Sun Tzu sakė : „Didžiausia pergalė yra ta, kuriai nereikia mūšio“.

Visiems lyg ir viskas aišku. Mes prisižiūrėjome kino filmų apie buvusius antikos, viduramžių ar XX amžiaus karus. Tankai, bombos, patrankų šūviai, taikių gyventojų žūtys – visa tai karo paveikslas ar įvaizdis. Taip jau buvo. Bet ar šiuolaikinis karas bent panašus į praeitą, į tai, kas buvo? Galiu manyti, kad dabarties karai jau yra kitokie. Tiesa, lieka senų formų dar lokaliniai arba vietos karai, kurie panašūs į tuos, kurie jau buvo. Tokie kaip karas tarp Rusijos ir Ukrainos ar Armėnijos ir Azerbaidžano. O dabartiniai jau visai kitokie. Kol kas paminėsiu tik du: informacinį ir elektroninį.

Naujasis karas jau vyksta. Čia nesproginėja bombos ir neaidi šūviai, visa tai – nebent metaforos. Jis – virtualus, kibernetinis, tapęs įmanomas tik XXI amžiuje, t. y. po elektroninės revoliucijos. Tracy J. Smith (Georgia Army National Guard) nuotr.

Pastaruoju laiku daug kas mėgsta naudoti hibridinio karo pavadinimą. Manau, kad tai netinkama. Tai tiesiog kai kurios dabartinio ar ateities karo formos. Jų yra daug, bet apie tai kiek vėliau.

Kaip kyla šis veiksmas? Karo pradžia yra konfliktas. Toliau ieškomos priemonės jam spręsti. Pirmiausia siekiama sukelti sumaištį priešininko valstybėje ir jos aplinkoje, nes tai silpnina jo galias ir sukelia neigiamą poveikį. Dar reikia pasakyti, kad karų priežastys gali būti realios arba matomos, arba idėjinės arba menamos. Karai dėl teritorijų, išteklių ir panašiai yra pirmųjų atvejai, prie antrųjų reikia priskirti kryžiaus karus arba kovas už imperijas. Taip Kinija, Rusija ar Turkija siekia tapti tuo, kuo buvo tos šalys senokai istorijoje – reikšmingomis pasaulio santvarkos veikėjomis. Apie tas nuostatas reikėtų kalbėti kiek giliau, nes Rusijos imperija skiriasi nuo Kinijos imperijos savo siekiais ir veiksmais, bet tai labai plati tema.

Dabarties karai skiriasi nuo viduramžių laikų, kai jie buvo skelbiami. Dabar tai vykdoma tyliai, siekiant, kad priešininkas to nesuprastų iš karto. Pačios svarbiausios priežastys ir svarbiausias karo tikslas yra maskuojamas, pridengiamas daugybe smulkių, dėmesį nukreipti turinčių konfliktų. Todėl daug kas nesupranta, kas čia su kuo ir prieš ką kariauja arba, kaip daug kam atrodo, kad apskritai jokio karo nėra.

Nesenas pavyzdys: bendrovė „Colonial Pipeline Company“ iš Teksaso Meksikos įlankos pakrantės į tankiai apgyvendintą Rytų pakrantę 8850 km ilgio vamzdynu pristato benziną ir reaktyvinius degalus, aptarnaudama 50 mln. vartotojų. Pasak kompanijos, ji tapo kibernetinio išpuolio, per kurį buvo panaudota išpirkos reikalaujanti kenkėjiška programa, auka. Per tokias atakas užšifruojamos kompiuterinės sistemos, o jų administratorių reikalaujama pervesti pinigus. Galima tai vadinti plėšikavimu, tačiau tai greičiausiai karinė operacija.

Tikriausiai niekas nepamanys, kad buvo žaidžiama, kai įsilaužiama į Lietuvos Seimo ar Vokietijos Bundestago narių pašto dėžutes. Dar ryškesniu pavyzdžiu tarnauja melagienų paskelbimas per svetimą internetinį portalą. Tai ne žaidimas – tai atakos.

Informacinio karo vienu iš tikslų yra visuomenės supriešinimas.

Dezinformacijos ekspertai sutaria, kad didžioji melagienų keliama grėsmė yra ne tiek tiesioginė – t. y. žinutės, kurios yra platinamos, bet sukuriamas informacinis triukšmas, kuris neleidžia atsirinkti, kas yra tikra.

Taip pat šis informacinio lauko užpildymas turi didelį potencialą pakenkti demokratiniams procesams, jis kelia chaosą, silpnina pasitikėjimą institucijomis ir bet kokia informacija viešojoje erdvėje.

Karas gali vykti tiek realioje (buitine prasme) erdvėje, tiek ir internetinėje. Aišku, vadinamosios tradicinės kovos priemonės ir struktūros dar negreitai sunyks, tradiciniai ginklai gali būti naudojami tiesioginės invazijos atveju, tačiau ateityje dominuos netradicinės priemonės, naikinančios visuomenę iš „vidaus“, pavyzdžiui, nutraukiant elektros tiekimą paskirame mieste ar šalyje. Po to sutrinka vandens tiekimas ir kanalizacija, nebėra telefono ryšio bei interneto. Kilus panikai, valstybė pasmerkta žlugti, ir tam visai nereikia tiesioginio armijos įsikišimo. Tai – gana smulkus pavyzdys.

Kad tai jau realybė, rodo 2017 metų „NotPetya” viruso pavyzdys. Citata: „Prireikė mėnesių, kol pasirodė visos „NotPetya“ sunaikinimo apimtys. Nukentėjo tūkstančiai įmonių, vyriausybės subjektų ir komunalinių paslaugų, kai kurios blogiau nei kitos. Tarp verslo nuostolių, remonto, darbo jėgos ir laiko bei teisinių procedūrų Maerskui tai kainavo apie 300 milijonų dolerių. „FedEx“ tai kainavo apie 400 mln. Iš pradžių buvo manoma, kad amerikiečių farmacijos kompanija „Merck“ prarado apie 300 milijonų dolerių, tačiau vėliau tais pačiais metais pateiktoje reguliavimo byloje ji patikslino šį skaičių iki 870 milijonų.“

Pasak Baltųjų rūmų, visos jų išlaidos pasaulio ekonomikai sudarė 10 milijardų dolerių. Dėl to „NotPetya“ taptų viena brangiausių kenkėjiškų
programų pasaulio istorijoje.

Taigi, naujasis karas jau vyksta. Tai laikas suprasti visiems. Čia nesproginėja bombos ir neaidi šūviai, visa tai – nebent metaforos. Jis – virtualus, kibernetinis, tapęs įmanomas tik XXI amžiuje, t. y. po elektroninės revoliucijos.

Karas vyksta virtualiose erdvėse, medijose, jis tarytum nepaliečia mūsų fiziškai, nežaloja kūnų, nenukloja mūšių laukų lavonais. Tačiau nuostoliai gali sugriauti bet kurios šalies ekonomiką ir nužudyti piliečius. Tai naujasis karas, kurio nebuvo ir nėra su kuo lyginti.