Rusija karą pralaimėjo vos pradėjusi. Ir dar ilgai merdėdama kosės savo pačios krauju. Tai finalas kaip ir aiškus. Klausimas tik, kiek laiko karas truks ir kokią kainą mes (pasaulis) už tai mokėsime.

Ukraina jau moka siaubingą kainą, o mums variantų dar daug bei įvairių. Neaišku, kuris ištiks, todėl neburkime.

Dabar apie tai, kas jau po truputį darosi aišku – kainos. Tiksliau, skundai dėl jų. Dar nedrąsūs, bet galvą guldau, vis stiprėsiantys.

Tai norėčiau, kad suvoktumėt: dabar verkti dėl benzo kainų, tai tas pats, kas skųstis dėl įpjauto pirštelio, kai yra reali rizika netekti kojos. Per brangu? Važinėkit mažiau. Nevažinėkit be būtino reikalo išvis.

Vaikščioti – naudinga, dviračiu važiuoti – irgi. Ekologiška dar, jei papildomo pliuso reikia. Vilnius – mažas miestas, kiti – dar mažesni. Džiaukitės, kad maža šalis, mažiau benzo reikia.

Dar norėčiau jums aiškiai pasakyti ir siūlau kuo anksčiau įsisąmoninti: kainos kils, atlyginimai – nemanau. Infliacija – žodis, kurį žino visi, bet ne visi supranta. Tai va, per šiuos metus visi supras ir jiems tai nepatiks.

Ir žinote ką? Jei mums reikės mokėti tik tiek, aš labai džiaugsiuosi. Ir jums siūlau daryti tą patį.

Dauguma mūsų gyvenam gana gerai, tik patys to nesuprantam. Daugumai mūsų iki tikro skurdo – labai toli. Važiavimai į Lenkiją užsipirkti dalykų už šimtus eurų – ne skurdo požymis. Važiavimas į protestą galingu ir nepigiu automobiliu – ne skurdo požymis. Išvis, automobilio turėjimas – ne skurdo požymis. Jei išties esi vargšas – tau benzo kainos neaktualios, tau bulvių ir miltų kaina svarbiau.

O apie jas… Ką gi, džiaukimės pagaliau, kad esame „maža agrarinė valstybė”. Dauguma turim savo žemės lopinėlį. Jei neturim, kažkas iš šeimos, giminės, draugų turi. Artėja sėja. Visi, kas rankas į žemę nors kokiu būdu kišate, labai pamąstykite, ką su tom rankom šiemet protingiausia į ją įdėti. Meskit iš galvos levandų laukus. Javų laukas tikrai racionalesnis sprendimas.

Juokėmės iš mūsų mamų, kurios vis bandydavo naminę uogienę ar konservuotų daržovių stiklainį įgrūsti… Tai atsiprašome jų šiandien už visus nepaimtus (arba paimtus ir slapta išmestus) stiklainius bei pažadame, kad padėsim tuos kopūstus raugti ir agurkus vakuoti, tegul tik sodina.

Ir jei reikės tik tokią kainą mokėti, aš džiaugsiuosi ir siūlau jums daryti tą patį. Kas bandys prieštarauti, kviečiu iškart įsivaizduoti žemę, kuri nuodinga ir nieko joje sodinti daug metų negalima. Negąsdinu. Čia tik tam, kad suvoktumėt, kokios galimos alternatyvos.

Žuvis. Labai naudingas produktas, omega 3, 6 dar ten kažkokie velniai – nesiginčysiu. Lašišos, dorados, tunai – labai skanu. Man neatrodo ir dabar, kad tai pigu, bet retsykiais perku. O va uošvio pagautos lietuviškos lydekos jau metus guli šaldiklyje. Kažkaip… neatlaiko konkurencijos. Tai va, laikas ir uošvio, ir lydekos atsiprašyti.

Aš užaugau šalyje, kur nebuvo lašišos ir ne tik jos. Daugiau ko nebuvo, negu buvo. Visko nevardinsim. Bet vieną dalyką, kurio nebuvo ir kuris dabar yra, reikėtų paminėti.

Drauge su lašiša ten ir LAISVĖS NEBUVO, o dabar LAISVĖ YRA. Tai fundamentalus skirtumas. Priimkit tai kaip aksiomą, kurios normaliam žmogui nereikia įrodinėti. Kam atrodo kitaip, užsibaninkit patys.

Ir kol LAISVĖ BUS, aš su džiaugsmu susitaikysiu, kad nebegaliu nusipirkti to ar ano, nuvažiuoti prie mūsų, turkiškos ar egiptietiškos jūros, nupirkti naujo nebūtinai reikalingo, daikto ar kažkaip kitaip papramogauti.

KOL LAISVĖ BUS, aš kaskart pabučiuosiu uošvio pagautai lydekai į dantytą snukį.

KOL LAISVĖ BUS, aš neverksiu, jei reikės valgyti bulvę su bulve. Siūlau ir jums šią mintį prisijaukinti ir net ja pasidžiaugti.

Nes LAISVĖS KAINA kartais būna labai didelė. Jei mums reikės mokėti tik pinigais, būsime lengvai išsisukę.