Klaipėdos universiteto archeologams baigus šio sezono tyrimus atstatomos Šv. Jono bažnyčios vietoje, prasidėjo kabinetiniai darbai – radinių tvarkymas, analizė. Jų 2019 m. surinkta arti 1000, o šių metų radybos dar tik skaičiuojamos, pradėtos dokumentuoti. Tarp vyraujančios buitinės, statybinės keramikos, atskirą grupę sudaro ypatingieji radiniai, iš kurių vienas neabejotinai sužavės ne tik besidominčius istorija, bet, tikėtina, ir Klaipėdos švietimo institucijas.

Monikos Rapkevičiūtės-Lisauskienės nuotr.

Vaizduojamas Karaliaučiaus Albertinos universiteto įkūrėjas

Pokaryje niveliavus nugriautos Šv. Jono bažnyčios aplinką, į dabar tiriamą sluoksnį pateko įvairialaikių radinių, susijusių ne tik su bažnyčios vidaus ar išorės architektūra, bet ir greta stovėjusios mokyklos reliktais. Archeologų rastas bronzinis ženklelis su jame pavaizduotu kariu iškart patraukė akį ir norą atskirai pasidomėti, kas jame pavaizduota. Ženkliuko forma atitinka portretuojamą karį su dekoratyviais šarvais, dešinėje rankoje laikantį iškeltą kalaviją, kita – besiremiantį į skydą. Kitos ypač identifikavimui aktualios detalės –  dvi knygos ir įrašas. Viena knyga po kaire kario ranka, o priešais jį – kita – atversta knyga su dviem heraldiniais karūnuotais ereliais viršelyje. Apačioje esančio puslankiu sutrumpinto užrašo „CIVIS ACAD. ALB.“ pilnas variantas lotynų kalba yra CIVIS ACADEMIAE ALBERTI, neleidžia suabejoti, kad pavaizduotas asmuo yra Prūsijos kunigaikštis Albrechtas (1490–1568), Karaliaučiaus Albertinos universiteto (vok. Albertus-Universität Königsberg, 1544–1945) įkūrėjas.

Segėjo universiteto studentai, vėliau abiturientai 

Tokie ženkleliai pradėti gaminti 1801 m. Pirmiausia juos nešiojo Karaliaučiaus universiteto studentai, tradiciškai juos įsisegę į studentiškas kepuraites su snapeliu (vok. Couleurmütze), o vėliau – ir Rytų Prūsijos aukštesniųjų mokyklų, daugiausia gimnazijų abiturientai, įprastai juos įsisegę į mokyklinių švarkų atlapus. Kaip jie atrodė aprangoje, leidžia įsivaizduoti Rastenburgo abiturientai, įamžinti 1929 m. nuotraukoje. Joje pozuojantys jaunuoliai jų segi net ne po vieną. Švarkų apykaklės tiesiog nusėtos dešimtimis tokių ženkliukų.

Greta Šv. Jono bažnyčios mokykla virtusi gimnazija

Klaipėdoje rastas ženkliukas leidžia svarstyti, kad Rytų Prūsijoje aukštesniųjų mokyklų, gimnazijų tradicija neaplenkė ir Klaipėdos.

Kaip liudija istoriniai duomenys, greta Šv. Jono bažnyčios (Tomo g.) nuo 1860 m. veikė gimnazija, o 1888 m. jai suteiktas karališkosios (valstybinės) gimnazijos statusas. 1895 m. name pradėjo veikti Senamiesčio berniukų vidurinė mokykla (Altstädtische Knaben‐Mittelschule zu Memel).

Tačiau švietėjiška veikla greta bažnyčios sklypo prasidėjo kur kas anksčiau, kai  1781 m. buvo pastatytas mokyklos pastatas. Anot Vasilijaus Safronovo istorinio tyrimo, „tikslią jos datą identifikuoti leidžia atminimo lenta, kadaise kabojusi ant pastato. Joje buvo įrašas Schola Memelensis ope Dei Triunius Maximi tandem exstructa [Anno] 1781, iš kurio aišku, kad Klaipėdos mokykla, „Aukščiausiajai Dievo Trejybei padedant“, buvo įkurta 1781 metas. Mokykla buvo plečiama ne kartą. Po didžiojo miesto gaisro 1854 m. (per kurį nukentėjo ir Šv. Jono bažnyčia), kol vyko rekonstrukcijos darbai, ji laikinai iškelta. Kaip pažymi istorikas, tai buvo seniausia ir pagrindinė Klaipėdos mokykla, kelis kartus keitusi savo pavadinimą ir paskutiniu metu vadinta Klaipėdos Luizės gimnazija. Ši, iki 1944 m. Klaipėdoje veikusi švietimo įstaiga, sklypuose Tomo g. buvusiu pastatu naudojosi iki 1891 metų. Vėliau jis atiteko Senamiesčio berniukų vidurinei mokyklai – dar vienai svarbiai uostamiesčio švietimo įstaigai, kuri naudojosi šiuo pastatu iki 1944 metų. Pastatas sugriautas ne anksčiau 1944 m. gruodžio pabaigos, griuvėsiais teritorija buvo padengta dar ne vienerius metus po karo. Vėliau mokyklos vietoje iškilę statiniai („medinis univermagas“, garažai) buvo tik laikino pobūdžio“. 

Atsižvelgiant į tai, kad per karą ir pokaryje galutinai prarasti tiek mokyklos, tiek Šv. Jono bažnyčios pastatai stovėjo greta vienas  kito, tvarkant griuvenas virš jų susiformavusiame sluoksnyje, radiniai galėjo pasklisti ir persimaišyti.

Rastas radinys perduotas Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Be to, identiškas ženklelis su išlikusiu smeigtuku, pagamintas XX a. pradžioje, yra patekęs į Kalvystės muziejaus įkūrėjo klaipėdiečio Dionyzo Varkalio sukauptą Klaipėdos krašto XIX a. – XX a. pradžios keramikos ir metalo dirbinių kolekciją, kuri 1988 m. perduota dabartiniam Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui.