„Atvira Klaipėda”, remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomais dokumentais, toliau pasakoja, kiek pinigų 1921-1922 metais iš Lietuvos savo veiklai sulaukdavo dar 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įsteigta Prūsų Lietuvos tautinės taryba (arba Mažosios Lietuvos tautinė taryba) ir kam juos naudodavo.

Mažosios Lietuvos tautinės tarybos žymiausi veikėjai 1921 m. Mažosios Lietuvos enciklopedijos archyvo nuotr.

Kratėsi finansinės ministerijos kontrolės

1921-ųjų balandį Taryba rašė atsakymą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai į jos raštą, reikalavusį atsiskaitymo už iki tol gautą „pašalpą” ir sudaryti komisiją finansams kontroliuoti.

„Reikia būtinai pripažinti, kad finansų kontrole yra reikalinga, o mūsų finansai faktinai ir yra kontroliuojami, jei kas ką kitą ten pranešė, tas neteisybę kalbėjo. Mūsų Įstatais kasę valdo vienas Tarybos Direktorijos narys, o prižiūri prezidentas, visus išlaidas pateisinamus raštus drauge pasirašydamas. Be to yra išrenkama iš Tarybos narių dviejų žmonių Revizijos Komisija, kuri tur teisę visuomet peržiūrėti kasės knygas ir pinigus”, – aiškino Taryba.

Anot jos rašto, reviziją iki šiol atlikdavo Vilius Gaigalaitis ir Martynas Reizgys.

„Kontrolės yra pakankamai”, – tvirtino Taryba, pridėdama, kad jos Direktorija nuolat rūpinasi ir „gana dažnai persiliudija, kad neteisingumų neatsitinka ir Tarybos turtas nebūtų aikvojamas” bei išreikšdama viltį, kad po šio paaiškinimo ministerija „ypatiškosio finansų kontrolės komisijos nebereikalaus”.

„Yra be to dar viena gana svarbi priežastis anam reikalavimui atitraukti. Mums kai kada mūsų priešininkų išmėtoma, būk Taryba esanti įstaiga, savo įsakymus priimanti iš Kauno valdžios, kuri ir jos valdininkams algas mokanti. Tuomet mes, kaip tat ir prieš keletą savaičių atsitiko, pareiškiame kad mes iš niekur įsakymų nepriimame, o, atsakydami vien tik savo sąžinei, vien tiktai savo tautos ir savo krašto reikalus giname, kurie berods daug kame su Lietuvos valdžios reikalais sutampa. Priimdami ir tik aną vieną įsakymą, jau tokiu būdu atsiginti negalėtume. <…> Labai geistina, kad ir pašalpos, kurios gal ir toliau tus teikiamos mūsų politiniam krutėjimui palaikyti, nepareitų per tiesioginius valdžios organus, bet kitais keliais. Sakysim per tokį Gynimo Komitetą, kurs yra visiškai nuo valdžios nepriklausoma, privatinė įstaiga. Ta tai galėtų niekuo nekliudoma ir smulkiausių atsiskaitymų reikalauti”, – rašė Taryba.

Reikia daugiau pinigų!

1920 m. rugpjūčio – 1921 m. kovo 31 d. laikotarpio Tarybos išlaidų ir pajamų ataskaitoje buvo rašoma, kad per tuos aštuonis mėnesius ji gavo 302 618 auksinų pajamų, iš kurių liūto dalį – 251 310 – sudarė gautos už vizų išdavimą.

Šį laikotarpį Taryba baigė išleisdama 2 609 markėmis daugiau nei siekė jos pajamos.

Dienraščio „Prūsų Lietuvių balsas” leidimas jai atsiėjo 195 577 auksinus, pačios veiklos finansavimui buvo išleistos 116 195 auksinai. Tarp pastarųjų išlaidų buvo ir tokios, kaip kad 3000 markių siekusi dviejų mėnesių alga į Krašto direktorija paskirtam Erdmonui Simonaičiui (nuo 1920 m. spalio algą pradėjo mokėti pats kraštas), kalėdinės dovanos tarnautojams už 1200 auksinų, 2677 auksinų reprezentacinės išlaidos („pasveikinant anglų atstovus, atsisveikinant fransų karininkus ir tt”).

Prie atskaitos apie „Prūsų Lietuvių balsas” leidybos išlaidas buvo pridėta pastaba, kad spaustuvei mokėta vien už darbą, nes „popieris pavasarį pirktas skolon, skola bankui atmokama sulig to, kiek popieirio suvartojama”.

Didžiausią alga už darbą „Prūsų Lietuvių balse” tuo laikotarpiu gavo ne redaktorius Dominykas Valenčius (8500 auksinų), o administratorius Otonas Paleikaitis (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.) – 10 000 auksinų.

Po keleto savaičių Tarybos rašytame rašte dėstoma, kad „skirtosios pernai pašalpos (32 000 auks. į mėnesį) seniai jau neužtenka, ypač dėlto, kad „Balso” leidimas žymiai yra pabrangėjęs ir kad buvo reikalinga leisti „Tarybos Žinias”.

„Dėlto ir jau raštu šių metų kovo 2 d. į gerb. U.R.M. buvome padavę naujų sąmatų, užsibaigiančių 42 000 auksinais mėnesiui, į kurį raštą tačiau lig šiandien nei jokio atsakymo nesame gavę. Negalėjome todėl nuo to laiko beleisti „Tarybos Žinių”, kurios keletu kartų labai tūtų buvusios reikalingos, o ir šiaip mūsų veikimas daug kame liko nemaloniai suvaržytas. Jei U.R.M. nebenori šelpti mūsų veikimo kaip reikalinga, tai juk žinoma galime jį susiaurinti ant tiek, kiek mūsų pačių pajėgos tat leidžia, galime pav. ir „Balsą” leisti rečiau, nors tat ir mūsų politikai gana pakenktų, bet vis dėlto manome, reikalinga būtų, kad į mūsų raštą būtų duodamas šioks ar toks apsakymas”, – rašė Taryba.

Akivaizdu, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija tenkinti didesnio Tarybos finansinio apetito neskubėjo. Po trijų mėnesių teikdama ataskaitą 32 000 auksinų panaudojimą Taryba rašė, jog „pasisvėlyjam prie šitos progos nurodyti į mūsų Tamstoms perduotą naują sąmatą ir šių metų 2 d. kovo mėn., pasibaigiančią 42000 auksinais mėnesiui, į kurį mes lig šiandien jau ir siuntėm Tamstoms dėl to raštu 27 d. gegužio mėn. ir vėliau kelis kartus asmeniškai pranešėm gerb. Ministerijai prašymą, tai tačiau nei jokio atsakymo nesame gavę”.

Taryba kartu informavo, kad dėl „pinigų stokos” buvo priversta savo veiklą „žymiai susiaurinti” – sustabdė „Tarybos žinių” leidimą, nors šis leidinys esą labai reikalingas „atsigynimui nuo vokiečių šmeižimų”.

„Ypač paskutiniame laike praeina retai kokia diena, kurioj nešmeižtų Vokiečių laikraščiai Tarybą ir jos veikimą, net Lietuvą, gabendami ištisus straipsnius apie ją išpeigdami biauriausiu būdu jos padėjimą ir piktai įtardami valdžią. Deja, neturėdami įrankio atsiginti esame priversti tylėti ir turim duoties viską pasitikti. Jeigu Tamstoms prirūpi mūsų reikalai, malonėkite kuogreičiausiai mums suteikti paramos ir asignuoti sąmatoj nurodytą suma 42 000 auks. mėnesiui bei skirti pinigų leidimui laikraščiui vokiečių kalboje”, – graudeno Taryba Kauno biurokratus.

Visgi graudenimai, atrodo, kad tada nesuveikė – dar po mėnesio Tarybos rašytame rašte Lietuvos užsienio reikalų ministerijai matyti tos pačios natos.

„Raštu iš 2 d. kovo mėn. šio m. turėjom garbės Tamstoms įteikti per poną Kapitoną Dymšą Prūsų Lietuvių Susivienyjimo Tautos Tarybos naujai pastatytų sąmatą, pasibaigiančią auksiniais 42 000 mėnesiui. Negaudami jokio atsakymo, siuntėm Tamstoms dar kelis raštus. Ir asmeniškai pranešė Tamstoms Dr .Gaigalaitis mūsų reikalus. Tamstos tad malonėjo savo raštu N. 253/sl., rašytas gegužio 10 d. prisižadėti mus šelpti. Deja liko prie to. Mes togidel dar karta kreipjamės į Tamstas, nurodydami mūsų keblią finansinę padėtį, nuolankiai prašydami mūsų prašymą išpildyti ir asignuoti auks. 42 000 mėnesiui”, – dėstė Taryba, papildomai pridėjusi, kad pastaruoju metu esą labai padidėjo tarnautojų algos ir pabrango „Prūsų Lietuvių balso” spausdinimas.

Anot Tarybos, ji „šauniai savo veikimą susiaurino”: atleido kelis tarnautojus, nors jie ir buvo labai reikalingi, toliau neleidžia „Tarybos žinių”.

Kartu Taryba perspėjo, kad nepadidinus kasmėnesinės sumos iki 42 000 auksinų „Prūsų Lietuvių balsas” nebegalės būti leidžiamas kasdien – geriausiu atveju liks tik trys numeriai per savaitę.

„Tamstos spresite patis, kad tai būtų didis morališkas nuostolis, kurs be galo kenktų mūsų krutėjimui. Ypač Politikoje liktų tolesnis veikimo susiaurinimas ne be pasekmių”, – rašė Taryba, prašydama greito atsakymo.

Tikriausiai ji pinigų išmeldė, nes „Prūsų Lietuvių balsas” iki pat 1923-iųjų pabaigos liko dienraščiu.

Pinigų ieškojo ir už Atlanto

Piniginius Tarybos reikalus Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius bandė spręsti ir už Atlanto, kur buvo gyvenęs 1893-1908 metais. 1922 m. kovą jis rašė laišką Lietuvos atstovui Vašingtone Voldemarui Čarneckiui.

Jonas Žilius

Anot J. Žiliaus, Prūsų lietuviai „visuomet svajodavo taip pat susipažinti bei susiartinti ir su Amerikos lietuviais”. Dėl to dar 1921-aisiais planuota siųsti delegaciją į JAV, bet „laikas ne taip buvo patogus”. 1922-ųjų pradžioje idėja buvo atgaivinta ir Amerikon keliauti panorę mažlietuviai kreipėsi į J. Žilių.

„Aš užklausiau Kauno – Lietuvos Valdžia tą Prūsų lietuvių sumanymą karštai pagyrė. Yra daug priežasčių dėl kurių Prūsų lietuviai turi apsilankyti Amerikoje. Ir politinė jų delegacijos atsilankymo Amerikoje reikšmė yra didelė ypač dabartiniu laiku, kada norima Prūsų lietuvius patraukti Didžiosios Lietuves pusėn. Be to, yra svarbu, kad Prūsų lietuvių organizaciniam judėjimui iš Amerikos lietuvių parinktų aukų. Dėl politinių komplikacijų ir užmetinėjimų kad būk Prūsų lietuvius šelpia Lietuvos Valdžia, jie Didžioje Lietuvoje aukų negali rinkti, o rinkti aukų neutralėj šaly drausti niekas negali. Dėl stokos pinigų vietiniams lietuviais ir dėl aukštumo valiutos, jie savo kelionę negalės apmokėti, todėl prašau kuolabiausial paakinti Amerikos lietuvių organizacijas, kad pinigų I klasės laiva-kortėm minimai Prūsų lietuvių dviejų žmonių delegacijai galėtų pagaminti. Turėdami reikiamą sumą pinigų, prašau juos pasiųsti Užsienio Reikalų Ministerijai arba Klaipėdos Atstovybėn. Taip pat reikiant Gеrb. Atstove prašau iš Amerikos Valdžios Washingtone parūpinti jiems įvažiavimo leidimą Amerikon. Jų vardus tuojau pranešime telegrama”, – rašė J. Žilius.