P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėdiškiai – nepatikimi kariai

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-09-19


1923-1938 metų rugsėjo mėnesiai Lietuvos valdomam Klaipėdos kraštui atnešdavo nemažai reikšmingų naujovių.

Apie jas ir kitus išskirtinius įvykius toliau pasakoja ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Iki naujos gimnazijos – beveik dešimtmetis

1925 m. rugsėjo pradžioje dienraštis „Lietuva” pranešė, kad Klaipėdos krašto direktorija nutarė pradėti lietuvių gimnazijos statybos darbus. Gimnazijos pastato projektui parengti buvo paskirtos dvi premijos po 1000 ir 750 litų. Tačiau pačių statybų teko gerokai palaukti.

Lietuvių gimnazijos mokytojai ir mokiniai mokyklos kieme 1929 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Gimnazija yra dviejų tipų komercinė ir klasinė. Mokiniai gali pasirinkti – lotynų kalbą ar komerciją. Vienas didelis skirtumas nuo didž. Lietuvos gimnazijų – tai anglų kalba, kuri čia einama nuo pat pirmosios klasės. Šiaip visi tie patys dalykai dėstomi (tik kiek sutvirtinta vokiečių kalba). Gimnazijoj daugiausia mokosi Klaipėdos krašto valdininkų vaikai, yra ir šiaip klaipėdiečių, ūkininkų ir dvarininkų vaikų, šiek tiek ir žemaičių. Dabar yra 200 mokinių”, – 1929-ųjų rugsėjį rašė „Lietuvos aidas”.

Mokytojo Salio Šemerio lietuvių literatūros pamoka Vytauto Didžiojo gimnazijoje 1931 m. Poetas S. Šemerys (Saliamonas Šmerauskas)  gimnazijoje mokytojavo 1927–1939 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Apie artėjančias naujo gimnazijos pastato statybas dienraštis pranešė tik po ketverių metų – 1933-iųjų rugsėjį. Jis tada informavo, kad statybų rangovo konkurse varžėsi 12 firmų.

„Klaipėdiškės firmos siūlė statybos darbus atlikti už apie 1,3 mln. litų, tuo tarpu kauniškės siūlė iki pusantro šimto litų pigiau. Mažiausias siūlymas buvo 1 130 000 litų, tačiau pasiūlymą davusi mažai težinoma firma. Todėl varžytynių komisija, kurią sudarė inž. Aukštuolis, gimnazijos direktorius dr. Trukanas ir valstybės kontrolės atstovas, pasiūlė švietimo ministerijai statybą perduoti kuriai nors žinomesnei firmai, jei ši atitiktų darbus pigiau kaip pasiūlyta varžytynėse kaina. Galutinai išsprendus statybos perdavimo klausimą, tuojau bus pradėti statybos darbai. Tuo tarpu numatyta statyti tik gimnazijai patalpas ir vieną didesnę salę, kuria galėtų pasinaudoti visuomenės kultūrinės organizacijos. Vėliau bus pristatytos patalpos steigiamam Klaipėdoje komercijos institutui. Iš pradžios tektų institutui pasinaudoti gimnazijos patalpos. Statybos projektą pagamino, ir arkitektūrą prižiūrės arkitektas Reismanas, o apskritai visus statybos darbus prižiūrės švietimo ministerijos sudaryta tam tikra komisija, į kurią įeina: inž. Galvanauskas, Vytauto Gimnazijos direktorius Trukanas ir Klaipėdos pašto viršininkas inž. Aukštuolis”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Klaipėda. Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmų statybos pašventinimo iškilmės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Po keleto dienų jis informavo, kad Švietimo ministerija patvirtino gimnazijos rūmų statybų sutartį – darbai buvo pavesti „trims susidėjusioms firmoms, kurios dalyvaudamos varžytinėse buvo apsiėmusios juos pigiausiai atlikti”.

„Statybos darbai su įrengimu atsieisią 1.039.020 litų. Jie turės būti baigti 1934 metų rugsėjo 1 d. Be to, drauge su pastatu gimnazijai bus statomas dar flygelis, kuris kainuosiąs apie 80.000 litų. Gimnazijos rūmai statomi Simano Dacho ir Stoties gatvių kampe. Jie bus apie 100 metrų ilgumo, trijų aukštų, su apatiniu pusaukščiu. Iš viso numatytos vietos dvidešimčiai klasių. Be to, apatiniame pusaukštyje bus įrengtos patalpos įvairioms laboratorijoms, pavyzdingos stalių ir kitų amatų dirbtuvės, pavyzdinga mokinėms virtuvė ir sandėliai. Stogo aukšte bus įrengtos patalpos ekskursijoms priimti, apie 150 asmenų. Apatiniame aukšte bus didžiulė gimnastikos salė, kuria galės pasinaudoti ir vietos sporto organizacijos. Be to, antrame aukšte bus didelė, apie 300 asmenų salė susirinkimams ir kultūrinėms pramogoms ruošti. Gimnastikos ir bendroji salė turės visai atskirą įėjimą iš gatvės, tačiau gimnastikos reikalams bus įėjimas ir iš vidaus pusės. Dar toliau kairėn numatyti statyti rūmai būsimam komercijos institutui. Flygelyje bus gimnazijos direktoriaus butas ir šaulių rinktinei skiriamos patalpos. Be to, čia bus viena salė mažesniems susirinkimams. Kaip žinoma, šį sklypą prieš ketvertą metų pirko Šaulių Sąjunga Klaipėdos krašto šaulių namams statyti, tačiau krizės laikai šį darbą sutrukdė. Dabar Šaulių sąjungos XX-ta rinktinė, pertekdami sklypą gimnazijos rūmams statyti, pasilaikė teisių gauti sau reikalingų patalpų. Ateityje numatomas pirkti dar vienas sklypas gimnazijos kiemui. Ten numatoma įrengti sodas ir sporto aikštė. Gimnazijos rūmai bus moderniški, bet kartu ir paprasto stiliaus. Visi vidaus įrengimai, laboratorijos, stalių dirbtuvės ir kiti būsią įrengti pagal naujausius teknikos reikalavimus”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Gimnazijos statybos 1933 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tačiau statybininkai pavesdavo užsakovus ir anais laikais – 1934 m. rugsėjo 13-osios numeryje „Lietuvos aidas” rašė, kad „statyba dar nėra galutinai baigta, bet kai kurios patalpos klasėms yra baigiamos įrengti ir netrukus prasidės mokslas nuosavose patalpose”.

„Oficialiai gimnazija iš senų patalpų mokytojų seminarijoje jau išėjo šio mėn. 10 d. Ta proga buvo padarytas tam tikras atsisveikinimas: gimnazijos mokytojai ir mokiniai susirinkę seminarijos salėje padėkojo seminarijos direktoriui Kriukiui už suteiktą iki šiol Vytauto Didžiojo gimnazijai pastogę. Taip pat ir direktorius atsisveikino su buvusiais sugyvenamais kaimynais. Atsisveikinę su senomis patalpomis mokiniai ir mokytojai gražia eisena su orkestru priešakyje nužygiavo į naująsias patalpas. Susirinko didžiojoje salėje minėti Tautos Vado 60 metų sukaktuves. Šia proga gimnazijos direktorius dr. Trukanas pabrėžė, kad gimnazijos mokiniai ir jų tėvai turi būti itin dėkingi Tautos Vadui, nes iš dalies jo asmeniškomis pastangomis dabar turime tuos puošnius kultūros rūmus Klaipėdoj”, – rašė dienraštis.

Gimnazijos pastatas 1934 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Apie galutinai gimnazijoje įrengtas „dideles patalpos keliautojams” jis jau informavo tik 1935-ųjų gegužę.

„Įtaisytos lovos, prausyklos ir įrengti visi kiti patogumai. Keliautojai čia labai pigiai galės apsistoti. Moksleiviai mokės pirmąją dieną 75 centus už parą, kitomis dienomis tik po 50 centų. Suaugusieji parai mokės už pirmąją dieną 1 litą, o už kitas dienas po 75 centus. Patalpose sutilps gana žymus nakvotojų skaičius. Šis nakvynės patalpų įrengimas labai palengvins keliaujančiam Lietuvos jaunimui ir prisidės prie turizmo išplėtimo Lietuvos pajūryje. Iki šiol Klaipėdoje tekdavo keliaujantiems samdytis nakvynes viešbučiuose. Juose kartais net pritrūkdavo vietų ir tekdavo brangiai mokėti”, – rašė „Lietuvos aidas”.

1938-ųjų liepą jis jau informavo, kad gimnazijos kieme statomas mergaitėms skirtas bendrabutis.

„Jis bus moderniai įrengtas, jame galės gyventi apie 100 mergaičių. Galutinai bus baigtas rengti tik kitų metų pradžioje. Bendrabutyje galės gyventi už tam tikrą atlyginimą nepasiturinčių tėvų dukros. Be to, atliekamas dabar ir gimnazijos didžiųjų rūmų remontas”, – informavo laikraštis.

Tų pačių metų rudenį jis jau skelbė apie ilgesnius šių statybų užbaigimo terminus – buvo numatyta, kad bendrabutis bus galutinai įrengtas 1939 m. kitų metų rudenį.

Lietuvos kariuomenėje – su svastikos ženklu

1924 m. patvirtintame Klaipėdos krašto statute, numačiusiame kokiomis sąlygomis Lietuva turi valdyti šią autonominę teritoriją, buvo išlyga, kad asmenys, įgiję Klaipėdos teritorijos vietos gyventojų požymį, nuo karinės tarnybos atleidžiami iki 1930 m. sausio 1 d.

1930 m. rugsėjo 16 d. numeryje „Lietuvos aidas” paskelbė, kad tądien Klaipėdos krašte prasideda pirmas naujokų ėmimas į kariuomenę.

„Naujokų ėmimo komisija, į kurią įeina Klaipėdos krašto komendantas pulk. leit. Liormanas ir nariai, gubernatūros atstovas referentas Senkaitis ir krašto direktorijos atstovas Pagėgių apskr. viršininkas Senteris, apskr. gydytojas Endziulaitis ir karo gydytojas maj. Kenstavičius, vakar išvyko į Viešvilę. Viešvilėj naujokų ėmimas užtruks dvi dienas. Iš ten komisija vyks į Pagėgius, kur bus naujokų priėmimas šio rugsėjo 19 iki 24 d. Šilutėje naujokai bus priimami nuo rugsėjo 26 iki 29 d., paskui komisija vyks į Priekulę, kur priims naujokus spalių 1 ir 2 d. d. Pačiame Klaipėdos mieste priėmimas truks nuo spalių 4 iki 17 d. d.”, – informavo „Lietuvos aidas”.

Vytauto Didžiojo universiteto magistrantas Paulius Pacevičius savo baigiamajame darbe „Lietuvos kariuomenės dezertyrai 1918-1940 m.” rašė, kad iki 1930-iųjų iš Klaipėdos krašto į Lietuvos kariuomenę buvo imami vien savanoriai. Nuo 1930-ųjų rudens vokiečių tautybės karių tarnaujančių Lietuvos kariuomenėje skaičius padidėjo daugiau negu dvigubai – nuo 0,88 % iki 1,84 % 1931 m. Tačiau šis procentas, anot jo, galėtų būtų dar didesnis, nes tarp tarnavusių Klaipėdos krašto gyventojų netrūko tokių, kurie buvo užsirašę lietuviais, išsaugoję lietuviškos kilmės pavardę, bet nekalbėję lietuviškai nei viešai, nei šeimoje.

Akivaizdus to pavyzdys buvo Klaipėdos krašto komendanto dalių vadams reguliariai siųsti vardiniai sąrašai naujokų iš Klaipėdos krašto apie kuriuos buvo neigiamos žinios.

Šaltinis – Pauliaus Pacevičiaus magistrinis darbas „Lietuvos kariuomenės dezertyrai 1918-1940 m.”

„Karinė vadovybė į naujokus iš Klaipėdos krašto, pašauktus pirmą kartą, žiūrėjo pakankamai rezervuotai, jų lojalumu Lietuvos valstybei smarkiai abejota, nors dėta nemažai vilčių, kad tikslas – pašalinti susidariusį amžių bėgyje skirtumą tarp Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos bus pasiektas. Tam tikslui, dalių vadams, kurie gaus naujokų iš Klaipėdos krašto, buvo nurodyta, kad jie turi išnaudoti visas galimybes, siekiant iš jų padaryti gerus Lietuvos piliečius – rekomenduojama skirti jiems geresnes patalpas, žiūrėti, kad nebūtų užgauliojami dėl savo tikybos, tarmės, pavardžių, prie jų skirti itin tautiškai nusiteikusius ir ideologiškai tvirtus puskarininkius, skaityti paskaitas iš garbingos Lietuvos praeities ir pan. „Suartėjimas” vyko lėtai, tam įtakos turėjo ir greitai besikeičiančios politinės realijos. Dar 1929 m. rudenį Vokietija, neslėpdama nepasitenkinimo dėl artėjančio karinės prievolės įvedimo Klaipėdos krašte, diplomatiniais kanalais ėmė spausti Lietuvos vyriausybę, kad Klaipėdos krašto vokiečiai nebūtų siunčiami tarnauti į Didžiąją Lietuvą, o tarnybą atliktų Klaipėdos krašte. Nors Klaipėdos Statutas tokios prievolės Lietuvai ir nenumatė, reaguodamas į tai Lietuvos karo atašė Vokietijoje K. Škirpa siūlė Vyriausiąjam Štabui „kompromisinį” sprendimą – dalį klaipėdiškių, pirmiausia vietinių lietuvių ir lojalių Lietuvai vokiečių, palikti tarnauti Klaipėdos krašte”, – rašė P. Pacevičius.

Klaipėdoje dislokuoti kariai sotyje pasitinka prezidentą Antaną Smetoną. Gytauto Balkevičiaus kolekcijos nuotr.

Jo pateikiamais duomenimis, 1930 m. rudeninio šaukimo metu Klaipėdos krašte buvo priimta 306 naujokai. Tačiau į karines dalis jie buvo siunčiami tik 1931 m. gegužės 1-4 d. 1931 m. buvo numatyta dalį rudeninio šaukimo Klaipėdos krašto naujokų palikti papildymui 7-to pėstininkų pulko, dislokuoto Klaipėdos krašte. Generalinio štabo valdybos I skyriaus vadovybė nurodė 7-jame pėstininkų pulke palikti tik lietuvius naujokus arba „aiškios lietuviškos orientuotės naujokus“. Tokių „aiškiai lietuviškai orientuotų“ naujokų pirmajame sąraše buvo 27. Vėliau šis sąrašas buvo papildytas iki 44. Visus kitus buvo numatyta išskirstyti po dalis Didžiojoje Lietuvoje.

„Lietuvos kariuomenėje tarnybą atliekantys Klaipėdos krašto vyrai, buvo ypač jautrūs tiek vidiniams, tiek išoriniams veiksniams. Neuman-Sasso’o politikos aktyvesni veiksmai, arba vos tik Lietuvos pasienyje būdavo fiksuojamas Vokietijos kariuomenės didinimas ir dislokacijos pakeitimai Rytprūsiuose, iš karto pasipildavo pranešimai apie dezertyrus, kilusius iš Klaipėdos krašto. Dezertyruodavo net tie kariai, kurie į kariuomenę buvo įstoję savanoriais, ir nebūtinai kilę iš Klaipėdos krašto, bet ilgėliau jame gyvenę, taip pat ir tie, kuriems tarnyba Lietuvos kariuomenėje ėjo į pabaigą. Galima būtų konstatuoti, kad nemaža dalis Klaipėdos krašto vokiečių (ar tokiais save laikantys) nesaistė savęs jokiais įsipareigojimais Lietuvos valstybei – per daug ryškūs buvo kultūriniai skirtumai, prie to be abejo prisidėjo ir Lietuvos valstybės vykdoma politika Klaipėdos vokiečių atžvilgiu. Klaipėdos krašto vokiečiai gerokai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos vokiečių, kurie savo socialine padėtimi buvo artimi lietuviams, jie niekada nekėlė politinių reikalavimų, nemažai jų prisidėjo prie Nepriklausomybės kovų ir Lietuvos valstybės kūrimo. Lietuvos vokiečiai laikėsi neutraliai Lietuvos-Vokietijos ginče dėl Klaipėdos krašto ir net paskutiniaisiais Nepriklausomybės metais buvo pripažįstami kaip lojalūs Lietuvos piliečiai. Klaipėdos krašto naujokai karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje atliko verčiami susiklosčiusių politinių aplinkybių. Vidinės nuostatos, be abejo, smarkiai skyrėsi nuo deklaruojamo lojalumo Lietuvos valstybei. <…> Kiek didesnis pabėgusių karių skaičius Lietuvos kariuomenėje fiksuotas 1931 m. liepos mėnesį gali būti siejamas su 1930 m. rudeniniu šaukimu, kada Klaipėdos krašto naujokų tarnybą Lietuvos kariuomenėje buvo numatyta pradėti 1931 m. gegužės mėnesį. Tačiau galima būtų konstatuoti, kad nemaža dalis Klaipėdos krašto gyventojų buvo „dezertyrai iš vidinio įsitikinimo“, ką parodė ir klaipėdiškių laikysena 1939 m. atplėšiant Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. <…> 1930 m. pradėjus vykdyti Klaipėdos krašto vyrų šaukimą privalomojon karo tarnybon, pradėta Klaipėdos krašto gyventojų integracija per Lietuvos kariuomenę lauktų rezultatų nedavė. Nežiūrint didelių karinės vadovybės pastangų, dauguma Klaipėdos krašto gyventojų, atliekančių tarnybą Lietuvos kariuomenėje, išlaikė savitą identitetą ir nesaistė savęs jokiais įsipareigojimais Lietuvos valstybei”, – rašo P. Pacevičius.

Kokie „veikėjai” patekdavo į Lietuvos kariuomenę iš Klaipėdos krašto, rodo ir 1934 m. rugsėjo „Lietuvos aido” pranešimas apie tai, kaip elgėsi iš tarnybos ulonų pulke atostogų grįžęs klaipėdiškis Vilius Vallatas, žinomo Klaipėdos krašto socialistinės tautos partijos (Sozialistische Volksgemeinschaft, – SOVOG) veikėjo Augusio Vallato brolis.

„Nuėjęs pas teroristų grupės vadą Johanną Vallatą ir čia kelis kartus nusifotografavo pavieniui ir su kitais. Fotografavosi visai originalioje uniformoje, būtent, Lietuvos kareivio rūbuose, o ant rankovės raištis su nacionalsocialistų hakenkreuzu. Darant teroristų grupės likvidaciją, rastos minėtos fotografijos. Darant teroristų grupės likvidaciją, rastos minėtos fotografijos. Kariuomenės teismo prokuratūra buvo jam iškėlusi bylą. Bet kaip tik tuo tarpu Vallatas, kaip netinkamas, iš kariuomenės paleistas. Prokuroras bylą perdavė, valstybės, saugumo policijai, kuri, pravedus kvotą, bylą perdavė apeliacinių rūmų prokuratūrai. V. Vallatas kaltinamas pagal tautai ir valstybei saugoti įstatymo 2 ir 27 straipsnius. Kaltinamasis padėtas Bajorų kalėjimam”, – rašė laikraštis.

Laivas ant Melnragės kranto išbuvo metus

1932 m. „Lietuvos aidas” pranešė, kad naktį į rugsėjo 12-ąją Klaipėdos krašte siautė didelė audra.

„Iš ryto buvo nutraukti visi užmiesčio telefono laidai. Tik apie 9 val ryto galima buvo susikalbėti Berlyno Klaipėdos – Rygos linija, tačiau vėliau ir ji sugedo. <…> Klaipėda su Kaunu neturėjo telefoninio susiekimo iki popiet. Iš ryto retkarčiais dar galima buvo susikalbėti per Plungė – Telšius, bet vėliau ir ši linija nutrūko ir iki popiet pasisekė vieną Klaipėdos Kauno liniją sutaikyti. Pačioj Klaipėdoj audra sugadino apie 300 telefono laidų. Per audrą žymiai nukentėjo krašte miškai ir vietomis trobesiai. Tačiau iki šiolei dar negalima nuostolių apskaičiuoti. <..> Apie 4-5 val. ryto jūroj mušė 10 balų bangos. Uosto statyboj vanduo nubloškė nuo kranto daug darbo priemonių, Prie kranto buvę laivai nakties metu turėjo būti išvesit į Marias. Vienas laivas „Rosa Christel“, stovėjęs prie Lindenau dirbtuvių, audros buvo užmestas ant kranto. Vėliau jį pavyko taip pat išvesti į Marias. Įsisiūbavusi jūra pirmadienio, rytą ties Melnrage išmėtė ant kranto latvių laivą „Roja“, kuris plaukė į Gdynę. Jis jau buvo nuplaukęs tolokai už Klaipėdos, bet audros užkluptas pasuko atgal, ieškodamas Klaipėdos uosto. Nors laivas iki Klaipėdos pajėgė atplaukti, į uostą neįėjo. Laive buvo 11 asmenų, bet nė vienas jų nenukentėjo. Jūra nebuvo nurimusi ir pirmadienio dieną. Vanduo pasiekdavo 60 metrų kranto. Kiek iki šiol sužinota, krašte daugiausia nukentėjo sodai Šilutėj ir jos apylinkėse audra išvertė labai daug vaismedžiu. Miškuose išversta labai daug medžių. Daugelyje vietų keliai užversti medžiais ir telefono stulpais. Vakar vėjas vėl buvo sustiprėjęs ir uosto inspekcija perspėjo laivus, kad šie iš uosto neišplauktų”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Garlaivis „Roja“ Melnragėje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Minėtas į Melnragės krantą išmestas laivas „Roja”, priklausęs Liepojoje registruotai Epšteino laivininkystės bendrovei Liepojoje, 1933-ųjų rugsėjį, anot „Lietuvos aido”, už 6 000 latų buvo parduotas vienai klaipėdietei ir imtasis jį nuo kranto nutraukti.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1934-aisias šis laikraštis jau pranešė apie naują „Rojos” gyvenimo etapą – gegužės 23 d. jis buvo perkrikštytas vardu „Gerda“ ir su lietuviška vėliava išplaukė į Angliją su malkomis.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Nors pirkėjas tarėjo daug vargo, kol laivą nuo kranto nuvilko, tačiau jis tokiu būdu daug uždirbo”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Kiek vėliau jis detalizavo, kad laivą įsigijo Br. Preukšatų pramones įmonė, Klaipėdoje įteigta dar 1912 m. Ericho Preukšato.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Firma dabar turi šiuos skyrius: 1) pasagų, 2) grifų pasagoms, 3) gesinimo įrankių, 4) remonto ir katilų ir naujai įsteigtas susisiekimas laivais. Firmoj sezono metu dirba 50-100 darbininkų ir tarnautojų. Vienintelis pasagų fabrikas Lietuvoje ir pasagų iš užsienio dabar nereikia įvežti, nes ši firma gali aptarnauti visos Lietuvos pasagų rinką. Pagaminti grifai pasagoms yra lygios kokybės užsienio pagamintiems ir žymiai pigesni. <…> Gesinimo įrankių daugiausiai gaminama siurblių ir mažų gesinimo mašinų. Remonto, dirbtuvės yra moderniškiausiai įrengtos, kuriose gaminamos įvairios atsarginės mašinų dalys. Taip pat pažymėtina, kad tekinama visokių sistemų dantračiai automatiškomis mašinomis. Mašinų statyba: svarbiausiai išdirba puikius, katilus, taiso lokomobilius, ūkio ir garo mašinas. Praeitais metais firma nupirko išmestą ant kranto firmos Epštein, Liepojuje, laivą Roja, šį laivą nukelti buvo bandžiusios kelios firmos, bet atsisakė negalėdamos tą darbą atlikti. Nupirkus laivą firma Preukšat ėmėsi pati to darbo ir tas jai pasisekė. Laivas buvo pakrikštytas savininko dukters vardu Gerda ir š. m. gegužės 1 d. laivas įplaukė į Klaipėdos uostą. Atlikus visus remonto darbus ir jį pagrindinai perstačius, laivas pakrautas lietuviško miško išplaukė į Zwolle, Holandijon”, – rašė laikraštis.


    2021-09-19

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt