Naujame ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje – pasakojimas apie 1946-1947 metų Klaipėdos regioniniame valstybės archyve esančiuose Vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose užfiksuotas buvusių klaipėdiečių pastangas atgauti prieš kartą mieste turėtą nuosavybę.

Su užsienyje atsidūrusių buvusių klaipėdiečių užklausomis susiję susirašinėjimai buvo laikomi slapta medžiaga.

Iš užsienio į SSRS 1947 m. buvo atkeliavusios dvi užklausos dėl Liepojos (dabar – Herkaus Manto) gatvėje buvusių pastatų. Nuotraukoje – Raudonosios armijos kariai šioje gatvėje užėmus Klaipėdą 1945 m. sausį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Į Palestiną – liūdnos žinios

Tarp anksčiau slaptais buvusių VK dokumentų yra 1946 m. vasarį jo pirmininkui Viktorui Bergui atsiųstas SSRS Užsienio reikalų komisariato 2-ojo europinio skyriaus vedėjo pavaduotojo V. Erofejevo pasirašyta užklausa, kurią pagimdė Didžiosios Britanijos ambasados kreipimasis.

Britai prašė minėtojo komisariato išsiaiškinti, kokios būklės yra triaukštis pastatas Pievų g. 23 (dabar – J. Janonio g.) priklausęs Palestinos piliečiui Zellmannui Hillmannui. Taip pat buvo nurodyta, jog prie namo jungėsi apie 46 metrų ilgio statinys, nusidriekęs palei Reifschlägerstraße (Virvininkų, dabar – Gintaro gatvę).

Komisariatas paprašė VK atsiųsti informaciją, kokios būklės tuo metu buvo minėtasis namas ir ar jo savininkas vis dar tebėra Z. Hillmannas. Pastarasis pagal telefonų ir adresų knygas šio namo savininku buvo nurodomas nuo 1926-ųjų. 1942 m. savininku jau buvo Carl Sellwig.

Beveik po poros savaičių parengtame atsakyme V. Bergas komisariatą informavo, kad minėtasis namas „buvo užminuotas ir vokiečių traukiantis susprogdintas”, tad jokios vertės jau nebeturėjo. Taip pat rašte informuota, kad joks pastatas toje Virvininkų gatvės dalyje nebuvo aptiktas.

Nugriauto pastato vietoje dabar stovi J. Janonio g. 7 namas, pastatytas 1951 m.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Seno klaipėdiečio sėkmės istorija

1946 m. liepą VK Komunalinio ūkio valdybos viršininkas sulaukė Prano Matiejaus Gečo prašymo „dėl namo nuosavybės gavimo”.

„Pasistačiau namą iš rankdarbystės, 1934 metais namas nedidėlis, jis randasi Joniškės g-vė N. 40. Klaipėda. 1941 metais iš Klaipėdos Vokiečių okuopacijos į Lietuva. Iš Lietuvos grįžau į Klaipėdą 1945 metais Birželio mėn. Atvažąvus radau savo nama nuo karo nukentėjus, apsigyvenau savo name, tojau ėmiau kuo greičiausia ir sutvarkiau, prižiūrėjau kad toliau nedraskytų, neardytų. Paviršium sutvarkes gyvenamąjį nama padengiau penkios tūkstančius rublių. Namo dukumentai ir braižinai randasi pas mane. Išvažiavus į Lietuva 1941 metais namas nebuvo niekam neparduotas, dabar grižau iš Lietuvos atgal ir maloniai prašyčiau gražinti mano nuosavybe. Gražinant nuosavybe pristatysiu namo braižnus ir dukumentus”, – rašė P. M. Gečas (kalba netaisyta – M. V.).

1935 m. telefonų ir adresų knygoje buvo nurodoma, kad namo Joniškės g. 40 savininkai buvo du – be M. Gečo dar ir Kasimir Doblies. Pastarasis 1942 m. jau buvo nurodytas kaip vienintelis savininkas.

Sulaukus tokio P. M. Gečo prašymo, užsisuko biurokratinis mechanizmas – VK pirmininkas V. Bergas išsiuntė užklausą Biržų alaus gamyklai, kurioje iki grįžtant į Klaipėdą pastarasis dirbo išvežiotoju ir maisto tiekėju, kad ši atsiųstų klaipėdiečio charakteristiką.

Atsakydamas į šią užklausą alaus daryklos „Biržų alus” direktorius informavo, kad P. M. Gečas į šią įmonę dirbti atvyko 1940 m. ir tapo „vežyku”.

„Išvadavus kraštą nuo vokiškuju okupantu ir peremus man direktoriaus pareigas Gečius Motejus dirbo kaipo maisto tekejas įmones dirbantesiems. Gečius Motiejus buvo darbštus, sažiningas darbininkas ir niekame blogame pastebetas nebuvo. Jokiose prieštarybinese organizacijose nedalyvavo. Pasiliosavo asmeniškai prašant delei persikelimo i savo ansktivesne gyvenimo vieta Klaipedos miesta”, – rašė direktorius (kalba netaisyta – M. V.).

Matyt, rekomendacija buvo tikrai naudinga, nes dar tų pačių metų spalį VK priėmė sprendimą 1906-1941 m. Klaipėdoje gyvenusiam P. M. Gečui grąžinti nuosavybę į pusę namo ir pusę lauko statinių.

Sprendimas buvo motyvuotas tuo, jog nustatyta, kad P. M. Gečas pateikė dokumentus, kurie įrodė, jog jis 1933 m. lygiomis dalimis su piliečiu Dubliu nusipirko žemės sklypą ir 1934 m. ūkio būdu pasistatė 175,5 kv. m ploto namą.

Kur tiksliai stovėjo P. M. Gečui priklausęs namas pasakyti dabar sunkoka. Pasak Klaipėdos univeristeto istoriko dr. Vasilijaus Safrnovo, 1940 m. Klaipėdos plane Janischken Str. pastatų numeracija yra tik iki 27-ojo namo, stovėjusio daugmaž ties sankryža su dabartine Slyvų gatve. Toliau stovėję namai numeriais plane nebuvo pažymėti. Tad aišku tik tiek, kad 40-asis namas tikrai buvo ruože tarp Slyvų gatvės ir dabartinių Joniškės kapinių, kažkurioje vietoje prie geležinkelio.

Iš Nyderlandų – ieškinys

Klausimai dėl buvusios nuosavybės į VK plaukė ir 1947-aisiais. Tų metų gegužę tarp įslaptintų dokumentų atgulė laikinai Lietuvos TSR užsienio reikalų ministro padėjėjo pareigas ėjusio K. Navicko pasirašytas prašymas skubiai suteikti informaciją, kokios būklės yra namas Liepojos (dabar – Herkaus Manto) g. 37, priklausęs Nyderlandų piliečiams Herbertui ir Mirai Verblovskiams (dabar ten stovi mados ir verslo centras „Herkaus galerija”) ir ar pastatas nėra užregistruotas kaip jų nuosavybė.

Martyno Vainoriaus nuotr.

VK atsakymo į šią užklausą tarp dokumentų nėra, tačiau akivaizdu, kad raštas buvo nepakankamas – dar viename Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijos kreipimesi, kurį jau pasirašė Politinio skyriaus vedėjo pavaduotojas V. Taurinskas, konstatuota, jog „lakoniškas atsakymas neduoda pilno vaizdo, kokios būklė yra minimas namas”. Dėl to VK buvo suformuluoti klausimai: kokia yra pastato būklė, ar turėjo kokių nors konkrečių pažeidimų ir ar buvo patirta kokių nors išlaidų vykdant atstatymo darbus; taip pat buvo nurodyta patikslinti, kaip šis namas yra įregistruotas – ar kaip nacionalizuotinas, ar kaip bešeimininkis. Papildomai paprašyta suteikti informaciją apie medžiagas, iš kurių pastatytas namas, koks jo plotas, ar priklauso žemės sklypas, ūkiniai pastatai, kokia jų būklė ir ar turtas yra nacionalizuotinas.

Liepą VK sulaukė dar vieno V. Taurinsko rašto – valdininkas prašė informuoti, kokiu nutarimu ir kada namas Liepojos g. 37 buvo perduotas VK.

„Kadangi šis namas anksčiau priklausė Olandijos piliečiams Herbertui ir Mirai Verbloskiams, kurie šiuo metu pateikė ieškinį dėl namo, pageidautina būtų, kad prisiųstumėte mums išrašą iš atitinkamo nutarimo, (jei atskiro nutarimo nebuvo) apie visų be šeimininko palikusių namų Klaipėdoje perdavimą Miesto Vykdomojo Komiteto žinion”, – rašė V. Taurinskas, prašęs atsakymą „pagreitinti”.

Į bylą jau įsegtame VK atsakyme ministerijai rašoma, kad minėtasis namas nebuvo sugriautas, jį užėmė Voentorgas ir miesto karinė komendantūra.

Po tokio atsakymo VK sulaukė dar vieno ministerijos rašto, šįkart pasirašyto Protokolo ir konsulinio skyriaus vedėjo T. Černiausko. Pastarasis pakartojo, kad tai nėra tinkamas atsakymas ir laukiama informacijos apie nutarimą dėl namo perdavimo arba visų bešeimininkių pastatų perėmimą.

Po tokio pakartotinio rašto VK jau siuntė ministerijai išsamesnę informaciją. Atsakyme buvo dėstoma, kad iš plytų pastatytas 145 kv. m ploto vidutinio stovio namas buvo užregistruotas kaip bešeimininkis ir perduotas į municipalinį fondą. Jokių pažeidimų, anot VK, namas neturėjo, 1946 m. buvo kapitaliai suremontuotas už 8 000 rublių. Pažymėta, kad namas neturėjo jokių priestatų ir sklypo, tik bendrą kiemą.

Toje pačioje buvusių slaptų dokumentų byloje yra ir VK atsakymas ministerijai dėl kitoje gatvės pusėje, tiesiai prieš dabar neveikiančio restorano „Lūja” pastatą, stovėjusio namo Liepojos g. 14.

Martyno Vainoriaus nuotr.

VK informavo, kad šis namas buvo visiškai sugriautas. Pačios ministerijos užklausos, iš kurios būtų matyti, kas teiravosi dėl šio namo likimo, byloje nėra.

1915-1935 m. laikotarpio telefonų ir adresų knygose šio pastato savininku buvo nurodomas Fritz Gattow, 1942-aisiais – Ida Pasenau.