Klaipėdoje nesibaigiant diskusijoms apie tai, kas turi mokėti už „bešeimininkių atliekų“ kuopimą daugiabučių kiemuose, iš esmės nesutariama dėl to, kokiai miestiečių daliai taikyti šią atsakomybę. Tuo tarpu tikrieji kaltininkai išlieka nematomi – jų nepastebi ir patys gyventojai, ant kurių pečių gula papildoma mokesčių našta.

Nors jau beveik dešimtmetį yra galimybės nemokamai atsikratyti senu foteliu ar unitazu nuvežant juos į specialias stambiagabaritinių atliekų aikšteles, biurokratų dokumentuose kaip „nenustatyti teršėjai“ įvardijami žmonės nesuvokdami arba – baisiau – žinodami, ką daro, daugiabučių namų kiemus užverčia didžiulėmis šiukšlėmis.

Kokia šių veiksmų pasekmė – papildoma finansinė našta daugiabučių gyventojams. Nes tas didžiules šiukšles vistiek teks išvežti, o tokio darbo niekas nemokamai nedaro. Moka, aišku, gyventojai, tik tai ne visi pastebi, nes šias išlaidos įkalkuliuojamos į bendrus mokesčius. 

Kai Vilniuje panaši tvarka buvo apskųsta teismui, šis uždraudė tokią praktiką, o Klaipėdoje politiniu lygiu užvirė nauja diskusija – ar prievolė už stambiųjų šiukšlių išvežimą tenka priteršto kiemo gyventojams, ar savivaldybei? 

Iš esmės, kyla ginčas – ar už tai mokėti turi mažesnė, ar didesnė klaipėdiečių dalis. Nes jeigu prievolė teks savivaldybei, išlaidos proporcingai bus padalintos visiems. Taip papildoma našta sumažės iki mikroskopinio dydžio, o dalis gyventojų tik apsidžiaugs, nes jie vis dar gyvena iliuzijoje, kurioje viskas yra nemokama, jeigu tuo pasirūpina „valdžia“. 

Moka kiemas ar visas miestas – štai kur klausimas. Tačiau diskusijose nesigirdi pasiūlymų, kaip kovoti su pačiu teršėju, kuris yra šios problemos kaltininkas. Kitaip tariant, galvojama, kaip kovoti su pasekmėmis, ne su priežastimi. 

Ar tai balta vėliava? Pripažinimas, kad tas, kuris įžūliai teršia – nepakaltinamas? Tokie juk nebaudžiami. Nesugaunamas? Nepastebimas? Jo bijoma?

Yra versija, kad didžiules atliekas Klaipėdoje palieka iš kitur jas atvežę žmonės. Galbūt, tačiau sunkiai tikėtina, jog kažkas sąmoningai pasiryžtų neteisėtai veiklai daugiabučio kiemą – vietą, kur ir sienos turi ausis, o langai atstoja viską matančias akis. 

Kita vertus, palikime tokią galimybę – manykime, jog teršėjui mąstyti yra kebloka, jo sprendimai gali prieštarauti logikai. 

Tačiau vistiek labiau įtikima, kad prie konteinerių stambiagabaritinės atliekos atkeliauja iš artimiausios aplinkos. O jeigu – taip, tai dalis priekaištų dėl nesibaigiančių tokių atliekų tenka ne tik savivaldai, šiukšlių vežėjui ar administratoriui, bet ir patiems gyventojams, ignoruojantiems pažeidėjus. 

Juk sena spinta – ne nuorūka, unitazas – ne stiklo šukė: jų taip lengvai nepastebėtas neišmesi, reikia laiko ir jėgų, neretai – ir kito žmogaus pagalbos. Todėl niekam nežinant ir nematant atsikratyti tokiais daiktais sunku. 

Jeigu (tai ne faktas) akys prieš tokį elgesį užmerkiamos tyčia, galbūt čia kvepia nerašytomis taisyklėmis, pagal kurias doras žmogus nepastebi blogo kaimyno elgesio, o tai jau yra bendrininkavimas. Bendrininkai, žinia irgi atsako už pasekmes, todėl teisinga, kad kiemas dabar „susimeta“ sumokėti atliekų vežėjui.

Aš netikiu, kad teršėjai nepastebimi ar nesugaunami ir kai kur mieste jau matyti pastangos juos identifikuoti ar bent atbaidyti prie konteinerių įrengiant kameras – šis sprendimas gelbsti ne tik nuo „nepatogumo skundžiant kaimyną“, bet ir gali būti pigesnis, mat papildoma paslauga už neteisėtai prie konteinerio paliktų šiukšlių išvežimą daugiabučiui namui per metus gali kainuoti apie 500 eurų.

Galbūt yra ir kitų efektyvių sprendimų, kuriuos reikia rasti. Bendruomeniškumas ir nepakantumas gali būti efektyviausias ginklas, bet mūsų visuomenė, matyt, juo naudotis dar nepasiruošusi.

O kol kas mes visi už viską susimokėsime – taip lengviau.