1923-1938 metų rugsėjai atnešdavo įvykių ir Klaipėdos padangėje. Deja, bet kai kurie iš jų buvo tragiški.

Apie juos ir apie kitus reikšmingus to meto nutikimus toliau pasakoja ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Laivas ant kranto – daugiau nei pusantrų metų

Iš 1923-iųjų rugsėjį dienraščio „Lietuva” paskelbtos informacijos tampa aišku, kad nuo 1932-ųjų rugsėjo metus laiko Melnragės krante prastovėjęs čia audros išmestas latvių laivas „Roja” turėjo rimtesnį pirmtaką.

Laikraštis pranešė, kad pagaliau iš Juodkrantės paplūdimio smėlio nelaisvės buvo išlaisvintas dar 1921 m. gruodį siautusios audros į krantą išmestas „didelis vokiečių laivas „Unterweser 21“.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Porą metų jis riogsojo giliai užneštas smiltimis gražiosios Juodkrantės apaugusios mišku pakrantėj. Bremeno Laivų bendrovės, kuriai jis priklausė, pardavė jį Klaipėdos laivų savininkui Biebėriui ir Co. Pastarasis po sunkaus darbo laivą daugiau dviejų metrų įgrimzdusį smiltysna, išėmė ir pargabeno Klaipėdon. Dabartiniu metu laivas gerokai aprūdijęs stovi Dangėje. Greitu laiku manoma jis taisyti vietos laivų dirbtuvėj „Lindenau ir Co”, – rašė „Lietuva”.

Tragiškai žuvo du lakūnai

1929 m. rugsėjo 19-ąją netoli Sendvario įvyko aviakatastrofa, kurios metu žuvo du karo lakūnai – 28-erių vyr. leitenantas Antanas Vedeika ir trimis metais už jį vyresnis kapitonas Antanas Kuncaitis.

Nuotraukos iš žinyno „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953″

„Rugsėjo m. 16. d. juodu su kovos lėktuvu S. V. O. tipo išskrido iš Kauno dalyvauti manevruose Klaipėdos krašte. Rugsėjo 19 d. rytą, grįžę iš žvalgybos, leidosi Klaipėdos aerodroman. Apie 150 mtr. aukščio, staiga besukant, lėktuvas perėjo suktukan ir neišlygintas trenkėsi į žemę netoli Sendvario. Išsiliejus benzinui, tuoj kilo gaisras ir lėktuvas sudegė anksčiau, negu spėjo prie jo pribėgti pagalba. Nors abu turėjo parašiutus, bet dėl nedidelio aukščio pasinaudoti jais nespėjo. Be to reikia manyti, kad abudu tikėjosi, jog jiems pasiseks lėktuvas išlyginti. Taip pat spėjama, kad jau prieš gaisrą abu buvo nebegyvi”, – tragediją aprašė žurnalas „Karys”.

Prieš naikintuvą Fokker D.VII stovi šeši lakūnai, apsirengę kasdienine uniforma, su pilotėmis ant galvų. Stovi iš kairės: Antanas Kuncaitis, Eugenijus Kraucevičius, Antanas Gustaitis, Jonas Liorentas, Narcizas Ferensas, Antanas Kutka. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

„Katastrofa įvyko iš žvalgybos grįžtant prie dvaro Althof, pusę kilometro nuo Klaipėdos aerodromo. Spėjama, kad katastrofa įvyko padarius ore staigią figūrą maždaug 200 metrų aukštumoje. Ant žemes krisdamas orlaivis smarkiai susimušė, iš bako pasileido benzinas ir visas orlaivis visai sudegė su abiem lakūnais, kurie, matyti, krisdami neteko sąmonės. Lavonai taip apdegę, kad sunku buvo vienas nuo antro atskirti. Tai įvyko apie 9 valandą ryto, į vietą atskridusių lakūnų buvo lavonų liekanos sudėtos į grabus ir nuvežta į Klaipėdos aerodromą”, – taip katastrofą aprašė „Lietuvos aidas”.

Prie lėktuvo su asmeniniu Jono Mikėno ženklu (nova, arba sprogstanti žvaigždė) pozuoja 7 lakūnai. Stovi, iš kairės: Vytautas Jablonskis, Antanas Vedeika, J. Mikėnas, Jurgis Tumavičius, Antanas Mačiuika, Bronius Vaivada, Jonas Adomaitis. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Iš Vilkaviškio kilęs A. Kuncaitis į Lietuvos kariuomenę įstojo 1920 m. kai pavyko grįžti į Sovietų Rusijos, nuo 1924 m. rudens pradėjo tarybą aviacijoje, karo lakūno vardą įgijo 1928 m. pradžioj.

Oro žvalgas A. Vedeika, gimęs Rokiškio apskrities Kirkūnų kaime, 1923 m. baigęs karo mokyklą iškart pradėjo tarnauti karo atvyko aviacijoje. 1924 metais jis skrisdamas su kapitonu Mačiuika jau buvo patekęs į „sunkią avariją” ir sužeistas ilgai gulėjo ligoninėje.

Aviacijos karininkų ramovėje, aplink vaišių stalą Stepono Dariaus išleistuvių proga 1927 m. gegužės 1 d. sėdi devyni aviacijos karininkai. Iš kairės: Steponas Darius, Vytautas Gricevičius, Bronius Sidaravičius, Antanas Kuncaitis, Antanas Vytautas Plaušinaitis, Pranas Heizeris, Kazys Mikolajūnas, Jonas Pyragius, Leonardas Peseckas. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Dienraštis „Lietuvos aidas” rašė, kad lakūnų kūnai iš Klaipėdos buvo iškilmingai didelės minios išlydėti rugsėjo 20-osios vakarą. Gedulinga eisena nuo Rumpiškės, kur buvo aerodromas, ėjo iki geležinkelio stoties, iš kurios karstai traukiniu išgabenti į Kauną.

Aviacijos karininkų ramovėje pozuoja devyni aviacijos karininkai per Stepono Dariaus išleistuves. Priekyje, prigulę – Bronius Sidaravičius ir Jonas Pyragius (dešinėje). Už jų sėdi, iš kairės: Antanas Kuncaitis, Leonardas Peseckas, Steponas Darius, Vytautas Gricevičius, Kazys Mikolajūnas, Antanas Vytautas Plaušinaitis. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Kitą dieną Kauno įgulos bažnyčioje vykusiose pamaldose už žuvusius dalyvavo ir užsienių reikalų bei krašto apsaugos ministrų pareigas ėjęs premjeras Augustinas Voldemaras. Amžino poilsio lakūnai atgulė laikinosios sostinės kapinėse, virš kurių tuo metu skraidė lėktuvai.

Lankėsi anglų hidroplanai

Tarpukario rugsėjo mėnesiais Klaipėdoje buvo ir šviesių aviacinių naujienų.

„Lietuvos aidas” rašė, kad praėjus metams po minėtosios tragedijos, 1930 m. rugsėjo 20-osios popietę į Klaipėdą atvyko keturi Anglijos karališko karo oro laivyno hidroplanai. Kartu su svečiais atvyko ir Didžiosios Britanijos oro laivyno karo atašė kapitonas Cossage, nuolat rezidavęs Berlyne. Iš viso su šia eskadrile atskrido 10 karininkų ir mechanikų bei seržantų.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Atskridę hidroplanai įsikūrė mariose, netoli Dangės žiočių. Ten svečius pasitiko ir pasveikino uosto motoriniais laivais atvykę Klaipėdos ir Kauno karininkai, Anglijos ambasadorius Lietuvoje Thomas Hildebrand Preston.

Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Anglams pagerbti vakare Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys su ponia gubernatoriene savo rūmuose Liepų gatvėje (dabar – bankas „Luminor”) suruošė rautą. Atsakydami į tai anglų kariškiai pakvietė kitą dieną aplankyti jų hidroplanus.

Lakūnų vizitą baigė vaišės „Viktorijos“ viešbutyje.

Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

„Eskadrilė lig šiol yra aplankiusi Daniją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą. Iš Klaipėdos vyksta į Švediją, ir į Anglija grįžta maždaug po trijų savaičių. Visa kelionė, kurią atliks lakūnas, sudaro 3.500 mylių. Atvykusios eskadrilės vadovybė susideda iš senų ir daug kartų pasižymėjusių Didžiosios Britanijos oro laivyno karininkų. Hidroplanai yra moderniškos konstrukcijos, padaryti iš lengvo metalo ir kiekvienas turi po du motoru 900 arklių jėgų, kurie duoda galimumo pasiekti 175 kilom. į valandą greitumo. Vienas hidroplanas pilnai prikrautas (provianto, benzino ir t. t.) gali išbūti ore 6 valandas ir aplėkti per 1.000 km. Hidroplanų svoris 5,6 tonų. Kiekvieno hidroplano įgula susideda iš dviejų karininku, dviejų mechanikų ir vieno seržanto, turi tris kulkosvaidžius ir gali paimt su savim apie 500 kilogr. bombų”, – rašė „Lietuvos aidas”.

O 1935-ųjų rugsėjį Lietuvos aeroklubo Klaipėdos skyriaus iniciatyva uostamiestyje buvo surengta aviacijos diena, kurioje dalyvavo karo ir civilinės aviacijos lėktuvai. Anot „Lietuvos aido”, šventė į aerodromą sutraukė apie 10 000 žmonių minią.

ANBO-IV ore. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

„Dar prieš pradedant vykdyti programą atskrido savo konstrukcijos lėktuvu Anbo IV aviacijos viršininkas pulk. Gustataitis. <…> Programai vykdyti dalyvavo po vieną karo ir civilinės aviacijos eskadrilę. Pradėjus programą kautynėmis ore, viršuje galvų pasirodė aukštai, gražiai ir taisyklingai išsirikiavusios dvi grupės. Iš viso 12 lėktuvų. Kiek paskrajoję jie dingo debesyse. Tai buvo karo aviacijos eskadrilė iš Palangos. Jiems išlėkus likę lakūnai toliau vykdė programą: pakilo karo aviacijos puskarininkiai oro akrobatai. Paleistas penkias pūsles lėktuvas keliais vikriais pasisukimais sunaikino. Tuo tarpu ruošėsi programos rizikingiausiam punktui šokti su parašiutu: iš 700 metrų. Tam žygiui pasiryžo pasienio policijos leitenantas Balčiūnas. Gavęs tą patį parašiutą, kurį vartoja kiekvienas lakūnas, sėdęs į lėktuvą, leit. Balčiūnas pakilo dviviečiu lėktuvu drauge su pilotu. <…> Vėjo nešamas jis nusileido apie pusantro kilometro nuo aikštes, dvarininko Konrado laukuose. <…> Įdomus buvo šaudymas iš lėktuvų į žemės taikinius. Pasiruošęs šaudyti lėktuvas kelis kartus praskrido tik kelis metrus aukščiau publikos. Didelio susidomėjimo sukėlė velkamasis sklandytuvo sklendimas ir pilotažas. Nidos sklandymo mokyklos viršininkas Pyragius savo sklandytuvu „Nida“ lėktuvo velkamas pasikėlė apie 800 metrų, čia jis pradėjo daryti įvairius figūrinius sklendimus ir kilpas. Padaręs apie šešetą tokių kilpų, jis jau gerokai nuslinko žemyn ir netrukęs turėjo visai nusileisti. <…> Publikai buvo pademonstruotas ir autožiras, jis staigiai pakilęs ilgokai skrajoja Klaipėdos apylinkėmis. Be to, publika buvo leidžiama už tam tikrą atlyginimą 25 litus paskrajoti. Norinčių buvo, palyginti, labai daug, bet, pakilę tamsūs debesys ir netrukus pasipylęs lietus, net ir didelius entuziastus nubaidė”, – šventę aprašė „Lietuvos aidas”.

Atsirado svarbi švietimo įstaiga

Tą patį 1935-ųjų rugsėjį Klaipėdoje buvo fiksuotas jau visai Lietuvai reikšmingas įvykis – 18-ąją šio mėnesio dieną buvo atidarytas Klaipėdos pedagoginis institutas. Anot „Lietuvos aido”, „grynai savo, lietuviško tipo aukštoji mokykla”.

Klaipėdos pedagoginio instituto studentai užsiėmimų metu 1936 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Švietimo vadovybė ir žymieji mūsų pedagogai įsitikinę, kad tik toks institutas Lietuvai tinkamas ir reikalingas ir kad jis geriausiai atliks savo uždavinį Lietuvos kultūrai. <…> Kad pedagoginis institutas būtų savo paskirties aukštumoje, reikia, kad būtų atitinkamo paruošimo ir jo mokomasis kolektyvas. Dėl to Švietimo ministerija rūpestingai rinko kandidatus į instituto lektorius ir tą problemų išsprendė labai sėkmingai, instituto lektoriai – geriausia mūsų pedagoginių pajėgų atranka, žinomi, prityrę, aukštai išmokslinti pedagogai, dėstomųjų dalykų specialistai”, – apie buvusiose Klaipėdos mokytojų seminarijos rūmuose (dabar – Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas), iš krašto direktorijos išsinuomotose patalpose įsikūrusį institutą rašė laikraštis.

Klaipėdos pedagoginio instituto iškilmingas posėdis aktų salėje 1936 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Anot dienraščio, patalpose buvo padarytas remontas, jos pritaikytos instituto reikalams.

Pasak „Lietuvos aido”, iš 225 norėjusiųjų tapti pirmaisiais studentais buvo priimta tik 140. 65 proc. jų buvo moterys. Į institutą stojo iš visų Lietuvos vietų, taip pat Klaipėdos krašto.

Pirmuoju instituto direktoriumi prezidentas Antanas Smetona dar tų metų liepą buvo paskyręs 32-iejų Vytautą Soblį, studijavusį Berlyno, Tulūzos ir Paryžiaus universitetuose. Iki paskyrimo į Klaipėdą jis dirbo Užsienio reikalų ministerijoje intelektualinio bendradarbiavimo komisijos generaliniu sekretoriumi, skaitė aukštuosiuose kūno kultūros kursuose psichologijos ir pedagogikos istorijos paskaitas, buvo tų kursų inspektorius.

Romualdas Juzefovičius straipsnyje „Taikomosios studijos Klaipėdoje 1934-1939 m.: lokalinio specializavimo aspektai” rašo, kad švietimo istoriografijoje šio instituto steigimas siejamas su švietimo pertvarka ir suvokimu, kad pradinių mokyklų mokytojams rengti reikalinga aukštoji pedagoginė mokykla. Tokios aukštosios mokyklos jau buvo steigiamos daugelyje Europos šalių.

„Švietimo ministerija naujo instituto steigimą derino su Klaipėdos krašto Direktorija, kuri sutiko leisti įsteigti Lietuvos švietimo ministerijai pavaldų institutą, tačiau iškėlė sąlygas. Jose buvo numatyta galimybė tuo pačiu metu steigti ir Direktorijai pavaldų institutą, be to, reikalauta Švietimo ministerijai pavaldaus instituto studijų programose numatyti Klaipėdos krašto tarmių, istorijos, geografijos ir kitas su regiono lokalia aplinka sietinas studijas, instituto absolventus įdarbinti regiono pradinėse mokyklose. Iš Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto švietimo institucijų atstovų sudaryta komisija parengė projektą apie dviejų steigiamų institutų veiklos derinimą, tačiau, kaip rašo savo atsiminimuose Adolfas Kavaliūnas (instituto raštinės vedėjas – M. V.), sutartas bendradarbiavimas nebuvo rezultatyvus”, – rašo R. Juzefovičius.

Pasak jo, buvo įsteigti šio instituto pagalbiniai padaliniai: biblioteka su skaitykla, kūno kultūros ir antropologijos, psichologijos, gamtos mokslų, rankų darbų, žemės ūkio mokslų kabinetai.

Nuo 1936 iki 1939 m. pavasario institute buvo įregistruota 154, 105 ir 110 pirmakursių. Mokymosi trukmė čia siekė 4 semestrus (2 metus), tačiau norintieji dirbti Klaipėdos krašto mokyklose privalėjo studijuoti dar vieną semestrą: gilinti vokiečių kalbos įgūdžius, išsamiau susipažinti su krašto istorija, teise, etnografija.

Klaipėdos pedagoginio instituto pirmoji laida 1937 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1939 m. kovo 22 d. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą institutas buvo perkeltas į Panevėžį, vėliau, tais pačiais metais, į Vilnių, kur tapo Vilniaus pedagoginiu institutu.

Didelis gaisras

1935-ųjų rugsėjį „Lietuvos aidui” teko pranešti ir apie nelaimę – didelį gaisrą prieš šešerius metus Paupiuose pastatytoje Klaipėdos psichiatrinėje ligoninėje (dabar tai – Klaipėdos valstybinei kolegijai priklausantis pastatas).

„Klaipėdos psichiatrinėje ligoninėje šio mėn. 20 d. kilo didelė ugnis. Ugnį pastebėjo ligoninės sargai, kai jau liepsna mušėsi pro stogą. Ugnies priežastis nežinoma. Stogas pradėjęs degti ties kaminu. Spėjama, kad galėjo užsidegti iš kamino. Bet kaminas buvo išvalytas tą pat dieną prieš gaisrą. Gaisrui gesinti buvo pakviesti Klaipėdos miesto ir vietos kariuomenės ugniagesiai. Ugnis buvo apėmusi tik viršų ir į ligoninės palatas nepersimetė, bet vis dėlto teko visus ligoms iš ligoninės išgabenti. Sunkiai sergančius teko išvežti į miesto ligoninę, tuo tarpu kaip lengviau sergą buvo palikti ligoninės sode. Kai kurie ligonys buvo bemėginą pabėgti. Jiems saugoti buvo pakviesta policija ir ligoninės sargai”, – rašė dienraštis.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Pasak jo, nors gaisrą gesinti buvo sudėtinga, ugniagesiams pavyko per pusantros valandos po vidurdienio kilusią ugnį sutramdyti ir apsaugoti ligoninės vidaus įrengimus.

„Sudegė tik aukštas ir stogas. Kartu sudegė ten buvusi kai kurių ligonių daiktų atsarga”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Pasak dienraščio, tuo metu ligoninėje gydėsi apie 120 ligonių. Užgesinus ugnį dalis jų buvo sugrąžinta į ligoninės patalpas.

Psichiatrinė ligoninė šiame pastate veikė iki 1939-ųjų pavasario.

„1939–1940 m. po „Susitarimo apie Memelio krašto perdavimo Trečiajam Reichui“ pasirašymo 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos krašte buvo įgyvendinama rasinės higienos politika – 1939 m. balandžio mėn. visi Bachmano psichiatrijos ligoninės pacientai perkelti į Tapiau psichiatrijos ligoninę (dabartinis Gvardeiskas). Žinoma, kad nuo 1940 m. Tapiau psichiatrijos ligoninėje buvo vykdoma eutanazijos programa, kuria siekta išžudyti visus Rytų Prūsijos psichikos ligonius, o jų šeimos nariai negalėjo gauti jokių žinių. Tikriausiai, tas pats likimas ištiko ir Bachmano psichiatrijos ligoninės pacientus”, – rašoma „Krašto gide”.

Gausi čekoslovakų bendruomenė

1937-ųjų rugsėjį Čekoslovakijai išgyvenant didžiulę netektį – šios valstybės kūrėjo, pirmojo prezidento, valstybės vadovo pareigas ėjusio 17 metų Tomáš Garrigue Masaryk mirtį – spauda informavo, jog Klaipėdoje tuo metu buvo gana gausi čekoslovakų bendruomenė.

„Klaipėdos čekoslovakų kolonija, kurią sudaro per šimtą Klaipėdoj gyvenančią Čekoslovakijos piliečių, su Čekoslovakijos garbės konsulu M. Reišiu vakar buvo susirinkę „Viktorijos” viešbučio salėje, kur klausė Čekoslovakijos prezidento išlaisvintojo T. G. Masaryko laidotuvių iškilmių transliacijos per radiją. Taip pat vakar Klaipėdoje centro valdžios įstaigos ir konsulatai Masaryko laidotuvių proga buvo iškėlę pusiau stiebo vėliavas”, – rašė „Lietuvos aidas”.