Penkis metus kasmet siunčiu savo straipsnį Šilutės valdininkams, o jie 5 metus taip ir neišmoko skaityti. Dalinuosi patarimais, kaip sutramdyti nuolat pasikartojančius potvynius Šilutės rajone.
Klaipėdos krašte po karo neliko vietinių senbuvių gyventojų (išskyrus vieną kitą), – kas nespėjo pasitraukti į Vokietiją, tuos rusų raudonarmiečiai žvėriškai išprievartavo, išžudė ir sutraiškė tankais.
Šiandien Klaipėdos krašte, ypač Šilutės rajone, gyvena vien tik atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos ir jie nesupranta, kas yra šio krašto potvyniai ir kaip su jais reikia elgtis, kaip kovoti.
Estakada – veltui išmesti pinigai
Šių dienų kelyje Šilutė – Rusnė estakados statyba už 10 milijonų eurų yra potvynių vyksmo nesupratimo ir nemokšiškumo įrodymas, o iš tiesų niekšiškas pinigų pasiglemžimo sumanymas, nes jos statyba jau išaugo iki 17 milijonų eurų, o pradėjus irimui kelio ir estakados remontas kainuos vis daugiau ir daugiau…
Šis aferistinis estakados statybos sumanymas iš tiesų yra „gelbėjimas“ ne nuo priežasčių (kodėl atsiranda potvyniai), o nuo pasekmių, t.y. nuo potvynių, kurių ateityje tik daugės, užliejami plotai plėsis ir durpyne skęstančią estakadą kasmet reikės remontuoti, perstatyti vis aukštesnę ir aukštesnę, vis ilgesnę ir ilgesnę, nes ši estakada, matyt, buvo specialiai suprojektuota ir statoma tam, kad kasmetiniams remontams būtų galima vogti milijonus eurų…
Iš tiesų jokios estakados nereikėtų statyti, jei Šilutės krašto administratoriai ir Vilniuje esančios ministrai ir Susisiekimo ministerijos valdininkai suprastų, kaip ir kodėl pamaryje atsiranda potvyniai ir kaip su jais galima kovoti, ką reikia daryti, norint pašalinti potvynių atsiradimo PRIEŽASTIS.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte buvo pradėti darbai potvynių sutramdymui. Jie buvo vykdomi kompleksiškai:
1.Kanalų, melioracijos ir sujungiamųjų griovių su vandens kėlimo stotimis įrengimas ir nuolatinė priežiūra.
Kanalai ir grioviai, kaip man pasakojo amžiną atilsį ir pasitraukęs į Vokietiją kanalų prižiūrėtojas (Kanalführer) Otto Abramatt, pagal vokiečių tvarką buvo prižiūrimi: išpjaunamos žolės ir nendrės, iškapojami krūmai, gilinamos vagos išsemiant susidariusį dumblą. Tuos darbus, griežtai kontroliuojant prižiūrėtojui, atlikdavo vietiniai gyventojai, už tai jiems buvo mokami valdiški (Vokietijos) atlyginimai.
2. Pamario upių pylimų įrengimas ir priežiūra.
Gyvenvietes nuo potvynių saugojo aukšti apsauginiai pylimai (dambos), nuo vokiečių laikų įrengta kanalų ir griovių sistema su 20 vandens kėlimo/nuleidimo stočių ir kai kurių upių krantai, sutvirtinti gelžbetoninėmis plokštėmis.
Šiandien turime išlikusią tik vieną neveikiančią vandens kėlimo ir nuleidimo stotį Uostadvaryje…
Ant lėkštesnių Minijos, Šyšos upių, Nemuno deltos atšakų krantų buvo supilti aukštesni pylimai.
3. Upių intakų, protakų, vadaksnių ir žiogių, įtekančių į Kuršių marias, gilinimas.
Vokiečių laikais Skirvytė, Vytinė, Skatulė, Vorusnė, Pakalnė, Rusnaitė periodiškai kas 5 metai žemsiurbėmis buvo valomos, todėl potvynių vandenys ir ledonešiai galėjo laisvai tekėti į Kuršių marias.
Nemuno deltą raižo daug atšakų, senvagių, kanalų, užutėkių.
Pagrindinės atšakos tarp Skirvytės ir Atmatos yra į Kuršių marias įtekantys Ūstraginė, Vilkinė, Vytinė, Vorusnė, Skatulė, Naikupė, Pakalnė, Rusnaitė,taip pat į Atmatą įtekantys Ulmas, Palaukys, Dumblė.
Iš kitos Atmatos pusės į ją įteka Šyša, Aukštumalos protaka, Minija ir Upaitis.
Mūsų laikais praėjusiame šimtmetyje 1994 metais žemsiurbės tik po vieną kartą dirbo Pakalnės ir Vytinės upėse, pagilindamos jas iki 1 metro tik keliasdešimt metrų prie žiočių.
Dumblėjant ir senkant Nemuno deltos atšakoms žuvys (ešeriai, karosai, karpiai, karšiai, kuojos, lašišos, nėgės, ožkos, perpelės, plakiai, raudės, sterkai, stintos, šamai, šlakiai, upėtakiai, unguriai, vėgėlės, žiobriai ir kt.) sunkiai patenka į tradicines nerštavietes. Be to, minėtomis deltos upėmis nebegali plaukti vandens turizmo bei verslinės žvejybos laivai į Kuršių marias.
Ties Skirvytės žiotimis mariose kyšo visa kupeta žemų salelių (gurgždų): Akmenės, Elenos, Kiemo, Kubilių, Pelytakos, Triušių, kurias taip pat reikia tvarkyti, kad neapaugtų vandenžolėmis ir nesusidarytų ledų sangrūdos.
Būtina valyti ir gilinti upes
Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis saloje (salos plotas 43,5 km²). Rusnės gyvenvietė Nemuno deltoje pavadinimą gavo nuo Rusnės upės – Nemuno atšakos.
Rusnės upė prasideda žemiau Tilžės (Sovietsko) Nemuno vagai skylant į Rusnę ir Giliją.
Rusnės upės viduriu eina Lietuvos Respublikos ir rusų okupuotos Karaliaučiaus srities valstybinė siena. Prieš Rusnės miestelį Rusnė šakojasi į Atmatą ir Skirvytę – tarp jų pagrindinė deltos dalis – 8 protakų suskaidytos salos, kurių didžiausia – Rusnės sala. Rusnė – pasienio miestelis – kitas Skirvytės krantas priklauso okupantams rusams.
Rusnės miestelis, įsikūręs saloje – potvynių zonoje. Mūsų dienomis sugriovus vokiečių sukurtą ir išvystytą potvynių mažinimo sistemą, Nemuno pavasario potvynio vandenys čia pakyla maždaug 3 metrais aukščiau negu vasarą – jų metu užliejama per 40 tūkst. ha pievų.
Rusnės salos paviršius yra tik 0,5 -1,5 m pakilęs virš jūros lygio, todėl Rusnės gyvenimas ypatingas – pavasarį ją puola Nemuno potvyniai, žiemą ir rudenį, kai papučia stiprus vakaris, Rusnę kėsinasi užlieti į Atmatą (Nemuną) suplūdę marių vandenys.
Užakusios upių žiotys yra dar viena priežastis, dėl kurios kasmet susidaro ledų sangrūdos, nespėja į marias ištekėti liūčių vandenys ir todėl didėja potvyniai, keliantys grėsmę žmonėms.
Skirvytės upės vidutinis gylis – vos 60 cm. Todėl Skirvytę nuo Rusnės iki pat žiočių būtiniausia reikėtų pagilinti iki 2 metrų ir tam būtina tartis su Karaliaučiaus valdininkais.
Vytinės upės žiotyse šiuo metu gylis yra irgi tik 60 cm. Vytinę nuo Skirvytės iki Kuršių marių reikia pagilinti iki 2,5 m gylio.
Skatulės upės žiotys – dar seklesnės, čia gylis siekia vos 40 cm. Vorusnę nuo Pakalnės upės iki Skatulės upės būtina pagilinti iki 2,5 metrų.
Pakalnės upė šiandien ties žiotimis nusekusi iki 60 cm. Todėl ypač svarbu ją pagilinti iki 2,5 metrų nuo Rusnės iki Kuršių marių. Tiek pat būtina pagilinti ir Rusnaitės upę nuo Pakalnės upės iki Kuršių marių.
Minėtų upių gilinimai turi būti atliekami kas 5 -7 metai.
Tačiau svarbiausias dalykas tam, kad susireguliuotų vandenų lygiai ir į Kuršių marias nesigrūsdami išplauktų ledai, kad nesusidarytų sąnašų seklumos, privalo būti kasmetinis Atmatos gilinimas iki 3 metrų nuo Ragininkų salos iki Kuršių marių.
Vokiečių laikais Šyšos upė nuo Atmatos atšakos iki Šilutės (Haydekrugo) buvo kasmet žemsiurbėmis gilinama iki 2 metrų, tvarkomos pakrantės, kad neapželtų meldais, nendrėmis ir viksvomis, tam, kad žvejai savo laivais galėtų laisvai pasiekti garsųjį Šilutės turgų.
Būtina tvarkyti Vilhelmo kanalą
Vilhelmo kanalą nuo Minijos žiočių iki Stariškės kaimo kasė artimiausių kaimų vietiniai gyventojai, kuriems už sunkų darbą kasant kanalą buvo gerai užmokama. Gyventojai, gavę užmokestį, galėjo žymiai pasigerinti sau buitį, buvę net tokių, kurie namus statėsi.
Galutinai 15 -19 m pločio, 1,6 m gylio kanalas buvo iškastas ir 1873 metais rugsėjo 17 d. pradėta laivyba.
Viso Karaliaus Vilhelmo kanalo iškasimas nuo Minijos žiočių iki Smeltės kainavo apie 1 000 000 sidabrinių talerių, iš kurių pusę suaukojo Rusnėje gyvenantys žydų pirkliai. Kanalo iškasimas pirkliams atsipirko: jei prisiminsime 1862 m. spalio mėn. medienos pirkliams audros padarytus 70 000 talerių nuostolius.
Vėliau, 1890 m., kanalas buvo perprofiliuotas, 1893-1895 m. krantai sutvirtinti medinių polių sienelėmis, 1900-1902 gilintas iki 2-3 metrų, o 1938 m. platintas.
Vaikas būdamas mačiau ir šiandien prisimenu, kaip atrodė medinių polių sutvirtinti Vilhelmo kanalo krantai, kurie dar buvo neapžėlę meldais, nendrėmis ir viksvomis, o krantai nebuvo apaugę krūmais ir medžiais.
Sielių plukdymas buvo paprasčiausias ir pigiausias medienos rastų transportavimo būdas, jis tęsėsi maždaug iki 1957 m.
Sieliai buvo tempiami ir arkliais, kol 1878 m. klaipėdiškis pirklys J. Gerlachas įsigijo pirmąjį vilkiką „Einigkeit“, o rusniškis pirklys J. Anckeris įsigijo tokius pat du, – „Vegą“ ir „Kapelą”. Tada lentos ir medienos tašai būdavo kraunami į baržas, kurias tempdavo vilkikai. Vienas vilkikas tempdavo apie tris baržas.
Jau 1873 m. rudenį visos sielių vilkstinės iš Atmatos suko į Miniją, iš jos naujuoju kanalu – į Klaipėdos priemiestį Smeltę. Laivyba buvo labai intensyvi, 1875 m. kanalu praplaukė 1024 laivai ir apie 4314 sielių vilkstinių.
Daug metų kanalas buvo naudojamas ir įvairių kitokių prekių gabenimui – plukdymui.
Priplaukus tiltus tekdavo sustoti, pakelti per tilto vidurį einančią suneriamąją dalį ir vėl ją nuleisti baržai praplaukus. Laivams buvo leista plaukti 5 km/h greičiu, kad sukeltos bangos neardytų kanalo krantų. Tokia kelionė užtrukdavo ilgai, apie 9 val., todėl greitesni laivai plaukdavo aplink Ventės ragą, o kanalu naudodavosi tik audrų metu.
Vilhelmo kanalas laivybai buvo naudojamas net iki 1970 metų. Nors nebeeksploatuojamas ir dabar kanalas yra įtrauktas į valstybinės reikšmės vandens kelių sąrašą.
Komunistinės Rusijos okupacijos metais Klaipėdoje kanalas buvo užtvenktas ir paverstas vandens rezervuaru. Dabar kanalo vandenį naudoja 3-ioji Klaipėdos miesto vandenvietė.
Mūsų laikais specialių ledlaužių pirkti nebūtina, nes galima pigiai įsigyti bent porą jau nurašytų locmanų katerių su sutvirtintu korpusu, kad galėtų plaukioti ledo sąlygomis ir pralaužti bent jau 20 cm storio ledą. Tokio katerio ilgis yra – 19,5 m, plotis – 5,5 m, grimzlė – 1,5 m, pagrindinio variklio galingumas – 525 kilovatai, greitis – 16 mazgų.
Švartuoti tuos katerius būtų galima prie Jurbarko ir Uostadvaryje, tam, kad jie prasidėjus pavasariui išlaužytų ledus Nemune ir Kuršių mariose. Vasarą jais būtų galima plukdyti turistus.
Gražus prasmingas straipsnis, jei dar parašytų kiek tas kainuotų (sutvarkymas) ir iš kur tuos pinigėlius gauti (biudžete nėra) tai būtų šimtmečio investicija, pagal tai kokiais tempais statomas Nacionalinis stadionas. Toliau kiek prisimenu atsivežti „saulės” tuometinės Lietuvos bolševikų atstovai važiavo ne į komunistinę Rusiją, bet į Tarybų sąjungą vadovaujama visų tautų „tėvo” Josifo Stalino – Džugašvilio (gruzinas). O taip tokį straipsnį reikėtų padėti Vyriausybei bei Seimui ant „stalo”.