P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Bjauriausias ekonominis darinys gimė Klaipėdoje (2)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-11-20


„Atvira Klaipėda” ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinys šįkart pasakoja apie du išskirtinius įvykius, nutikusius uostamiestyje 1929-ųjų lapkritį.

Prieš 92 metus Mažosios Lietuvos sūnus Dovas Zaunius padarė tokią karjerą, kurios nė vienam mažlietuviui tarpukariu jau nebepavyko pakartoti. O į Klaipėdą tada suvažiavę verslininkai priėmė sprendimą, kuris visoje šalyje buvo keiksnojamas beveik dešimtmetį.

Tapęs priešprieša „kietajam” gubernatoriui

1929-ųjų lapkričio 8-oji tapo išskirtine diena tiek tarpukario Lietuvos diplomatijos, tiek ir Mažosios Lietuvos istorijoje – „Lietuvos aidas” pranešė, kad Lietuvos diplomatijos šefu prezidentas Antanas Smetona paskyrė 37-erių mažlietuvį Dovą Zaunių. Daugiau nė vienam iš Mažosios Lietuvos kilusiam politikui tarpukario Lietuvoje nepavyko pasiekti tokių diplomatinės karjeros aukštumų.

D. Zaunius gimė 1892 m. birželio 19 d. Rokaičiuose (dabar – Kamskojė), Gumbinės valsčiuje, anapus Nemuno. 1911 m. baigęs Tilžės humanitarinę gimnaziją studijavo teisę Miunchene, Halės, Berlyno ir Karaliaučiaus universitetuose.

„D. Zaunius atėjo į Lietuvą kaip vokiečių armijos kareivis 1914 m. rugpjūčio mėnesį, kai jis tapo Pirmojo pasaulinio karo dalyviu. Iš pradžių tarnavo prie Baltijos jūros išsidėsčiusiuose daliniuose, o užėmus Kauną 1916 m. buvo perkeltas į jį, kur pradėjo dirbti vokiečių leidžiamame lietuvių kalba laikraštyje „Dabartis“. <…> Dirbdamas naudojosi situacija. Užbaigė disertaciją, susipažino su lietuvių inteligentais. 1918 m. buvo įtartas neištikimybe vokiečiams ir išsiųstas į frontą. Konkrečiu pretekstu tapo jo noras vesti ne Vokietijos pilietę, o lietuvaitę katalikę Mariją Jasinskaitę. Kareiviui vedyboms reikėjo gauti leidimą. Prūsijos teisingumo ministras leidimą davė, o Karo ministerija, kad atšaldytų jo jausmus, pasiuntė į X armiją. D. Zaunius buvo atkaklus ir karui pasibaigus Mariją vedė. 1918 m. pabaigoje Vokietijai kapituliavus, D. Zaunius buvo Vilniuje. Čia jis iš karto visa galva pasinėrė į Lietuvos valstybės kūrimo darbą. <…> Ne iš karto D. Zaunius atėjo į Užsienio reikalų ministeriją. Tuo metu, kai tik kūrėsi Lietuvos valstybės valdžios aparatas, jis buvo nutaręs dirbti pagal savo profesiją Teisingumo ministerijoje. Jau buvo paskirtas Kauno miesto ir apskrities teisėju, bet labai greitai buvo „suviliotas“ į Užsienio reikalų ministeriją. Užsienio reikalų ministerijos žinynuose rašoma, kad D. Zaunius Ministerijos patarėju pradėjo dirbti 1919 m. sausio 15 d. Organizavo Ministeriją ir jos darbą. Jau 1919 m. balandžio mėnesį jis buvo paskirtas laikinuoju Ministerijos valdytoju, nes tuo metu ministras A. Voldemaras, P. Klimas ir kiti buvo Paryžiuje. <…> D. Zaunius buvo pirmasis Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius”, – straipsnyje „Dr. Dovas Zaunius ir jo diplomatija ekonominių sunkumų Europoje laikotarpiu” rašo Aldona Gaigalaitė.

Kartu su Augustinu Voldemaru ir Petru Klimu D. Zaunius buvo ir pirmųjų tarptautinių delegacijų narys bei vadovas. 1920 m. vasarį jis buvo paskirtas Lietuvos pasiuntiniu Latvijoje.

Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungoje nariai Dovas Zaunius, Augustinas Voldemaras ir ambasadorius Prancūzijoje Petras Klimas Ženevoje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„1923 m. sausio mėnesio įvykiai Klaipėdos krašte buvo trumpam nutraukę D. Zauniaus diplomatinę veiklą Rygoje. Kilus sukilimui Klaipėdos krašte, D. Zaunius Lietuvos prezidentui vasario 5 d. įteikė atsistatydinimo raštą, kuris buvo motyvuojamas taip: „Mano gimtosios tėvynės Mažosios Lietuvos prisijungimas prie Lietuvos Valstybės virto svarbiausiu dienos uždaviniu, mano broliai Mažojoje Lietuvoje šaukiasi tarp visų iš Mažosios Lietuvos kilusių lietuvių, taip pat ir mane, primindami man, kad nepakanka to, kad aš stoju pats savo asmeniu Lietuvos Valstybės, o kad reikia paimti su savim ir gimtasai kraštas Mažoji Lietuva“. Vasario 6 d. D. Zaunius iš Rygos išvyko į Klaipėdą. Matyt, jis tikėjosi gauti Klaipėdos krašte kokį nors vadovaujantį darbą, o gal tai buvo suderinta ir su Vyriausybe. Tačiau to neįvyko”, – rašo A. Gaigalaitė.

Pasak jos, yra duomenų, kad Antantės diplomatams netiko D. Zauniaus kandidatūra, nes jis buvo kilęs iš kitos Nemuno pusės ir dėl to galėjo sustiprėti Lietuvos pozicijos į didesnę Mažosios Lietuvos teritoriją.

Anot istorikės, Antantės komisija atmetė D. Zauniaus kandidatūrą ir Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkus ir juo paskyrė Lietuvos atstovą Estijoje Viktorą Gailių.

1923 m. birželį D. Zaunius tapo Lietuvos ambasadoriumi Čekoslovakijoje, vėliau – ambasadoriumi Šveicarijai ir nuolatinių atstovu prie Tautų Sąjungos.

Šaltinis – Užsienio reikalų ministerija

1927 m. D. Zaunius tapo Užsienių reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi kartu paliekant eiti nepaprasto pasiuntinio ir įgaliotojo pasiuntinio pareigas Čekoslovakijoje. Jas D. Zaunius ėjo ir būdamas užsienio reikalų ministru.

Pasak A. Gaigalaitės, tapęs ministru D. Zaunius, laikydamasis A. Voldemaro pozicijos Vokietijos atžvilgiu, stengėsi ir toliau su ja palaikyti gerus santykius – 1930 m. gegužės 17 d. buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo D. Zaunius patvirtino dar 1928 m. sausio 29 d. A. Voldemaro duotą pažadą nesiimti priemonių prieš Klaipėdos krašto įstaigų tarnautojus Vokietijos piliečius vien tik dėl to, kad jie svetimšaliai. Nors D. Zaunius stengėsi išlaikyti normalius santykius ir Klaipėdos krašte, konfliktuoti norėjo Vokietija, kuri stengėsi kurstyti revanšistines nuotaikas. 1930 m. ji nusiuntė skundą Tautų Sąjungos Tarybai tvirtindama, kad Lietuva laužo Klaipėdos krašto statutą.

Dovas Zaunius kartu su ministerijos tarnautojais Kauno geležinkelio stotyje pasitinka į Lietuvą atvykusį Tautų Sąjungos vyriausiąjį pasekretorių Yotaro Sugimura. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Lietuvos vyriausybė Vokietijos priekaištus paneigė kaip nepagrįstus ir, norėdama greičiau normalizuoti santykius su Vokietija, nutarė nusileisti. Ji pritarė gubernatoriaus A. Merkio siūlymui tartis su Vokietija tiesiogiai. Atmetė užsienio reikalų ministro D. Zauniaus įrodinėjimus, kad tokia Lietuvos pozicija, nuolatinis nusileidimas Vokietijai dėl gerų santykių su ja ir baimės, kad joje gali kilti visuomenės pasipiktinimas, nestiprina Lietuvos pozicijų Klaipėdos krašte, o jas silpnina. Kai Tautų Sąjungos Tarybos sesijoje dėl Klaipėdos krašto Seimelio rinkimų ir Direktorijos sudarymo buvo padarytos kai kurios nuolaidos, kurios stiprino vokietininkų pozicijas Klaipėdos krašte, D. Zaunius, grįžęs iš Ženevos, posėdyje pas prezidentą A. Smetoną išdėstė savo požiūrį į nuolaidas Vokietijai ir po pasitarimo įteikė prezidentui atsistatydinimo pareiškimą. A. Smetona paprašė ministrą atsiimti savo pareiškimą. Netrukus buvo nutarta imtis griežtesnių priemonių prieš Vokietijos ir vietos vokietininkų antilietuvišką veiklą Klaipėdos krašte”, – rašo A. Gaigalaitė.

Šių priemonių rezultatas buvo ir garsioji Klaipėdos krašto direktorijos pirmininko Otto Bottcherio atleidimo istorija, pasibaigusi Lietuvos pergale Hagoje, kur Lietuvos poziciją gynė D. Zaunius. Lietuvos spauda šį laimėjimą prilygino antrajam Žalgiriui.

Anot A. Gaigalaitės, Klaipėdos krašte pradėjus galvas kelti hitlerininkams D. Zaunius iškart suprato jų tikruosius tikslus. 1930 m. birželio 17 d., po pasikalbėjimo su Vokietijos pasiuntiniu Kaune Moratu savo pro memoria jis rašė: „Man atrodo, kad šiandien mes geruose santykiuose su vokiečiais galėsime gyventi tiktai tuomet, jeigu centro valdžios atstovas Klaipėdoje jausis ne kaipo Lietuvos, o kaipo Vokietijos gubernatorius ir jeigu jie savo instrukcijas gaus Berlyne, o ne Kaune“.

Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys yra atkreipęs dėmesį į D. Zauniaus ir „kietojo” Klaipėdos krašto gubernatoriaus Antano Merkio nesutarimus dėl politikos šio krašto atžvilgiu. Anot V. Žalio, D. Zaunius gubernatoriaus vykdomą politiką laikė neatitinkančią Lietuvos valstybės interesų, prieštaravusią šalies tarptautiniams įsipareigojimams ir tik gilinusia prarają tarp didlietuvių ir mažlietuvių, nekalbant jau apie santykius su Klaipėdos krašto vokiečiais.

Pasak V. Žalio, Didžiosios Britanijos atstovas Kaune Tomas Prestonas 1932 m. pradžioje buvo padaręs išvadą, kad Lietuvos politikoje Klaipėdos atžvilgiu tuo metu buvo galima išskirti dvi tendencijos: užsienio reikalų ministro D. Zauniaus ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus A. Merkio. Pirmąją jis apibūdino kaip siekį Klaipėdos reikalais bendradarbiauti su valstybėmis signatarėmis, visų pirma su Didžiąja Britanija, pasiryžimą tęsti teisinę diskusiją Klaipėdos krašto Statuto klausimais, vidaus politikoje neišeinant už Statuto nustatytų ribų. Antrąją – A. Merkio – britų atstovas įvertino kaip destruktyvią, konfliktinę.

A. Gaigalaitės nuomone, griežta D. Zauniaus politika Vokietijos atžvilgiu, matyt, buvo pagrindinė priežastis jam atsisakyti užsienio reikalų ministro pareigų 1934 m. birželį, po to, kai atsistatydino Vyriausybė. D. Zaunius tada pasitraukė ir iš Užsienio reikalų ministerijos.

„Pagal nepriklausomoje Lietuvoje įsivyravusią tradiciją, pasitraukęs iš atsakingų pareigų Vyriausybėje ar vadovaujančių ūkinių įstaigų bei organizacijų, pareigūnas nebūdavo paliekamas žemesnėms pareigoms toje pačioje žinyboje. Paprastai jis buvo skiriamas Valstybės Tarybos nariu. 1934 m. liepos 1 d. juo buvo paskirtas ir dr. D. Zaunius. Šios institucijos kompetencijoje buvo įstatymų rengimas, jų kodifikavimas ir derinimas su jau veikiančiais įstatymais. Valstybės Taryboje D. Zaunius dirbo Ekonominės tarybos pirmininku, bet neilgai. 1936 m. vasario 16 d. D. Zaunius Lietuvos banko akcininkų susirinkime buvo išrinktas į banko valdybą. Naujoje vietoje jis tapo Valiutų komisijos pirmininku”, – rašė A. Gaigalaitė.

Minėtąsias pareigas D. Zaurnius ėjo iki netikėtos mirties – šaltą 1940 m. vasario dieną eidamas iš namų Žaliakalnyje pas finansų ministrą paslydo ir lūžo klubo kaulas. Po 11 dienų ištiko embolija ir vasario 22 d. D. Zaunius mirė sulaukęs vos 48 metų. Jis labai iškilmingai buvo palaidotas evangelikų liuteronų kapinėse Kaune.

D. Zaunius našlaičiais paliko gražią ir didelę šeimą – sūnus Dovydą (Dovą) ir Saulių, dukras Augustą ir Giedrę. Našlė Vincė 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir įsikūrė Santa Barbaroje. Mirė 1997 m. gegužės 17 d. Palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

2016-ųjų pabaigoje Klaipėdoje apsilankius D. Zauniaus anūkei Augustai Saulys meras Vytautas Grubliauskas patikino, kad mieste atsiras šio diplomato vardo gatvė – prašymų tai padaryti miestas yra gavęs tiek iš mokslo bendruomenės, tiek iš Užsienio reikalų ministerijos. Tada teigta, jog diplomato vardu bus pavadinta būsima gatvė, sujungsianti Tauralaukį su Liepų gatve. Kol kas tokia gatvė yra tik Vilniuje – jai tokį vardą pernai liepą suteikė sostinės taryba.

„Bjauriausias sindikatas”

1929-ųjų lapkričio 16-ąją „Lietuvos aidas” skelbė, kad tomis dienomis Klaipėdoje vyko Lietuvos tabako fabrikantų, suvažiavimas, „kuriame tartasi tabako sindikato sudarymo klausimais konkurencijai tarp tabako pramonininką pašalinti”.

„Pasitarimai tęsėsi kelias dienas ir davė teigiamus rezultatus. Galutinai susitarta visais svarbiais klausimais, ypatingai dėl kontingento, nustatyto kiekvienam fabrikui, kas derybų metu sukėlė daug ginčų. Sąryšy su įvykusiu susitarimu kilo sumanymas sudaryti naują draugiją, kurioj būtų atstovaujami visi Lietuvos tabako fabrikantai. Naujos draugijos įstatymų sudarymas ir apsvarstymas numatomas artimoj ateity. Naujos draugijos būstinė numatoma Klaipėdoj”, – skelbė laikraštis.

Po keleto dienų jis rašė, kad Klaipėdoje įvyko „paskutinis pasitarimas dėl tabako sindikato”.

„Tenka patirti, kad tabako fabrikantai vėl susirinko galutinai išspręsti tabako pramonės sindikato įsteigimo klausimą ir fabrikantų sąjungos sudarymo reikalą. Be to, numatoma apsvarstyti naujos sąjungos įstatai”, – informavo „Lietuvos aidas”.

Istorikas Gediminas Kulikauskas knygoje „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą” rašo, kad bjauriausiu tarpukaryje vadintas sindikatas galiausiai buvo įsteigtas 1929 m. gruodžio 23 d. Klaipėdoje, pas notarą Vilhelmą Bridlingerį susirinkus aštuonių stambiausių Lietuvos tabako fabrikų atstovams, nes Lietuvos įstatymai draudė sudaryti sindikatus (tai pačiai ūkio šakai priklausančių bendrovių horizontalaus susivienijimo forma, pagrįsta narių susitarimu bendrai vykdyti komercinę veiklą).

„Sindikatui priklausančios bendrovės išsaugo gamybinį, finansinį ir teisinį savarankiškumą, bet laikinai ar visiškai atsisako komercinio savarankiškumo, pirmiausia produkcijos pardavimo, kainų nustatymo, žaliavų pirkimo srityse. Visi sindikato nariai turi bendrą pardavimo kontorą, kuri superka jų produkciją iš anksto nustatytomis kainomis ir centralizuotai parduoda ją rinkoje, sprendžia jos kainodaros, reklamos klausimus, surenka visus gaunamus užsakymus ir paskirsto juos sindikato nariams pagal jiems nustatytas kvotas, dažnai ir bendrai perka žaliavas visų sindikato narių poreikiams. <…> Didžiausias pavojus, kurį kelia sindikatų kūrimasis, yra konkurencijos ribojimo ir rinkos monopolizavimo grėsmė”, – Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo ekonomistė Regina Paliulytė.

Pasak G. Kulikausko, 1929-ųjų pabaigoje tabako gamintojai Klaipėdoje sutarė čia įkursiantys ribotos atsakomybės bendrovę su 100 000 Lt įstatinio kapitalo.

„Kiek kuris fabrikas įneš – tiek rinkos ir turės. Didžiausią tabako rinkos dalį – 25 proc. (paklojęs atitinkamai 25 000 Lt) – atsiriekė Klaipėdos Verblovskio fabrikas. Ten pat veikęs „Yenidze“ buvo atsargesnis ir į sindikato priedanga tapusią bendrovę „investavo“ 10 000 Lt. Likusi rinka praktiškai atiteko Laikinosios sostinės tabako magnatams. Kauno milijonieriai, broliai Salomonai, įsigijo 20, „Zivo“ fabrikantai – 16, graikų verslininko valdomas „Asimakis“ – 12, o „Zefir“ atiteko 10 proc. „Mažaisiais sindikatininkais“ tapo Kauno „Kontinentai“, pasitenkinęs vos 3 proc., ir Vilkaviškio „Bravol“, taip pat tesukrapštęs vos 3000 Lt. <…> Praktiškai tai reiškė, jog bendrovė savo nariams garantuoja „ramų gyvenimą“, be konkurencijos, perprodukcijos pavojaus. Nebereikėjo ir persistengti dėl kokybės. Sutartyje buvo numatyta, jog jei sindikato narys „…per du mėn. nustatytą procentą savo gamintą neparduoda tai bendrovė griebias atatinkamų priemonių, kad būtą parduota. <…> Tabako gaminių prekeiviai ir rūkaliai greitai pajuto pakliuvę į geležinius gniaužtus. Sindikatas paprasčiausiai primetė jiems anksčiau valstybės sukurtą „normų sistemą“ prekybininkams. Šie nebegalėjo nusipirkti norimo kiekio „einamiausių“ rūšių papirosų, o buvo priversti „…pirkti visų fabrikantų gaminių proporcionališkai, kaip yra jų susitarta ir sutarty nužymėta“. Deja, visada yra ypač perkamų gaminių, bet netrūksta ir tokių, kurių joks pirkėjas neima. Tačiau kai pardavę populiariąsias rūšis prekeiviai vėl atskubėdavo į fabriko sandėlį, vėl buvo verčiami imti šlamšto ir gerų papirosų mišrainę. Kitaip jiems papirosų tiesiog neparduodavo. Todėl parduotuvėse pamažu kaupėsi pirkėjų nemėgstamų rūkalų kalnai, o nevilties apimti pardavėjai žūtbūt stengdavosi įbrukti rūkaliams ir prastesnius papirosus. Šie spjaudėsi ir piktinosi, tačiau neretai išvaikščiodavo visą miestą ir negaudavo nusipirkti norimos rūšies rūkalų, nes prekybininkai „vykdė sindikato normas“. Atvirai niekas iš pardavėjų nedrįso nė cyptelti, nes sindikatas prigrasino už prekybos sąlygų paviešinimą nebeduosiąs prekių į kreditą. O kai prekeiviai meldė bent už grynus pinigus parduoti pirkėjų mėgstamų rūšių, sindikatininkai nesileido į kalbas. <…> Tai dar buvo ne visa bėda – nebelikus konkurencijos krito ir papirosų kokybė, mat sindikatininkams nebebuvo prasmės stengtis – juk vis tiek nupirks, kur dėsis”, – rašo G. Kulikauskas.

Kretingos muziejaus nuotr.

Pasak jo, sindikato susikūrimas atsiliepė ir ūkininkams, auginusiems tabaką. Iki tol kasmet tabako fabrikai nupirkdavo apie 60 tonų lietuviško tabako, mokėdami po 20 dolerių už centnerį, o susikūrus sindikatui jau pasiūlė tik 8-10 dolerių už centnerį. Ūkininkams tokiomis kainomis pardavinėti atsisakius, sindikatininkai reikiamą kiekį žaliavos įsivežė iš užsienio, tabako gamyba šalyje krito 20 proc., o valstybė dėl to prarado pusę milijono litų pajamų.

Anot G. Kulikausko, vidinei drausmei palaikyti sindikatas buvo numatęs ir sankcijas – už bendrovės įstatų nesilaikymą sindikato nariams grėsė baudos nuo 1 iki 40 tūkst. Lt. Taip, pavyzdžiui, 1935 m. spalį sindikatas už „nesuderintą reklamą“ paskyrė 5000 Lt baudą „Zivo“ fabrikui.

Dėl sindikato veiklos 1934 m. pabaigoje iš 14 buvusių fabrikų liko tik aštuoni, priklausę sindikatui (du iš jų – klaipėdietiški). Pasak G. Kulikausko, ir pačiame sindikate veikė savi „džiunglių įstatymai”.

„Stambieji bendrovės nariai, vos pajutę silpnumo požymį, nevengdavo pasipelnyti kolegų sąskaita. Todėl bendrovės įkūrimo pradžioje jos nariams tekę rinkos procentai laikui bėgant kito. Šitaip broliai Salomonai, nupirkę klaipėdiečių „Yenidze“ (ir palikę jį toliau veikti), ilgainiui tapo įtakingiausiais tabako fabrikantais Lietuvėje. 1931 m. balandį netikėtai mirė „Asimakio“ fabriko savininkas M. N. Asimakis, o jo įpėdiniai nedelsdami susipešė su fabriko reikalus tvarkiusiais valdytojais. Peštynės baigėsi tuo, kad „Asimakį“ su jo 12 proc. rinkos be didesnių ceremonijų nupirko ir pasidalijo trys stambiausi sindikato „rykliai“ – Verblovskis, Salomonai ir „Zivo“. Fabrikų jie, tiesa, paliko veikti”, – rašo G. Kulikauskas.

Kartono dėžutė su dangteliu, kurioje buvo laikomas tabakas „Werblowsky N50“. Tabakas pagamintas Klaipėdoje L. Werblowsky (Verblovskio) tabako fabrike. Pagaminta apie 1930 metus. Zarasų krašto muziejaus nuotr.

Dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė straipsnyje „Milijonai iš dūmų: broliai Salamonai ir tabako verslas” rašo, kad 1930–1934 m. tabako sindikatas generavo didžiulius pelnus: 1000 cigarečių pagaminti kainavo apie 15-16 litų, parduodamos jos buvo už 20,5 lito. Lietuvoje vidutiniškai per metus būdavo pagaminama apie pusę milijardo cigarečių, todėl tabako fabrikų pelnai siekė milijonus. Tai leido fabrikų savininkams praturtėti, įsigyti nekilnojamojo turto, automobilių ir gyventi prabangų gyvenimą.

Beje, tarpukario rūkorius erzino ne tik tokia sindikato savivalė ir visos neigiamos jos pasekmės. 1934-ųjų vasarą „Lietuvos aidas” rašė, kad klaipėdietiškas Verblovskių fabrikas ant savo cigarečių kampų vis dar spausdino vokišką užrašą „Neue Arbeit“.

„Šios rūšies sigarečiu daugiausia parduodama Didž. Lietuvoje. Sigarečiu vartotojai tokiu fabriko vokišku pasinešimu yra labai pasipiktinę”, – rašė laikraštis.

Sindikato sutarties galiojimas buvo numatytas penkeriems metams ir neatsiradus prieštaraujančių ji būtų įsigaliojusi dar vienam penkmečiui, tačiau, anot G. Kulikausko, pirmiausia nepatenkintas buvo pats sindikato sudarymo iniciatorius Verblovskių fabrikas – jam norėjosi daugiau rinkos procentų, taip pat ir Vilkaviškio „Bravol“. Visgi susitarti verslininkams pavyko ir sindikato sutartis buvo pratęsta dar trejiems metams.

„Susitarti, atrodo, padėjo ir netikėta vieno iš brolių Verblovskių mirtis, velionis buvo ryžtingai nusiteikęs išardyti sindikatą. Tiesa iš „aštuonetuko“ sindikatas tapo „šešetuku“ – nebeliko „Yenidze“ ir „ Asimakio“, – rašo G. Kulikauskas.

Galiausiai tabako sindikato ėmėsi Vyriausybės įkurta Kainų tvarkytojo institucija.

„1935 m. balandį Kainų tvarkytoju tapęs ekonomikos mokslų daktaras V. Juodeika iškart atkreipė dėmesį į „savotišką tabako sindikato konstrukciją“. Jis nedviprasmiškai perspėjo tabako magnatus, jog papirosų prekyba turinti tapti visiškai laisva, žmonės privalo už savo pinigus gauti pageidaujamą papirosų rūšį. <…> 1935 m. lapkričio pradžioje it perkūnas trenkė žinia: Kainų tvarkytojas paskyrė fabrikantams 50 tūkst. Lt baudą už nurodymų nevykdymą! Tai buvo pirmas realus valdžios antausis tabako magnatams per šešerius metus. Šie, kad ir šokiruoti, sumokėjo baudą ir bandė spirtis. Pasiūlė tokią sistemą: prekybininkai, mokantys grynaisiais, teima papirosų asortimentą pagal savo norą, bet imantys kreditu – turės pasitenkinti įprasta sindikatine „mišraine“. Kainų tvarkytojas nesutiko”, – rašo G. Kulikauskas.

Pasak jo, galiausiai iš sindikato pasitraukė Vilkaviškio „Bravol“, pasiskelbęs vieninteliu sindikato konkurentu. 1936 m. lapkritį fabrikai paskelbė, jog sindikatas likviduojamas, tačiau jau 1937 m. patyliukais vėl atkūrė savo veiklą ir nutraukdavo visus santykius su prekeiviais, pirkusiais Vilkaviškio tabako fabriko produkcijos. Tašką sindikato istorijoje padėjo Kainų tvarkytojo ir Finansų ministerijos 1938 m. spalio nurodymas sindikatą nubausti 75 tūkst. Lt bauda ir jį išardyti.


    2021-11-20

    2 komentarai “Bjauriausias ekonominis darinys gimė Klaipėdoje”

    1. Avataranonimas (IP: 95.215.143.16)

      Įdomūs straipsniai, bet kodėl dvi temos? Žinoma, čia autoriaus reikalas.

      • AvatarMartynas Vainorius (IP: 78.61.50.37)

        Smagu, kad rašinys patiko. Šio ciklo tikslas – parodyti, kas Klaipėdoje vyko tuo pačiu metų laiku tarpukariu. Paprastai jo rašiniuose būna gerokai daugiau temų, šįkart – tik dvi, nes apie abu įvykius pavyko rasti gana daug medžiagos.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt