P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Klaipėdos politikai ignoravo pasiūlymą dirbti dvigubai daugiau už perpus mažesnę algą

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-12-05


Rudens pabaiga ir pirmosios žiemos dienos tarpukariu Klaipėdoje atnešdavo ir įkurtuvių bei technikos naujovių, ir didžiulių politinių aistrų, ir įžūlių apiplėšimų.

Apie šiuos ir kitus to meto įvykius pasakoja dar vienas ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” rašinys.

Įkurtuvės Neringoje

1925-aisiais kelias dienas vėluodamas dienraštis „Lietuva” pranešė apie tai, kad lapkričio 18-ąją „įšventinta didžiulė, naujai pastatyta ir gražiai išpuošta Nidos mokykla”. Beje, „Nidos mokyklos kronikoje” (1923-1934 m. rašė vyriausiasis mokytojas Henry Fuchsas, iki 1944-ųjų pabaigos tęsė kiti mokytojai, o 2016 m. sudarę išleido Gitanas Nausėda ir Vilija Gerulaitienė), rašoma, kad mokykla buvo pašventinta lapkričio 15 d.

Mokyklos statybų nuotrauka iš „Nidos mokyklos kronikos” 

„Senoji, iš vokiečių laikų užsilikusi mokykla netiko mokyklos reikalams. Tad dabar pastatytas moderniškas, pustrečio aukšto namas tikras Nidos kurortui papuošalas. Šie mokyk. namai yra vieni didžiausių visam Klaipėdos krašte. Apačioje yra trys dideli, šviesūs klasių kambariai, skirti maždaug 130 vaikams. Viršuje yra keturių kambarių butas vyresniajam, vedusiam mokytojui ir keli kambariai jaunesniam. Pastogėj yra dar kambariukas tarnaitei ir sandėliukas”, – rašė laikraštis, paminėjęs, kad mokyklos šventinimo iškilmėse dalyvavo krašto direktorijos pirmininkas Endriu Borchertas ir kiti valdžios atstovai.

H. Fuchsas „Nidos mokyklos kronikoje” rašo, kad kelias iki šios naujos švietimo įstaigos buvo labai sunkus. Pradėjusi derybas dėl statybų 1924 m. vasarą Nidos bendruomenė įsipareigojo teikti amatininkų ir transportavimo paslaugas, jei gaus atitinkamą paskolą.

„Kadangi viešieji bankai ir kasos reikalavo per didelių palūkanų, 1924 m. sausio 4 dieną krašto direktorijos paprašyta suteikti 5000 litų paskolą už prideramą palūkanų normą. Tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas. Emisijos bankas ir Klaipėdos bankas, kurių pagal direktorijos rekomendaciją buvo paprašyta tokios pačios sumos, į mūsų laišką net nesiteikė atsakyti. Asmeniški užklausimai įvairiuose Klaipėdos bankuose taip pat nedavė rezultatų. Tad mūsų arklių savininkai buvo priversti teikti transportavimo paslaugas tikėdamiesi, kad už jas bus apmokėta vėliau. Panašūs sunkumai stojo skersai kelią norui turėti trijų klasių mokyklą. Kadangi čionykštę mokyklą metų pradžioje lankė tik 102 mokiniai, krašto direktorija buvo vis dar tvirtai nusprendusi įrengti tik dvi klases. Tačiau po to, kai remdamasis civilinės būklės aktų įrašais pateikiau įrodymus, kad nuo 1926 m. mokinių skaičius nuolat augs ir 1931 m. balandžio 1-ąją pasieks mažiausiai 153, mokyklų tarėjui Naujokui pavyko krašto direktorijoje vasario 19 dieną pasiekti tokį nutarimą: Nidoje bus statoma trijų klasių mokykla. Buvo nurodyta, kad vienas klasės kambarys galės būti išnuomojamas kaip butas, jeigu kada nors iš tikrųjų būsianti uždaryta viena klasė. Tačiau Nidoje visą laiką netrūko pesimistų, netikėjusių, kad nauja mokykla bus pastatyta. Bendruomenė jau per ilgai bergždžiai laukė mokyklos. Net ir balandžio 1-ąją pradėta vandens siurblio statyba mokyklos sklype neišsklaidė visų abejonių. Pesimistų armija netgi išaugo, kai šiltasis metų laikas įsibėgėjo, bet rimti darbai taip ir nebuvo pradėti. Balandžio viduryje bendruomenė išlygino statybvietę, paskui statybos reikalai, regis, įstrigo. Praėjo balandis ir gegužė. Galiausiai birželio 3 dieną statybos darbai buvo pavesti verslininkui Bernitzkiui iš Klaipėdos. Praėjo nedaug dienų, kai buvo tiksliai pažymėti pastato kampai, ir jau Joninių dieną (birželio 23-iąją) gausiai susirinkus čionykščiams gyventojams per iškilmingą šventę buvo pašventintas kertinis akmuo. Per mėnesį statyba jau tiek pasistūmėjo, kad liepos 28 dieną buvo iškeltas pabaigtuvių vainikas”, – rašė H. Fuchsas.

Jis aprašė ir minėtąsias šventinimo iškilmes.

„Gaudžiant varpams mokyklos kieme susirinko beveik visa bendruomenė ir ilga eisena atėjo nuo bažnyčios, o mokyklos taryba, lydima visų mokinių, pasitiko svečius, atplaukusius garlaiviu. Pirmoji iškilmių dalis gražiu oru vyko kieme prie įėjimo. Po to, kai statybų tarėjas Goberis perdavė raktus direktorijos prezidentui Borchertui, o šis perdavė juos man, buvo atvertos durys”, – „Nidos mokyklos kronikoje” rašė tuometis jos vyriausiasis mokytojas.

Politinė vargo vakarienė

Tais pačiais 1925-aisiais „Lietuva” pranešė, kad lapkričio 23-iąją į pirmą posėdį susirinko pirmasis Klaipėdos krašto seimelis.

Jame dominavo į Einheitsfrontą susijungusios trys vokiškosios partijos: Ūkio partija (11 mandatų), Tautos partija (tiek pat mandatų) ir penki socialdemokratai. Lietuviai šiame Seimelyje turėjo tik du atstovus – Mažųjų laukininkų susivienijimo vadovą Kristupą Lekšą ir Ūkinės autonominės partijos narį Jokūbą Brožaitį.

Klaipėdos krašto Seimelio posėdis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Anot dienraščio, atidarydamas pirmąjį Seimelio posėdį Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Žilius pareiškė, kad „nors per rinkimus buvo daug kandidatą sąrašų, bet išrinktieji atstovai atstovauja daugiausia trims gyventojų luomam: miestiečių-pirklių, ūkininkų ir darbininkų”. Tai esą rodo Seimelio uždavinį – kelti kultūrinę ir ekonominę krašto gerovę, „o ne kurios nors tautinės ar politinės grupės reikalus”.

Gubernatorius pabrėžė, kad „Klaipėdos krašte turės būti dabojama lietuvių ir vokiečių kalbų lygybės”, o centro valdžia pritars ir rems Seimelio darbus rūpinantis krašto prekybos ir pramonės reikalais, ūkininkais, darbininkais, žvejais.

„Klaipėdos kraštas yra žemės ūkio šalis. Ūkininkai – pagrindinis krašto elementas”, – buvo cituojamas gubernatorius.

Anot laikraščio, Seimelio pirmininku išrinktas J. Krausas „savo kalboj pažymėjo, kad Seimelis dirbs lojaliai su Lietuvos vyriausybe, nes Klaipėdos krašto gyventojai yra Lietuvos piliečiai”, tačiau kartu jis akivaizdžiai parodė ir provokišką orientaciją.

„Mes turime atlikti dar vieną garbės pareigą. Šimtmečiais priklausė Klaipėdos kraštas Prūsams-Vokietijai. Mes be išimties naudojomės visais kultūros faktoriais ir pažanga, ir mes privalome mūsų senajai tėvynei net iš šitos vietos pasakyti mūsų nuoširdžiausią ačiū. (Ploja)”, – rašė dienraštis.

Pirmaisiais Seimelio darbais tapo savo darbo tvarkos ir atlygio deputatams pasitvirtinimas. Seimelis nusprendė, kad turės septynias komisijas, kurių funkcija buvo ruošti sprendimų projektus: Dienotvarkės (seniūnų); Peticijų; Finansų, sąmatos, bendros administracijos; Prekybos bei pramonės, laivininkystės, susisiekimo, žemės ir miškų ūkio; Socialė ir darbo; Mokyklų, švietimo ir bažnyčių; Teisių.

Politikai taip pat nusistatė, kad už vieną posėdžių dieną komisijose ar pačiame Seimelyje jo nariui bus mokamas 20 litų atlyginimas, o negyvenantiems Klaipėdoje dar ir 16 litų dienpinigių bei skiriamas II klasės geležinkelio bilietas. K. Lekšas siūlė 10 litų pagrindinio atlyginimo ir „reikalavo, kad Seimelis bent du kart tiek dirbtų, kiek, dabar”, bet buvo neišgirstas.

Tuo metu dėl vykdomosios valdžios – Krašto direktorijos – sudarymo užvirė tikrai politinė vakarienė, trukusi daugiau nei pustrečio mėnesio.

Klaipėdos krašto statutas numatė, kad Direktorijos pirmininką turėjo skirti gubernatorius, o paskirtasis pirmininkas iš krašto gyventojų į direktoriją galėjo pasirinkti iki penkių jos narių. Direktorija turėjo Seimeliui pristatyti savo programą ir gauti jo pritarimą.

„Pirmadienį ir antradienį (lapkričio 23 ir 24 d. – M. V.) gubernatorius buvo pasikvietęs pas save Seimelio frakciją vadus ir šiaip dar kelis asmenis pasitarti dėl naujo Direktorijos prezidento. Įvyko penketas posėdžių, bet prie susitarimo dar neprieita”, – apie sunkią proceso pradžią informavo „Lietuva”.

Laikraštis rašė, kad gubernatorius J. Žilius į Direktorijos vadovus siūlė tokias pareigas jau ėjusį Viktorą Gailių ir Vilių Gaigalaitį, tačiau Einheitsfrontas šioms kandidatūroms nepritarė. Netiko jam ir laikinasis Direktorijos vadovas E. Borchertas.

„Einheitsfrontleriai iš savo pusės siūlo žinoma kulturbundinnką p. Baldžių. Gubernatorius į tai pareiškė p. Baldžių mažai tepažįstas ir prašė laiko apie tą kandidatūrą pagalvoti. Pasitarime antradienio vakarą einheitsfrontlerių atstovai pradėjo karščiuotis ir netaktingu įsišokimu gubernatoriui pareiškė būtinai reikalaują (!) iki penktadienio 10, val. pirmpiet paskirti Direktorijos prezidentą, kurį tad tos dienos popietiniam posėdy būtų galima pristatyti Seimeliui. <…> Kaipo naujas kandidatas minimas p. Budrys (dvarininkas – ne buvusis gubernatorius). Nežiūrint eiheitsfronterių spyrimosi, vis dar rimtai svarstoma p. Borcherto kandidatūra”, – rašė laikraštis.

Lapkričio 30-ąją vykusio Seimelio posėdžio metu paaiškėjo, kad jos daugumai netinka ir minėtasis Budrys iš Užbalių, ir dar trys nauji kandidatai – Birškus, Reišys bei Kirvickis.

Gruodžio 2-ąją „Lietuva” informavo, kad gubernatorius Direktorijos pirmininku skirs Lietuvių tautinio banko steigėją ir direktorių Gustavą Juozupaitį.

Kitame numeryje laikraštis pranešė, kad į derybas su Seimelio dauguma įsitraukė ir centro valdžios atstovas – tuo metu Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje dirbęs Vaclovas Sidzikauskas, bet ir tai nedavė jokio rezultato.

„Pagaliau reikia atminti, kad Direktorijos pirmininku galįs būti tik asmuo, turįs klaipėdiškių daugumos (suprask: einheitsfrontlerių) pasitikėjimo”, – Seimelio pirmininko J. Krauso poziciją citavo laikraštis.

Pastarasis jau anksčiau Seimelio posėdyje buvo pareiškęs, kad „mes niekada direktorijos pirmininku nepripažinsime asmenų iš mažumos partijų”.

„Einheitsfrontleriai iš savo pusės statė kandidatus: 1) atst. Baldžių, 2) d-rą Treichlerį; administracijos direktorių Krašto Direktorijoje; 3. p. Kairį, Šilutės taikos teisėją, ir, jei nei vienas šių kandidatų nebūtų priimtas, būsianti statoma paties 4. p. Krauso kandidatūra. <…> Pirmadienį buvo kalbama dar apie p. Adomo Brako kandidatūrą. Tuo atveju, jei Direktorijos pirmininku būtų tikras lietuvis, visi keturi Direktorijos nariai turėsią būti iš einheitsfrontleriams artimų sluoksnių”, – apie sunkiai besimaišiusią politinių kortų kaladę rašė laikraštis.

Galiausiai gubernatorius į direktorijos vadovus iš tiesų pasiūlė G. Juozupaitį, tačiau Seimelis gruodžio 2 d. pareiškė jam nepasitikėjimą dar net nesudarius direktorijos ir nepristačius programos.

„Atst. Meyer liaudies partijos vardu pareiškia, kad jiems esą nėra smagu p. Juozupaičiui reikšti nepasitikėjimas, bet Kaunas prie to verčiąs. Reikia reikalauti, kad gubernatorius pripažintų parlamentarinę padėtį. Kad p. gubernatorius mažumoj randąs 8 kandidatus, tai jis daugumoje galėtų rasti ir dvidešimt kartų daugiau. <…> Pirmininku pripažinti asmenį, priklausantį mažumai, jie negali. <…> Atst. Kislaitis socialdemokratų vardu taip pat nepriima p. Juozupaičo Direktorijos. Kalbėtojas įsišokęs pareiškia: „Ponas gubernatorius nuolat sako turįs turėti pirmininką, kuriuo galįs pasitikėti. Ką tai reiškia? Mūsų sumetimu, yra gubernatoriaus pareiga mūsų pasitikėjimas nusipelnyti“, – apie šį posėdį rašė „Lietuva”.

Tęsiantis tokiais situacijai, pasak istorikės Petronėlės Žostautaitės, vokiškosios partijos per spaudą, susirinkimuose, per radiją kaltino Lietuvos vyriausybę, kad ši sąmoningai delsianti sudaryti direktoriją. Galiausiai gruodžio 13 d. trys Einheitsfronto atstovai – J. Krausas, James Gubba ir M. Zėvaldas – iš Tilžės pasiuntė Tautų Sąjungos Tarybai skundą esą trukdoma dirbti Seimeliui.

Atomazga buvo pasiekta tik 1926-ųjų sausio viduryje, kai galiausiai buvo sutarta, jog direktorijos pirmininkas bus gubernatoriaus kandidatas, o jos nariai bus deleguoti Seimelio daugumos partijų. Pagal šį principą ir buvo sudaryta Erdmono Simonaičio direktoriją, į kurią įėjo Tautos partijos atstovas pirklys P. Štumberis ir teisininkas Artūras Kairies, Ūkio partijos atstovas Augustas Baldžius ir socialdemokratas Kurt Scharffeter.

„Žiaurus pasikėsinimas prieš traukinį”

Skelbė viena iš 1930-ųjų lapkričio „Lietuvos aido” pirmo puslapio antraščių. Dienraštis pranešė, kad plėšikų taikiniu buvo tapęs lapkričio 28-ąją, 19 val., iš Klaipėdos išvažiavęs siaurojo geležinkelio traukinys.

„Šelupės – Skrandžių tarpustoty nežinomi asmenys bėgių sujungime išardė geležinkelio liniją ir todėl atvažiavęs traukinys nuo bėgių nušoko. Apvirto tik garvežys. Iššokusį konduktorių užpuolikai apšaudė, bet pastebėję, kad keleivių tarpe yra ir uniformuotas pasienio policininkas, greit pabėgo. Policininkas paleido į užpuolikus kelis šūvius. Didesnes nelaimės išvengta tik todėl, kad traukinys dėl tiršto rūko ėjo visai iš lėto. Užpuolikai pasirūpino perkirsti ir telefono laidus su Klaipėda. Į užpuolimo vietą atvyko policija iš Klaipėdos ir Dovilų. Netoli užpuolimo vietos buvo surasti užtaisyti revolveris, elektros lemputė ir geležinė dalba, kuria užpuolikai bėgius išardė. Klaipėdos policijos, valdyba paskyrė 500 litų už užpuolikų nurodymą”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Gimnazijos pamatuose – litai ir centai

1933 m. „Lietuvos aidas” rašė apie lapkričio 29-osios vidurdienį įvykusias Vytauto Didžiojo gimnazijos kertinio akmens padėjimo iškilmes, kuriose dalyvavo krašto gubernatorius Jonas Navakas, Direktorijos pirmininkas Otomaras Schreiberis, miesto vyr. burmistras dr. Wilhelmas Brindlingeris ir kiti iškilūs svečiai.

„Gimnazijos statyti sudaryto komiteto vardu Galvanauskas svečiams paaiškino, kad šios gimnazijos namai būsią moderniškiausi visoje Pabaltėje. Prie gimnazijos būsianti erdvi, apie 800 sėdimų vietų, salė gimnazijos ir kultūrinių organizacijų reikalams. Šalia gimnazijos po vienerių metu būsią pradėti statyti namai komercijos institutui. Pagal senas tradicijas po kertiniu akmeniu įmūryti pinigai, visa serija metalinių monetų nuo 5 centų iki 5 litų, Vytauto Did. medalis ir statybos aktas surašytas pergamente. Klaipėdos krašto visuomenės vardu Galvanauskas padėkojo šią statybą parėmusiai centro vyriausybei, krašto direktorijos pirmininkui dr. Šreiberiui už tai, kad jis davė statybai reikalingą žemės sklypą, ir miesto burmistrui dr. Brindlinigeriui, kad jis pažadėjo duoti dar numatytai statybai žemės sklypą. Krašto gubernatorius dr. Navakas pasidžiaugė kylančia kultūrine pažanga Klaipėdos krašte. Jis mano, kad ir šie rūmai tam tikslui tarnausią. Krašto direktorijos pirmininkas dr. Šreiberis palinkėjo, kad ateityje iš šių namų eitų šviesa, kuri vestų krašto gyventojų geran sugyvenimam. Miesto vyr. burmistras džiaugėsi tokiu dideliu pastatu, kuris puošiąs visą miestą”, – rašė „Lietuvos aidas”, pažymėjęs, kad „gimnazijos statybos darbai vyksta visu smarkumu: kasdien dirba daugiau kai po 100 darbininkų”.

Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmų statybos pašventinimo iškilmės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Gimnazijos rūmus statė „trys susidėjusios firmos, kurios dalyvaudamos varžytinėse buvo apsiėmusios juos pigiausiai atlikti”. Jos darbus turėjo baigti 1934 m. rugsėjo 1-ajai, tačiau tų metų rugsėjo 13-osios numeryje „Lietuvos aidas” rašė, kad „statyba dar nėra galutinai baigta, bet kai kurios patalpos klasėms yra baigiamos įrengti ir netrukus prasidės mokslas nuosavose patalpose”.

Ryšių pažanga

1934-ųjų lapkričio pradžioje „Lietuvos aidas” informavo, kad komisija priėmė Klaipėdos pašto rūmus, kurie buvo „atiduoti rangovui inž. Brazdžiui perdirbti ir pritaikyti juos automatinei telefono stočiai”.

„Tuo būdu automatinės telefono stoties rūmų Klaipėdoje statybos darbai jau baigti. Dabar lieka tik įrengti pačius automatinius aparatus”, – rašė dienraštis.

Startas tokiems darbams buvo duotas 1933 m. gruodį, kai prezidentas Antanas Smetona pasirašė įstatymą Automatinėms telefonų stotims Kaune ir Klaipėdoje pastatyti. Jame buvo rašoma, kad Vyriausybė tvirtina susisiekimo ministerio 1933 m. lapkričio 21 d. sudarytą sutartį su „Automatic Electric Company Limited of Strowger Works” iš Liverpulio. Sutarties vertės – 189 260 svarų sterlingų.

Apie motyvus imtis tokios investicijos dar 1932 m. sausį „Lietuvos aidui” pasakojo susisiekimo ministras Vytautas Vileišis. Anot jo, Klaipėdos telefono stotis tuo metu jau buvo „atitarnavusi jai skirtus 30 metų ir ji yra tiek susidėvėjusi, kad joks jos remontas nebeįmanomas”.

Su senąją telefono stotimi Klaipėda atsisveikino naktį į 1935 m. gruodžio 1-ąją.

„Lietuvos aido” nuotr.

„24 val. pradėjo veikti nauja automatinė telefonų centrinė. Pirmas iš naujosios centrinės pasikalbėjimas su Kaunu buvo L. Aido Klaipėdos koresp. su rytinės to laikraščio laidos redakcija. <…> Tuoj po 24 val. pradėjo veikti automatinė telefonu centrinė ir abonentai ypač uoliai pradėjo mėginti tą naujanybę. Komutatorių nuolatinis čerškimas abonentus jungiant rodė, kad jai duodama daug darbo. Jau nuo vidurvasario guli daug pareiškimu įvesti telefonus, bet tų pareiškimų telefonų stotis negalėjo patenkinti, nes visi buvusios stoties komutatoriai buvo užimti”, – apie naujovės startą rašė „Lietuvos aidas”.

Šiam įvykiui aprašyti laikraštis skyrė ir dar vieną išsamią publikaciją, paskelbtą kitame numeryje.

„Ilgais straipsniais laikraščiuose ir atskirais lapeliais paštas ilgai prieš atidarydamas stotį mokė savo abonentus, kaip elgtis su automatiniais telefonų aparatais. Suorganizavo ir kursus, kuriuose pasiūlė pasimokyti ir pasipraktikuoti. Tačiau visa tai mažai tepadėjo. Kad daug abonentų nesiorientuoja nesudėtingo automato veikime, paaiškėjo pirmąją naktį. Mechanikai mato, kad abonentas jau pakėlė trūbelę, ją laiko, bet nesijungia. Laukia, bet vis tas pats. Mechanikams gi savo aparatą prijungus į abonento laidą, paaiškėja, kad abonentas visą pašto skleistą mokslą pamiršo ir nežino ką daryti. Kitas gi matyti kilnoja triūbelę kelis kartus, bet vis dar nedrįsta sukinėti įjungiamojo ratuko. Daug abonentų stotyje, atrodė laiko visą laiką pakėlę triūbeles. Iššaukti ir paklausti nebuvo galima. Tik sekmadienio rytų paaiškėjo, kad nemažai abonentų jau iš vakaro, ar prieš kelias dienas paliko naujų aparatų triūbeles ant stalo. Suprantama, tokius abonentus pirmąją naktį teko išjungti. Teko izoliuoti ir daug abonentų, nes dėl visokių kliūčių paaiškėjo, kad jie neveikė. Tačiau tokių buvo labai mažas nuošimtis. Jau sekmadienį dauguma trūkumų buvo pašalinta. Kaip jau buvo pranešta, pirmasis pasikalbėjimas iš automatinės stoties su Kaunu atiteko Lietuvos Aido rytinės laidos redakcijai su jos reporteriu. Dvyliktą valandą telefoninkės, nusifotografavusios senoje stotyje, traukė į naują automatinės centralinės užmiestinę. Šiąja suirute pasinaudodamas korespondentas ir įsijungė Kauną ir redakciją. Antrasis pasikabėjimas atiteko jau Kauno centralinės panelėms, jų pirmasis klaipėdiškėms kolegėms klausimas buvo: – Nu kaip? – Gerai. Atsakė klaipėdiškės”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Pasak jo, abonentai nerimavo ir visą gruodžio 1-ąją, sekmadienį.

„Visi abonentai gavo naujus numerius, bet kiek jų sukinėjo aparatą senaisiais numeriais! Neveltui paštas atskiru sakiniu, net skirsniu laikraščiuose skelbtuose straipsniuose prašė ypatingai moterų nesikarščiuoti, ramiai elgtis su aparatais. Deja, šie abonentai nesidavė įkalbami. Karščiavosi, ir jų piršteliai maišėsi renkamojo numerio skaičiuose. Ne vien smalsumas taip traukė Klaipėdos telefono abonentus išmėginti naujieną. Klaipėdoje veikė sena centrinė, seni akomutatoriai, centrinę galėjai iššaukti tik pasukęs rankenėlę. Kartais suki suki, o centrinė neatsako. Bariesi su pavėlintai atsiliepusia centrinės panele, o ji jau prie to pratusi, kas svarbiausia nekalta, nes seni akomutatoriai blogai veikdavo ir nevisada laiku teparodydavo šaukimo ženklus, neparodydavo pasikalbėjimo pabaigos. Už netinkamą akomutatorių veikimą atkentėdavo centrinės panelės. Dar blogiau. Klaipėdoje norėdamas kalbėti iš vieno abonento numerio tūkstančio į kita, jau turėdavai eiti į pagalbinę centrinę. Sakysime, abonentai 999 nori kalbėti su 1253. Jis jau turi pirma gauti pagalbinę, o tik paskui iš pagalbinės gaudavo reikiama 1235. Automatinės stoties laukė visi, kaip išganymo”, – rašė laikraštis.

Jis kartu informavo, kad naujoji sotis įrengta taip, kad galėtų turėti 7000 abonentų.

„1923 met. Klaipėdoje buvo 600 abonentų. Dabar jų bus per 2.000. Jei taip ir toliau Klaipėda augs, o kartu didės ir abonentų skaičius, tai už keliolikos metų ir ši stotis bus per maža. Tačiau inžinieriai, kad ir juokaudami, sako, kad tada gal jau bus telefonai su televizija sujungti”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Po keleto dienų prie šios temos sugrįžęs laikraštis informavo, kad gruodžio 4-ąją mieste dar neveikė 40-ies telefono abonentų aparatai.

„Tik labai retai tepasitaikė trūkumų pačioje stotyje ar abonento namuose aparatą prijungiant. Kiek sunkiau tiems abonentams, kurie savo įstaigose turi centrines. Jų centrinės daugiausia senos, abonentai nesirūpino laiku prisitaikinti naujos centrinės reikalavimams. Tokie šiandien taip pat negali dar naudotis automatine centrine. Bet tai pačių abonentų kaltė, nes jie buvo įspėti ir laiku neprisitaikė naujiems reikalavimams. Ir tų skaičius sparčiai mažėja. Tik privatūs mechanikai nesuspėja visiems šiandien kartu ateiti į pagalbą. Paštas tokiems abonentams, kurie turi savo centrines, negali padėti, jie patys turi susitvarkyti. Tokių abonentų yra apie 30. <…> Nors jau kelios dienos kaip veikia automatinė stotis, bet dar vis pasitaiko, kad abonentai ar šiaip telefono pasikalbėjimų mėgėjai maišosi, nervinasi ir nevisai tvarkingai elgiasi su automatiniais telefonais. Paštas dar kartą vietos spaudoje išdėstė pasikalbėjimo taisykles. Abonentai jau pradeda vis tvarkingiau ir tvarkingiau elgtis su naujiena”, – rašė „Lietuvos aidas”.

1938 m. dienraštis „Vakarai“ skelbė, kad Klaipėdos krašte jau buvo 4600 abonentų. Iš jų daugiausia – 2857 – buvo Klaipėdos mieste.

Atkeliavo „Mano kova”

O 1938-ųjų lapkričio pabaigoje dar vienu iš Lietuvos rankų beslystančio Klaipėdos krašto simboliu tapo ir knyga.

1938-ųjų lapkričio 1-ąją visoje šalyje buvo atšaukta karo padėtis, egzistavusi nuo 1926-ųjų gruodžio perversmo. Klaipėdos krašte, Vokietijos reikalavimu, dėl neliko ne tik karo komendanto vykdomos visuomeninio gyvenimo priežiūros, bet ir Valstybės saugumo policijos apygardos. Šių pokyčių iliustracija tapo ir „Lietuvos aido” lapkričio pabaigoje paskelbta žinia, kad „jau kelios dienos ir Klaipėdoje pardavinėjama Adolfo Hitlerio „Mein Kampf”, kurią perka daugiausiai jaunesnio amžiaus žmonės”.

Freedom Museum nuotr.

„Kad būtų jau toks didelis tos knygos pareikalavimas – nebūtų galima pasakyti”, – tikriausiai bandė guostis laikraštis, bet, vargu, ar tai buvo tiesa.

Lina Ever „Verslo žiniose” paskelbtame straipsnyje „Mein Kampf“ sugrįžimas: vieni perka, kiti piktinasi” rašė, jog „Mano kova“ gali pasigirti vienu didžiausių vokiškai išleistų knygų tiražų – 12,4 mln. vienetų. Ji iki šiol figūruoja visų laikų perkamiausių knygų sąrašuose. Kalėjime po nepavykusio pučo kaip antikomunizmo manifestas pradėta rašyti knyga pavertė A. Hitlerį tikru turtuoliu: nuo 1925 iki 1945 m. iš jos leidybos jis užsidirbo 12 mln. reichsmarkių (gaudavo apie 10% nuo pardavimų), mūsų laikais tai būtų apie 100 mln. Eur.

1946-aisiais autorinės „Mano kovos“ teisės be teisės ją perleisti atiteko Bavarijos regionui, kuriame A. Hitleris buvo oficialiai užregistravęs savo gyvenamąją vietą. Vokietijos jurisdikcija numato, kad autorinės kūrinio teisės galioja 70 metų, tad 2016-aisiais, kai jų galiojimas baigėsi, A. Hitlerio manifestas Vokietijoje buvo perleistas su istorikų komentarais, atskleidžiančiais tiesą, nes knygoje buvo daug sumeluotų ir savaip fiurerio interpretuotų faktų.


    2021-12-05

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt