Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2021-10-30 |
„Atviros Klaipėdos” rašinių ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakoja, kokiais įvykiais Klaipėdoje buvo turtingi 1923-1938 metų rudens mėnesiai.
Šįkart – ir apie prieštaringai vertintus politinius sprendimus bei aukšto politiko pažadus, ir apie netektis, ir apie nelaimes bei įkurtuves.
Tarpukario rudens mėnesiais to meto spaudoje vis pasirodydavo žinių apie Zellulosefabrik Memel A.-G. (AB „Klaipėdos celiuliozės fabrikas“) – garsiosios „Grigeo Klaipėda“ pirmtaką.
Pasak istoriko Juliaus Žuko, ši stambiausia Klaipėdos pramonės įmonė buvo įsteigta 1898 m. lapkritį Hanoveryje ir jau 1899 m. gegužę Smeltės priemiestyje prasidėjo fabriko statybos darbai. Pirmosios fabriko viryklės pirmąkart buvo pripildytos po metų. 1905 m. fabriką fuzijos (susiliejimo) būdu perėmė Ašafenburgo (Bavarija) celiuliozės ir popieriaus gamybos bendrovė.
Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi jos valdžia dėl didelės įtakos ekonomikai (fabriko eksportas sudarė dešimtadalį visos šalies eksporto) leido jam Lietuvos miškuose paruoštus popiermedžius pirkti ne rinkos, o paties pasiūlyta kaina, jam nebuvo taikomas anglies importo muito tarifo padidinimas.
1927-ųjų spalį dienraštis „Lietuva” pranešė, kad šis fabrikas atleidžia apie 60 sezoninių darbininkų, dirbusių nuo liepos pabaigos.
„Jie dirbo prie sukrovimo vandens keliu suplukdytų popiermalkių. Tokių laikinų darbininkų celiulozės fabrikas samdosi kasmet”, – rašė laikraštis.
1930-ųjų spalį „Lietuvos aidas” informavo, kad po dviejų savaičių pertraukos fabrikas vėl atnaujins gamybą. Pastaroji buvo sustabdyta „dėl blogos konjunktūros ir dėl uždėtų jam miesto ir krašto direktorijos mokesčių”. Pasiekus susitarimą su valdžia į fabriką vėl buvo priimti visi seni darbininkai – apie 1000 žmonių.
„Atlygintoms darbininkams sumažintas 10%, bet vis dėlto paprastas darbininkas uždirbs į valandą 1,20 lt, kvalifikuotas – 2,20 lt”, – rašė laikraštis.
1934-ųjų spalį jame paskelbto straipsnio antraštė skelbė: „Schreiberio direktorijos neteisėtumai. Celiulozos bendrovei dovanojo 290.000 lt mokesčių”.
Laikraštis priminė, kad Klaipėdos krašto seimelis buvo priėmęs nuo 1930 m. pradžios įsigaliojusį įstatymą, kuriuo „visi akciniai kapitalai buvo apdedami kas 10 metų 2,5%”.
„Kaip tik tuo metu Klaipėdos celiuliozes fabriko akcinei bendrovei sukako 10 metų. Tada fabrikas nuo savo 1.5 mil. litų akcinio kapitalo turėjo pagal minėtą įstatymą sumokėti krašto iždui 375.000 litų mokesčio. To mokesčio fabrikas mokėti nenorėjo ir darė žygių, kad butų nuo jo atleistas. Tuo metu buvusi direktorija mokesčių sumokėjimą atidėjo iki 1931 metų balandžio 1 d. Bendrovė darė ir tolesnių žygių ir mokesčiai buvo jai išdėstyti 10 metų po 3.000 lt mėnesiui. Dalį mokesčių sumokėjus, liko dar sumokėti 290.000 lt. Schreiberio direktorija, pakeisdama ankstyvesnės direktorijos nutarimus, išdėstė bendrovei mokesčius taip, kad šių metų lapkričio 1 d. bendrovė turėtų sumokėti 100.000 litų. 90.000 litų bendrovė turėtų sumokėti 1935 m. balandžio 1 d. ir 100.000 lt, turėtų sumokėti dar anksčiau. Tačiau Schreiberio direktoriją greitu laikų visus 290.000 lt dovanojo pastačiusi bendrovei sąlygą, kad ji į savo celiuliozos fabriką priiminės darbininkus tik iš darbo biržos. Tenka pastebėti, kad nei dabar nei Schreiberio direktorijai paskutiniu laiku nekilo jokių abejojimų dėl fabriko veikimo ir kaip dabar, taip ir tuomet fabrikas darbininkus priiminėjo tik per darbo biržą. Charakteringą, kad celiuliozos fabrikas 1928 m. savo priežiūros tarybos nariams išmokėjo po 36.000 lt tantjemos”, – rašė „Lietuvos aidas”.
1928 m. „Lietuvos aidas” pranešė, kad spalio 18-ąją rytiniu traukiniu į Klaipėdą atvyko premjeras prof. Augustinas Voldemaras su žmona, lydimas Užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus dr. Dovo Zauniaus, Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Vaclovo Sidzikausko ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus Antano Merkio.
Po apsilankymo gubernatūroje svečiai sudalyvavo „oficiališkame naujo motorinio laivo „Kuršių Marios” („Kurisches Haff”) mėginime” – penkių valandų kelionėje Kuršių mariomis nuo Klaipėdos iki Nidos ir atgal, kurios metu premjeras kalbėjosi su Seimelio partijų vadais.
Keleivinis motorlaivis „Kuršių marės-Kurisches Haff“, anot Lietuvos jūrų muziejaus istorikų, Klaipėdos magistrato ir apskrities savivaldybės užsakymu buvo pastatytas „P. Lindenau&Cie“ laivų statykloje, į vandenį nuleistas 1928 m. birželio 9 dieną. Jame tilpo iki 1000 keleivių, buvo dvi klasės, didelis valgomasis. Laivagalyje buvo įrengtas rūkomasis, poilsio kambarys. Viršuje – apie 35 m ilgio pasivaikščiojimo denis su veranda-kavine. Priekyje – dar vienas pirmos klasės denis. Patiekalai iš virtuvės į bufetą buvo pristatomi liftu. Kroviniai į triumus buvo pakraunami dviem krovinių strėlėmis. Įguloje buvo 9 žmonės.
Laivas plaukiojo iš Klaipėdos į Krancbeką – uostelį pietrytiniame Kuršių marių krante, šalia populiaraus Kranto (dabar Zelenogradsk) kurorto. Pakeliui oficialiame laivo maršrute buvo numatyti sustojimai Juodkrantės, Nidos ir Rasytės (dabar Rybačij) prieplaukose. Amžininkai liudijo, kad bilietų kainos laive buvo nedidelės.
1946 m. motorlaivį nupirko Italijos jūrų kompanija. Kiek modernizuotas ir pervadintas į „Faraglione“, jis kursavo Tirėnų jūra maršrutu Neapolis–Kaprio sala.
Portalo Marinetraffic.com duomenimis, paskutinė kelionę jis atliko 2017-ųjų gegužės 14 d. Neapolio uoste.
„Klaipėdos uostas yra gamtos tiek apdovanotas, kiek rietas kuris kitas uostas. Jo reikšmę ir svarbumą, lygiai taip vandens kelių bendrai, mes visi pripažįstam. Todėl aš iš širdies geidžiu, kad būtų tobulinamas vandens susisiekimas ne tik su Karaliaučium, bet kad greitai turėtume gerą, modernišką vandens susisiekimą taip pat su Kaunu ir Gardinu. Klaipėdos miestas ir kraštas yra glaudžiai susijęs su tais vandens keliais. Tai mes teisingai įvertinam Kaune. Ir ten mes esam kuolabiausiai susidomėję tais klausimais. Tai įrodo mūsų darbai Kauno uoste, kur taip pat yra daug nuveikta. Taip pat yra svarbus geležinkelių klausimas, kurį paminėjo savo kalboj p. Jahnas. Mes gerai žinom, kad jis yra nepaprasto svarbumo ne tik Klaipėdos kraštui ir uostui, bet ir visai Lietuvai. Aš stengsiuosi ir šį klausimą kuo greičiau patenkinamai išspręsti”, – A. Voldemaro kalbą, pasakytą minėtajame laive atsakant į Klaipėdos prekybos ir pramonės rūmų pirmininko konsulo Jahno sveikinimą, citavo laikraštis.
To vienos dienos trukmės vizito Klaipėdoje metu A. Voldemaras dar apžiūrėjo laivą „Prezidentas Smetona“ ir kelias pramonės įmones, kalbėjosi su Klaipėdos teismų atstovais, žurnalistais ir vakariniu traukiniu grįžo Kaunan.
1930-ųjų spalio 27-ąją Lietuvoje minėtos Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakties renginiai vyko ir Klaipėdoje.
Anot „Lietuvos aido”, ta proga valstybės ir autonominės įstaigos, taip pat daug privačių namų buvo pasipuošę tautinėmis vėliavomis.
„10 val. ryto katalikų, evangelikų ir žydų maldų namuose įvyko iškilmingos gedulo pamaldos už Vytautą Didįjį. 11.30 val. į Vytauto Didžiojo aikštę (dabar – piliavietės aikštė, M. V.), kurioj padėtas kertinis akmuo Vytauto Didžiojo muziejui, atvyko krašto gubernatorius p. Merkys, centralinių ir autonominiu įstaigų viršininkai, aukštesnieji valdininkai, įvairios organizacijos, kariuomenės garbės sargyba ir didelė žmonių minia. Tautos himnui grojant aikštėj, ant kalno, buvo iškilmingai pakelta Vytauto Didžiojo vėliava. Po to Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkas p. Stikliorius pasakė kalbą ir karo orkestras sugrojo Vytauto Didžiojo kantatą”, – rašė laikraštis.
Jis taip pat informavo, kad iškilmės buvo surengtos ir miesto kapinėse (dabar – Skulptūrų parkas) prie paminklo žuvusiems sukilimo operacijos dalyviams – ten buvo laikomos pamaldos, gausiai susirinkusiai miniai kalbą pasakė krašto gubernatorius A. Merkys, nuaidėjo 9 šūvių salvė.
16.30 val. Vytauto Didžiojo aikštėje įvyko iškilminga Vytauto Didžiojo vėliavos nuleidimo ceremonija, o 20 val. į Šaulių namus (dabar – Klaipėdos koncertų salė), anot „Lietuvos aido”, susirinko per 2 000 žmonių paklausyti dr. Remeikos ir Jokūbo Stikloriaus paskaitų apie Vytautą Didįjį.
Tame pačiame numeryje „Lietuvos aidas” pranešė, kad spalio 24-ąją „mirė žmogus, kurs pirmas iškėlė Lietuvos vėliavą Klaipėdos krašte”.
Anot laikraščio, miręs 65-erių Jonas Pėteraitis „nebuvo aukštai išmokslintas žmogus, bet savo darbu daug prisidėjo prie lietuviško judėjimo Mažojoje Lietuvoje”, 1923 m. savo namuose slėpė sukilimo rengėjus.
„Pažymėtina, kad Velionis yra vienas iš tų lietuvių, kursai pirmas iškėlė Lietuvos vėliavą Klaipėdos krašte. Tai buvo 1920 metais sausio 15 d. kada vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos krašto išėjus, atėjo prancūzai. Prancūzų sutikimui jis pirmas savo namus pačiame miesto centre papuošė Did. ir Mažosios Lietuvos vėliavomis. Visai suprantama, kad lygiai tame laike atsirado sukiršintų vokiečių, kurie vertė vėliavas nuimti, bet jam atsisakius, lipo kabinosi jie per langus ligi pasiekę vėliavas nuplėšė. Netrukus jis vėl naujas vėliavas iškėlė. O kaip po sukilimo kraštas tapo prie Did. Lietuvos prijungtas, jo namas vėl pasipuošė tautiškomis vėliavomis”, – rašė dienraštis.
Pasak jo, J. Pėteraitis buvo kilęs iš vargingos šeimynos, pats ilgą laiką dirbo paprastu darbininku Vokietijos anglies kasyklose. Po to įsigijo nedidį ūkį, kurį pardavęs atsikraustė į Klaipėdą ir čia dar prieš I pasaulinį kartą „pastatė Liepojos gatvėj visoj Klaipėdoj gražiausius namus” (uostas.info nuotr.).
„Būdamas silpnos sveikatos bijojo, kad staigiai mirus namai, kaip jis sakė, „nepereitų į vokiečių ar žydų rankas“, juos, palyginti pigiai pardavė lietuviškai ištaigai Tautiniam Lietuviu Bankui. Nuo pinigų infliacijos kiek nukentėjęs, vis dėlto žymų turtą, apie 300.000 litų, mirdamas paliko. Verta pastebėti, kad jo tik mažą dalį palieka giminėms. Didžiausią jo dalį paskyrė visuomenės ir labdaringiems tikslams. Gyvas būdamas rėmė lietuvių prekybines organizacijas. Kaipo patyręs biznierius pats jose aktyviai veikė. Dar sveikas būdamas lyg nujautė savo mirtį, todėl iš anksto parengė amžino poilsio vietą savo gimtojo Vaškų kaimo kapuose. Savo lėšomis dar šiais metais kapus gražiai išpuošė, kapų vartus lietuviškai užrašė, nors tam ir kliūčių buvo sutikęs. Mirdamas prašė būtina jo pasirinktoje vietoje palaidoti. Jo paskutini norą namiškiai ir giminės išpildė”, – rašė „Lietuvos aidas”.
„Tragingas kontrabandininko galas”, – apie dar vieną netektį skelbė viena 1933-iųjų lapkričio „Lietuvos aido” antraštė.
Laikraštis pranešė, kad Pagėgių apskrityje, Tutliuose, netoli Lietuvos-Vokietijos sienos buvo rastas negyvas griovyje gulintis kontrabandininkas Graždą.
„Jis, perėjęs su kontrabandos lobiu pavojingas pozicijas, atsisėdo ant griovio kranto pailsėti. Poilsio progą išnaudodamas pasmaguriavo kontrabandinėmis gėrybėmis: išgėrė eterio ir spirito. Nuo jų apsvaigęs sukniubo į griovį ir dumble nuslopo. Pas jį atrastos kelios pilnos eterio bonkos”, – rašė dienraštis.
Apie dar vieną Klaipėdoje užfiksuotą alkoholio nulemtą netektį „Lietuvos aidas” pranešė 1937-ųjų spalį.
„Vakar naktį Klaipėdoje mirė Juozas Kasbaravičius, kilęs iš Sedos, kuris buvo susilažinęs su savo draugais išgerti keturis pusbonkius gryno spirito. Tiek išgėręs, po poros valandą mirė”, – informacinėje žinutėje „Lažybos nuvarė į kapus” spalio 18 d. skelbė laikraštis.
Tą patį mėnesį „Lietuvos aidas” pranešė ir apie dar vieną įvykį, galėjusį baigtis netektimi – spalio 25-ąją Klaipėdos krašte sudužo vokiečių karinis lėktuvas.
Anot dienraščio, aviakatastrofa įvyko lakūnui skrendant iš Elbingo į Tilžę.
„Vokiečių karinis žvalgybinis dvivietis lėktuvas, vieno kario valdomas, bekovodamas su stipria audra ir lietumi, baigiantis benzinui, buvo priverstas leistis nepasiekęs Tilžės. Lėktuvui nusileidus, lakūnas praeivius pasiteiravo kuriame kaime nusileidęs ir, sužinojęs, kad nusileido Sakutėlių kaimo, Klaipėdos apskrityje, vėl sėdo į lėktuvą ir mėgino pakilti. Tačiau esant labai šlapiai žemei, lėktuvas kilo labai sunkiai ir bekildamas užkliuvo už vielų tvoros. Užkliuvęs už tvoros lėktuvas kelis kartus apsivertė ir visiškai sudužo. Lėktuvo motoras visiškai atitrūko nuo lėktuvo ir nulėkė keliolika metrų į šalį. Lakūnas laimingu būdu susižeidė nesunkiai, nors ir smarkiai buvo pritrenktas. Pastebėję nelaimę vietos gyventojai tuojau pasirūpino greitąja pagalba. Į įvykio vietą greitai buvo iššauktas gydytojas, kuris sužeistą lakūną aptvarstė. Lakūnas atvežtas į Klaipėdos miesto ligoninę. Į įvykio vietą buvo nuvykę Klaipėdos krašto komendantas ir Vokietijos generalinis konsulas iš Klaipėdos”, – rašė „Lietuvos aidas”.
Po poros dienų jis pranešė, kad lėktuvą valdęs Karaliaučiaus aviacijos mokyklos mokinys inž. Verneris Kochas Klaipėdos miesto ligoninėje jau sveiksta ir tikriausiai ateinančios savaitės pradžioje galės būti iš jos išleistas.
Vėliau jau laikraštis informavo, kad spalio 25-ąją lėktuvo liekanos buvo išgabentos į Vokietiją, išvyko į tėvynę į lakūnas.
O 1938-ųjų rudenį buvo ir gerokai linksmesnių žinių – „Lietuvos aidas” tada pranešė, kad nuo spalio 10-osios bus pradėti eksploatuoti naujieji Klaipėdos uosto muitinės sandėliai.
„Naujieji sandėliai vien savo išvaizda puošia visą uosto rajoną, kuriame pastatyti, o savo įrengimo modernumu žymiai palengvina galimybę reikalingų saugojimo sandėliuose prekių visokeriopą pakrovimą Sandėliai yra 52 m ilgio, 37 m pločio, apie 22 000 m3 talpumo, dviejų aukštų su gerai įrengtu rūsiu po visai sandėliais”, – rašė „Lietuvos aidas”, kartu informavęs, kad šios statybos atsiėjo beveik 600 000 litų.
Parašykite komentarą