 dienomis buvo surengtas Lietuvių verslininkų kongresas, sutapęs su Klaipėdos krašto lietuvių verslininkų draugijos 15-os metų sukaktimi.

„Visą kongreso ruošą atliko klaipėdiečiai verslininkai. Į jį be Klaipėdos krašto verslininkų iš visos Lietuvos buvo suvažiavę keletas šimtų verslininkų. Per visas keturias kongreso iškilmių dienas buvo gražiai iliuminuoti Tautinio Lietuvių Banko rūmai, kuriuose yra ir Klaipėdos krašto lietuvių verslininkų, dr-jos būstinė ir kur per visas keturias dienas grupavosi ir rikiavosi šimtai lietuvių verslininkų (pastatas stovėjo dabartinėje Herkaus Manto gatvėje – M. V.)”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Antrąją kongreso dieną, anot laikraščio, „visus ištiko skaudus ir netikėtas įvykis: eidamas prie vėliavos staiga pargriuvo ir širdies liga čia pat mirė kongreso dalyvis, Ukmergės verslininkų skyriaus pirmininkas Juozas Milkeris, Amerikos lietuvis, „Drobės” krautuvės vedėjas Ukmergėje”.

„Velionies kūnas kongreso dalyvių buvo palydėtas į stotį ir traukiniu išvežtas į Ukmergę”, – rašė laikraštis.

Ši nelaimė kongreso nenutraukė – tą pačią dieną Smiltynės vasarinėje įvyko iškilmingas jo posėdis.

„Kongresas entuziastingai nutarė ir pasiuntė sveikinimus Tautos Vadui A. Smetonai, ministeriui pirmininkui J. Tūbeliui ir Klaipėdos krašto gubernatoriui J. Kubiliui. Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų išrinko Lietuvių verslininkų s-gos garbės nariu. Iškilmingas kongreso, posėdis buvo baigtas chorui sugiedojus specialią, pajūrio verslininkų giesmę”, – skelbė „Lietuvos aidas”.

Trečią ir ketvirtą kongreso dienas jo dalyviai garlaiviu paplaukiojo po jūrą, aplankė Girulius, Palangą, Juodkrantę, ilgiau pabuvo Nidoje, kur aplankė ir sklandymo mokyklą. Vėliau verslininkai lankėsi Priekulėje, Rusnėje, Pagėgiuose, Šilutėje, Panemunėje ir pas Martyną Jankų, kuriam iškilmingai buvo įteiktas „ jo garbės nariu išrinkimo aktas”.

Prezidentui – dvi gatvės, kalnas ir gintaro gabalas

1934 m. rugsėjo pradžioje „Lietuvos aidas” pranešė apie Klaipėdos krašto direktorijos įsakymą, skirtą prezidento Antano Smetonos 60-mečiui.

„Įsakome, kad šių metų rugsėjo 10 d. ta proga visose krašto viešose ir privačiose mokyklose vietoje pamokų turi įvykti iškilmingas paminėjimas. Papuoštose mokyklų patalpose mokinius reikia atitinkamos paskaitos forma supažindinti su Aukšto Jubiliato amžiaus bėgiu, nuveiktais darbais ir jo reikšme tautai ir valstybei. Šventė pagražinama dainomis, giesmėmis, deklamacijomis ir kitais pritinkančiais parengimais. Mokyklų vedėjams pavedama rūpestingai paruošti ir atsakingai pravesti įspūdingą ir iškilmingą paminėjimą“, – buvo rašoma laikraščio cituotame įsakyme.

Kitame numeryje „Lietuvos aidas” jau pranešė, kad Šilutės miesto taryboje „vienu balsu nutarta” vieną didžiausiu gatvių – Princo Joachimo – pavadinti Prezidento Smetonos vardu (dabar tai Lietuvininkų gatvė).

„Gatvės vardas bus pakeistas Respublikos Prezidento Smetonos 60 metų sukaktuvių proga”, – informavo laikraštis.

Analogiškas sprendimas, anot Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, įsikišant į vietinės valdžios kompetenciją, buvo padarytas ir uostamiestyje – Antano Smetonos vardu miesto policijos valdybos sprendimu pavadinta Liepų ir Pailgintoji Liepų gatvės,

„Šis pervadinimas prolietuviškai orientuotai Klaipėdos visuomenės daliai pašalino labai nemielą problemą, kadangi Pailgintoji Liepų g., dar prieš Hagos tribunolo verdikto paskelbimą 1932 m. mirus Otto Bottcheriui, vokiškai buvo pavadinta šio Antano Merkio atstatydintojo direktorijos prezidento vardu”, – knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“ rašo V. Safronovas.

Iškilmingas alėjos atidarymas buvo surengtas rusėjo 9-ąją, sekmadienį, 14 val., po pamaldų ir parado, kuris vyko kariuomenės mankštos aikštėje (dabartinis Klaipėdos universiteto miestelis).

„Pradžioje Prezidento Smetonos alėjoje buvo pastatyti garbės tribūna ir iškilmingi vartai. Vyr. burmistras Simonaitis nuoširdžiai pasveikino taip gausiai susirinkusius gyventojus šios gatvės atidarymo iškilmėms. Tai pačiai progai jis trumpai palietė jubiliato, kurio vardu dabar pavadinama ši gražiausia Klaipėdos miesto gatvė, darbus, susijusius su Klaipėdos atvadavimu ir apskritai su Klaipėdos gyvenimu. Čia burmistras trumpai priminė ir sunkų laiką, kai Smetona buvo pirmuoju Lietuvos įgaliotiniu Klaipėdos kraštui. Nors jis tada vyriausybės buvo laikomas opozicijos žmogum, tačiau vyriausybė vis dėlto įvertino jo gabumus ir siuntė jį čia, kur buvo nukreiptas ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių dėmesys. Nors čia Smetonai buvo sunku dirbti, tačiau jis savo būdu ir sugebėjimu pasiekė didelių rezultatų, Klaipėdos miesto valdyba vienur balsu nutarė šią gatvę, kuri buvo anksčiau skirta Rusijos carui Aleksandrui atminti, pavadinti to žmogaus vardu, kurį mes taip gerbtame, kurio darbai visiems gerai žinomi ir kuriam taip daug teko kovoti prieš tų pačių rusų persekiojimus. <…> Simonaičio kalbą palydėjo ilgas tūkstantinės minios valio Respublikos Prezidentui. Po to vyr. burmistras Simonaitis perkirpo juostas atidarydamas susisiekimui naują Prezidento Antano Smetonos alėją. Buvo sugiedotas tautos himnas ir karo dūdų orkestras sugriežė Prezidento maršą. Organizacijų ir visuomenės atstovai su orkestru pradefiliavo Prezidento A. Smetonos alėja, keldami ovacijas gubernatoriui, kuris tuo metu buvo Prezidento alėjoje esančiuose gubernatūros rūmuose”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Prezidento A. Smetonos vardo suteikimo Liepų gatvei iškilmių metu kalba miesto vyr. burmistras Erdmonas Simonaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr. 

Pasak jo, vakare alėja „buvo nepaprastai gražiai iliuminuota”, ja iki vėlyvo vakaro vaikščiojo „dideli žmonių būriai ir buvo toks judėjimas, koks Klaipėdoje labai retai kada būna”.

Šilutėje vykusiosiose iškilmėse, anot laikraščio, dalyvavo visos lietuvių, žydų ir kai kurios vokiečių organizacijos. Čia iškilmės irgi buvo pradėtos pamaldomis liaudies mokyklų sporto aikštėje. Jas laikė vietos evangelikų ir katalikų kunigai lietuvių ir vokiečių kalbomis. Po pamaldų įvyko iškilmingas Prezidento Smetonos gatvės atidarymas ir organizacijų bei vietos kariuomenės įgulos paradas. Iškilmėse, pasak „Lietuvos aido”,  dalyvavo per 2000 žmonių.

Kitu straipsniu „Lietuvos aidas” pranešė, kad „Žvejai gražiausią kainą Juodkrantėje pavadino Smetonos vardu”.

„Kalnas yra apie 50 metrų aukštumo. Kuo gražiausia padaira į visus kraštus, tačiau iki šiol jis mažai tebuvo lankomas, nes nebuvo patogaus susisiekimo. Dabar į kalną padaryti geri nauji laiptai ir suoleliai. Iškilmingas kalno krikštas buvo ryšium su sukaktuvių minėjimu rugsėjo mėn. 8 d. Krikšto proga Klaipėdos apskrities, viršininkas ponas Tolišius pasakė gausiai susirinkusiems žvejams kalbą, kurioje suminėjo prezidento Smetonos atliktus lietuvių tautai darbus. Atlikęs krikšto apeigas, jis kalną perdavė vietos maudyklių s-gos pirmininkui Rėzai. Pirmininkas žadėjo jį saugoti ir daryti pastangų padaryti ši gražiausi kalną Juodkrantėje iš tikrųjų mėgstamiausia pasigrožėjimo vieta”, – rašė laikraštis.

Šis kalnas Juodkrantėje yra šalia L. Rėzos gatvės, priešais stadioną.

O rugsėjo 15-ąją tarnybos reikalais į Kauną nuvykęs E. Simonaitis buvo  priimtas prezidento, kurį pasveikino jo sukakties proga ir Klaipėdos miesto gyventoju vardu ir įteikė dovaną – didelį gintaro gabalą, kurį žvejai rado Palangos pajūryje.

„Gintaras yra reto diduma ir geros rūšies. Panašią dovaną nuo Klaipėdos miesto gyventojų Valst Prezidentas gauna jau antrą kartą. Gintaras yra raudonai gelsvos spalvos ir labai sunkus. Ant jo padėtas užrašas: „Klaipėdos miestas Valstybės Prezidentui 1934-IX-9“, – rašė „Lietuvos aidas”.

Išniekino lietuvių šventovę

Tačiau ne viskas tomis dienomis Klaipėdos krašte buvo vien gražu. „Niekšų fanatikų nagai įžeidė tuos, kurie savus apginti negali”, – skelbė „Lietuvos aido” antraštė, skirta aprašyti chuliganų išpuolį prieš miesto kapinių paminklą „Už laisvę žuvusiems”.

„Lietuvos Keleivis savo „Dienos pastabose”, rašydamas apie barbarišką Klaipėdos karžygių kapo išniekinimą, šiaip atsiliepė: nakties paukščių rankos sudergė tautos šventovę. Išniekinti kapai. Mirusiems sudrumsta ramybė. Niekšų fanatikų nagai nesigėdino įžeidinėti tų, kurie savęs apginti nebegali! Kapų dergimas yra, turbūt, visų žemiausiosios rūšies niekšybė, kurią gali padaryti tik protiniai morenai, išsigimėliai. Bet kad politiniai išsigimėliai pasiektų tą niekšybės laipsnį, tokių pavyzdžių retai pasitaiko. Į mūsų nelemtų „nacionalsocialistiškos idėjos“ apaštalų veikimo programą ir ši niekšybė įeina, nes suteršę žuvusiesiems už laisvę kapą, jie, pasididžiuodami, ten savo „hackenkreuzo“ vėliavą pakabino! „Sovogo“ vadai tikrai gali didžiuotis savo mokiniais. Visur, kur tik niekšybė, ten ir „hackeitkreuzas”!” – rašė „Lietuvos aidas”.

Šį incidentą detaliau aprašė „Trimitas”. Pasak šio leidinio, prie sukilimo operacijos aukų kapo buvo išrautos gėlės, sunaikinti mediniai papuošalai ir buvo bandyta išversti patį paminklą.

„Lietuvos aidas” savo ruožtu informavo, kad „kapai kultūringų gyventojų ir Šaulių pastangomis vėl sutvarkyti ir rūpestingai susodintos tos pačios gėlės, kurios iki šiol puošė karžygių kapą”.

Abu leidiniai kituose numeriuose jau informavo, kad policija nustatė du vandalus – klaipėdiečius Edmund Finkbeiner, kuris gyveno Donelaičio g. 5 name, ir Bernhard Mikoleit iš Kalvų (dabar – Kalvos) gatvės, priklausiusius Svog partijai. Abu jie prisipažino padarę šį nusikaltimą – siekdami išversti paminklą buvo pasikasę 90 cm po jo pamatais. Pas juos rasta slaptų šios partijos raštų ir draustos į Lietuvą įvežti literatūros, o pas Finkelbein – dar ir spalvotas Hitlerio paveikslas.

„Klaipėdos Dariaus ir Girėno šaulių būrio valdybos iniciatyva, rugsėjo 14 d. 20 vai. sušauktas viešas visuomenės susirinkimas protestui prieš išniekinusius karžygių kapus pareikšti. Didžiulė šaulių salė dar per pusę valandos prieš susirinkimo pradžią buvo kupinai pilna. Susirinkimo salėje iškabinta įvairių šūkių: „Prieš vokišką šūkį Drang nach Osten pastatykime šūkį „Drang nach Westen į lietuviškas žemes“, „Jesučio žudytojai vėl pradėjo savo nuožmų darbą – budėkime“, „Griežta bausmė barbarams, išniekinusiems karžygių kapus!“ „Lietuviškoji krašto direktorija ir lietu-viškasis magistrate, išvalykite kraštą nuo tėvynės išdavikų“, „Gubernatoriau, visi lietuviai vieningai su Tavimi“ ir kiti”, – apie lietuvių reakciją į šį išpuolį vėliau rašė „Lietuvos aidas”.

Šis susirinkimas priėmė rezoliuciją, kurioje reikalavo „piktadariams aukščiausios bausmės”.

Kiek vėliau laikraštis informavo, kad kriminalinė policija tyrimą perdavė saugumui, kuris išsiaiškino, kad prie vandalizmo akto dar prisidėjo 16-metis kaminkrėčio gizelis Heine Rutgovkis iš Kalvų gatvės ir staliaus mokinys Gustė iš Inkaro gatvės (nebeišlikusi). Visų keturių nepilnamečių vykdytojų kurstytojais buvo įvardinti klaipėdiečiai staliai 28-erių Welsch Erich ir trimis metais jaunesnis Wesielius.


    2021-09-12

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt