Šeštadienį, sausio 1-ąją, uostamiestyje prie Kristijono Donelaičio paminklo vėl tradiciškai rinkosi klaipėdiečiai paminėti 308-ųjų Mažosios Lietuvos dainiaus gimimo metinių.
Jau 33 metus gyvuojanti tradicija, kurios iniciatorius – K. Donelaičio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas, fotografas ir kraštotyrininkas a.a. Bernardas Aleknavičius, šįsyk buvo pažymėta ne tik itin gausiu lankytojų būriu, bet ir šią tradiciją įamžinusiu leidiniu.
Klaipėdietis žurnalistas ir leidėjas Antanas Stanevičius tik apgailestavo, jog dėl popieriaus tiekimo trikdžių kol kas pavyko išspausdinti vos kelis signalinius knygos egzempliorius, tačiau patikino, kad netrukus leidinį gaus visi gražios tradicijos besilaikantys klaipėdiečiai.
Jis dėkojo idėjos šitaip įamžinti 100-ąsias Kristijono Donelaičio draugijos metines sumanytojai, aktyviai klaipėdietei visuomeninkei Virginijai Jurgelevičienei, kuriai, pasak A. Stanevičiaus, „net kažkaip pavyko surasti pinigų knygai išleisti”.
Tuo metu K. Donelaičio draugijos pirmininkas, klaipėdietis poetas Danielius Milašauskas į susirinkusiuosius kreipėsi lietuvių grožinės literatūros pradininkui skirtomis eilėmis.
Prie K. Donelaičio paminklo sukūrimo savo laiku prisidėjęs Valentinas Greičiūnas, pasidžiaugęs gyvuojančia tradicija, kartu nepraleido progos įgelti miesto valdžiai, iki šiol taip ir nesugebančiai atnaujinti K. Donelaičio aikštės, o miesto tarybos narys Arvydas Vaitkus pagyrė kolegę Aliną Velykienę už tai, kad ji į tradicinį susibūrimą atsivedė visus tris savo vaikus.
„Vaikų čia labai trūksta”, – sakė A. Vaitkus.
Tuo metu dramaturgas ir politikas Arvydas Juozaitis priminė, jog sausio 1-oji yra ne tik K. Donelaičio gimtadienis, bet ir Lietuvos vėliavos diena.
Jo teigimu, „kad ši ugnis negęsta”, įrodo ir jaunųjų šaulių šįryt pradėtas vėliavos ir Donelaičio garbei skirtas 50-ties kilometrų žygis palei Vilhelmo kanalą.
Palmiros Mart nuotr.
INFORMACIJA
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. tuometinės Prūsijos karalystės Gumbinės apskrityje Lazdynėliuose (dabar – Kaliningrado sritis) laisvųjų valstiečių šeimoje. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, nuo 1743 m. iki mirties 1780 m. buvo Tolminkiemio klebonas, ten ir palaidotas.
Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, kūrė muziką, dirbo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus.
Išlikusios 6 poeto pasakėčios: „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“.
Žymiausią K. Donelaičio veikalą – poemą „Metai”, sudarytą iš atskirų autoriaus kūrinių, juos sujungęs į vieną ir suredagavęs, jau po poeto mirties 1818 m. išleido kitas žymus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas Liudvikas Rėza.
„Metai“ išversti į vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų ir kitas užsienio kalbas.
Tolminkiemyje įkurtas K. Donelaičio memorialinis muziejus.
Klaipėdiečiai prie K.Donelaičio paminklo jo gimimo dieną mini nuo 1989- ųjų. Tik pernai per karantiną dainiaus gimtadienis minėtas ne kartu, o renkantis pavieniui.
apie ką ta knyga? koks jos turinys ir tikslas? kad leidėjas užsidirbtų? Yra Donelaičio paminklas, yra jo kūryba, kurią ir reiktų vis naujai spausdinti… Prigalvoja visokių knygų, kurių vertė abejotina ir, prisidengę donelaičiais, pinigus kala.
palauksime tos knygelės. Kuklūs tie mūsų eks vadai ir visokių trąšų, naftų vežėju, uosto krantinių mūrininkai ir dabartiniai akcininkai-nrado kelių centų knygelei, bet pasipuikuoti daug metų renkasi. Aišku, kalta pensininkė ir buvusi mokytoja Virginija. Tradicija tai graži ir kai pasikeis veidai, gal gausiau rinksis ir vaikai.