P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Sunki Klaipėdos komunistų dalia (4)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-11-21


Tarpukario lapkričio mėnesiai Klaipėdoje nebuvo labai sėkmingi komunistines idėjas platinusiems veikėjams, o vokiškosios ideologijos šalininkai lygiai prieš 90 metų miške, ties tuometinėmis kareivinėmis, atidengė masyvų paminklą, vėliau atlaikiusį ir karą, ir 25 metus komunistinė eros.

Apie šiuos ir kitus 1923-1938 metų lapkričio mėnesių Klaipėdos krašto įvykius pasakoja dar vienas ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinys.

Pagal Klaipėdos statybos patarėjo Paulio Giesingo projektą dabartiniame Poilsio parke 1931 m. rudenį pastatytas paminklas išstovėjo iki 1970 metų. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Klaipėdos krašto darbininkų „bendras frontas” taip ir nesusidarė

1927-ųjų lapkričio pradžioje Klaipėdos krašto komendantas Raimundas Liormanas spaudos atstovams dėstė savo versiją apie incidentą, į kurį buvo įsivėlęs Seimelio narys Surau, ir po to kilusį ažiotažą .

Lapkričio 6-ąją policininkai Pagėgiuose sulaikė sunkųjį automobilį su raudonom vėliavom ir 13 juo važiavusių asmenų, „daugumoj vadinamosios darbininkų partijos narių”, tarp kurių buvo ir minėtasis Seimelio atstovas.

„Iš vėliavų viena buvo visiškai raudona, o antra — pačios darbininkų partijos su išsiūtomis geltonomis raidėmis „A. P.“ (Arbeiter Partei) ir geltona komunistine partijos emblema – penkiakampe komunistine žvaigžde su pjautuvu ir kūju vidury. Krašto policija automobilį ir juo važiavusios sulaikė kaip viešai demonstravusius komunistus ir pranešė apie tai Klaipėdos komendantui, tačiau neįspėdami, kad tarp sulaikytųjų yra ir vienas Seimelio narys. Komendantas įsakė sulaikytuosius asmenis suimti, atgabenti į Klaipėdą ir čia laikyti suimtus, iki bus duotas naujas komendanto įsakymas. Atgabenus suimtuosius į Klaipėdą ir juos ištardžius, lapkričio 7 d. komendantas įsakė visus juos paleisti, nes jie aiškinosi, kad vėliavos bevažiuojant automobiliui buvusios išpūstos vėjo. Paleisdamas juos komendantas tačiau paėmė iš trijų tarp jų buvusių darbininkų partijos vadų pasižadėjimą, kad jie be komendanto žinios neišvažiuosią iš Klaipėdos miesto, nes, kaip komendantui pranešė krašto policija ir anoji Viešvilės „liaudies šventė“ turėjusi komunistinės demonstracijos pobūdžio, būtent, darbininku partijos vyriausias vadas Žardenikas, turėdamas toj šventėj viešą kalbą, minėjo „proletarinės valdžios Sovietų Rusijoj 10 metų sukaktuves“ ir ta proga šaukė „Tegyvuoja Sovietų Rusija“. Be to, prieš šventės salės sceną kabojo didelis raudonos medžiagos plakatas su dideliu auksinėmis raidėmis parašu „Tegyvuoja M. (Maskvos red.) Internacionalas“. Vėliau tačiau komendantas atšaukė ir sakytą varžymą tiems trims asmenims išvažiuoti iš Klaipėdos miesto, bet bylos tardymas vedamas toliau”, – komendanto poziciją dėstė laikraštis „Lietuva”.

R. Liormanas pasiaiškinti spaudos atstovams buvo nusprendęs dėl to, kad Surau ir jo partijos kolega Monienas Seimeliui buvo pateikę pasiūlymą „visomis galimomis priemonėmis apsaugoti Seimelio atstovų imunitetą ir protestuoti prieš lapkričio 6 d, padarytą atst. Surau suėmimą”. Monienas Seimelio posėdžio metu tikino, kad komendantas pareiškęs, jog Seimelio atstovai naudojusi imunitetu tik Seimelio rūmuose.

„Komendantas prieš tokį melą kuo griežčiausiai užprotestavo, pareikšdamas, kad tuo klausimu į jį niekas nesikreipė ir niekam tokios nuomonės jis nėra reiškęs”, – rašė „Lietuva”.

Šioje komunistinėje istorijoje minimi politikai įdomiose aplinkybėse figūravo ir prieš tai, ir vėliau.

Žardeninkas jau buvo pagarsėjęs 1925 m. sausį prie rotušės vykusio darbininko piketo metu, kai „išpravardžiavo Magistratą nykštukais, velniais ir dar bjauriau”, o 1931 m. sausį Klaipėdos miesto Tarybos posėdžio metu visą laiką „siuntinėjo įvairius grasinimus ir toli gražu ne parlamentarinius išsireiškimus į miestelėnų pusę” ir savo performansą baigė paleisdamas savo „piupitro” stalčių į vicepirmininką Rostecką, bet pataikydamas į greta sėdėjusio deputato Rupelio kaktą, kuri buvo lengvai sužeista. 1930 m. rugsėjį Žardeninkas, Monienas ir Surau buvo minimi tarp už slaptą susirinkimą nubaustų komunistų.

1931-ųjų lapkričio pradžioje „Lietuvos aidas” skelbė apie sulaikytą komunistų instruktorių.

„Klaipėdoj sulaikytas Klaipėdos komunistų partijos centro vyriausias instruktorius, pasivadinęs save Kugelmanu. Jo tikra pavardė – Goldbergas, kilęs iš Balbieriškio, Marijampolės aps. Pas jį rasti ir dokumentai jau Kugelmano vardu. Pažymėtina, kad lietuvišką pasą jam išdavė komunistų partijos centro valdyba Berlyne. Goldbergas ilgesnį laiką gyveno Vokietijoj ir ten užėmė gan žymią vietą komunistų tarpe. 1930 m. Klaipėdoj buvo išardytas komunistų lizdas. Ir tada iš Vokietijos čia buvo atsiųstas Goldbergas. Klaipėdoj jis leido slaptą laikraštį „Raudonasis švyturys”, lietuvių ir vokiečių kalbomis, platino atsišaukimus ir palaikė ryšius su Lietuvos komunistu partija. Artimiausiu Goldbergo bendradarbiu laikomas vienas studentas, dabar studijuojąs Karaliaučiuj”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Jo minėtas studentas buvo Horstas Taleikis, 1946-ųjų gegužę, visoje Lietuvoje ir Klaipėdoje jau ryškiai šviečiant Stalino saulei, legaliu tapusio „Raudonojo švyturio” puslapiuose dėstęs savo prisiminimus apie pogrindinę leidybą. Tiesa, Horstas tada šiek tiek painiojosi datose, nes tvirtino, kad pirmieji „Raudonoji Švyturio“ numeriai pasirodė 1932 m. pavasarį, gegužės 1-osios išvakarėse.

Horstas Taleikis 1979-aisiais Palangoje. Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Kaip šiandie prisimenu įdomias ir jaudinančias „Raudonojo Švyturio* kūrimosi dienas Klaipėdoje. Mažam kambarėlyje, Laukininkų gatvėje, įvyko laikraščio redakcinės kolegijos pirmasis posėdis. Kambarys buvo mažytis, ir kalbėti reikėjo tyliai, pašnibždomis, nes sienos plonos, o žvalgyba turėjo daug ausų. Atvykom į šį posėdį tik dviese: drg. „Liudvikas“ (Goldbergas), senas, prityręs revoliucionierius, ir aš, tada jaunas komunistas-studentas. Daugiau bendradarbių, deja, nebuvo. Mes supratome tada visą padėties rimtumą ir sąlygų sunkumą. Mes „redaktoriai“ žinojome, kad visas susijęs su laikraščio išleidimu darbas, o taipgi ir išplatinimas guls ant mūsų pečių. Tačiau, nežiūrint nieko, būtinai reikėjo išleisti laikraštį. Jau 5 metai, kaip Klaipėdoje revoliucinės spaudos nebuvo. Vienas iš vadovaujančių draugų, šilutiškis Greifenbergas sušaudytas, o kiti – įkalinti, ištremti. Kai kurie išsigimėliai, kaip Surau, Monyn ir kiti – pasidarė išdavikais ir pavertė darbininkų partiją vokiečių „Ordnungspartei“ priedėliu. Nuo šio smūgio Klaipėdos darbininkų judėjimas vis dar nebuvo spėjęs reikiamai atsigaivinti. <…> Prie mažo apvalaus stalo buvo nutarta iki gegužės 1 d. išleisti naują revoliucinį laikraštėlį ir pavadinti „Raudonuoju Švyturiu“, kuris statė savo tikslu padėti darbininkams orientuotis ir skleisti šviesą fašistinės diktatūros tamsoje. Ta prasme drg. Goldbergas parašė pirmą vedamąjį pavadintą „Naktis Lietuvoje”. „Raudonajame švyturyje” buvo rašoma apie tuometinį Klaipėdos darbininkų gyvenimą – apie darbo sąlygas tekstilės fabrikuose, apie atleidimus lentpjūvėse. Buvo iškelti celiuliozės fabriko darbininkų reikalavimai. Pasirodė straipsnis apie „darbininkų atstovą” Monyną, kurį burmistras buvo papirkęs smulkiais kyšiais – mėlynu kostiumu ir malkų vežimu. Užtai Monynas tada susirietęs gynė kapitalistų reikalus ir pats, būdamas dideliu dvasios ubagu, visaip stengėsi (buržujų pamokomas) apmulkinti darbininkus. <…> Spaustuvės neturėjome, tad reikėjo imtis primityvaus būdo – šapirografo. Redaktoriams reikėjo patiems smulkiom raidėm parašyti kiekvieną žodį šapirografiniu rašalu. Montės gatvėje Nr. 2, prie dabartinės Lenino aikštės, rūsyje, prie lemputės šviesos laikraštėlis būdavo atspausdinamas. Visą tiražą dviejuose portfeliuose lengvai galima buvo išnešti. <…> „Raudonasis Švyturys“ išeidavo maždaug kas mėnesį. Kiekvienas numeris buvo papuoštas raudonu švyturiu. Viso buvo išleisti šeši numeriai. Kartais laikraštėlio išleidimas susidurdavo su nemažais sunkumais, ypatingai dėl vertimų iš lietuvių kalbos į vokiečių kalbą ir atvirkščiai Tačiau visus sunkumus greit nugalėdavome, ypač kai pradėjome justi mūsų draugų paramą. Pradėjome gauti laiškus iš Karaliaučiaus universiteto studentų. Laiškai dažnai buvo rašyti nematomu cheminiu rašalu. „Raudonojo Švyturio” tiražas nors ir nedidelis buvo, bet jis pasiekdavo plačias darbininkų mases. Jis kiekvieną kartą pasirodydavo celiuliozės ir fanieros fabrikuose. Tekstilininkai, anksti rytą eidami į darbą, skaitydavo priklijuotą prie fabriko tvoros naują numerį, „Lindenau“ laivų statyklos darbininkai rasdavo laikraštį savo įrankių dėžutėse. Kiekvieno numerio pabaigoje buvo parašyta: „Karo cenzūros neleista. Perskaityk ir perduok kitam draugui”. O kaip puikiai perduodavo!”, – 1946-aisiais pasakojo H. Taleikis, anot kurio, buržuazinės priespaudos metais buvo pavykę išleisti šešis „Raudonojo švyturio” numerius.

1945–1946 m. Šilutės rajono Vykdomojo komiteto pirmininku, 1946–1958 m. – LSSR teisingumo ministerijos valdininku, advokatu, 1958–1964 m. – SSRS ambasados Vokietijos Demokratinėje Respublikoje diplomatu buvusio, o galiausiai tautodailininku tapusio H. Taleikio teigimu, „fašistinis teismas nuteisė drg. Goldbergą devyneriais metais sunkiųjų darbų kalėjimo”.

„Tarybinė vyriausybė, tiesa, po nekurio laiko išlaisvino jį per pasikeitimą kaliniais, tačiau apie trejus metus už tarybinę Klaipėdą, už „Raudonąjį Švyturį“ jam teko iškentėti fašistinių budelių rankose”, – 1946-ųjų pavasarį teigė H. Taleikis.

Algirdas Antanas Gliožaitis Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad 1932 m. pabaigoje į Klaipėdą atsiųstas LKP(b) CK instruktorius Šmuelis Šadevičius konstatavo, kad čia komunistų nebeliko. Galiausiai 1934 m. buvo sudarytas penkių asmenų LKP(b) krašto komitetas, pradėtas leisti laikraštis „Kova”, kurio leidyba sutriko dėl komunistų areštų. Tada atsiųsti LKP(b) CK ryšininkė Sonė Berzonaitė ir instruktoriai Ženė Frankaitė-Greifenbergerienė bei Mauša Gurevičius bandė leisti laikraštį „Bendras frontas”.

1935 m. pradžioje pradėjo veikti net keletas LKP(b) krašto kuopelių, iš viso turėjusių iki 80 narių. Taip suaktyvėjus komunistų antivalstybinei veiklai 1936 m. pradžioje aktyvesnieji buvo areštuoti.

„1937 VI 27 LKP(b) CK skundėsi Kominternui, kad Klaipėdos krašte Direktorija, seimelis ir savivalda yra hitlerininkų rankose, Lietuvos Respublikos fašistai visas pastangas yra sutelkę kovai su bolševikais, o hitlerininkai turi galimybę kurti savo kuopeles ir rengti sueigas. Esą Vokietijos ir Lietuvos Respublikos valdžių vykdoma šovinistinė politika komplikuojanti Klaipėdos krašto darbininkų bendro fronto sudarymą”, – rašo A. A. Gliožaitis, konstatuodamas, kad didesnio klaipėdiškių pritarimo bei palaikymo komunistai taip ir nesulaukė.

Didžiausia per kelis dešimtmečius audra

1930-ųjų lapkričio 15-ąją „Lietuvos aidas” pranešė apie pasėkmes tomis dienomis siautusios audros, kokios „nebuvo Klaipėdos Krašte jau kelios dešimtys metų”.

Po audros prie baltojo švyturio ant šiaurinio molo. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Labai nukentėjo pajūrio žvejai. Jų tinklai sudraskyti arba nuplauti, žūklavimo prietaisai sugadinti.<…> Pačioj Klaipėdoj vanduo nutraukė tramvajaus susisiekimą su Krantine. Apsemti ir benzino tankai. Visas tankų plotas panašus į ežerą. Sukrautos prie tankų malkos plaukioja vandeny. Benzino bendrovėms padaryta daug nuostolių. Tarp Žvejų uosto ir naujo uosto paplautas pylimas. Didelis skaičius darbininkų dirba apsaugoti pylimus ir krantus nuo tolesnio griuvimo. Laivai, stovėję žiemos uoste, buvo pergabenti į saugesnes vietas. Nukentėjo ir naujai atliekami uosto darbai. Melnragėj ir Smiltynėj, kaip vakar paaiškėjo, sunaikintos ir nuplautos beveik visos maudyklių būdelės. Smiltynės pliažas užverstas išplautais iš jūros rastais ir malkomis. Spėjama, kad juos užnešė audra, paskandinusi kokį nors laivą, kuris buvo malką prikrautas. Iš įvairių krašto vietų gaunama pranešimų apie netikėtą potvynio išsiplėtimą. Visose upėse vanduo išsiliejo iš krantų ir apsėmė žemai gulinčius laukus, pievas ir plentus. Keliose vietose nunešti. tiltai. Užlietais keliais susisiekimas neįmanomais. Šilutė atskirta nuo Rusnės ir Kintų, Kiniai nuo Šyžgirių. Daugumai krašto ūkininkų padaryta labai daug nuostolių, nes sunaikinta rudens sėja ir dirvos paverstos ežerais. Nors vakar vanduo šiek tiek nukrito ir vėjas iš ryto buvo sumažėjęs, tačiau popiet audra su lietum vėl smarkiai siautė”, – rašė laikraštis.

Vokiškas paminklas atlaikė ir ketvirtį amžiaus sovietmečio

1931-aisiais „Lietuvos aidas” pranešė, kad lapkričio 22 d. už miesto, ties kareivinėmis, miškelyje, bus pašventintas didelis paminklas.

„Prieš kuri laiką Klaipėdos Krašto kraštutinių vokietininkų grupė sumanė pastatyti Klaipėdoj paminklą didžiajame kare žuvusiems krašto gyventojams paminėti. Tam reikalui buvo sukviestas pasitarimas Šaulių namuose. Į tą susirinkimą buvo pakviesti tik vokiečiai, aplenkiant lietuvius. Išrinkto komiteto pryšaky atsistojo p. J. Krauss – Volkspartei vadas. Lietuvių tarpe kilo sąjūdis ir spaudoj pasirodė protestų prieš tokiu būdu statomą paminklą. <…> Į pašventinimo iškilmes komitetas pakvietė eilę organizacijų, jų tarpe ir vokiečių karių sąjungą, kuri prieš kelis metus komendanto buvo uždaryta, nes jos statutas nesuderinamas su veikiančiais įstatymais. Komitetas pakvietė organizacijas susirinkti teatro aikštėje, iš kur norėjo surengti eiseną į paminklo pašventinimo iškilmes. Lietuvių visuomenėj tuoj pasigirdo balsų, reikalaujančių tokios eisenos neleisti. Karo komendantas eiseną surengti uždraudė, nes čia įžiūrėjo vienos gyventojų dalies kiršinimą prieš kitą. Tuomet komitetas prašė leisti surengti eiseną iš kitos vietos, o pagaliau teprašė leisti organizacijoms susirinkti tik iškilmių vietoj. Vokiečių karių sąjungą pakeitė savo statutą ir ši organizacija pakeistu statutu taip pat gavo leidimą dalyvauti paminklo atidaryme. Klaipėdos Krašto lietuvių visuomenėj pareiškiama, kad į šito paminklo statybą turėjo būti įtrauktos visos Krašto organizacijos, o ne daromos vien tik vokiečių demonstracijos”, – rašė „Lietuvos aidas”.

1934-ųjų lapkritis. Ant paminklo vainikai, padėti minint Mirusiųjų dieną. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Klaipėdos universiteto istorikas, dr. Vasilijus Safronovas knygoje „ Praeitis kaip konflikto šaltinis: tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje” rašo, kad šio paminklo atsiradimą reikėtų sieti su tuo, ką jau kelerius metus tada buvo bandoma padaryti Vokietijoje – pastatyti nacionalinės reikšmės paminklą, kuris turėjo tapti centrine atminimo vieta ir atliktų Reicho gyventojus konsoliduojančią funkciją. Dėl skirtingą atminimo vietų konkurencijos Vokietijoje to įgyvendinti nepavyko iki pat 1935 m., kol Hitlerio sprendimu centriniu visos Vokietijos kare kritusiųjų paminklu tapo 1927 m. pastatytas Tanenbergo kompleksas.

„Klaipėdos krašte, atvirkščiai, jau 1931 m. atminimo vietą, skirtą kritusiems kare miesto gyventojams, pavyko paversti atminimo vieta, skirta „už vokišką tėvynę ir Klaipėdos krašto Heimat kritusiems memelenderiams“. Būtent tokia dedikacijos formuluotė buvo įrašyta dokumente, įdėtame kapsulėje, kuri buvo įmūryta į tais metais „didvyrių kapuose“ naujai pastatyto paminklo pamatus. Įamžinimo komitetas, kurį sudarė Kulturbundo pirmininkas H. Conradas, Volkspartei pirmininkas J. Krausas, Klaipėdos krašto seimelio pirmininkas bei vienas Landwirtschaftspartei vadų K. von Dressleris ir kt. asmenys, žengė tokį žingsnį siekdami konsoliduoti Klaipėdos krašto gyventojus, ir ši idėja aiškiai buvo perimta iš tuo metu Vokietijoje vykusios diskusijos. 1931 m. įamžinimo komitetas paskelbė „didvyrių kapų“ sutvarkymo ir naujo paminklo statybos akciją, prie kurios visi gyventojai buvo skatinami prisidėti piniginiu indėliu. Rinkliava naujo paminklo statybai buvo pateikiama kaip ištikimybės Heimat demonstravimas, raginant prisidėti prie „už Heimat žuvusių brolių“ įamžinimo. Tie patys akcentai buvo kartojami ir paminklo atidengimo ceremonijos metu, 1931 m. lapkričio 22 d. Nuo to laiko naujai įrengtas paminklas tapo kasmetinių ceremonijų, vykusių mirusiųjų sekmadienį, vieta (ceremonijos metu buvo sakomos kalbos, dedami vainikai, uždegama ugnis taurės formos paminklo viršūnėje)”, – rašo V. Safronovas.

Pasak jo, šis paminklas tapo tam tikra atsvara prolietuviškai tapatybės ideologijai, nes iki 1931 m. panašią ideologizuotą „didvyrių“ pagerbimo vietą miesto kapinėse Klaipėdoje turėjo tik prolietuviškai orientuotos miesto gyventojų grupės.

Šis pagal Klaipėdos statybos patarėjo Paulio Giesingo projektą dabartiniame Poilsio parke pastatytas paminklas išstovėjo net iki 1970 metų rudens, kai buvo demontuotas ir tada jo pamatuose buvo rastas statybos pradžią liudijęs 1931 m. spalio 31 d. dokumentas, pasirašytas dešimties įamžinimo komiteto narių. Jis šiuo metu saugomas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Didelė šventė Pagėgiuose

Po metų, 1932-ųjų lapkričio 13-ąją, jau buvo fiksuota viena iš prolietuviškos ideologijos triumfo akimirkų – „Lietuvos aidas” skelbė apie „reikšmingą dieną Klaipėdos krašto lietuvių švietimui”: buvo pašventinti Pagėgių lietuvių progimnazijos rūmai.

Progimnazijos rūmai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Į iškilmes buvo atvykęs krašto gubernatorius Vytautas Gylys su žmona, karo komendantas, pulk. Liormanas, uosto direkcijos pirmininkas, inž. Visockis ir kiti garbūs svečiai. Anot laikraščio, buvo net ir keletas lietuvių iš Tilžės.

Naujuosius rūmus, pastatytus pagal pagal dailininko Adomo Brako ir architekto K. Maksvitaičio projektą, pašventino dr. Vilius Gaigalaitis, o progimnazijos direktorius Tonas priminė, kad buvo laikas, kai lietuvių vaikai Pagėgiuose turėjo mokytis tik vokiečių kalba, tad dar 1926 m. specialiai tam tikslui sukurta draugija įsteigė lietuvių progimnaziją, kurią tuo metu lankė tik apie 20 mokinių, o jau 1929 m. jų jau buvo 150 ir pristigo patalpų.

„Mokyklų draugija stengės, kaip įmanydama, pastatyti savo rūmus. Tačiau sunku buvę surinkti tiek daug lėšų. Tonas priminė svarbų mokyklos istorijoj momentą: 1930 m. vasarą progimnaziją aplankė Respublikos Prezidentas, p. Smetona. P. Prezidentas pats pamatė, kaip menka buvusi tos progimnazijos patalpa, ir čia pat pažadėjo padėti pastatyti didesnius rūmus. Ir 1930 m. vasarą gimnazijos rūmai buvo pradėti statyti. 1931 m. rudenį statyba buvo baigta, bet besiplečianti krizė sunkino įsigyti reikiamą inventorių ir baigti vidaus įrengimą. Pati progimnazija jau praeitų metų rudenį savo mokslą pradėjo naujuosiuose rūmuose, bet tik šiandien, galutinai baigus progimnazijos rūmų įrengimą, jie iškilmingai šventinami”, – rašė dienraštis.

Išskirtinis rekordas

Tą patį 1932-ųjų lapkritį Klaipėdoje buvo fiksuotas rekordas, liudijęs apie naudą, kurią gavo uostas, tapęs Lietuvos dalimis.

„Lietuvos aidas” tada informavo, kad lapkričio 19-osios rytą į Klaipėdos uostą įplaukė 1000-asis tais metais laivas.

„Šiam jubilėjiniam laivų skaičiui paminėti surengtos ant laivo specialios iškilmės. Šiuo laiminguoju laivu buvo Hamburgo firmos motorinis tankas „Malkah“, atgabenęs į Klaipėdą apie 200 tonų benzino. Laivas pasipuošė vėliavomis”, – rašė dienraštis.

„Memeler Dampfboot” nuotr.

Jis informavo, kad ant laivo buvo surengtos specialus iškilmės, kuriose dalyvavo įvairių valdžios įstaigų atstovai. Laikraštis kartu pabrėžė, kad nei prieš karą, nei po karo per metus niekada nebuvo į Klaipėdos uostų atplaukęs tūkstantis laivų.

„Tiesa, 1851, 1889 ir 1890 metais įplaukė 1105-1138 laivų, bet tai buvę tada, kai apskritai, plaukioję tik mažo tonažo laivai. Nuo 1891 metų ligi 1923 metų vadinasi, kada Klaipėda tapo Lietuvos uostu, vidutiniška įplaukdavo 700-800 laivų. Nuo 1923 metų laivų skaičius didėjo ir pernai per ištisus metus įplaukė 981. Turint galvoje laivų tonažo ir atgabenamų krovinių didumą, reikia pasakyti, kad šiai metais bus pasiektas laivų judėjimo rekordas. Būtent, anais senais laikais, pavyzdžiui 1851 metais 1105 įplaukę laivai teturėjo 550.000 kūb. metrų talpumo, tuo tarpu jau pernai įplaukusių laivų bendras talpumas buvo 1.250.000 kūb. mtr. Šiais metais itin padidėjo anglių ir kitų didesnių krovinių gabenimas per Klaipėdos uostą”, – rašė „Lietuvos aidas”.

1923 m. Kylyje pastatytas „Malkah“ priklausė Hamburge registruotai firmai „Europaische Tanklager Und Transp. A. G”. 1939-aisiais jis buvo pervadintas į „MV Eurostad” ir plaukiojo iki 1943 m. gegužės 17-osios, kai buvo torpeduotas sovietų povandeninio laivo S-56. Laivas tada plaukė iš Trumsės į Kirkenesą (gabeno 1280 tonų kuro) ir atgulė į Barenco jūros dugną netoli Kongsfjordo.

„MV Eurostad” paskandinęs sovietų povandeninis laivo S-56. sovboat.ru nuotr.

O „MV Eurostad” paskandinęs povandeninis laivas S-56 1975 m. gegužės 9-ąją buvo prišvartuotas Vladivostoke kaip memorialinis paminklas – tapo Raudonosios armijos Ramiojo vandenyno laivyno muziejaus filialu.


    2021-11-21

    4 komentarai “Sunki Klaipėdos komunistų dalia”

    1. AvatarAnonimas (IP: 77.8.209.175)

      Horstas Taleikis ( Horst Taleikis) gimes 1940 Memel, mire 2020 Vokietijoje.

      • AvatarMartynas Vainorius (IP: 78.61.50.37)

        Matyt, suradote bendravardį ir bendrapavardį.

        https://www.mle.lt/straipsniai/horstas-taleikis

        Taleikis Horstas (1912 III 24 Berlyne 1996 VI 6 Vilniuje), gintaro meistras. Martyno Toleikio sūnėnas, Mikelio Toleikio (1841–1906) vaikaitis. Baigęs Klaipėdos gimnaziją Karaliaučiuje ir Berlyne studijavo teisę. Po 1933 buvo persekiojamas už antinacistinę veiklą, pasitraukė į Čekoslovakiją, vėliau dirbo Klaipėdos teisme. 1939 nacistinei Vokietijai užėmus Klaipėdą pasiliko Lietuvos pilietybę, išvyko į Didžiąją Lietuvą. Dirbo Marijampolėje teisėjo padėjėju. 1941 su žmona Lija Licht-Toleikiene (g. 1915) pasitraukė į SSRS. 1945–1946 Šilutės rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas. Jo rūpesčiu išsaugota Hugo Scheu’aus muziejinių vertybių kolekcija. 1946–1958 – LSSR teisingumo ministerijos valdininkas, advokatas. 1958–1964 – SSRS ambasados Vokietijos Demokratinėje Respublikoje diplomatas. Nuo 1964 gyveno Vilniuje, tapo pripažintas tautodailininkas. Palangos gintaro muziejuje eksponuojami Taleikio gintaro papuošalai, Salomėjos Neries bareljefas ir kita. Taleikio duktė Viktorija Karvelienė (g. 1943 VI 9), mokytoja, gyvena Vilniuje. Taleikis palaidotas Rokantiškių kapinėse.

    2. AvatarVirginijus (IP: 78.57.249.180)

      Verti dėmesio faktai ir istorijos iš mūsų krašto praeities. Manau, kad nėra nei vieno kurio nebūčiau perskaitęs. Todėl nuoširdžiai noriu jums padėkoti jums. lauksiu tęsinių. Sėkmės jums, na žinoma ir sveikatos. Tiesiog paprastas AČIŪ.

      • AvatarMartynas Vainorius (IP: 78.61.50.37)

        Ačiū labai už gerus žodžius. Smagu, kad patinka rašiniai, nes tikrai įdedu dūšią rinkamas faktus ir ieškodamas papildomos informacijos apie juos.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt