Klaipėdos kraštas norėjo būti savarankiška valstybe

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

1920-ųjų pabaigoje – 1921 metais Lietuvos vyriausybės atstovo Klaipėdos krašte Leopoldo Dymšos rašyti pranešimai Užsienio reikalų ministerijai rodo, kaip daugumos nuo Vokietijos atskirtos teritorijoje gyventojų nuotaikos vis labiau krypo ne Lietuvos naudai.

Apie šiuos kapitono pranešimus – dar viename ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” rašinyje.

1920 m. sausio atvirukas su Klaipėdos vaizdu. kitapus.lt 

Valdininkai – iki gyvos galvos

1920 m. lapkričio 17-osios pranešime Lietuvos užsienio reikalų ministrui L. Dymša rašė, kad prieš porą dienų prefektas Gabriel Jean Petisné Klaipėdos krašto Valstybės Tarybos posėdžio metu pranešė, kad jo pastangomis Ambasadorių konferencija leido krašte priiminėti valdininkus į darbą garantuojant vietą iki gyvos galvos ir pensiją.

„Ligšiol valdininkai skaitosi priimtais tik laikinai; persimainius politiniam Krašto padėjimui palikimas jų ar atleidimas prigulėtų nuo nuožiūros naujos Valdžios. Dabar gi kiekviena valdžia turės priedermę dabar angažuotus valdininkus palaikyti”, – rašė kapitonas.

Pasižymėjusio avantiūristo pėdsakai

Tame pačiame L. Dymšos raporte minima ir avantiūristą primenančio iš Karaliaučiaus krašto kilusio Jurgio Aukštuolaičio veikla.

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje Domas Kaunas ir Regina Žepkaitė rašo, kad J. Aukštuolaitis (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotraukoje – su sūnumi ir žmona) 1911 m. mokėsi Berlyne misionierių mokykloje, bet iš jos buvo pašalintas, dirbo darbininku, priklausė Berlyno lietuvių draugijai. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo Vokietijos kariuomenės puskarininkis, Oberost lietuviškos spaudos skyriaus vertėjas ir cenzorius Vilniuje. 1918 m. lapkritį–gruodį buvo vokiečių kareivių Tarybos pirmininkas Vilniuje, Augustino Voldemaro ministrų kabineto vidaus reikalų ministerijos patarėjas.

Dr. Kęstutis Kilinskas straipsnyje „Pulkininkas prieš vyriausybę: plk. Vinco Grigaliūno-Glovackio ir Mykolo Sleževičiaus vyriausybių santykiai 1919 ir 1926 m.” rašo, kad 1919 m. sausio 4 d. Mykolo Sleževičiaus vyriausybė J. Aukštuolaičiui buvo pavedusi organizuoti pulką Tauragėje, tačiau jis, peržengdamas Vyriausybės nurodymus, ėmėsi politikos. Tilžėje jis pradėjo kurti I Lietuvių prūsų pulką ir pats pasiskelbė jo vadu, vėliau pasisavino Prūsų Tautinės Tarybos pirmininko postą ir susirašinėdamas su pulkininku Vincu Grigaliūnu-Glovackiu svarstė planus užimti Žemaitiją ir susijungti su latvių kariuomene. 1919 m. vasario 15 d. jis savarankiškai paskelbė karo padėtį ir dėl to Vyriausybė jį nušalino.

Į dar didesnę avantiūrą J. Aukštuolaitis įsivėlė 1919-ųjų vasarą, kai Lenkijos lyderio Juzefo Pilsudskio sukurta Lenkų karinė organizaciją (POW) nusprendė Lietuvoje surengti perversmą. POW užverbavo Lietuvos aktyvistus Stanislovą Narutavičių, Juozą Gabrį, Klemensą Vaitiekūną ir J. Aukštuolaitį. Buvo nutarta perversmą vykdyti naktį iš rugpjūčio 28 d. į 29 d. Perversmo metu sukilėliai turėjo užgrobti Kauną ir jį išlaikyti iki Lenkijos kariuomenės, pakviestos miesto apsaugai, atvykimo. Lietuvos Taryba ir Vyriausybė turėjo būti nuverstos bei pakeistas prolenkiška valdžia. Generolas Silvestras Žukauskas turėjo būti paskirtas naujosios Lietuvos valdžios kariniu diktatoriumi, J. Aukštuolaitis – jo pavaduotoju, S. Narutavičius – civilinės vyriausybės vadovu. Generolas S. Žukauskas, tuometinis vyriausiasis Lietuvos pajėgų vadas, nebuvo informuotas apie perversmą.

Galiausiai perversmas buvo atidėtas iki rugsėjo 1-osios , o Lietuvos kariuomenės pareigūnų grupė, gavusi sutikimą iš premjero M. Sleževičiaus, pradėjo veiklą prieš perversmą. Manydami, kad POW nariai infiltravo kariuomenę, jie slaptai nutarė pradėti masinius lenkus palaikančiųjų areštus naktį iš rugpjūčio 28 į 29-ąją. Kadangi perversmo organizatoriai tiksliai nebuvo žinomi, lietuviai areštavo žinomus lenkų aktyvistus Kaune. Tarp areštuotųjų buvo ir J. Aukštuolaitis.

Anot D. Kauno ir R. Žepkaitės, vėliau J. Aukštuolaitis pabėgo į Vilnių, kur leido Lietuvos vyriausybei priešišką laikraštį „Suvienytoji Lietuva/Zjednoczona Litwa”, o 1919 m. pabaigoje apsigyveno Klaipėdoje ir Lenkijos remiamas rūpinosi Klaipėdos krašto prijungimu prie Lenkijos.

„Nors Aukštuolaičio planas suskaldyti Tarybą arba net visą ją saviems užmanymams sunaudoti, nepasisekė, jis visgi toliau varo savo darbą. Prefektui yra pripasakojęs apie kažkokią galingą jo sutvertą ir vadovaujamą partiją, su kurios pagalba žada pakreipti visą Lietuvos politiką. Prefektas pasakoja net apie Aukštuolaičio pasiųstą Lietuvos Valdžiai ULTIMATUMĄ. Yra nurodymų, kad Aukštuolaitis darbuojasi pritariant ir padedant francūzams, ypač Petisné. Jis labai tankiai apsilanko pas Prefektą, tariasi, lando Prefekto kanceliarijose kaip savo žmogus. Prefekto išsitarimuose paskutinių dienų matyt Aukštuolaičio įtekmę”, – savo raporte 1920-ųjų lapkritį rašė L. Dymša.

Permainingos nuotaikos

Tame pačiame L. Dymšos pranešime minimos ir permainingos Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikos dėl šios nuo Vokietijos atskirtos teritorijos ateities.

„Apie ūpą atskirtų gyventojų sluogsnių sunku ką nors tikro šiuo momentu pasakyti, nes kartu su nepastovumu politinės situacijos ir su įvairiomis permainomis mūsų Valstybės vidury ir fronte, mainosi ir nusistatytas Klaipėdos gyventojų susivienijimo su Lietuva klausimu. Pav. pirkliai ir fabrikantai žymiai atšalo prie mus, kuomet pasirodė, kad Lietuva nustos didelius plotus miškų, užimtų lenkais. Manydami, kad gal pasiseks Lenkijai pasilaikyti tuos miškus, jie pradeda kalbėti apie reikalingumą „gerų santykių” su Lenkija. Abelnai, visi laukia „kas bus”: nuo to prigulės ir nusistatymas”, – rašė Lietuvos karinis atstovas Klaipėdos krašte.

Dingdavo lietuviški vagonai

1921-ųjų kovo pabaigoje L. Dymšos rašytame pranešime užsienio reikalų ministrui atskleidžiama problema, su kuria Klaipėdos krašte susidurdavo Lietuvos geležininkelininkai.

Pasak L. Dymšos, jam kartu G. J. Petisné nuvykus į Kretingą muitinės viršininkas atnešė knygas ir parodė, kad nuo 1920 m. Klaipėdos krašte buvo sulaikyta daugiau nei 600 per Eitkūnus pasiųstų lietuviškų vagonu.

„Tas sulaikymas vagonų nuo 1 d. Kovo yra visiškas. Vokietys valdininkas Bajoruose patvirtino tai sakydamas, kad jis turįs iš Karaliaučiaus (!!) įsakymą visus Lietuvos vokiškuosius vagonus sulaikyti ir siųsti į Vokietiją. Kiek Lietuvos vagonų (iš tų 600) tapo sulaikyta Klaipėdos Krašto gelžkelio valdininkų ant greitųjų nepatyriau, bet visgi nuo 1920 metų jų bus per šimtą”, – rašė L. Dymša.

Pasak jo, Lietuvai dėl sustabdžius prekių traukiniais siuntimą į Klaipėdos kraštą jo pirkliai siūlė įnešti piniginę garantiją už vagonus.

„Aš jiems sakiau: „ Kas Lietuvai jūsų pinigai? Lietuvai reikalingi vagonai. Kur ji už tuos pinigus gaus vagonų pirkti?” Jūs su jais pasiderėkite”, – rašė kapitonas.

¾ – už savarankišką valstybę

1921 m. gruodžio 15-osios pranešime užsienio reikalų ministrui L. Dymša informavo, kad lapkričio 30 d. Klaipėdoje įkurta Savarankiškos valstybės talkininkų sąjunga (Arbeitsgemeinschaft fur den Freistaat Memelland) „pradeda savo darbuotę plebiscitu”.

„Tam tikri pasamdytieji žmonės, eidami kaimas nuo kaimo, butas nuo buto, rinks gyventojų parašus į tam tikslui parengtus sąrašus („raistus”), kur vokiečių ir lietuvių kalbomis bus pasakyta kas seka”, – rašė kapitonas, pridėdamas apklausos pavyzdį.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos miesto istorija” rašo, kad ilgas užsibuvimas Klaipėdos krašte į prancūzų planus neįėjo.

„Taip pat ir kiti aktoriai buvo suinteresuoti, kad paaiškėtų konkretesnis krašto likimas. Realiausios buvo dvi alternatyvos – prijungimas prie Lietuvos ir tapsmas savarankiška valstybe Dancigo pavyzdžiu (Dancigas 1920 m. lapkritį tapo laisvuoju miestu, globojamu Tautų Sąjungos, bet susietu su Lenkija daugeliu sutarčių ir įsipareigojimų). Vietos politiniai veikėjai, verslininkai, ypač įtakingi medienos pirkliai ir D. Odry 1921 m. pakeitęs Gabrielis Petisné (1881-1931) vis labiau artėjo prie sutarimo, kad realizuotinas antrasis variantas. Tuomet krašto savarankiškumo idėjai populiarinti jie metė daug jėgų”, – rašo V. Safronovas.

Anot L. Dymšos, minėtieji parašų rinkėjai turėjo instrukcijas „griebtis visokių „spitzfindigkeitų”, kad tik daugiau parašų surinkus.

„Rinkėjams paduodami tokie patarimai: Atėjęs į butą rinkėjas turi visupirma susiorientuoti, kas buto savininkui labiausia šiandien rūpi ir ko jam trūksta. Jei tai yra ūkininkas, ir skundžiasi, jog jis turi perpigiai savo gyvulius pardavinėti, tai rinkėjas turi paaiškinti, jog kaip tik nauja sąjunga rūpinsis ūkio produktų kainų pakėlimu jei tas ūkininkas nori, kad jo gyvuliai būtų brangiau pardavinėjami, turi tuojau „į raistus” įsirašyti. Jei tai būtų amatininkas, ir skųstus dėl pragyvenimo brangumo, tai rinkėjas turi sakyti, jog „Arbeitsgemeinschaft” pirmu uždaviniu yra brangenybę naikinti ir t.t. Kadangi Klaipėdos Krašto Lietuviai ūkininkai savo didžioje dalyje tautiniai nesusipratę ir politiniuose klausimuose visai nesiorientuoja, tai tokie rinkikai nevieną suklaidins ir parašą sumedžios. Bet yra dirbama kas galima, kad tą darbą paralizuoti”, – rašė kapitonas.

Pasak jo, visi Mažosios Lietuvos tautinės tarybos „ištikimieji” gavo raginimą „kuoplačiausiai aiškinti gyventojams tikrus „Arbeitsgemeinschaft” siekius, gyvu žodžiu pasikalbant su kaimynais ir platinant tam tikslui pagamintus atsišaukimus”. Analogiškus nurodymus agituoti darbininkus esą gavo ir Nepriklausomos socialistų partijos „ištikimieji” – dalinimui buvo paruoštas atitinkamas šios partijos atsišaukimas.

„Pagėgių apskrities sousprefektas Tagedet, kuris yra nuo kurio laiko žinomas, kaipo Petisné politikos priešininkas, pasiėmė nuvežti Paryžiun Tautos Tarybos raštą, kur nurodoma „Arbeitsgemeinschaft’o” atsiradimo istorija, tikslai ir p. Petisné tame dalyke rolė”, – rašė L. Dymša.

Visgi Savarankiškos valstybės talkininkų sąjungos agitacija buvo nepalyginti sėkmingesnė – pasak V. Safronovo, būtino slaptumo stokojusioje apklausoje savarankiškos valstybės idėją parėmė 3/4 krašto piliečių (54 492 iš 71856).

„Sąjungininkams šitaip siekta pademonstruoti vietos žmonių apsisprendimą. Tačiau tai, kas atitiko Klaipėdos verslininkų ir iš esmės Prancūzijos interesus, visiškai netenkino abiejų krašto kaimynių – Vokietijos ir Lietuvos. Mat jos savarankiškos valstybės plano potekstėje įžvelgė kyšant „Lenkijos ausis“, o stipri Lenkija buvo tai, ko Lietuva ir Vokietija tuo metu siekė mažiausiai. Įtakingiausi vietos prekybininkai Lenkiją laikė perspektyviausiu Klaipėdai ekonominiu užnugariu, mat Rygos sutartimi su Tarybų Rusija nustačius Lenkijos rytinę sieną, dabartinės Baltarusijos miškai, iš kurių buvo parsiplukdoma mediena prieš karą, liko Lenkijos teritorijoje. Tačiau 1922 m. balandžio 27 d. Klaipėdos kraštui sudarius prekybos sutartį su Lenkija, Vokietija ir Lietuva paskelbė regionui ekonominį boikotą. Vokietija tai padarė išsyk po to, kai Lenkija minėtą susitarimą ratifikavo, o Lietuva – šiek tiek vėliau, siekdama muitų unijos su Klaipėdos kraštu. Šis abiejų kaimynių spaudimas, kaip ir Vokietijos ūkio krizė laikotarpiu, kai Klaipėdos krašte tebecirkuliavo Vokietijos markė, didelių perspektyvų regiono ekonomikai neteikė. Todėl net jei Klaipėdos kraštas ir būtų virtęs politiškai savarankišku, tai nebūtinai turėjo duoti rezultatą, garantuojantį jo gyventojų gerovę”, – rašo V. Safronovas.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Regionas

Kretingoje baigtas statyti „Teresiečių slėnio“ gyvenamasis kvartalas

Vakarų Lietuvos statybos darbų bendrovė „Mirigita“ baigė trečiąjį gyvenamojo kvartalo „Teresiečių slėnis“ projekto vystymo etapą. Per  penkerius metus Kretingoje buvo ...
2024-03-26
Skaityti daugiau

Regionas

Knygnešystė Kretingos krašte 1864–1904 metais

Prie pat Rusijos-Prūsijos sienos įsikūrusi Kretinga vaidino svarbų vaidmenį lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu 1864–1904 m., gabenant ją iš Karaliaučiaus krašto ...
2024-03-24
Skaityti daugiau

Regionas

Kretingoje sužalotas paspirtuku važiavęs 13-metis

Policijos paros įvykių suvestinėje skelbiama apie Kretingoje nutikusį eismo įvykį, kurio metu nukentėjo nepilnametis. Trečiadienį, apie 14.22 val., Kretingoje, Žemaitės ...
2024-03-14
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This