Šį vakarą, 18 val., žinomas uostamiesčio sinefilas, kultūrininkas ir žurnalistas Kęstutis Meškys savo bičiulius, pažįstamus ir visus smalsius klaipėdiečius kviečia į kūrybos vakarą, skirtą jo 75 metų jubiliejui paminėti.

Atvykusieji į Kultūros fabriką ne tik išgirs ištraukas iš jubiliato knygų, bet ir galės susipažinti su gausia autoriaus filmuota medžiaga bei naujausiu jo prodiusuotu filmu „Anikė. Meilės istorija” (rež. Inesa Kurklietytė).

Renginio išvakarėse su Kęstučiu kalbėjomės net tik apie jo kūrybinio kelio ištakas, kiną, žurnalistiką, bet ir apie nenutrūkstamą laiko tėkmę, kuri, pasirodo, neturi įtakos nei kūrybiniams planams, nei trumpoms gyvenimo džiaugsmo akimirkoms.

Kęstuti, pradėkim pokalbį šiek tiek iš toliau. Esi gimęs Klaipėdoje, tačiau gražiausius savo gyvenimus metus praleidai Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade). Papasakok, kaip ten atsidūrei ir ką ten veikei? 

Esu pokario vaikas, pamenu Klaipėdoje dar tūnojusius daugybę griuvėsių. Mokykla (mokiausi K. Donelaičio mokykloje) kalbėjo apie grožį, skaitydavome per literatūros pamokas posmus apie šviesų rytojų,  o aplink – kultūrinė nykuma, filmai apie Čiapajevą Stalino portretais apkabinėtuose kultūrnamiuose.

Turėjau keletą mokyklos draugų – Tautvydą Lideikį, Žilviną Kanclerį, manau, šias pavardes žino daugelis klaipėdiečių, kuriuose gyveno toks pat romantiškas pokario vaikų noras kažką pakeisti, įnešti grožio į tą pokario suirutę. Po pokalbių su jais apie kitokią Klaipėdą su universitetu, su į Ameriką, kaip tarpukario laikais, plaukiančiais keleiviniais laivais, grįždavau namo ir piešdavau, „projektuodavau“ naujus Klaipėdos operos teatro, sporto rūmus, paminklus…

Ir štai po kelionės į tuometinį Leningradą, dar išlaikiusį senojo Peterburgo žavesį ir dvasią su jo didingais rūmais ir muziejais, su jo nuoširdžiais senbuviais, dar menančiais prancūzišką jo aristrokratijos šarmą ir blokados žiaurumus, nutariau, kad studijuosiu čia. Aišku, dabar pasirinkčiau studijas gal kokioje Paryžiaus Sorbonoje ar Oksforde, bet tais laikais tai buvo vienintelis „langas į Europą“.

Ir šio pasirinkimo – tapti vienu pirmuoju „kultūriniu emigrantu“ – iki šiol nesigailiu. Darbas Peterburgo universitete, televizijoje, galimybė lankytis Ermitažo, teatrų, filharmonijos salėse leido susitikti su daugeliu žinomų Peterburgo ir pasaulio žmonių, pamatyti garsiausių muziejų meno kūrinius, išgirsti garsius atlikėjus.

Idėjos buvo per ankstyvos

Bet vis tiek grįžtai į Klaipėdą ir, jei teisingai pamenu, tas sugrįžimas nebuvo rožėmis klotas? Tave pirmą kartą pamačiau pirmaisiais nepriklausomybės metais kažkokiame renginyje tuometiniame „Kapitolijaus” kino teatre. Tada tu raginai čia įkurti kino centrą ar kažką panašaus. Pamenu, tada pamaniau – na, ir Donkichotas, turėdama galvoje, jog tais ekonomiškai sunkiais metais niekas apie kultūrą nekalbėjo, vieni nelabai garbingais būdais kalė pinigus, kiti gi skaičiavo kapeikas. Tad kaip Tau sekėsi sugrįžus į gimtąjį nelabai svetingą, tuomet gana kriminalinį miestą? 

Sprendimas grįžti manyje brendo gan seniai, nes visuomet žinojau, kad sugrįšiu tam, kad realizuočiau jaunystės planus ir atiduočiau skolą gimtajam miestui. Tai atsitiko 1989 metais, kai Lietuvoje jau brendo Sąjūdžio idėjos ir siekis atgauti Nepriklausomybę. Tad nuoširdžiai tikėjausi, kad būsiu naudingas atgimstančiai Lietuvai ir gimtajam miestui. Iškart įsijungiau į TV laidų kūrimą Klaipėdoje, kas ypač buvo aktualu vykstant tokioms istorinėms Sąjūdžio laikų permainoms.

Tačiau realybė, Tu teisi, buvo kiek kitokia. Manau, dar daugelis prisimename, kas dėjosi tais pirmais metais po Nepriklausomybės atkūrimo – šalis pasinėrė į laukinį kapitalizmą, turtų dalybą, aršią, net kruviną konkurenciją. Mano pastangos sukurti kažką, kas pasitarnautų naujai į Europą besirengiančiai sugrįžti Lietuvai, pasitarnautų miestui, nebuvo suprastos to meto valdžios. Susilaukiau jų primityvaus suvokimo tame matyti tik mano norą „prichvatizuoti“ „Kapitolijų“ (beje, senas „Švyturio“  pavadinimas buvo sugrąžintas mano pastangomis) ar tik užimti kažkieno šiltą valdžios vietą.

Toje „treningų ir reketo“ kultūroje man labai trūko normalių kuriančių žmonių rato, todėl gimė Kultūros ir biznio klubo idėja, kuri vėliau išsirutuliojo į Baltijos Kultūros ir biznio centrą, kuris turėjo virsti Kultūros fabriku. Todėl mano partnerių ir bendraminčių dėka, kuriems esu dėkingas iki šiol, čia atsirado pirmas viešas internetas, mobilus telefonas, šiuolaikinė org.technika, galimybė įsigyti vizas (kas buvo labai aktualu tuo metu) ir laikinai gauti patalpas dalykiniams susitikimams su verslo, užsienio partneriais, juk daugelis padorių ofisų tuomet neturėjo.

Jame kūrybingi, verslūs žmonės jau tuomet turėjo galimybę pasinaudoti visu tuo.

Beje, visą tą laiką nenutrūko ir kino veikla – buvo rodomi kino klasikos kūriniai, kino premjeros, čia lankėsi ne vienas kino kūrėjas, buvo organizuojami festivaliai. Kinas buvo neatsiejama šio centro sumanymo dalis.

Bet laikas visais požiūriais buvo nepalankus, nebuvo reikiamo finansavimo idėjai iki galo realizuoti, o ir tų gausybės Lietuvos ir ES  finansavimo fondų dar nebuvo. Manau, kad idėja buvo pernelyg ankstyva, nebuvo susiformavusi nei visuomenės opinija, nei valdžios supratimas. Teko atlaikyti ne tik įprastą tam laikui reketo bangą, bet ir valdžios spaudimą, kuriai nerūpėjo tie, anot jos, „prožektai“, kurie kėlė jiems tik galvos skausmą… Iki kūrybinės visuomenės idėjų ir inovacijų buvome dar gana toli.

Dvasinis alkis – nepasotinamas

Iki šiol degi kinu, jį propaguoji ne tik kartu su kolegomis įsteigtame kino klube „8 ½”, bet ir specialiame socialiniame tinkle, organizuoji su kinu susijusius renginius, užsiimi ne viena kūrybine veikla. Esi vadinamas ir kultūrologu, ir kinematografininku, ir kultūrininku, ir prodiuseriu, ir žurnalistu, ir net rašytoju. Kuri iš šių pozicijų, Tavo nuomone, tiksliausiai atspindi Tavo esybę? Ir ar Tavo atveju nesitvirtina posakis „Devyni amatai, dešimtas – badas”?  

Vienoje savo paskutinių knygų įvardijau save „intelektualiniu klajokliu“. Pavydžiu tiems, kurie ištisus dešimtmečius ar net visą gyvenimą išsėdi vienoje, neretai šiltoje valdžios vietoje ir pelno nemažą pripažinimą ir apdovanojimus už tai. Akivaizdu, kad be jų visuomenė ir valstybė, manau, tikrai negalėtų išsiversti. Ant jų laikosi pasaulis. Tačiau jį keičia kito „sukirpimo” žmonės. Ir kaip semiotikas noriu priminti, kad tikros ir giluminės prasmės bei reikšmės atsiskleidžia per kontekstą. Taigi, kuo didesnis tavo patirčių laukas, žinių,  meninės ir estetinės patirties kontekstas, tuo giliau tu suvoki pasaulio procesus, reiškinius ir gali priimti teisingus sprendimus. 

Nuo vaikystės buvau žingeidus, mane vaikystėje suaugę net vadino „senis Meškys“. Nenurimdavau, jei ko nesuprasdavau ar ko nespėdavau patirti. Taigi, nuo vaikystės manyje buvo stiprus tas žurnalistinis „genas“ – sužinoti tai, ko niekas nežino. Beje, toks buvo ir mano tėtis, kuris dar tarpukariu vos ne pirmas miestelyje įsigijo radijo imtuvą, o vėliau – ir televizorių. Tai labai man padėjo gyvenime.

Nors kurį laiką dirbau ir etatiniu žurnalistu, vėliau naudojausi visiška kūrybos laisve ir rašiau apie tai, kas mane domina, kas, maniau, prasminga – apie kultūros aktualijas, meno reiškinius, iškilius Lietuvos ir pasaulio žmones, akademinius straipsnius – apie tai, kas kitų lieka nepastebėta. Tad neturėjau problemų su jų publikacijomis nei vietos, nei Lietuvos laikraščiuose ar žurnaluose.

Dėkingas taip pat gyvenimui, kad suvedė su garsaus pasaulio struktūralisto Vladimiro Propo šeima ir aplinka (jo anūkė tapo mano žmona), kuri atvedė į semiotikos studijas, atvėrusias man kelius į akademinę veiklą: dėsčiau kultūrologijos, kino, medijų filosofijos, informacinių ir komunikacinių teorijos dalykus, pradedant Dailės akademija, Klaipėdos universitetu ir baigiant keliomis kolegijomis.

Taigi šie trys gyvenimo pomėgiai – žurnalistika, kinas ir akademinė veikla – suformavo ir padėjo pagrindus mano asmenybei.

Tad fizinis badas man negresia, o dvasinį alkį iki šiol jaučiu.

Ką tik paminėjai 75-erių metų gimtadienį. Akivaizdu, jog prie Tavęs nė iš tolo nelimpa neretai viešojoje erdvėje prie panašaus amžiaus žmonių klijuojamas senolio „epitetas”. Ir išoriškai atrodai mažiausiai 10 metų jaunesnis, ir Tavo įvairiapusių veiklų, kelionių po pasaulį niekaip nesusiesi su dalies mūsų senjorų padejavimais apie senatvės bėdas. Ką Tau reiškia šis skaičius? Ar jauti metų naštą?

Metų naštą pajuntu, kai nieko nedirbu ar keldamasis rytais, mat esu pelėda. Tuomet subėga visos ligos ir negandos. Ir ima kuždėti – laikas mažinti apsukas.

Bet, kaip suprantu, nelabai mažini… Gal gali pasidalinti patirtimi, kaip ilgam išlikti jaunatviškam ir gyvybingam? Kas tai lemia – genai, veiklos pobūdis ar dar kažkas?

Pamenu vieną Woody Aleno filmą, kurio herojus, sužinojęs apie tariamą greitą mirtį, ima „inventorizuoti“, kas buvo gero šiame gyvenime ir ką bus gaila palikti. Tas skaičius pasirodė nedidelis.

Mano patirtis sako, kad kol šis pasaulis dar tave stebina ir dar kažko sieki, tol esi gyvas pilna to žodžio prasme. Dar prieš metus atradau slemą ir jo talentą – Povilą Eliją Martynenko. Prieš kelias dienas KKKC parodoje „Skaitmuo“ nustebino Vyganto Šimbelio kūryba, kuri kalba apie naujas estetines patirtis skaitmenizuotame pasaulyje.

Bet didžiausią įspūdį paliko Valdo Papievio naujoji knyga „Ėko”, kurią jis neseniai pristatė knygų mugėje ir su kuriuo teko malonumas susipažinti. Jo kūryba atveria tuos didžiulius intelektualinio ir meninio žmonijos konteksto laukus, prie kurių teko paskutinį kartą prisiliesti nebent skaitant Gabrieliaus Garsijos Markeso „Šimtą metų vienatvės“ ar Umberto Eco kūrinius.

Nors V. Papievio knyga vos keliasdešimt puslapių, bet tai ištisas epinis romanas. Pajutau didelį dvasinį bendrumą. Taip sukrito, kad ir jo užrašas ant minėtos knygos „Gal nesurasi savo Ėko – tai susirasi save..?“ tapo geriausiu palinkėjimu mano 75-penkmečiui. Gal tas mūsų gyvenimas tai ir yra kasdienis ėjimas į save?

Kol ant svieto yra tokių dalykų, kažkaip nesinori jo dar palikti. Dar prie to pridėčiau, sekdamas Woody Alenu, kino salės prietemą kino klubo „8 ½” bičiulių apsuptyje, kavos puodelį kur nors Symi salos miestelio aikštėje ir taurelę gero brendžio su ištikimais draugais…

Praktiškai tai būtų ideali pabaiga mūsų pokalbiui, bet vis tiek negaliu nepaklausti – kokių kūrybinių planų turi ateičiai? Ar ką nors šiuo metu rašai?

Planų nemažai, bet juk sakoma – nori prajuokinti Dievą, pasidalink savo planais.

Esu parašęs keletą knygų [„Kultūra kaip žinia“ (2007), „Kaip valdyti medijas“ (2010), „Kultūra kaip būtis“(2013)], ne vieną mokomąją-metodinę knygą studentams. Džiaugiuosi, kad nė viena neužsigulėjo knygynų lentynose, dažnai cituojamos magistrantų ir doktorantų darbuose bei  straipsniuose ir vis dar susilaukiu prašymų atsiųsti kokį likusį egzempliorių.

Turiu vilčių dar parašyti knygą ir užbaigti tą trijų veikalų ciklą apie kultūrą, apie laiko, kaitos fenomeną kultūroje. Planuose dar – ir monografija apie Klaipėdos kiną, jo istoriją, kurios tarpukario laikmetis pilnas įdomių faktų. Dar guli dešimtis mano filmuotų video kasečių ne tik apie Anikės aikštę, bet ir pasaulio, Europos aikštes.

Ar tiems planams lemta išsipildyti – tik Viešpats žino. Bet jie padeda man kas rytą keltis ir pradėti naują dieną…