P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Trūksta cukraus, aliejaus, balta duona – tik išrinktiesiems

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-03-26


Itin prastos kokybės dešra, muilas, batai, nešildomos viešojo maitinimo įstaigos, patalynės stokojantis viešbutis, silpnas buitinio aptarnavimo tinklas – toks Klaipėdos paslaugų ir prekybos sektoriaus vaizdas užfiksuotas 1948-ųjų miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose, saugomuose Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Jie liudija ir apie tai, kad būtent tais metais dabartinėje Turgaus aikštėje vėl buvo atgaivintas turgus.

Patalynės stoka – ne kliūtis viešbučiui viršyti planus

1948-ųjų vasarį VK priėmė sprendimą dėl pastatų perdavimo dviem viešbučiams.

Viešbučiui Nr. 1 buvo perduotas pastatas ties Pievų (dabar – J. Janonio) ir Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvių sankryža, kuriame iki sovietmečio veikė „Hotel Zur Ostbahn”.

Viešbutis prieš II pasaulinį karą. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Viešbučiui Nr. 2 VK perdavė pastatą Žvejų ir Teatro gatvių sankryžoje (ankstesnį „Balticher Hof”).

Dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” rašo, jog šiuose dviejuose viešbučiuose veikla buvo atnaujinta dar 1945-asiais.

Kartu minėtuoju sprendimu VK Miesto gyvenamojo fondo valdybos viršininkui drg. Titovui nurodė vykdyti griežtą kontrolę, kaip naudojamos šių viešbučių remontui skirtos lėšos ir iki birželio pateikti atitinkamą ataskaitą.

Tarp tų pačių metų spalio VK dokumentų yra sprendimo projektas dėl viešbučio Nr. 2 veiklos. Jame konstatuota, kad per devynis mėnesius įstaiga viršijo ir apgyvendinimo, ir finansinius planus, nors vietoje planuotų 20 turėjo tik 13 darbuotojų, o patalyne ir inventoriumi buvo aprūpinta nepilnai, kuro buvo gavusi tik pusę reikiamo kiekio. Planuotų remonto darbų buvo atlikta tik 20, o santechninių – 40 proc., nebuvo suremontuotas ir trečiasis centralizuoto šildymo katilas.

Nekokybiškas muilas – už keturis kartus didesnę kainą

Tarp 1948-ųjų pradžios VK dokumentų yra ir sprendimo projektas dėl produkcijos kokybės gerinimo ir asortimento didinimo.

Jo preambulėje konstatuojama, kad nepaisant eilės taikytų priemonių prekybinių organizacijų direktoriai vis dar neužtikrina, jog į prekybą nebūtų tiekiama brokuota produkcija. Tarp konkrečių organizacijų buvo minimi Mėsos kombinatas, vadovaujamas drg. Oleinikovo, Žuvies kombinatas (direktorius drg. Tverijonas), Duonos kombinatas (direktorius drg. Kolosovas), Zagotzerno, saldainių fabrikas „Gegužės 1-oji”.

Pabrėžta, kad itin prasti reikalai buvo artelėje „Raudonasis maisto darbuotojas” ir Daugiapramoninės kooperatyvų sąjungos univermage. Artelė ypač dažnai į prekybą išleisdavo prastos kokybės dešrą, o univermagas pardavinėdavo ne tik kokybės reikalavimų neatitikusį ūkinį muilą, bet dar ir už keturis kartus didesnę kainą nei valstybinė. Prastos kokybės buvo ir kitos univermago parduodamos prekės: portfeliai buvo nestandartiniai, neatitinkantys „elementarių siuvimo reikalavimų”, grindų šepečiai – be rankenėlių, vaikų kuprinės – visiškai nekokybiškos ir kt.

Dokumente rašoma ir apie prekybines organizacijas pasiekdavusias nekokybiškas prekes. Pavyzdžiui, iš 1960 Kauno fabriko „Inkaras” Gostorg atsiųstų guminių batų 67 buvo brokuotos. Torgmortrans iš viso nepasisiekė – visos 60 „Inkaro” atsiųstų tokių batų porų neatitiko rūšies ir kainos. Prastos kokybės produkciją į Klaipėdą siuntė ir batų fabrikas „Lituanika” – paaiškėjo, kad iš 15 Voentorgo gautų batų porų penkios buvo ne antros, o trečios klasės. O fabrikas „Trinyčiai” vietoje pageidautos vatos buvo gavęs baldinės, laikytos atliekine.

Apie prekybos sektoriaus problemas liudijo ir kitas to mėnesio sprendimo projektas dėl sausį Valstybinio banko neįvykdyto kasos plano (tai lėmė trukdžius aprūpinant miesto organizacijas ir įstaigas grynaisiais, o jos uždelsė išmokėti daugiau nei milijono rublių sumą viršijusių algų) . Didžiausią įtaką tam buvo padariusios būtent prekybinės miesto organizacijos, kurių vadovai nesiėmė priemonių, kad būtų įvykdyti prekių apyvartos planai. Dėl to miesto parduotuvėse trūko cukraus, aliejaus, baltos duonos (pastarosios gaudavo tik atitinkami asmenys). Taip pat konstatuota, kad mieste buvo silpnai plečiamas prekybos tinklas.

Gostrogo univermagui buvo reiškiami priekaištai ir dėl vis nebaigiamo remonto, ir neplečiamo prekių asortimento.

Tuo metu kavinėse ir užkandinėse trūko pigaus maisto, prieskonių, dažnai – ir alaus. Be to, užkandinėse dažniausiai būdavo šalta ir tai atbaidydavo potencialius klientus.

Taip pat konstatuota, kad mieste labai silpnai buvo išplėtota prekyba iš laikinųjų pastatų konditerijos, tabako gaminiais, degtukais, smulkia galanterija, parfumerija ir kitomis prekėmis. Itin silpnai buvo išplėtotas buitinio aptarnavimo tinklas – avalynės siuvyklų ir taisyklų, cheminių valyklų ir kt.

Sprendžiant minėtąsias problemas VK planavo vykdyti inspekcinius patikrinimus, kad „su šaknimis būtų išrauta” nelegali prekyba produktais ir balta duona. Pardavėjams turėjo būti palikta tik „minimali, garantinė” alga, o kitą uždarbio dalį turėjo nulemti prekių apyvartos plano išpildymas.

Gostorg Viešojo maitinimo skyriaus viršininkui drg. Auzrbachui ir visų prekybinių organizacijų, turėjusių valgyklas, barus ir užkandines, vadovams buvo formuluojama užduotis per penkias dienas sudaryti „visas sąlygas lankytojams pritraukti”: normalų šildymą, nenutrūkstamą alaus, konditerijos gaminių, prieskonių tiekimą.

Univermago direktorius drg. Sustavovas turėjo pateikti VK patvirtinti konkretų šios įstaigos remonto užbaigimo terminą, atidaryti vaikų žaislų skyrių. Pats univermagas ir visos kitos pramoninių prekių parduotuvės turėjo būti aprūpinamas visomis būtinomis išplėsto asortimento prekėmis – tokia užduotis buvo formuluojama Gostorg direktoriui drg. Gurauskui. Jis, kaip ir kitų prekybinių organizacijų vadovai, turėjo pradėti pardavinėti įvairius pieno, mėsos produktus, kiaušinius, daržoves.

Knygyno direktorei drg. Lorentaitei VK buvo nusiteikęs pasiūlyti per vasarį atidaryti ne mažiau kaip du kioskus, kuriuose būtų prekiaujama grožine ir politine literatūra, brošiūromis ir smulkiomis kanceliarinėmis prekėmis.

Kovo pabaigoje miesto deputatų 2-ojoje sesijoje buvo išklausyta Miesto prekybos skyriaus vedėjo drg. Rudajevo ataskaita, kaip pasikeitė prekybos situacija visoje SSRS 1947 m. gruodžio 14 d. atšaukus kortelių sistemą ir paskelbus apie piniginę reformą, kai dešimt senųjų rublių buvo prilyginti vienam naujam.

Vedėjas tada konstatavo, kad nebelikus kortelių buvo atidaryti 26 nauji prekybos taškai, daugiausiai miesto pakraščiuose. Pabrėžta, kad itin išaugo prekybos mastai. Vien cukraus nuo metų pradžios jau buvo parduotos 128 tonos – gerokai daugiau nei metinis fondas esant kortelinei sistemai, miltų, konditerinių gaminių pardavimai šoktelėjo tris kartus. Tačiau kartu konstatuota, kad išliko senos bėdos dėl gaminių kokybės, prastos aptarnavimo kultūros.

Senojo turgaus įkurtuvės

1948 m. kovo 9 d. VK priėmė sprendimą perkelti turgų į Galvijų turgaus aikštę (dabartinė Turgaus aikštė).

Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad iki tol turgui naudotoje aikštėje, priskirtoje laivų statyklai, „forsuojamos sienos statybos”.

Žinia, tarpukario Klaipėdoje turgus veikė ir Turgaus gatvėje, ir dabartinėje Teatro aikštėje, ir piliavietės prieigose, kur pokariu įsikūrė laivų remontininkai bei keltai, ir tuomet Friedricho arba Galvijų turgumi vadintoje dabartinėje Turgaus aikštėje.

VK sprendimu turgaus direktorius drg. Lidovas perkelti turgų į naujai seną vietą turėjo iki kovo 17 dienos. Prekybinėms organizacijoms, turėjusioms kioskus, jų perkėlimui buvo duota pora dienų mažiau. Be to, naujas prekybos vietas Galvijų turgaus aikštėje jos turėjo suderinti ir su turgaus direktoriumi, ir su vyriausiuoju miesto architektu.

Galvijų turgaus aikštės sutvarkymui VK prašė vis dar egzistavusio karo belaisvių lagerio ir kolonijos Nr. 8 vadovybės surengti talką. Abiejų šių organizacijų viršininkai drg. Čibriakovas ir drg. Kovalevskis taip pat buvo prašomi suremontuoti Mėsos-pieno paviljoną ir pastatyti viešąjį tualetą. Aikštę tvarkyti turėjo ir Kelių-tiltų trestas. O laivų statyklos direktoriaus drg. Jemeljanovo ir Karinių statybinių darbų skyriaus Nr. 199 buvo prašoma užbaigti pradėtus sugriautų Galvijų turgaus aikštėje stovėjusių pastatų demontavimo darbus.

Kovo pabaigoje VK jau priėmė sprendimą dėl pavasarinės mugės organizavimo balandžio 21-30 dienomis. Ji turėjo įsikurti ne tik naujojoje turgaus vietoje Galvijų turgaus aikštėje, bet ir Turgaus, Perkasų (dabar – Sukilėlių) gatvėse bei Teatro aikštėje. Galvijų turgaus aikštę paruošti mugei turėjo eilė organizacijų: Celiuliozės ir popieriaus kombinatas, Jūrų prekybos uostas, „Trinyčiai”, saldainių fabrikas „Gegužės 1-oji”, Transporto kontora ir kt. Visos jos šiam darbui turėjo skirti 300 žmonių su instrumentais ir transportą.

Ties įėjimu į mugę prie Farmacijos (dabar – Galinio pylimo) ir Laukininkų (dabar – Tiltų) gatvių sankryža turėjo būti pastatyta arka. Dar viena turėjo atsirasti Teatro aikštėje, o turgaus centre – tribūna.

Turgaus direktoriui drg. Lidovui buvo nurodyta įrengti 100 bėginių metrų prekybinių stalų, iš kurių Teatro aikštėje turėjo būti pastatyta 40-50 metrų. Juos turėjo pagaminti Fabrikinio- gamybinio apmokymo mokykla Nr. 5.

O rugsėjo VK sprendimo projektas numatė ir rudeninės mugės organizavimą – ji turėjo būti rengiama spalio 25 – lapkričio 6 dienomis tose pačiose vietose. Jos organizavimui buvo kuriamas trijų žmonių komitetas ir šešių žmonių direkcija.

Tarp darbų, kurie nebuvo numatyti pavasarinės mugės metu, šįkart minėtas ir nurodymas Radiotaškui turgaus aikštėje įrengti 3-5 garsiakalbius, o Kelių ir tiltų trestui – apšviesti teritoriją. Miesto prekybos skyriaus vedėjas drg. Rudajevas turėjo pasirūpinti 6000 reklaminių lapelių, iš kurių 4500 turėjo būti atspausdinti lietuvių kalba. Mugės reklamą organizacinis komitetas turėjo skelbti ir per radiją, ir spaudoje, ir lauko plakatuose.

Mugės organizavimo išlaidas buvo numatyta padengti jos dalyvių mokesčiais, kuriuos iki spalio 1-osios turėjo nustatyti organizacinis komitetas.

Pirtyje – atleidimai

Tų metų birželio VK sprendimo projektas liudija apie ketinimus vasarą koreguoti miesto pirties darbo laiką.

Atsižvelgiant į tai, kad vasarą pirties naudotojų skaičius ženkliai sumenksta ir pirmadieniais-trečiadieniais beveik nebūna besiperiančių, VK ketino vasarai pirties darbo laiką sutrumpinti iki keturių dienų per savaitę – ji iki rugsėjo 1-osios turėjo dirbti ketvirtadieniais-sekmadieniais.

Atitinkamai pirties direktoriui drg. Žalimui buvo formuluojamas nurodymas maksimaliai sumažinti darbuotojų skaičių, kad liekantys kasdien dirbtų po 8 valandas.


    2022-03-26

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt