Toliau „lukštendami” Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus šįkart savo skaitytojams papasakosime, kokia uostamiestyje 1947-ųjų pavasarį buvo transporto ir jam reikalingos infrastruktūros padėtis.
Krovininis automobilis dabartinėje I. Kanto gatvėje 1947-aisiais. L. Morozovo (Lietuvos centrinio valstybės archyvas) nuotr.
Į trasą paleistas autobusas
1947-ųjų kovą VK priėmė sprendimą, kad mieste pradėtų kursuoti keleivinis Gorkomchoz autobusas.
Buvo numatyta, kad autobusas į trasą pajudės 8 val. ryto ir dirbs iki 22 val. Nustatytas maršrutas: Geležinkelio stotis – Celiuliozės ir popieriaus kombinatas. Maršrute – tik dvi stotelės.
Bilieto kaina į vieną pusę – rublis. Pagal pateikiamus statistinius duomenis, 1947 m. vidutinės Sovietų sąjungos pramonės darbininko pajamos siekė 464 rublius (nedetalizuojama, ar tai suma į rankas). Šiandien kartinis autobuso bilietėlis Klaipėdoje kainuoja 64 centus, o vidutinė alga šalyje į rankas – 1012 eurų. 1:3,4 supuvusio kapitalizmo naudai…
Kartu VK tada nutarė kreiptis į LTSR Ministrų taryba, kad atsiradus tokiai transporto priemonei mėnesinis dyzelinio kuro limitas būtų padidintas 800 kg.
Po keleto mėnesių VK nusprendė birželio 20-ąją paleisti ir proginį autobuso reisą maršrutu Celiuliozės ir popieriaus kombinatas – Stadionas – Stotis. Proga tam buvo neeilinė – turėjo vykti Respublikos futbolo pirmenybių mačas tarp Klaipėdos ir Vilniaus miestų komandų.
Toks autobusas tądien turėjo kursuoti nuo 13 iki 18 val. Bilietėlio kaina šiame VK sprendime nurodyta nebuvo, tad tikriausiai į futbolą su viešuoju transportu nukakti susiruošusiems tuometiniams klaipėdiečiams irgi reikėjo atsegti rublį.
Kelias į Girulius – gyvybiškai svarbus
1947-ųjų kovą VK priėmė ir sprendimą dėl situacijos gatvėse, kuriomis turėjo kursuoti tokie autobusai – buvo sprendžiama dėl Kelių ir tiltų tresto darbo 1946-aisiais ir 1947 m. perspektyvų.
VK konstatavo, kad šiam trestui 1946 m. pavyko pasiekti „kai kurių laimėjimų”. Pavyzdžiui, jis pašalino griuvėsius iš Liepojos (dabar – Herkaus Manto) gatvės, užtaisė nišas ir praėjimus sugriautuose namuose, „užtikrino viešųjų darbų frontą Dangės aikštėje ir instrumentais, ir transporto priemonėmis”.
Griuvėsių tvarkymo darbai ties dabartine Herkaus Manto, Liepų ir Naujojo Sodo gatvių sankryža. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Visgi kartu aukščiausia miesto valdžia konstatavo, kad treste yra rimtų trūkumų. Pirmiausia – planuojant darbus. Pabrėžta, kad trestas neužsitikrino darbo jėgos, o darbus atliko tik karo belaisviai, kurių darbo našumas – tik 60-70 proc. Iki pat 1947-ųjų kovo trestas dar neturėjo kelių technikos: greiderio, traktoriaus, plentvolio, vežimų, pakinktų.
Reaguodamas į tokią situaciją VK nurodė tresto viršininkui drg. Dimavičiui radikaliai pertvarkyti savo darbo metodus ir metinį 1947-ųjų planą įvykdyti žymiai greičiau – iki 30-ųjų spalio revoliucijos metinių. Taip pat buvo nurodyta iki gegužės 1-osios visus kadrus susirinkti iš miestiečių ir atvykstančių naujų gyventojų, kad būtų galima atsisakyti karo belaisvių darbo jėgos, nurodyta iki tos datos įsigyti ir visą būtiną techniką.
Atsižvelgdamas į tai, kad kelias Klaipėda-Giruliai yra „gyvybiškai svarbus”, VK trestui nurodė suremontuoti 8 km ilgio jo atkarpą iki liepos 15 d. Į šiuos darbus turėjo būti įtrauktos ir kitos miesto organizacijos, kad iki gegužės 15 d. būtų paruošta 4000 kub. m skaldos.
Taip pat, atsižvelgiant į „didžiulį asinezacijos poreikį” trestui buvo nurodyta padidinti tokį parką iki 6 cisternų, iš kurių viena būtų skirta specialiam automobiliui.
Reikia naujų tiltų
Baigiantis 1947-ųjų kovui VK priėmė sprendimą „Dėl naujų tiltų projektavimo per Dangės upę Klaipėdos mieste”. Jis buvo motyvuotas būtinybe užtikrinti nepertraukiamą automobilių ir laivų judėjimą.
Sprendime nurodyta „Komprojektui” nedelsiant pradėti projektuoti vieną tiltą priešais Teatro gatvę, aukščiau sugriauto buvusio Karlo tilto, o kitą – vietoje laikinojo Biržos tilto.
Kartu buvo nurodyta projektuoti ir laikiną pasukamą tiltą buvusio Karlo tilto ašyje, kad jį būtų galima pradėti statyti jau balandį.
Gegužę VK, įvertinęs „būtinybę greitai pastatyti tiltus”, nusprendė sudaryti darbo sutartį su inžinierių-geologų brigada iš Gynybos ministerijos, vadovaujama drg. Orlovo, kad ji atliktų darbų už 5120 rublių. Šias išlaidas turėjo padengti Kelių ir tiltų trestas.
Tačiau abiejų naujų tiltų statybos gerokai užtruko. 1951 m. liepą miesto VK priėmė sprendimą dėl kapitalinio Biržos tilto remonto. Atsižvelgdamas į vyriausiojo karinės dalies inžinieriaus rekomendaciją dėl laivybos galimybių Dangėje 1953 m. lapkritį miesto VK nusprendė važiuojamąją tilto dalį pakelti 30 cm aukščiau nei buvo numatyta pirminiame projekte. Valstybinio projektavimo instituto parengtą tilto architektūrinio apipavidalinimo techninį projektą VK patvirtino 1954 m. balandį. O pats tiltas, perstatytas pasukant jo ašį į dešinę, taip įliejant jį į naują Montės gatvės atkarpą, nutiestą šalia Tarybų aikštės, suformuotos vietoje buvusios Biržos gatvės, anot Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, buvo baigtas statyti tik 1956-aisiais.
Pilies tilto statybų istorija užtruko dar ilgiau. V. Safronovas knygoje „Urbanistinė Klaipėdos raida 1945-1990″ rašo, kad tuo metu centrinė valdžia teikė prioritetą tiltų statybai Kaune ir Sovetske. 1952 m. buvo pastatytas tik medinis tiltas.
Reikalai pajudėjo tik tada, kai kilo Biržos tilto rekonstrukcijos klausimas, o naują tiltą pasisiūlė pastatyti Baltijos laivų statykla. Statyba pagal Leningrado tiltų tyrinėjimo ir projektavimo instituto (Lengiprotransmost) parengtą projektą buvo pradėta 1968 m. ir baigta tik 1974-aisiais.
Mieste – 450 automobilių
Tarp 1947-ųjų VK dokumentų yra ir sprendimo projektas, kuriuo VK, išklausiusi vyriausiojo Klaipėdos gosautoinspektoriaus drg. Beluženko ataskaitos, planavo nuo gegužės 1 iki 25 d. mieste paskelbti masinę autotransporto techninės apžiūros akciją.
Sprendimo projekte konstatuota, kad iš apie 450 tuo metu mieste buvusių autotransporto priemonių net 65 proc. buvo „techniškai nepataisomos”.
Stalino (dabar – Tiltų) gatvės vaizdas 1947-ųjų žiemą. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Iš 16 Gostorg, kuriam vadovavo drg. Gurauskas, turėtų mašinų važiuoti galėjo tik keturios, bet ir jas buvo būtina remontuoti, o lengvasis automobilis BMW jau buvo remontuojamas daugiau nei dvejus metus.
Dar liūdnesnis vaizdelis buvo Klaipėdos elektros stotyje, turėjusioje tik vieną važiuojantį automobilį. O vieną lengvąjį automobilį stoties direktorius drg. Markinas „prieš metus buvo palikęs Rytų Prūsijoje ir apie jį pamiršęs”.
„Gegužės 1-osios” saldainių fabrike, vadovaujamame drg. Resto, iš aštuonių transporto priemonių važiuoti galėjo tik viena, irgi reikalavusi remonto, o traktorius „Lanz Bulldog” nepaisant Gosautoinspekcijos nurodymų, nuo pat fabriko įkūrimo taip ir nebuvo įregistruotas.
Gorchomchoz autotransporto kontoroje važiuoti galėjo tik keturios iš turimų autotransporto priemonių.
„Nurodytuose autoūkiuose nėra jokios apskaitos, transportas stovi gatvėse purvinas, surūdijęs, iškomplektuotas, nevedami profilaktikos ir remonto grafikai, garažai užgriozdinti nereikalingomis trofėjinėmis detalėmis. Akumuliatorių ūkis ir padangos eksploatuojamos neteisingai, ypač Gostorge ir „Gegužės 1-osios” fabrike, padangos mėtosi garažuose, kur yra veikiamos kuro ir kitų skysčių, nėra sudarytos sąlygos remontui, todėl mašinos stovi be akumuliatorių ir padangų”, – dėstoma ataskaitoje.
Joje taip pat pabrėžta, kad mieste buvo ir pavyzdingų autoūkių. Pavyzdžiui, visos 58 Mortorgo mašinos buvo techniškai tvarkingos, Klaipėdos autotransporto kontoroje iš 12 mašinų važiuoti galėjo 10.
Paruoštame sprendimo projekte buvo numatoma įpareigoti visus automobilių valdytojus iki gegužės 1-osios išvalyti, sutepti ir perdažyti visą jiems priklausantį autotransportą; išvalyti iš garažų visas šiukšles ir nereikalingas trofėjines detales; neremontuotiną transportą pastatyti ant kaladžių ir užplombuoti.
Iki gegužės 15 d. Gosautotransporto inspekcijoje turėjo būti užregistruotas visos iki tol tokios procedūros nepraėjusios transporto priemonės.
Vyriausiajam gosautoinspektoriui drg. Beluženko buvo numatyta užduotis instruktuoti savo pavaldinius apie būsimą techninės apžiūros atlikimą; sustiprinti kelių-techninę priežiūrą ir mieste, ir garažuose; atlikus techninę apžiūrą apie jos rezultatus pranešti VK posėdžio metu.
Labai norėčiau pamatyti nuotraukų Minijos gatvės barakų 1959-1977 m. Audronė