P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėda – viso pasaulio spaudos akiratyje

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-10-02


Tarpukariu Klaipėda dėl savo geopolitinės padėties gana dažnai figūruodavo tarptautinės žiniasklaidos puslapiuose, tačiau kartą buvo užfiksuotas ir faktas, kai pačiame mieste lankėsi net kelios dešimtys žinomiausių to meto leidinių žurnalistų.

Kas juos priviliojo į uostamiestį ir kokie dar išskirtiniai įvykiai čia vyko 1923-1938 metų rudens mėnesiais toliau pasakoja ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Paminklą atidengė per pirmą Šaulių dieną

1925-aisiais dienraštis „Lietuva” pranešė, kad rugsėjo 27-ąją Klaipėdoje įvyko pirmoji Šaulių diena – paminėti Klaipėdos krašto Šaulių skyriaus dviejų metu gyvavimo sukaktuves suvažiavo tūkstančiai žmonių „iš viso krašto ir Žemaičių” ir 100 žmonių ekskursija iš Kauno.

1925 m. rugsėjo 27 d. ant kapo Klaipėdos šaulių XX rinktinės iniciatyva buvo pastatytas paminklas. Jam panaudotas buvusios Prūsijos–Rusijos sienos granitinis stulpas-obeliskas. Projekto autorius – Adomas Brakas. Paminklo atidengimo proga kalbą sako dr. Vilius Gaigalaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Klaipėdos universiteto istorikai Vytautas Jokubauskas ir Vygantas Vareikis knygoje „Lietuvos šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinė 1923–1939 metais” rašo, kad dėl vokiškos tradicijos dominavimo šios rinktinės kūrimasis Klaipėdos krašte buvo nelengvas. 1923 m. kovo 18 d. buvo išrinkta XX Klaipėdos rinktinės pirmoji valdyba, o pati rinktinė oficialiai buvo įsteigta 1923 m. gegužės 1 d., Klaipėdos šaulių būrys – tik 1923 m. birželio 7 d. Tų metų liepos 3 d. duomenimis, būryje buvo 41 narys, tarp jų – Prūsijos Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, būrio pirmininkas, aktyvus lietuvininkų veikėjas Jonas Vanagaitis, rašytoja Ieva Simonaitytė ir kiti.

1924 m. sausio 1 d. Klaipėdos krašte buvo 9 būriai su 186 šauliais (91 rikiuotės), tačiau rinktinė ginklų dar neturėjo. 1925 m. gegužę Klaipėdos krašte, pasak istorikų, jau buvo 20 būrių su 452 šauliais, rinktinė turėjo 45 šautuvus.

„Lietuva” rašė, kad minėtoji šventė prasidėjo rytą vykusiomis sporto ir šaudymo lenktynėmis Kareivių aikštėje (dabar – Klaipėdos universiteto miestelis).

„Prieš 12 val. ties geležinkelio stotimi šauliai susiformavo eilėmis po ketvertą ir dviejų orkestrų bei tirštos minios lydimi iškilminga eisena nužingsniavo Simano Dacho, Liepojos (dabartinėmis Simono Daukanto ir Herkaus Manto – M. V.) ir Liepų gatvėmis į kapines. Čia įvyko atidengimas paminklo žuvusioms už Klaipėdos kraštą. Kapinėse susirinko tūkstančiai lietuvių iš Krašto ir Žemaičių. Atidengimo aktas prasidėjo tuo, kad Klaipėdos Krašto Gubernatorius p. Budrys nuėmė nuo paminklo juodąją drobę. Tada kun. d-ras Gaigalaitis atlaikė pamaldas ir gedulo melodijoms skambant visa eilė visuomenės organizacijų ir privatinių asmenų uždėjo vainikus ant kapo ir prie paminklo žuvusiems už krašto laisvę”, – rašė dienraštis.

Pasak jo tarp sakiusiųjų kalbas buvo ir „ prefektūros paėmėjas” p. Bajoras (Mykolas Kalmantavičius – M. V.), o „už vis giliausio įspūdžio padarė vieno pavergtosios Vilnijos atstovo jausminga kalba.

„Jam baigus kalbėti susirinkusieji pradėjo ploti ir šaukti valio, nežiūrint to, kad kapinėse paprastai tat nedaroma. Prakalboms pasibaigus, perduota Klaipėdos miešto šauliu būriui nauja graži vėliava. Visos iškilmės kapinėse savo graudumu ir patriotiniu šventumu ilgai dar liks atminty visų dalyvių, kurių daugelis nesusilaikė net neapsiašaroję. Iš kapinių vėl grįžta į miestą, 2 val. p. p. gražiam „Viktorijos“ viešbuty įvyko iškilmingi pietūs, kur dalyvavo apie 200 žmonių ir kur valdžios bei visuomenės atstovai pasakė įvairių kalbų. Vakare 7 val. Fišerio vynainės visose salėse surengta pasilinksminimo vakaras, ypač jaunimui”, – rašė laikraštis.

Buvusiomis kapinėmis, paverstomis Skulptūrų parku, dabar besirūpinančio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus pateikiamoje informacijoje rašoma, kad iki šių dienų išlikęs paminklas buvo pastatytas Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininko Martyno Reizgio rūpesčiu. Dalininkas Adomas Brakas obelisku pavertė granitinį Vokietijos ir Rusijos sienos ženklą, ilgus metus stovėjusį prie pat jūros tarp Nemirsetos ir Palangos, ir iškaldino jame užrašą „Už laisvę žuvusiems 1923 m.“.

Remiantis Jono Tatorio mokslinių tyrimų studija „1923 m. sukilėlių paminklas Klaipėdoje“ 1923 m. sausio 20 d. Klaipėdos kapinėse, bendrame kape, buvo palaidoti trys šauliai: Flioras Lukšys, Jonas Pleštys, Antanas Ubavičius. Vasario 8 d. ten pat palaidotas nežinomas karys sukilėlis, o vasario 22 d. – savanoris sukilėlis, Amerikos lietuvis Andrius Martusevičius-Martus. Apie 1926 m. A. Ubavičiaus palaikai buvo perkelti į Tirkšlius. Manoma, kad 1935 m., paminklo aikštelės gale, buvo palaidotas sukilimo dalyvis šaulys Vilius Šaulinskis.

„Dar neseniai jis rodęs sieną tarp suskaldytų Lietuvos dalių ir skelbė galybę dviejų didžiųjų valstybių. Tiems, kurie tą sieną sulaužė ir savo gyvybes padėjo, jis dabar skelbia amžiną pagarbą”, – taip 1936 m. liepą moksleivių stovyklos Giruliuose dalyviams, apsilankiusiems prie šio paminklo, jo simbolinę reikšmę aiškino Šaulių rinktinės tarybos narys Jonas Vanagaitis.

Reikšmingos įmonės pradžia

1927-ųjų rugsėjį „Lietuva” citavo laikraštį „Klaipėdos garsas”, rašiusį apie uoste pradedamus statyti šaldytuvus ir skerdyklas.

Laikraščiai skelbė, kad rugsėjo 23 d. į Klaipėdą buvo atvykusi komisija, susidedanti iš Finansų ministerijos atstovo Vaitiekūno, „techniško žinovo” direktoriaus Lapėno, Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių atstovo Glemžos ir techniško žinovo inž. prof. Grinkevičiaus. Komisijos veikloje dalyvavo klaipėdietis akcizų inspektorius p. Varnas.

„Komisijos uždavinys buvo susipažinti su statybos darbais, rasti tinkamą vietą ir įsteigti akcinę bendrovę, kuri vestų ir prižiūrėtų šaldytuvų ir skerdyklų reikalus, kas ir pavyko. Dėl vietos buvo įvairių pasiūlymų, prie Akmenos upės ir Smeltėj, bet jos nevisai buvo tinkamos, kadangi yra žemoj vietoj, be to Smeltėj reikėtų įrengti ir prieplauką. Kaipo geriausia vieta surasta Smeltėj Apelhagen firmos žemės sklypas su 50 mtr. uosto ir prieplaukos krantine ir keliomis trobomis. Ši vieta sujungta su plačiojo ir siaurojo geležinkelio šakomis. Komisijos nuomone ji buvo patogiausia, todėl ją ir nupirko už 250.000 litų. Šaldytuvų ir skerdyklų statybos darbai bus pradėti kiek galima skubiau, taip kad jau šaldytuvų statybos įrengimo darbai būtų baigti 1928 m. gegužės mėn. 1 d. Dabar eina pasitarimai, kam atiduoti statybos darbus. Yra pasisiūliusios Klaipėdos ir Kauno firmos, o šaldytuvams ir skerdykloms įrengti reikalingų mašinų pasiūlė kelios užsienio firmos”, – skelbė „Lietuva” kolegų informaciją.

Jonas Stonkus straipsnyje „Kaip plėtėsi Klaipėdos maisto pramonė XX a. trečiajame dešimtmetyje” rašė, jog AB „ Lietuvos Eksportas“ pavadintos įmonės infrastruktūros statybos darbai buvo baigti po vienerių metų. Buvo įrengti dviejų aukštų sviesto šaldytuvai, mašinų skyrius, bekono skerdykla. Oficiali įmonės veiklos pradžios data – 1928 metų lapkričio 2 d. Pirmasis fabriko direktorius buvo Vladas Grudzinskas.

„Maisto” fabrikas Smeltėje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Fabriką žaliava aprūpindavo Klaipėdos miestas ir kraštas, Telšių ir Mažeikių apskritys. Įmonė turėjo bekonų gamybos, dešrų ir destrukcijos skyrius. Mėsos ir sviesto apdirbimo įrenginiai buvo modernūs. Čia veikė 2 elektromotorai. Vanduo tiektas siurbliais, o elektra į fabriką tiekta iš miesto elektros stoties ir vietinės elektrą gaminusios garo mašinos. Fabriko produkcija išsiskyrė iš kitų AB „Maistas“ filialų. Čia nebuvo gaminami konservai ir pjaunami paukščiai. Pagrindinė produkcija čia buvo kiauliena”, – rašė J. Stonkus.

„Keli gamyklos pastatai stovėjo prie marių, dab. Naikupės ir Kalnupės gatvių rajone. Fabrike, kuris daugiausia specializavosi gaminti bekonieną, buvo didelės šaldyklos, skerdykla, elevatoriai. Gamykla prie marių turėjo savo krantinę. 1930 m. ši įmonė buvo prijungta prie AB „Maistas”, kas pavertė pastarąją Lietuvos mėsos pramonės ir prekybos monopolininke“, – yra rašęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas.

„Maisto“ fabriko pastatų komplekso link ėjo geležinkelio linijos. Šalia geležinkelio – ir gyvenamieji namai. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Pasak istoriko Juliaus Žuko, tai buvo stambiausia Klaipėdos mėsos pramonės įmonė, perdirbdavusi Lietuvoje ir Klaipėdos krašte užaugintas bekonines kiaules. Per dieną skerdykla galėjo apdoroti 600 kiaulių. Be mėsos įmonė dar eksportavo sviestą ir kiaušinius.

1936 m. „Maistas“ šalia esamų pasistatė naujus mėsos ir sviesto šaldytuvus.

Dėl rinkimų – daug aistrų

1930 m. rugsėjį „Lietuvos aidas” skelbė apie Landwirtschaft (Ūkio) partijos skundą prezidentui Antanui Smetonai dėl Klaipėdos krašto seimelio rinkimų įstatymo pakeitimo ir gubernatoriaus Antano Merkio atsakymą į jį.

Istorikės Petronėlės Žostautaitės teigimu, Lietuvos vyriausybė siekė šį įstatymą priderinti prie bendro šalies rinkimų įstatymo, tačiau tai tik dar labiau įtempė jos ir vokiečių partijų vadovų santykius.

Minėtuoju įstatymo pakeitimu buvo padidintas rinkikų (nuo 21 iki 24 m.) ir renkamųjų (nuo 25 iki 30 m.) amžiaus cenzas, nustatyta nauja rinkiminės ir apylinkių komisijų sudėtis, suteikta teisė dalyvauti rinkimuose ir tiems gyventojams, kurie turėjo teisę įgyti Klaipėdos krašto gyventoj pasą, bet dar nebuvo jo gavę.

„Apygardos vyriausiąją rinkimų komisiją sudarė direktorijos pirmininkas, o tvirtino gubernatorius. Savo ruožtu ši komisiją, suderinusi su vietos savivaldybėmis, skyrė apylinkių rinkimų komisijas, į kurias galėjo įeiti tik po vieną partijų atstovą. Taigi, turėjo sumažėti vokiečių partijų įtaka. <…> Šio įstatymo pakeitimas, vokiečių partijų vadovų nuomonė, buvo statuto ir autonomijos laužymas“, – rašė P. Žostautaitė.

Ūkio partijos pirmininkas H. Konradas per gubernatorių įteikė prezidentui skundą dėl seimelio rinkimų įstatymo, pakeitimo. Atsakymą gubernatorius pateikė per spaudą.

„Tamstos skundas-protestas dėl paskelbto Klaipėdos krašto seimelio, rinkimų įstatymo pakeitimo procedūros atžvilgiu negali būti patiektas ponui Lietuvos Respublikos Prezidentui nei dėl to rašto tono, nei dėl to, kad nėra tokio įstatymo, kuris iš viso leistų partijoms tiekti Valstybės Prezidentui skundus bei protestus dėl įstatymų, nustatyta tvarka priimtų ir paskelbtų”, – jau pradžioje tiesiai šviesiai rėžė gubernatorius.

A. Merkys dėstė, kad rinkikų ir kandidatų į Seimelį amžius buvo nustatytas toks, kokio reikalavo valstybės Konstitucija, atrėmė ir kitus skundų punktus.

„Vokietija tuoj pat pasiuntė skundą Tautų Sąjungos Tarybai Ženevoje, kuriame priekaištavo dėl direktorijos sudarymo rinkimų įstatymo pakeitimo neteisėtumo, gubernatoriaus atsisakymo perduoti prezidentui Ūkio partijos vadovų skundą. Vykdydamas Tautų Sąjungos reikalavimus gubernatorius buvo priverstas, kandidatą į direktorijos pirmininko vietą derinti su daugumos partijų nuomone, keisti vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtį. <…> Tai buvo skaudus smūgis Lietuvos centro valdžios prestižui”, – rašė P. Žostautaitė.

Gal net dar audringesni buvo 1935-ųjų rugsėjo rinkimai į V Klaipėdos krašto Seimelį. Dar rugpjūčio viduryje Lietuvos vyriausybė paskelbė jo rinkimų įstatymo pakeitimus, nors, anot P. Žostautaitės, valstybės Klaipėdos krašto konvencijos signatarės žodžiu buvo įspėjusios to nedaryti. Pakeitimai rinkėjams suteikė teisę balsuoti ne tik už sąrašus, bet ir už atskiras kandidatūras, iš nacistinių partijų narių atėmė teisę būti renkamiems ir balsuoti, nurodė, kad išrinkti politikai turi prisiekti.

„Tai buvo lyg ugnis į benzino statinę. Vokietija vėl protestavo, užvirė propaganda prieš Lietuvą. Labai įsižeidė ir signatarai. Jie pakartotinai įspėjo Lietuvos vyriausybę ir reikalavo paaiškinimų. 1935 m. rugsėjo 13 d. Lietuva įteikė signatarams pageidaujamą pasiaiškinimą ir pažadėjo seimelio rinkimus vykdyti sena tvarka, labai mažai ką keisdama. Be to, Lietuvos atstovai kreipėsi į tarptautinę juristų komisiją, kuri pripažino, kad šis rinkimų įstatymo pakeitimas neprieštarauja statutui ir jo nepažeidė”, – rašė P. Žostautaitė.

Pasak jos, paskutinę savaitę prieš rinkimus Vokietija Lietuvos pasienyje surengė karinius manevrus, pradėjo telkti kariuomenę.

„Matydami kitoje Nemuno pusėje skraidančius lėktuvus, kariuomenės judėjimą, smogikų demonstracijas, laužų atšvaitus, pasienio gyventojai nerimavo, būriavosi ir laukė netikėtumų. Be to, agitatoriai gąsdino, kad Vokietijos kariuomenė tuoj persikelsianti per Nemuną, užimsianti Klaipėdos kraštą ir skaudžiai bausianti tuos, kurie nebalsuos už Vienybės sąrašą (vokiškų politinių jėgų sudarytas blokas – M. V.)”, – rašė P. Žostautaitė.

„Lietuvos aidas” rugsėjo pabaigoje skelbė, kad į Klaipėdą susirinko „viso pasaulio spauda”, nes šie rinkimai „sukėlė nepaprastą užsienio spaudos susidomėjimą”.

Rinkimų į V Seimelį akimirka. Narodowe Archiwum Cyfrowe nuotr.

„Į Klaipėdą yra suvažiavę apie 30 užsienio žurnalistų. Atstovaujama Reuterio, Stefani, Havaso ir Tasso agentūros, Times, Daily Mail, Matin, Journal de Debats, Journal de Geneve, Chicago Tribune ir kiti didžiausi Europos ir Amerikos laikraščiai. Beveik visi korespondentai sustoję „Viktorijos“ viešbutyje, kuris perpildytas. Suvažiavusieji korespondentai savo spaudą daugiausia atstovauja Berlyne, kur jiems buvo sudaryta opinija esą Klaipėdoje susilauksią kažkokių ypatingų „sensacijų“. Kai kurie laikraščiai atsiuntė net fotografus. Laikraščio Intrasigeant fotografas specialiu aparatu pasiruošęs perduoti nuotraukas net telegrafu. Tačiau Klaipėdoje korespondentai jaučiasi kiek nusivylę, nes jokių „sensacijų“ čia per rinkimus nenumatoma. Kai kurie iš jų, kaip trys japonų korespondentai, jau išvažiavo atgal į Berlyną. Vakar užsienio žurnalistams suruošė priėmimą gubernatorius VI. Kurkauskas, o šiandien jiems pagerbti „Viktorijos“ viešbutyje priėmimą ruošia Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyrius. Šiandien suvažiavusiems žurnalistams rodomas uostas ir miesto įžymybės”, – rašė „Lietuvos aido” žurnalistas Vincas Kemežys.

Klaipėdos krašto gubernatorius Vladas Kurkauskas užantspauduoja rinkimų urną. Narodowe Archiwum Cyfrowe nuotr.

Kitame numeryje laikraštis informavo, kad rinkimus stebėti atvyko Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Thomas Hildebrand Preston, Prancūzijos pasiuntinybės Kaune sekretorius p. Neyrac bei italų konsulas Dancige, p. Delieto.

Šiuos Seimelio rinkimus eilinį kartą laimėjo vokiškos politinės jėgos – jų sudarytas Vienybės sąrašas (Einheistliste) gavo 79,7 proc. balsų.


    2021-10-02

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt