P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Dėl Klaipėdos – milijonai

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-10-16


Rimtos finansinės derybos, šnipų gaudynės, išskirtiniai svečiai, laivybos naujienos ir nauji politiniai paskyrimai.

Tokiais įvykiais Klaipėdoje buvo turtingi 1923-1938 metų rudens mėnesiai. Apie juos ir vėl pasakoja ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Iš Lenkijos – ir šnipai, iš Italijos – Senato pirmininkas

1924-ųjų rugsėjį dienraštis „Lietuva” pranešė, kad politinė policija areštavo du lenkų šnipus, buvusius rusų karininkus.

Žiemos uostas 1924-aisiais. Klaipėdos valstybinio apskrities archyvo nuotr

„Vienas jų rusų kariuomenės poručikas Vladimiras Galinas buvo Dancigo lenkų žvalgybos viršininko Dubyčo agengtas, lenkų šnipavimo Lietuvoje organizatorius. Jis gyveno Lietuvoje kaipo svetimšalis atvykęs į Klaipėdos kraštą dar Prancūzų laikais. Galinas rinkdavo žinias apie mūsų kariuomenę, spaudą, gyventojų ūpą, apie ateinančius ir išeinančius iš Klaipėdos uosto laivus, jų tonažą ir krovinius. Be karo, politinio ir ekonominio šnipavimo, Galinas platindavo dar melagingas žinias apie Lietuvą. Visas šias žinias jis perduodavo per Dubyčo agentus Zacvilikovskiui Vilniuje, kuriam pavestas žinių rinkimas apie Lietuvą. Už tą darbą, kaip matyti iš bylos, lenkai dolerių nesigailėjo. Galinas inteligentas, gabus ir apsukrus užsienio rusu laikraščių korespondentas. Jo padėjėju žinių rinkti Klaipėdos krašte buvo Vladas Navickas, buv. rusų jūrų karininkas, dabar tarnaująs locmanu prie Klaipėdos uosto. Galino prikalbėtas jis perduodavo visas liečiančias Klaipėdos uostą žinias”, – rašė dienraštis, pabrėžęs, kad „palyginus su kitomis lenkų šnipų bylomis” V. Galinas padarė Lietuvai daug žalos.

Apie lenkiškus reikalus Klaipėdoje spauda rašė ir 1930-ųjų rugsėjį. Tąkart „Lietuvos aidas” pranešė, kad į Klaipėdą atplaukusiame latvių laive „Andromeda” buvo surasti trys pasislėpę lenkai.

„Du iš jų yra buvę lenkų kariuomenės savanoriai. Per tardymą paaiškėjo, kad jie visi pabėgę iš Lenkijos. Jie stoję tarnauti į šį latvių laivą, kuris turėjęs vykti ne į Lietuvą, bet į Prancūziją. Kada jie patyrę, kad atsidūrė Lietuvoj, pasislėpė anglių sandėly, nes bijoję, kad lietuviai jų nekankintų. Iš lenkų spaudos jie visada daug skaitydavę apie tai esą lenkus Lietuvoj žiauriai kankina. Dabar jie reiškia noro Lietuvoj pasilikti”, – rašė laikraštis.

Dar po poros metų „Lietuvos aidas” jau skelbė apie išskirtinį Klaipėdos svečią – rugsėjo 5-ąją mieste lankėsi Italijos senato pirmininkas Luigi Federzoni su žmona.

Luigi Federzoni (pirmas iš kairės) Romoje kartu su Benitu Musoliniu (trečias iš kairės) atidarant sodą Piazza Mazzini aikštėje. Instituto Luce – Cinecittà nuotr.

Privačios kelionės metu šis aukštas politikas lankėsi Karaliaučiuje, iš kurio italų konsulato Dancige sekretoriaus dr. Giovani Poali lydimas ir atvyko į Klaipėdą, nes norėjo apžiūrėti ir Kuršių neriją. Senato pirmininko vizitas Klaipėdoje ir jos apylinkėse truko nepilną dieną – jau popiet jis išvyko atgal į Vokietiją.

Galvos skausmas dėl didelio fabriko

1924-ųjų spalį „Lietuva” rašė apie Klaipėdos krašto ir šalies valdžios žingsnius bandant verslininkus paskatinti atkurti gamybą šalia Joniškės įsikūrusiame trąšų fabrike „Union” (sovietmečiu jis buvo tapęs elementų gamykla „Sirijus”).

„Union” fabrikas. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Gamyba dešinioje Dangės krantinėje buvo atsiradusiu dar 1869 m. kai vietos firma A. Scharfenorth & Co pastatė nedidelį kaulų klijų, dažų ir chemijos produktų fabriką, kurį po trijų metų įsigijo ir modernia pramonės įmone pavertė Ščecino akcinė bendrovė „Union”.

Istorikas Julius Žukas yra rašęs, kad ši įmonė gamyboje vietoje kaulų pradėjo naudoti įvairias iš tolimų kraštų (Ispanijos, JAV, Australijos) jūra atgabentas žaliavas – fosfatus, sieros rūgšties amonį, apatitus, o pagrindine jos produkcija tapo superfosfatas ir kitos trąšos.

Pasak istoriko, „Union” produkcijos realizacijos rinkos buvo Rytprūsiai ir kaimyninės Rusijai tuo metu priklausiusios Lietuvos apskritys. Fabrikas dirbo pelningai, plėtėsi, nuolat didėjo trąšų pardavimo apimtys, kol 1900 m. pabaigoje kilęs gaisras praktiškai jį sunaikino (sudegė trys sieros rūgšties cechai su bokštais, superfosfato cechas, trys sandėliai). Draudimui padengus visus nuostolius, įmonė buvo atstatyta ir nuo 1902 m. vasario dirbo visu pajėgumu, vėl ėmė augti. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse fabrike dirbo apie 300 darbininkų.

„Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Union” dėl žaliavų ir akmens anglies trūkumo nutraukė gamybą. Po karo fabriko veikla nebuvo atnaujinta, nes Ščecino bendrovės savininkus baugino neaiški politinė ir ekonominė nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto padėtis”, – rašė J. Žukas.

Pasak „Lietuvos”, 1924-ųjų spalio pradžioje į Klaipėdą padėties aiškintis buvo atvykęs Finansų ministerijos Pramonės skyriaus vedėjas M. Mackevičius.

„Fabriko įrengimas yra pilnoje tvarkoje. Atliekamas remontas vieno lokomobilio; šiaip visų variklių, aparatų, garo katilų, kamerų, kolonų ir kit. padėtis gera; fabrikas prižiūrimas tam tikslui pastatytų žmonių ir daro įspūdžio visai nesenai sustabdytos įmonės. Pats fabriko įrengimas yra senoviškas: pav., sieros rūkštis gaminama iš sieros kolčedano kamerine sistema; varikliai – garo mašinos, kurių jėga perduodama transmisijomis; elektra tarnauja tik apšvietimui. Bendrai imant fabriko įrengimas geras ir jis galėtų būti paleistas labai greit. <…> Prieš karą šitas fabrikas aprūpindavo dabartinę Latvijos teritoriją ir Rytų Prūsus. Ir dabar Latvijos Žemės Ūkio Draugijos domisi ir norėtų iš Klaipėdos superfosfatą gabenti, nes tas būdas jiems yra daug patogesnis ir papiginimas frachto čia labai daug sveria”, – dėstė laikraštis.

Kartu jis pabrėžė, jog gamybos atgaivinimui reikia „žymaus apyvartos kapitalo”, kad būtų nusipirkta fosfatų Floridoje, sieros rūdos Ispanijoje, atsirastų fondas darbininkų algoms. Preliminariai konstatuota, kad kalba gali eiti apie porą milijonų litų, tad „dalyvavimas valdžios fabriko finansavime yra neišvengiamas”.

„Lietuva” tada taip pat informavo, kad Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endrius Borchertas vyks į Karaliaučių, kur yra įsikūrusi „Union“ bendrovės valdyba, ir į Ščeciną, kur veikė kitas tos pačios firmos fabrikas.

Pasak J. Žuko, sprendimas atnaujinti gamybą buvo priimtas tik 1927 m. rudenį, o pirma produkcija atlikus ir fabriko modernizaciją buvo pagaminta 1928 m. balandį buvo pagaminta pirmoji produkcija.

„Priklausomai nuo metų laiko, fabrike dirbo 200-500 darbininkų, buvo gaminamas prekiniu ženklu „Pingvinas” pažymėtas superfosfatas, amonio superfosfatas, boro superfosfatas, sieros rūgštis, natrio silicio fluoridas. Klaipėdos krašto ir Lietuvos rinkai dirbusi įmonė buvo pajėgi gaminti iki 75 tūkst. tonų trąšų per metus ir tenkinti beveik visą Lietuvos žemės ūkio poreikį trąšoms, tačiau dėl realizavimo sunkumų 4-ajame dešimtmetyje kasmet gamino vidutiniškai apie 40 tūkst. tonų trąšų. Pagrindinė ribotos gamybos priežastis buvo palyginti aukšta „Union” produkcijos savikaina, dėl kurios buvo sunku konkuruoti su pigesnėmis importinėmis trąšomis; Lietuvos rinką aprūpindavęs „Lietūkis” nemažai superfosfato įsiveždavo iš užsienio („Union” buvo vienintelė stambi Klaipėdos pramonės įmonė, neturėjusi apsauginių muitų globos bei žaliavų įvežimo lengvatų, nes Lietuvos vyriausybei labiau rūpėjo ūkininkų, o ne svetimos valstybės akcininkams dividendus mokėjusios įmonės interesai)”, – rašė J. Žukas.

Superfosfato gamybai reikalingą žaliavą (mineralinius fosfatus) „Union” jūros keliu atsigabendavo iš Šiaurės Afrikos, Centrinės ir Šiaurės Amerikos, Indijos, SSRS, o sieros žvyrą (piritus) – iš Norvegijos, Ispanijos, Suomijos, Italijos.

Pats brangiausias fabriko gaminys – porceliano ir stiklo gamybai naudotas natrio silicio fluoridas – buvo eksportuojamas į Vokietiją, Angliją, JAV, Japoniją ir Kiniją.

Nesutarimai dėl pinigų

Pagal 1924-ųjų konvencijos, numačiusios, kaip Lietuva turi valdyti Klaipėdos kraštą, sudėtine dalimi buvusio statuto 35-ąjį straipsnį, per mėnesį nuo jo įsigaliojimo turėjo prasidėti Vyriausybės ir krašto valdžios derybos dėl dalies „grynųjų muitinių, akcizų, vartojimo taksų pajamų”, turinčios atitekti kraštui. Suma turėjo būti apskaičiuojama atsižvelgiant į vidutinę vienam gyventojui Lietuvoje ir Klaipėdos krašte 1921-1922 m. tekusią importo ir eksporto vertę bei pajamas ir išlaidas, atsiradusias Lietuvos valstybei dėl suvereniteto perdavimo.

Vidmantas Valiušaitis yra rašęs, kad Klaipėdos krašto seimelio atstovai iškart paprašė 32,6 mln. litų per metus. Lietuvos vyriausybė su tuo nesutiko ir prasidėjo nelengvos, ilgai užtrukusios derybos.

1926-aisiais „Lietuva” pranešė, kad rugsėjo 9-osios vakarą Klaipėdos krašto Seimelio plenumas slaptame posėdyje „galutinai priėmė tarp krašto direktorijos ir Lietuvos valstybės iždo sutartą pereinamąjį protokolą dėl finansinio atsiskaitymo”.

„Kadangi Klaipėdos krašto statuto 35 straipsny, 1 skirsny, 1 punkte minėtas padalinimo principas dėl savo lankstumo leidžia visokią interpretaciją, iš ko tik ginčai išeina, tai turi būti mėginama surasti abi puses patenkinantis išsprendimas, kuris neįžeistų 35 straipsnio”, – laikraštis citavo susitarimo tekstą.

Pagal jį Lietuvos valstybės iždas Klaipėdos kraštui trejus metus nuo 1927-ųjų kasmet turėjo mokėti po 6,6 mln. litų, o kraštas įsipareigoja nebekelti jokių pretenzijų dėl pajamų dalies iš 1923-1925 m. laikotarpio. 1926-iesiems buvo numatyta 5,4 mln. litų suma.

Po poros metų spaudoje buvo minimas ir kitas finansinis Lietuvos įsipareigojimas, susijęs su Klaipėdos krašto perėmimu. Pagal Klaipėdos krašto konvencijos 6 straipsnį Lietuva buvo įsipareigojusi mokėti sąjunginėms valstybėms dalį Vokietijos reparacijų, kurios turėjo būti paskaičiuotos atsižvelgiant į Klaipėdos krašto teritorijos proporciją buvusioje Vokietijos teritorijoje.

1928 m. spalį „Lietuvos aidas” rašė, kad „jau keli metai kai eina tuo reikalu derybos su reparacijų komisijos finansine sekcija Paryžiuj”.

„Š. m. vasario mėn. reparacijų komisijos finansinė sekcija atsiuntė Lietuvos vyriausybei raportą, kuriame, pasiremdama įteiktais jai vokiečių ir lietuvių Klaipėdos krašto buvusio Vokietijos ir Prūsijos valstybinio turto apskaičiavimais, siūlo priimti kompromisinę reparacijų sumą — 60 milionų aukso markių (apie 144 mil. litų). Šiomis dienomis reparacijų komisijai bus įduotas Lietuvos Vyriausybės atsakymas į tą pasiūlymą, kuriame nurodoma, kad minimas turtas negali būti daugiau įkainojamas negu 30 mil. aukso markių (72 mil. litų). Be to, sąryšy su reparacijų už Klaipėdos kraštą mokėjimu, vyriausybės yra ruošiamas platus memorandumas dėl mūsų mokėjimo pajėgumo. Tam memorandume, kur bus pasiųstas Paryžiun reparacijų komisijai, bus tiksliai apskaičiuoti Lietuvai padaryti nuostoliai karo metu”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Kėlė kalbos klausimą

1927-aisiais „Lietuva” aprašė pirmąjį spalio 6 d. vykusį II Klaipėdos krašto seimelio (rinkimus laimėjo vokiškosios Ūkio ir Tautos partijos, gavusios po 10 mandatų) posėdį.

Anot laikraščio, atidarydamas posėdį naujasis Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys pasakė kalbą lietuviškai ir vokiškai. Joje gubernatorius akcentavo lietuvių kalbos vartojimą.

Antanas Merkys – trečias iš dešinės. Narodowe Archiwum Cyfrowe nuotr.

„Klaipėdos krašte valdininkams nelietuviams statuto uždėta nuo dienos jo įsiteisėjimo tarp kitko pareiga pramokti ir pirmąją oficialinę lietuvių kalbą. Suprantama, kad tie, kurie jos nemokėjo, negalėjo iš karto jos pramokti, šiai pareigai atlikti vyriausybės yra duodama tam tikras palengvinimas, bet tas palengvinimas gali būti teikiamas tik tiems, kurie, rūpinasi ir eina prie šios pareigos atlikimo. Kalbų klausimą Lietuvos vyriausybė stato pirmoje vietoje, nes iš čia kyla daug sunkumų ir susidūrimų kitose krašto gyvenimo srityse: mokykloj, teisme ir kitur. Kiekvienoje viešoje mokykloje arba privatinėje su viešos mokyklos teisėmis, turi būti mokoma abiem, oficialinėm krašto kalbom – lietuviškai ir vokiškai. Aišku, kad kalbų klausimas ir mokykloj turi būti sistematiškai tvarkomas. Nemenkesnės reikšmės turi kalbu klausimas ir teismams. Kiekvienas teisėjas ir kiekviena teismo įstaiga turi mokėti lietuviškai ir vokiškai. Ligšiol Klaipėdos krašte lietuviškai kalą piliečiai šiuo atžvilgiu yra blogesnėj padėty už vokiškai kalbančiuosius, todėl ir čia tenka eiti prie padėties išlyginimo”, – dėstė gubernatorius.

Laivus statė Čilei, atiteko Venesuelai

1931-iųjų spalį „Lietuvos aidas” pranešė, kad Lindenau laivų dirbtuvės baigia statyti Čilės valstybei du jūrų keleivinius prekinius garlaivius „President Montt“ ir „President Ibanez”.

„Pirmasis greit bus nuleistas į vandenį. Abu laivai vieno didumo: 50,3 metų ilgio, 7,6 metrų pločio ir 3,6 metrų gramzdos, Be prekių kiekvienas laivas galės paimti dar po 60 keleivių. Laivai turi dieselio mašinas po 700 arklių jėgų. Jų greitis 15-16 anglų mylių per valandą. Abu laivai kaštuos 45 000 anglų aukso svarų. Laivus buvo, užsakiusios privačios bendrovės, bet po perversmo užsienių prekyba Čilėj perėjo į valdžios rankas, todėl užsakytus laivus perims valdžia. Užsakant buvo sumokėta 50 proc. laivų kainos. Šiandien į Klaipėdą atvyks Čilės valdžios skirta komisija kuri laivus apžiūrės. Komisijai pirmininkauja kontradmirolas p. Vygand”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Visgi šis sandoris užstrigo. 1934 m. gegužę „Lietuvos aidas” informavo, kad Lindenau laivų statykla laivą „President Montt” pardavė Venesuelos valstybei.

„Po perversmo Čilės respublikoje laivus pirkusi bendrovė buvo perorganizuota ir savo duoto užsakymo neišpildė. Laivas ilgą laikų stovėjo Klaipėdoje ir atnešė daug nuostolių Lindenau laivų statyklai. Į Venezuelą laivas išplaukia dar gegužės 12 d.”, – tada rašė dienraštis.

Kur kas sėkmingesnis šiai laivų statyklai buvo sandoris dėl kelto „Sandkrug” su Klaipėdos miesto taryba. 1933 m. rugsėjo pradžioje jis jau buvo nuleistas į vandenį.

Keltas „Smiltynė-Sandkrug“ Kuršių mariose. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Laivas šių metų susisiekimo sezonui vargu bepradės veikti, nes dar ilgai truks baigti vidaus įrengimus. Kitiems metams galima laukti tobulaus susisiekimo su Smiltine. Naujasis laivas bus tuo patogus, kad jis galės plaukti visomis kryptimis. Tuo būdu nereikės sukinėtis siauroje Akmenos upėje, kaip tatai turėjo daryti iki šiol šį susisiekimą palaikę miesto laivai”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Iki 1000 keleivių, taip pat kinkomąjį ir autotransportą galėjęs kelti „Sandkrug” tarnavo iki 1945-ųjų. Lietuvos jūrų muziejaus pateikiamais duomenimis, 1941 m. birželio 24 d. jis Klaipėdoje buvo nukentėjęs nuo sovietų bombardavimo. 1944 m. rugpjūtį laivą perėmė Vokietijos karo laivynas – jis tada kėlė kariuomenę ir pabėgėlius į Kuršių neriją. 1945 m. sausio keltas jūra nuplaukė į Piliavą (Baltijskas) ir plukdė karo pabėgėlius iš Piliavos per Aistmares. 1945 m. balandžio 25 d. reiso su sužeistaisiais ir pabėgėliais į Helo pusiasalį metu buvo nuskandintas sovietų bombonešių.

Su laivais ir jūra susijusiųjų klaipėdietiškų naujienų buvo ir 1935-ųjų rugsėjį. „Lietuvos aidas” tada informavo, kad Švedijos „Svenska Orient linija” atidarė susisiekimą tarp Klaipėdos ir Palestinos Jafos ir Haifos uostų. Susisiekimui palaikyti buvo skirtas 1934 m. pastatytas modernus švedų laivas „Vasalanda”, galinti paimti 4700 tonų krovinių, taip pat ir plukdyti keleivius.

Švelnesnis gubernatorius

1936 m. spalio 15 d. prezidentas Antanas Smetona iš pareigų atšaukė Klaipėdos krašto gubernatorių Valdą Kurkauską ir vietoje jo paskyrė 46-erių Jurgį Jurą Kubilių.

Klaipėdos krašto jaunimo sąjungos „Santara“ šventė Rambyne. Pirmas iš dešinės sąjungos vadas Martynas Gelžinis, centre Klaipėdos krašto gubernatorius Jurgis Juras Kubilius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Istorikė Petronėlė Žostautaitė yra rašiusi, kad šie pokyčiai buvo nulemti Lietuvos vyriausybės siekio normalizuoti santykius su Vokietija po vietos nacių noimanininkų ir zasininkų nuteisimo. Buvo prasidėjusios derybos dėl prekybos susitarimo pasirašymo. Tai buvo padaryta 1936 m. rugpjūčio 5 d. Keičiantis politikos kursui buvo pakeistas ir gubernatorius. Anot P. Žostautaitės, J. Kubilius hilterininkų atžvilgiu turėjo vykdyti švelnesnę politiką.

Pristatydamas naująjį gubernatorių „Lietuvos aidas” rašė, kad jis 1919 m. buvo įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kur tarnavo iki 1930 m. ir išėjo į atsargą turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Nuo 1930 m. rugpjūčio jis kelerius metus buvo Šiaulių apskrities viršininku, o iki paskyrimo gubernatoriumi dirbo vyresniuoju notaru Kaune.

J. J. Kubilius gubernatoriavo iki 1938-ųjų gruodžio vidurio. Jį pakeitus paskutiniuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi tapusiam Viktorui Gailiui, buvo paskirtas į Valstybės tarybą. TSRS 1940 m. birželį okupavus Lietuvą iš tarnybos buvo atleistas, 1941 m. birželį NKVD suimtas. Kalintas Sevurallage (Sverdlovsko sritis). 1942 m. spalio TSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti ir sušaudytas.


    2021-10-16

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt