P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėdietis, pagimdęs garsią tarptautinę tarpukario bylą II

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-01-23


„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” tęsia pasakojimą apie Oto Biotcherį (Otto Böttcher), kuris itin subtilaus politinio spektaklio dėka prieš 89 metus tapo Klaipėdos krašto direktorijos pirmininku.

O jau tarptautinio lygio politinį spektaklį jis pagimdė nepraėjus nė metams, kai įsivėlė į neeilinę istoriją.

Susireikšminęs Seimelio narys

Aldona Gaigalaitė knygoje „Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918-1940“ rašo, kad 1931-aisiais Lietuvos vyriausybė ėmė tremti iš Klaipėdos krašto kai kuriuos Vokietijos piliečius, labai aktyviai veikusius prieš Lietuvą. Savo ruožtu Vokietija nuo 1931 m. gegužės labai pakėlė agrarinius muitus ir tai smarkiai pakenkė Lietuvos ekonomikai.

Sunkumų tuo metu buvo ir tarptautiniame fronte. 2018-aisiais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje skaitytos paskaitos metu diplomatas, istorikas dr. Vytautas Žalys pasakojo, kad 1931 m. gruodžio pradžioje užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui teko pripažinti, jog derybose su Klaipėdos konvencijos signatarėmis dėl Klaipėdos krašto statuto interpretacijos Lietuvos diplomatija priėjo liepto galą ir kapituliacija jau atrodė neišvengiama. Tačiau ne kokiame Londone, Paryžiuje ar Romoje, o Pagėgių geležinkelio stotyje 1931 m. gruodžio 20 d. rytą įvyko tai, ką V. Žalys vadina stebuklu.

Pagėgių geležinkelio pasienio karininkai. Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus nuotr.

Pirmiausia už tą stebuklą reikėjo dėkoti Lietuvos geležinkelių policijos Pagėgių stoties vyr. policininkui Každailiui, kuris atkreipė dėmesį į asmenį, muitinėje aiškinusį, kad jis buvo Berlyne, nors su savimi turėjo tiktai sienai pereiti skirtą kortelę, leidusią judėti 10 kilometrų atstumu į abi sienos puses.

Kadangi kelionei į Berlyną buvo reikalingas užsienio pasas bei išvykimo viza, policininkas nusprendė patikrinti minėto asmens dokumentus ir paaiškėjo, kad sienos kirtimo tvarką pažeidė iš Vokietijos į Lietuvą grįžtantis Klaipėdos krašto Seimelio narys, 52-iejų Nickel (Nikas) Baltramiejus.

Pastarajam vėliau buvo galima tik padėkoti už susireikšminimą, nes viskas, anot V. Žalio, galėjo baigtis įspėjimu arba blogiausiu atveju bauda, bet politikas nusprendė duoti policininkui paskaityti gruodžio 17 d. Vokietijos generalinio konsulo Klaipėdoje Otto Gustav Axel von Toepke jam išduotą specialų leidimą. Pastarajame buvo nurodoma, jog Lietuvos pilietis, Klaipėdos krašto gyventojas N. Baltramiejus iš Vilkyškių važiuoja vesti svarbių derybų su vokiečių vyriausybės įstaigomis Berlyne svarbiais vokiečių interesams klausimais ir Reicho įstaigos buvo prašomos leisti šiam piliečiui pereiti sieną ir visame kame padėti.

Pasak istoriko, greičiausiai N. Baltramiejus buvo šventai įsitikinęs, jog išvydęs jo pateiktą leidimą policininkas atiduos jam pagarbą ir atsisveikins, bet principingas ir įžvalgus pareigūnas vietoje to pakvietė Semelio narį į apklausą, kurios metu jam teko plačiau paaiškinti apie Berlyne vykusias derybas ir galiausiai paaiškėjo labai įdomi istorija.

Privačiai, bet už valstybinius pinigus?

Lietuvos valdžios institucijoms pradėjus narplioti šią istoriją paaiškėjo, kad N. Baltramiejus kartu su direktorijos pirmininku Oto Biotcheriu (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.) ir kitu Žemės ūkio partijos atstovu Seimelyje Jamesu Gubba slapta, be gubernatoriaus ir Lietuvos vyriausybės žinos, pažeisdami Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą (derėtis užsienyje galėjo tik Vyriausybė ir jos įgalioti asmenys), Berlyne tarėsi su Vokietijos vyriausybės įstaigomis dėl gyvulių ir žemės ūkio produktų eksporto iš Klaipėdos krašto į Vokietiją.

Pasak V. Žalio, tardant N. Baltramiejų paaiškėjo, jog minėtą Vokietijos generalinio konsulo leidimą jam išrūpino O. Biotcheris, kartu patikinęs, jog dėl to nereikės nei užsienio paso, nei išvykimo vizos.

Taip pat paaiškėjo, kad prieš išvykstant O. Biotcheris ir N. Baltramiejus ėmėsi visų atsargumo priemonių stengdamiesi nuslėpti savo kelionę nuo gubernatoriaus Antano Merkio, o J. Gubba prie jų jau prisijungė gruodžio 18 d. Berlyne.

Įtarimai dėl konspiracijos padidėjo, kai trijulė ėmė painiotis duodama parodymus – tai aiškino, kad į Berlyną vyko privačiai, tai, kad valdiškais reikalais. Galiausiai paaiškėjo ir faktas, kad už direktorijos pirmininko vizitą į Berlyną sumokėta iš direktorijos kasos.

Anot V. Žalio, dar didesnis „konfūzas“ išėjo su Vokietijos generalinio konsulo O. von Toepke Seimelio nariui išduotu leidimu. Vizito tikslas ten buvo įvardintas juodu ant balto, o Vokietijos diplomatai Kaune ir Berlyne bandė teisintis įvykusia „technine klaida“.

Kova Europos sostinėse

A. Gaigalaitė rašo, kad pirmiausia Lietuva 1932 m. sausio 15 d. įteikė Vokietijai protesto notą ir pareikalavo iš Klaipėdos atšaukti generalinį konsulą O. Toepke. Tačiau Vokietija tai atsisakė padaryti ir neigė faktus, kitaip juos traktavo.

Socialinių mokslų daktaras Gintaras Šapoka straipsnyje „Lietuvos suvereniteto galiojimo problema Klaipėdos krašte nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo sprendimo kontekste” rašo, kad gubernatorius A. Merkys sausio 25 d. pasiuntė raštą Seimelio pirmininkui, kuriame išdėstė vizito aplinkybes ir Lietuvos Vyriausybės įvertinimą. Gubernatorius rašte konstatavo, kad direktorijos pirmininko vestos derybos pažeidė Klaipėdos krašto statuto nuostatas ir pažeidė Lietuvos valstybės interesus užsienio politikos srityje.

„Tą pačią dieną direktorijos pirmininkas ir delegacijos nariai Seimelio posėdyje padarė pareiškimus, kuriuose ir toliau neigė oficialų derybų pobūdį, o kelionę taip pat vadino privačia. Krašto seimelis, išklausęs pareiškimus, balsavo dėl pasitikėjimo direktorija. Seimelio 15 narių pritarė, kad O. Biotcheris vadovautų direktorijai, 4 buvo prieš ir 6 susilaikė”, – rašo G. Šapoka.

Seimelio posėdis 1932 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

V. Žalys mano, kad tiek O. Biotcheris, tiek dauguma Seimelio narių buvo įsitikinę, jog Lietuvos Vyriausybė, bijodama atsakomųjų Berlyno sankcijų, nesiryš drastiškai akcijai. Tačiau tiek Kaunas, tiek ir gubernatorius savo partiją žaidė kaip iš natų: Londone, Paryžiuje ir Romoje buvo demonstruojamas Lietuvos Vyriausybės nuosaikumas, esą, jei tik O. Biotcheris sutiktų atsistatydinti, nauju direktorijos pirmininku A. Merkys paskirtų Seimelio daugumai priimtiną asmenį ir konfliktas būtų išsemtas. Tokia nuosaiki ir protinga politika davė rezultatą – Didžiosios Britanijos pasiuntinys Baltijos valstybėms galiausiai nebeprieštaravo, kad O. Biotcheris būtų pašalintas iš posto.

Anot V. Žalio, per savo ambasadorių Berlyne britai net bandė įtikinti vokiečius, jog savanoriškas O. Biotcherio atsistatydinimas atitinka visų pusių, taip pat ir Reicho, interesus. Tačiau Vokietija ir jos šalininkai Klaipėdos krašte ir toliau buvo įsitikinę, jog Lietuva kapituliuos.

Dvi savaites Ženevoje, Tautų Sąjungos sesijos užkulisiuose, vykusios derybos bei konsultacijos su valstybių signatarių ir Vokietijos diplomatais, anot V. Žalio, baigėsi be rezultatų. Vasario 5 d. grįžęs iš Ženevos Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius ilgai svarstė susidariusią padėtį su gubernatoriumi A. Merkiu. Iš karto po to įvyko ministrų kabineto posėdis, po kurio prasidėjo įvykių pasiutpolkė.

Ne tik atleido, bet ir suėmė

Pasak V. Žalio, grįžęs į Klaipėdą gubernatorius raštu pareikalavo O. Biotcherio atsistatydinimo, bet šis ir vėl nepakluso.

Tada jau nors krašto statutas tiesiogiai ir nenumatė tokios teisės, gubernatorius vasario 6 d. raštu, kaltindamas Statuto numatytos autonomijos kompetencijos peržengimu ir Lietuvos valstybės interesų nepaisymu, atšaukė O. Biotcherį iš direktorijos pirmininko pareigų.

„Pereitų metų gruodžio mėn. 17 d. Respublikos vyriausybei nieko apie tai nežinant, Tamsta buvai nuvykęs svetimos valstybės sostinėn ir ten vedęs derybas su tos valstybes vyriausybe, aplenkdamas teisėtus savo valstybės organus, kurie yra vieni įgalioti tokias derybas vesti. Tasai Tamstos žygis daro tolesnį Tamstos palikimą Direktorijos Pirmininku nesuderinamą su Valstybės interesais ir, be to kaip tas seka iš paskutiniu dienų įvykių, sudaro pavojaus valstybės viešai tvarkai. Todėl aš esu priverstas šiose išimtinose apystovose atšaukti mano 1931 m. sausio mėn. 8 d. Tamstos paskyrimą Krašto Direktorijos Pirmininku. Pranešamas tai prašau Tamstą Direktorijos Pirmininko reikalus perduoti Krašto Patarėjui ponui Tolišiui, kuriam aš pavedžiau eiti Direktorijos Pirmininko pareigas, iki būsiu paskyręs Direktorijos pirmininką”, – buvo rašoma gubernatoriaus A. Merkio (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.) sprendime.

Pasak V. Žalio, direktorijos pirmininkui atsisakius paklusti tokiam ultimatyviam reikalavimui, jis buvo areštuotas ir dviem dienoms internuotas Klaipėdos įgulos kareivinėse.

Tą pačią dieną iš pareigų atleisti ir kiti du direktorijos nariai. Vienas jų, Jurgis Puodžius (važinėjęs į Karaliaučių derėtis su Rytprūsių provincijos organais), internuotas savo paties ūkyje, kitas – Otto Žygaudas – jėga išvarytas iš direktorijos pastato.

Atleistoji direktorija. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Vasario 8 d. laikinasis direktorijos pirmininkas Jonas Tolišius kitais dviem direktorijos nariais paskyrė krašto mokesčių patarėją Taleikį ir krašto patarėją dr. Vongehr.

Anot V. Žalio, po tokių įvykių Vokietijos spauda ėmė plyšauti apie Klaipėdoje įvykdytą pučą, o Klaipėdos krašto kovencijos signatarės, nors joms tokia įvykių raida ir nebuvo labai didelė staigmena, taip pat pasmerkė Lietuvos vyriausybės veiksmus.

Tuo metu Klaipėdoje tokiu svarbiu momentu staiga nustojo veikti Vokietijos generalinio konsulato telefonai, kuriuos apdairiai atjungė Lietuvos saugumo pareigūnai, o kareivinėse internuotas O. Biotcheris rašė laišką Vokietijos generaliniam konsului O. Toepke, klausdamas, ar aplinkybėms taip susiklosčius jis turėtų atsistatydinti iš direktorijos pirmininko pareigų ar ir toliau „tvirtai laikytis”.

Pasak istoriko, šį laišką, akivaizdžiai liudijusį apie tai, kur buvo priiminėjami sprendimai, adresatui turėjo perduoti O. Biotcherį aplankyti atvykęs sūnus, tačiau buvusio direktorijos vadovo ir visų jo sąjungininkų nelaimei, jis pateko į Lietuvos saugumo policijos rankas ir netrukus pateko į laikraščius.

Po dviejų dienų, praleistų kareivinėse, O. Biotcheris buvo perkeltas į namų areštą. O įtampai pasiekus kulminacinį tašką, į kraštą buvo įvesti papildomi Lietuvos kariuomenės daliniai, atvyko ir šarvuotas traukinys.

Anot istorikės Petronėlės Žostautaitės, vasario 10-ąją Seimelio daugumos partijų vadovai raštu pareiškė gubernatoriaus atleistai direktorijai pasitikėjimą ir atsisakė tartis dėl naujos direktorijos sudarymo tol, kol bus išspręstas O. Biotcherio klausimas.

Pasak G. Šapokos, vasario 23 d. O. Biotcheris pagaliau pateikė krašto gubernatoriui atsistatydinimo raštą.

Gubernatorius netrukus paskyrė naują direktorijos pirmininką – nepartinį Eduardą Simaitį, tačiau jam nesisekė tartis su provokiškai nusiteikusia Seimelio dauguma – sudaryta direktorija kovo 22 d. buvo pristatyta Seimeliui, tačiau negavo jo pasitikėjimo. Tą pačią dieną gubernatorius paleido Seimelį ir gegužės 4 d. paskyrė naujus rinkimus.

Kaip Lietuvai nuo krūtinės nukrito kalnas

Iškart po O. Biotcherio suėmimo Seimelis netruko pareikšti protestą, o Vokietija skubos tvarka, pasinaudodama tuo, kad Tautų Sąjungos Taryba susirinko į nepaprastąją sesiją japonų ir kinų ginčui svarstyti, vasario 8 d. įteikė Tautų Sąjungai skundą prieš Lietuvos vyriausybę, neva neteisėtai paleidusią direktoriją.

A. Gaigalaitės teigimu, Lietuvos užsienio reikalų ministrui D. Zauniui pavyko išeliminuoti Vokietiją sprendžiant Klaipėdos reikalus Tautų Sąjungos Taryboje, tačiau nepavyko pasiekti jokio konkretaus nutarimo. Galiausiai Klaipėdos konvencijos signatarės kovo 9 d. priėmė kompromisinį sprendimą ginčą dėl Statuto aiškinimo perduoti tarptautiniam teismui Hagoje.

Anot G. Šapokos, balandžio 11 d. Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sekretoriatui Hagoje buvo įteiktas Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių prašymas. Klaipėdos krašto konvencijos signatarės iškėlė Lietuvai bylą ir paprašė teismo išsakyti savo nuomonę šiais klausimais:

1. Ar Klaipėdos krašto gubernatorius turi teisę atšaukti direktorijos pirmininką?

2. Jei taip, ar ši teisė egzistuoja tik esant tam tikroms sąlygoms ar aplinkybėms ir kokios šios sąlygos ir aplinkybės.

3. Jei teisė atšaukti direktorijos pirmininką būtų pripažinta, ar jo atšaukimas reiškia ir kitų direktorijos narių pareigų nutraukimą?

4. Jei teisė atšaukti direktorijos pirmininką būtų pripažinta tik esant tam tikroms sąlygoms ar aplinkybėms, ar O. Biotcherio atšaukimas 1932 m. vasario 6 d. buvo teisėtas tomis aplinkybėmis, kuriomis jis įvyko.

5. Ar E. Simaičio pirmininkaujamos direktorijos sudarymas tomis aplinkybėmis, kuriomis jis įvyko, buvo teisėtas?

6. Ar Seimelio paleidimas 1932 m. kovo 25 d. krašto gubernatoriaus įsakymu buvo teisėtas, kai E. Simaičio direktorija negavo Seimelio pasitikėjimo.

Lietuva Teismą prašė dėl 1-4 punktų duoti teigiamą atsakymą. Signatarių memorandume išdėstytų 5 ir 6 klausimų Lietuvos Vyriausybė teismo prašė nenagrinėti, nes remiantis Statutu šiuos klausimus pirmiausia privalėjo nagrinėti Tautų Sąjungos Taryba. Tačiau teismas buvo kitos nuomonės ir iš esmės buvo nagrinėjami visi klausimai.

Pasak G. Šapokos, pirmajame teismo posėdyje, vykusiame 1932 m. birželio 8 d., jo pirmininkas P. Adatki kaip Japonijos atstovas nusišalino nuo šių pareigų ir jas perdavė Salvadoro atstovui J. Gererai.

„Hagos teismo teisėjai – 15 žmonių buvo renkami Tautų Sąjungos Tarybos ir Plenumo iš įvairių valstybių. Šioje byloje teisėju, be įvairių tautybių tarptautinės teisės žinovų, buvo išrinktas ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius M. Remeris. Hagos tribunole Lietuvai atstovavo V. Sidzikauskas. Jį konsultavo dr. D. Zaunius (nuotraukoje – dešinėje, šalia Vaclovo Sidzikausko). Jiems patarėju buvo paskirtas didelės erudicijos Kauno advokatas J. Robinzonas, nes prof. A. Mandelštamas, dažnai lietuviams talkinęs tarptautiniuose konfliktuose, netikėdamas, kad Lietuva bylą laimės, atsisakė dalyvauti”, – rašė A. Gaigalaitė.

Bylos nagrinėjimas užsitęsė apie šešias savaites – sprendimas buvo priimtas rugpjūčio 11 d.

„Teismas iš esmės patenkino Lietuvos reikalavimus, o gubernatoriaus A. Merkio veiksmai buvo pripažinti teisėtais. Pirmuoju klausimu Teismas priėmė kompromisinį sprendimą. Teismas pripažino gubernatoriaus teisę atšaukti direktorijos pirmininką esant tam tikroms aplinkybėms. Antrasis klausimas išsisprendė savaime, tačiau Teismas atsisakė nurodyti konkrečias direktorijos pirmininko atšaukimo aplinkybes. Trečiuoju klausimu Teismas manė, kad atšaukus direktorijos pirmininką, nebūtina iš pareigų atleisti kitų direktorijos narių – tai Įvyksta tik juos pakeitus kitais. Ketvirtuoju klausimu Teismas pripažino, kad 1932 m. vasario 6 d. O. Biotcherio atšaukimas tomis aplinkybėmis buvo teisėtas. E. Simaičio paskyrimą direktorijos pirmininku teismas pripažino teisėtu, tačiau Seimelio paleidimą Teismas traktavo kaip Statuto pažeidimą, kadangi E. Simaičio direktorija negavo seimelio pasitikėjimo. Teismo sprendimas buvo priimtas 10 balsų už ir 5 prieš. Teisėjai A. Bustamantė, R. Altamira, W. Schūcking ir G. Jesinga sutiko su 4-6 punktais, bet neprisidėjo prie Teismo sprendimo. Šie teisėjai savo atskirosiose nuomonėse pareiškė, kad gubernatorius neturi teisės atšaukti direktorijos pirmininko. D. Anzilotti atskirojoje nuomonėje teigė, kad ginčas tokia forma iš viso buvo Teismo nesvarstytinas, nes Teismui buvo suteikta teisė abstrakčiai aiškinti Klaipėdos krašto statutą, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes”, – rašė G. Šapoka.

Anot jo, teismo sprendimas tik patvirtino Lietuvos suverenumą Klaipėdos krašte ir iš to išplaukiančias teises.

Pasak A. Gaigalaitės, Hagos bylos laimėjimas Lietuvoje buvo sutiktas su dideliu džiaugsmu. Lietuvos spauda šį laimėjimą prilygino antrajam Žalgiriui.

„Lietuvai nuo širdies nukrito ne akmuo, bet kalnas”, – tada teigė D. Zaunius.

Pasak P. Žostautaitės, visa ši beveik septynis mėnesius trukusi istorija to meto spaudoje buvo vadinama „biotcheriada”.

Pagerbė suteikdami pavadinimą gatvei

O pagrindinis šios istorijos kaltininkas O. Biotcheris jos finalo nebesulaukė. Nors jis ir siūlėsi duoti parodymus parengiamuosiuose teismo posėdžiuose apie vizitą Berlyne, į Hagą pakviestas jis nebuvo.

Sunkiai sirgęs jis mirė Karaliaučiuje (į jį buvo išvykęs gydytis vėžio) 1932 m. birželio 16 dieną.

Pranešimas apie Otto Biotcherio mirtį. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Anot „Lietuvos aido”, birželio 20 d. Klaipėdos miesto kapinėse vykusių laidotuvių metu evangelikų vyskupas Gregor sakydamas pamokslą pažymėjo, kad „velionis tvirtai laikydamasis leido mums sulaukti giedros”.

„Jis kentėjo ir žuvo, kad mes gyventume. Ir todėl mums saulė skaisčiau šviečia. Už tai mes turime tik jam padėkoti”, – vyskupą citavo laikraštis.

„Boettcheris su pasiaukojimu dirbo už savo ir mūsų tėvynę, už mūsų Klaipėdos kraštą. Aš esu jo įpėdinis ir pasižadu eiti jo pėdomis. Tai bus geriausia jam padėka”, – kalbėjo naujasis Direktorijos pirmininkas Ottomar Schreiber.

Apie pažadą eiti velionio pėdomis kaip geriausią padėką kalbėjo ir Seimelio pirmininkas Konradas Dressleris.

Otto Biotcherio laidotuvės. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijus Safronovo, dar prieš Hagos tribunolo sprendimą, po O. Biotcherio mirties, Pailgintajai Liepų gatvei buvo duotas jo vardas.

Ši prolietuviškai orientuotai Klaipėdos visuomenės daliai labai nemiela problema buvo pašalinta tik 1934 m. kai Lietuva įsikišo į autonominę kompetenciją ir miesto policijos valdybos sprendimais pervadino kai kurias gatves. Liepos 21 d. sprendimu Liepų ir O. Biotcherio gatvės tapo Prezidento Smetonos alėja.


    2021-01-23

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt