Antradienį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) surengtoje spaudos konferencijoje, skirtoje pristatyti šį savaitgalį Žvejų rūmuose vyksiančią Antonino Dvoržako operos „Undinė” premjerą, buvo kalbama ne tik apie šio veikalo pastatymo meninius niuansus, bet paliestos ir globalinės klimato kaitos bei lokalinės „trinkelizacijos” problemos.

Tik trečias pastatymas Lietuvoje

Pasak KVMT vadovės Laimos Vilimienės, šio teatro sezono repertuaras, pirma, skirtas veikalams, parašytiems pasakų siužetais, antra, rečiau Lietuvoje statomiems ar primirštiems pasaulinio lygio kūriniams.

Be jau šį penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį atgimsiančios paslaptingosios „Undinės”, teatras vasarą pristatys šokio spektaklį pagal Liudvigo Minkaus „Don Kichotą”, kuris bus demonstruojamas elinge, o rudenį imsis statyti Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys”.

A. Vilimienė akcentavo, jog pasaulyje itin populiari čekų kompozitoriaus opera „Undinė” Lietuvoje, KVMT, statoma vos trečią kartą. Anksčiau ji buvo pastatyta tik Kaune dar 1937-ais ir 1972 metais.

Teatro vadovė pasidžiaugė, jog klaipėdiečių spektaklyje visos trys pagrindinių vyrų ir moterų atlikėjų sudėtys pagal profesionalumą yra lygiavertės.

Premjeroje vasario 25–27 dienomis undinėmis virs solistės Rita Petrauskaitė, Ieva Juozapaitytė ir Ona Kolobovaitė, o princo partiją atliks solistai Mindaugas Zimkus, Jurgis Jarašius ir Tomas Pavilionis. Plačiau – čia.

Dalindamasis mintimis apie operos režisūrinę viziją, Gytis Padegimas teigė, jog jį labai žavi Klaipėdos muzikinis teatras, nes „jis yra vienintelis toks Lietuvoje”.

„Sakau drąsiai, nes dirbu visuose teatruose, tai yra vienintelis teatras, kuris turi kūrybinę koncepciją. Šiaip dažnai matau teatruose suneštinį balių, kas ką atsinešė – kas silkės, kas torto, kas prakąsto meduolio ir iš to lipdomas repertuaras”, – kalbėjo „Undinės” režisierius, kurio ankstesnis pastatymas KVMT – Eduardo Balsio opera „Kelionė į Tilžę” – sulaukė didžiulės sėkmės.

Jis teigė savo spektaklių neįsivaizduojąs be nuolatinės jo kūrybinių minčių įgyvendintojos – dailininkės ir scenografės Birutės Ukrinaitės.

Beje, kitais metais operos „Undinė” scenografijos maketas dalyvaus tradicinėje Prahos kvadrienalėje. Šiame scenografams svarbiame renginyje abu kūrėjai lankėsi ir prieš 4 metus.

Nuo Donelaičio skvero iki Ritos Petrauskaitės

G. Padegimas spaudos konferencijoje nemažai kalbėjo ir apie klimato kaitą bei kitas aktualijas, susijusias su Klaipėda.

„Aš labai myliu Klaipėdą, bet aš nenoriu eiti per Ferdinando skverą, kuris paverstas eiline akmenine dykra ir įkišti du medžiai, kurie neprigis. Lygiai tą patį norima padaryti su Donelaičio nuostabiu skveru, kur auga liepos, kurios atsimena buvusias kartas, kurios sodino, atsimena dar ir Memelį, o dabar, jei matėt projektą – vėl tos pačios banalios trinkelės, matyt, kažkas turi labai gerus trinkelių fabrikus Lietuvoj (…) Mes kažkaip nesuvedam, galvojam, kad klimato kaita vyksta nuo Amazonės [miškų] kirtimo, nuo Sibiro, bet tai mes kiekvieną dieną matom tą degradaciją savo aplinkos, matom, anot Jono Pauliaus, kaip mirties kultūra žengia (…) Jonas Paulius viename laiške labai gerai sakė – ten, kur lengva ranka kertamas medis, sekančiu taktu labai lengvai žudomas žmogus”, – kalbėjo režisierius.

Grįžęs prie operos, jis teigė, jog „giluminė žinutė „Undinės” – ne publicistinė, ne dokumentinė, bet, sakyčiau, pasąmoninė, archetipinė – apie mūsų santykį su gyvybe”.

Vieną iš trijų Undinės partijos atlikėjų – klaipėdietę R. Petrauskaitę režisierius vadino Klaipėdos „etalonu, simboliu, neišsemiamu lobiu”.

Tuo metu premjeros muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis apie A. Dvoržako muziką sakė, jog „ji yra labai tiršta”.

„Tai yra didžiulė partitūra, labai visko pilna ir yra džiaugsmas, kad galim šitą muziką atlikti, šitą pastatymą matyti (…) Man atrodo, kad mūsų pastatymas bus labai vykęs ir žmonės pamils šitą scenovaizdį, šitą garsyną, solistus, šviesas”, – spaudos konferencijoje kalbėjo maestro.

Joje taip pat dalyvavo ir pastatymo choreografė Aušra Krasauskaitė, prisipažinusi, jog Klaipėdos muzikinis teatras yra jos „širdies teatras”.

Olesios Kasabovos nuotr.