P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

1920-ųjų pavasaris Klaipėdoje: maisto trūkumas ir antilietuviška agitacija

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-01-23


„Atviroje Klaipėdoje” startuoja naujas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamas rašinių ciklas „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda”, kurios metu skaitytojams pristatysime, kokią informaciją apie tarpukario Klaipėdą liudija Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai.

Pirmajame rašinyje – apie Lietuvos vyriausybės atstovo Klaipėdos krašte Leopoldo Dymšos 1920 metų pavasarį rašytus pirmuosius pranešimus.

Lietuvos ir užsienio valstybių atstovai Klaipėdos įgulos kareivinių kieme. Šeštas iš dešines į kairę – Leopoldas Dymša. Kretingos muziejaus nuotr.
Vietoje perdavimo Lietuvai – okupacija

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, Vokietijai 1919 m. gegužę buvo pristatytas sąjungininkų jau suderėtas taikos sutarties variantas, kuriame teritorijos į šiaurę nuo Nemuno atskyrimas buvo tiesiog konstatuojamas kaip viena taikos sąlygų.

„Į sutarties tekstą jis pateko priėmus Lenkijos delegacijos pasiūlymą, kurio formulė buvo tokia: Klaipėda Lietuvai, Lietuva Lenkijai. Tik todėl, kad Lietuvos ir Lenkijos bendros politinės ateities receptas tuo metu dar nebuvo rastas, priimtas sprendimas atskiriamą nuo Vokietijos regioną laikinai pavesti administruoti sąjungininkams”, – knygoje „Klaipėdos miesto istorija” rašo V. Safronovas.

Prancūzijos istorikė Isabelle Chandavoine knygoje „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)” rašo, kad Vokietija tada dar bandė siekti, jog nuo jos atplėšiamas kraštas būtų atiduotas tarptautiškai izoliuotai, todėl labiau sukalbamai Lietuvai, o ne Prancūzijos palaikomai Lenkijai. Tačiau 1919 m. birželio 16 d. Antantės Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, Prancūzijos premjeras Georges Eugène Benjamin Clemenceau šį prieštaravimą atmetė teigdamas, kad Klaipėdos kraštas bus perduodamas Antantei, „nes Lietuvos žemių statusas dar nėra aiškus”.

Pasak V. Safronovo, 1919 m. birželio 28 d. pasirašius Versalio taikos sutartį sąjungininkai kurį laiką nesutarė, ar krašte užteks tik jų atstovo, ar jis turi būti ir okupuojamas. Spaudžiant Prancūzijai ir parėmus Italijai, laimėjo okupacinis variantas.

„Iš pradžių okupacinė kariuomenę turėjo sudaryti vienas britų ir vienas prancūzų batalionas, o sąjungininkų oficialiu atstovu turėjo tapti britų karininkas. Tai buvo suderinta 1919 m. spalio mėn. Tačiau britai, motyvuodami tuo, kad nukreipė numatytas karines dalis į kolonijas, galiausiai atsisakė veltis, ir 1920 m. sausį, likus vos kelioms savaitėms iki okupacijos pradžios, buvo nutarta, kad sąjungininkų vardu prancūzai administruos Klaipėdą vieni”, – rašo V. Safronovas.

Teritorijoje, kurią greitai imta vadinti Memelgebiet, Territoire de Memel, Klaipėdos kraštu, sąjungininkų valdymas prasidėjo 1920 m. vasario 15 d. Iš Vokietijos atstovo valdžią čia perėmė Prancūzijos paskirtas gubernatorius, brigados generolas Dominique Odry.

Iškilminga karių rikiuotė prie tuometinės Mokytojų seminarijos (dabar – Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas) pasitinka į Klaipėdą atvykusį generolą Dominique Odry. Odry šeimos archyvo nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus

Istorikė Vilma Bukaitė savo disertacijoje „Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919-1940 m.” rašo, kad 1920 m. vasario 22 d. Klaipėdoje D. Odry priėmė Lietuvos užsienio reikalų viceministrą Petrą Klimą. Šiam pasiūlius į teritoriją pasiųsti Lietuvos atstovą, D. Odry pritarė, kad tokio pareigūno veikla būtų paranki administracijai, nes palengvintų gausių ekonominių klausimų sprendimą, nors galutinį sprendimą turinti priimti Ambasadorių konferencija. Šiai sutikus, Lietuvos atstovu į Klaipėdą balandžio pradžioje buvo pasiųstas kapitonas Leopoldas Dymša,

Istorikė Sandra Grigaravičiūtė Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad 1920-1921 m. Lietuvos karo atstovybė Klaipėdos krašte vadinta įstaiga veikė adresu Fischerstrasse (dabar – Žvejų g.) 11.

Miestuose stigo maisto

Pirmajame L. Dymšos (Kretinggos muziejaus nuotr.) raporte apie jo atvykimą į Klaipėdą rašoma, kad iš Kauno jis išvyko garlaiviu 1920 m. balandžio 8-osios rytą. Pernakvojus vidury upės „truputį už Tilžės” į Klaipėdą jis atvyko balandžio 9-ąją, apie 10 val.

Savo susitikimus L. Dymša pradėjo dar tos pačios dienos vakarą – susitiko su Ansu Bruožiu.

„Balandžio 10 d. 11 val. ryto priėmė mane gen. Odry. Jis ne tik neturėjo nieko prieš mano paskyrimą, bet pasirodė labai užganėdintas, kad turės nuolatinius ryšius su Lietuvos Valdžia. Gen. Odry labai gailisi, kad vietiniai lietuviai ir Lietuvos Valdžia nepasitiki juo ir nori viską per greitai mainyti vykinti. Tas esą labai kenksminga „au point de vue lituanien” (lietuvių požiūriu – M. V.) dėl daugelio priežasčių. Visos permainos turi būti įvedamos pamažu. Negalima esą erzinti to elemento (vokiečių), kurie tame krašte turi mokslą, turtą, administratyvį prityrimą. Kraštas atskirtas be plebicito, tai reiškia, kad nereikia jokios propagandos, jokių konfliktų, vis tiek nuspręsta esą, kam jį atiduoti. Jeigu gi per neatsargius žingsnius suerzinti vokiečiai atsisakys dirbti, tai kraštui gresia suirutė. O to kaip tik bijosi daugiausiai visos Entantos šalys, nes tai padeda bolševizmui. Ir jeigu Entanta, atsižvelgdama visą tą, pravestų (nusiraminimui) plebicitą tame krašte, tai rezultatai galėtų būti Lietuvai nenaudingi. Jis negalįs suprasti, kodėl Lietuvos valdžia daro tam Kraštui sunkenybių (uždraudimas išvežti miškų, nedavimas maisto). Jo nuomone – prielanki politika parodytų to Krašto gyventojams, kad jie, prigulėdami ekonominiai nuo Lietuvos nebus tos Lietuvos skriaudžiami. Lietuvių Valdžia reikalauja perkėlimo muitų sienos, bet užmiršta, kad kraštas negali gauti fabrikatų nei iš Lietuvos (kur jų nėra), nei iš užrubežio. Tvirtinimas gi, kad atvežtas maistas bus išvežtas Vokietijon nėra pamatuotas, nes yra suorganizuota kuo aštriausi kontrolė ir joks maisto produktas už Nemuno nėra išgabenamas. Jei Lietuvos Valdžia neduoda maisto, tai jis (gen. Odry) gausiąs iš kur kitur, bet tai jau nebūsianti propaganda Lietuvos naudai.

Jo politika, kurią lietuviai vadina „vokiečių politika” esanti tikrai atsargumo politika. Kol kas jis stengiasi pripratinti krašto gyventojus tiktai prie minties, kad jie jau nebe vokiečiai, o „Memelais”. Prie kitos stadijos tos metaforos. t. y. prie minties, kad jie Lietuviai (piliečiai Lietuvos Valstybės), reikės pradėti pratinti kiek vėliau.

Pradžią lietuvinimo jau padaręs. Įsakęs pildyti įstatų straipsnį (1872 metų), kuriame yra liepta mokyti vaikus žemesnėse mokyklose lietuvių kalba, jeigu tėvai to panorės. Simonaitis administruodamas krašto policiją, galįs pamažu priiminėti lietuvius valdininkus ir tokiu būdu lietuvinti tą taip svarbią tvarkos palaikymo srytį.

Visur kur galima jis stengiasi suartinti, surišti tą kraštą su Lietuva. Susiekimas paštu, telegrafu, telefonu vykinamas sulig noru Lietuvos Valdžios atstovų. Tiesioginiam susisiekimui geležinkeliu Klaipėdai priešinasi Valdyba Karaliaučiuje, išrasdama techniškas kliūtis. O kuomet geležinkeliai bus entantos Komisijos nuo vokiečių perimti (receptiomes) kol kas visai nežinoma.

Dėl priežasčių seniai žinomų Lietuvos Valdžiai, jis negalįs žiūrėti į Tautos Tarybą Klaipėdoj nei kaip į Atstovybę Lietuvos Valdžios nei Krašto gyventojų”, – pirmąjį pokalbį su Odry (Musée des Etoiles nuotr.) aprašė L. Dymša.

Tą pačią dieną L. Dymša dar tarėsi ir su prefektu Gabriel Jean Petisné dėl susisiekimo paštu, telegrafu ir telefonu, o vakare buvo pakviestas pavakarienauti su generolu Odry.

Tame pačiame raporte jis informavo, kad balandžio 12-ąją rinko žinias apie padėtį Klaipėdos krašte ir padarė tokias išvadas:

1. Maisto produktų (ypač duonos) trūksta Klaipėdai ir Šilokarčiamai (dabar – Šilutė), o kaimams jų užtenka. Maisto produktų išvežimas į Vokietiją uždraustas – už pažeidimą numatyta 500 000 markių bauda.

2. Vietiniai lietuviai atkreipė dėmesį, kad į Klaipėdą pradėjo plūsti žydai, kurie supirkinėja dvarus, namus ir miškus.

3. Krašte ramu, gerai sutvarkyta policijos veikla, veikia pusiau slapta, ginkluota organizacija „Einwohnerwehr”, kurios oficialus tikslas – kova su plėšikais. „Kadangi ta organizacija yra reakcinių vokiečių srovių padaras ir gali mums ateity tapti pavojinga, aš pradėjau rinkti žinias apie jos kokybę ir kiekybę. Lig šiol sužinojau, kad vadais yra buvusieji žandarai, valdininkai, mokytojai. Daugiausiai turi narių Pagėgių apskrityje (nuo Smalininkų ligi Vilkyškių apie 1200 vyrų. Šilokarčiamos apkrity mažiau, o Klaipėdoje mažiausiai)”, – rašė L. Dymša.

3. Jaučiasi žymi agitacija prieš susijungimą su Lietuva. „Agitatoriai baugina gyventojus mūsų nekultūringumu, bolševikų pavojumi ir Lenkų pavojumi. Susidėję su Lietuva Klaipėdos krašto gyventojai būtinai turėsią patekti lenkams, nes Lietuva esanti per silpna jiems atsispirti ir jie didesnė Lietuvos dalį jau turi užėmę”, – dėstė atstovas Klaipėdos krašte.

4. Tarp lietuvių trūksta inteligentijos – „su aukštesniu mokslu visai nebėra, be kelių kunigų, ir tai ne tikrų lietuvių”. Oficiali kalba – vokiška. Lietuviai renka parašus, kad „nors žemesnėse įstaigose ir mokyklose įvesti Lietuvių kalbą”.

Po keturių savaičių L. Dymša tikėjosi gauti informacijos apie Prūsų Lietuvių pulko savanorius.

Baigdamas pirmąjį savo raportą kapitonas L. Dimša rašė, jog generolas Odry netiki, kad Klaipėdoje galėtų veikti organizacija, kuri spausdintų Lietuvai skirtą bolševikinę literatūrą, bet dėl vis ko jis pažadėjo duoti atitinkamus paliepimus „tuo reikalu”.

Mažlietuviai – nepalankūs Didžiajai Lietuvai

1920 m. balandžio 24 d. L. Dymša jau rašė, kad „lietuvinimas krašto eina pirmyn”. Tokį savo teiginį jis grindė faktu, kad nuo balandžio 22 d. šalia vokiškos versijos pradėtos leisti ir lietuviškos „Klaipėdos krašto valdžios žinios”.

Pasak atstovo, D. Odry sudarytoje devynių asmenų krašto direktorijoje buvęs Erdmonas Simonaitis rūpinosi, kad jo kuruojamos policijos žinioje esančiose įstaigose vokiečių valdininkai būtų keičiami lietuviais, analogiškai jis esą elgėsi muitinės atžvilgiu.

„Per tą laiką pasisekė man arčiau susieiti su francūzais. Rodosi jų politika daros mums kiek prielankesnė. Turiu įspūdį, kad klausimas muito sienų bus greitu laiku sulig mūsų noru išrištas. Faktiškai eina priruošiamas darbas muito sienai ant Nemuno sutverti. Pagėgiuose muitinė jau įsteigta. Įtakingos vokiečių sferos (vietinių, ypač pirkliai) nors šiandien norėtų su Lietuva sieną panaikinti”, – pernelyg optimizmu tryško L. Dymša (muitų siena prie Nemuno persikėlė jau tik po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos – 1923-iųjų kovo 10 d.).

Kartu kapitonas pastebėjo, kad tarp „susipratusių lietuvių”, kurie yra vokiečių ir vokiškumo priešai, daug visgi randasi Didž. Lietuvai (=Žemaičiams) neprielankių”.

„Jų neapykanta prieš vokiečius daugiau materijalinio pobūdžio, būtent vokiečiai užima vietas, kurias jie patys norėtų užimti. O Didžiosios Lietuvos bijo, kad „Žemaičiai” nepakeistų vokiečių ir neatimtų nuo vietinių jų laukiamas vietas”, – rašė L. Dymša, kartu paprašęs „žinių, nurodymų ir laikraščių”, nes iki tol iš Kauno dar nebuvo nieko panašaus gavęs.

Šiame jo pranešime pridėtas ir P. S.: „Ką tik gavau sužinoti, kad Francūzai labai užgauti jaučiasi germanofiliškais jausmais išreikštais p. Purickio (tuometinis Lietuvos atstovas Vokietijoje – M. V.) interviu „Königsberger Allg. Zeitung”.


    2022-01-23

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt