1948-aisiais Klaipėdos valdžios rengti dokumentai rodo, kad ji buvo rimtai nusiteikusi sutvarkyti miesto transporto sistemą – numatyti draudimai gatvėse ir kiemuose statyti automobilius, parengtos vietinės Kelių eismo taisyklės, numatyta keleivių vežimo autobusais tvarka, įteisinusi ir privilegijuotųjų statusą.

Būtent tų metų transporto aktualijoms ir yra skirtas šis ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinys, parengtas pagal miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus, saugomus Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Vagystės nulėmė drakoniškus draudimus

Tarp 1948-ųjų VK dokumentų yra sprendimo projektas, kuriuo buvo siekiama miesto gatves ir kiemus išvaduoti nuo juose paliekamų automobilių. Tiesa, sprendimą buvo ketinama priimti ne dėl to, kad miestas jau duso nuo transporto priemonių, o todėl, jog dėl aplaidumo ir atsakomybės stokos Klaipėdoje vis dar nebuvo imamasis priemonių vykdyti 1947-ųjų gruodį SSRS Vyriausiosios milicijos valdybos įsakymą „Dėl priemonių kovai su automobilinio transporto vagystėmis”.

Dabartinė Tiltų gatvė 1947-aisiais. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Tad VK planavo visoms automobilių ūkius turėjusioms įmonės uždrausti juos palikti nesaugomus miesto gatvėse, keliuose, kiemuose ir garažuose. Joms turėjo būti skirtos konkrečios automobilių saugojimo aikštelės. Iš suplanuoto draudimo matyti, kad įmonių ir įstaigų direktoriai bei vairuotojai mėgdavo laikyti tarnybines mašinas namų, kuriuose gyveno, kiemuose.

Sprendimo projekte buvo akcentuojama, kad net trumpas automobilio stovėjimas viešoje vietoje palikus jį be priežiūros bus laikomas šiurkščiu pažeidimu.

Už tokio nurodymo nepaisymą buvo numatyta iki mėnesio trukmės pataisos darbų, o už šiurkščiu laikomą nusižengimą – 300 rublių bauda ir baudžiamoji atsakomybė.

Taip pat šiuo sprendimo projektu buvo numatomas nurodymas visoms įmonėms ir įstaigoms, turėjusioms mažiau nei penkis automobilius, pasiųsti jų vairuotojus į 64 valandų trukmės „techminimumo” kursus, kurie nuo kovo iki birželio buvo numatyti Celiuliozės ir popieriaus kombinato klube. Lektorius jiems buvo prašoma parūpinti miesto karinio komisaro drg. Malodčenko. Geriausiai pasirodžiusius tokiuose kursuose buvo numatyta premijuoti – atrinkti tokius vairuotojus buvo patikėta Valstybinės autotransporto inspekcijos vyriausiajam miesto inspektoriui drg. Beluženko.

Nebaigusieji tokių kursų ir negavę atitinkamos žymos vairuotojo pažymėjime turėjo būti šalinami iš užimamų pareigų, o jei vadovybė leistų ir toliau jiems dirbti, ji būtų traukiama atsakomybėn.

Teatro aikštė – parkingo vieta

Tarp tų metų liepos sprendimų projektų yra ir dokumentas, kuriuo VK ketino patvirtinti vietines Kelių eismo taisykles, skirtas visų rūšių transportui ir keleiviams. Tokio sprendimo poreikis buvo grindžiamas siekiu likviduoti avaringumą ir suformuoti discipliną miesto gatvėse.

Taisyklėmis buvo numatyta įpareigoti visus pėsčiuosius vaikščioti tik šaligatviais, gatves kirsti tik per perėjas arba nubrėžtas linijas, o sankryžose – tik šaligatvių ribose, reguliuojamose sankryžose – paisyti šviesoforo signalo arba milicininko ženklų. Vaikai vežimėliuose ar rogėse turėjo būti vežami šaligatviais. Suaugusieji turėjo neleisti vaikams žaisti gatvėse ir kibtis į pravažiuojančius automobilius.

Taip pat buvo formuluojamas draudimas šaligatviais stumdyti karučius, važinėti rogėmis ir dviračiais, čiuožti slidėmis ar pačiūžomis. Toks pat draudimas pastarosiomis veikloms buvo numatytas ir grindiniu grįstose gatvėse.

Krovininiams automobiliams, traktoriams, vilkimams buvo numatyta uždrausti važiuoti Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvės atkarpa nuo Pergalės paminklo (dabar – Lietuvininkų aikštė) iki Maksimo Gorkio (dabar – Liepų) gatvės ir Lenino (dabar – Vilties) gatvės atkarpa nuo sankryžos su Raudonosios armijos (dabar – Šaulių) gatve iki Salomėjos Nėries gatvės.

Vikšrinio transporto eismą buvo numatyta drausti Montės, Lenino, Pergalės (dabar – Tiltų), Petro Cvirkos (dabar – Turgaus), Juliaus Janonio ir Marytės Melnikaitės (dabar – I. Kanto ir dalis S. Šimkaus) gatvėse. Tokios transporto priemonės šiose gatvėse galėjo pasirodyti tik gavus Kelių-tiltų tresto leidimą

Dabartinė I. Kanto gatvė 1947-aisiais. L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Arklių traukiami krovininiai vežimai dienomis buvo nepageidaujami Montės gatvės atkarpoje nuo sankryžos su J. Janonio gatve iki M. Gorkio g., Lenino, P. Cvirkos gatvėse ir Pergalės gatvės atkarpoje nuo tilto iki Jono Biliūno (dabar – Galinio pylimo) gatvės. Lengvieji vežimai ir arkliai buvo nepageidaujami tik Montės ir Lenino gatvėse. Draudimas turėjo negalioti nuo 23 val. iki 8 val. ryto.

Visiškai uždrausti eismą buvo numatyta Kurpių bei Galinėje gatvėse. Vienpusis eismas buvo numatytas Lenino (dabar – Lietuvininkų) aikštėje, Rūpesnių (dabar – M. Mažvydo alėja) g. atkarpoje nuo Ligoninės iki M. Melnikaitės g. , Vytauto g., Naujojo sodo g. atkarpoje nuo Puodžių iki M. Melnikaitės g., kairiąją M. Gorkio gatvės bulvaro puse, dalyje M. Melnikaitės gatvės, J. Janonio, Kepėjų, Jūratės (dabar – Jono), Amatų (dabar – Bažnyčių) gatvėse, Turgaus aikštėje.

Taisyklėmis buvo numatyta drausti visoms transporto priemonėms užvažiuoti, sustoti ar stovėti ant šaligatvių. „Parkingą” planuota uždrausti M. Melnikaitės g. atkarpoje nuo Vytauto iki Naujojo sodo g., Pergalės gatvėje ir ties J. Biliūno g sankryža.

Draudimas sustoti visų rūsių transportui buvo numatytas Pergalės gatvės atkarpoje nuo tilto iki P. Cvirkos gatvės, taip pat Kulių vartų ir Žvejų gatvėse.

Automobilių stovėjimo aikštelės buvo numatytos prie stoties, teatro, Ryšių kontoros bei Celiuliozės ir popieriaus kombinato poliklinikos.

Teatro aikštė 1947-aisiais. Aleksandro Šestakovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Automobilius turėjusioms organizacijoms buvo siūloma užtikrinti griežtą kontrolę, kad į miesto gatves išvažiuotų tik techniškai tvarkingos mašinos; kad visi vairuotojai turėtų užpildytus kelionės lapus; kad vairuotojai nestatytų mašinų prie savo namų esančiuose kiemuose ar gatvėse; kad automobilių nevairuotų vairuotojo pažymėjimo neturintys asmenys; keleivius vežtų tik pirmos ir antros klasės vairuotojai.

Taisykles pažeidusiems pėstiesiems, dviratininkams ar karučius stumiantiems asmenims buvo numatyta 3 rublių dydžio bauda, vairuotojams – nuo 5 iki 25 rublių bauda. Už tinkamą sunkiasvorio transporto eksploataciją atsakingiems ir taisykles pažeidusiems asmenims buvo numatyta iki 100 rublių dydžio bauda arba iki 30 dienų trukmės pataisos darbai.

Keleiviams įlipti – konkrečios durys

1948-aisias VK buvo nusiteikęs patvirtinti ir naudojimosi miesto autobusais tvarką. Atitinkamame sprendimo projekte buvo numatyta, jog keleiviai turi lipti per galines duris, o autobusuose GAZ – per priekines. Išlipti buvo galima tik per priekines duris.

Autobusas ties dabartine Tiltų ir Danės gatvių sankryža. Nuotrauka iš ok.ru

Pirmenybė patekti į autobusą buvo numatyta SSRS Aukščiausios Tarybos ir visų sąjunginių valstybių Aukščiausiųjų Tarybų nariams. Antri tokių privilegijuotų sąraše atsidūrė Sovietų sąjungos didvyriai ir Socialistinio darbo didvyriai. Ir tik po jų buvo įrašyti senoliai bei neįgalieji su akivaizdžiais neįgalumo požymiais. Beje, minėtiesiems deputatams ir didvyriams buvo suteikt teisė miesto autobusais važinėti nemokamai.

Visuose autobusuose visos keturios pirmosios vietos buvo numatytos keleiviams su mažamečiais vaikais ir nėščiosioms.

Iš taisyklių matyti, kad kartinius bilietėlius kelionei buvo galima įsigyti tik autobuse – keleiviai buvo įpareigojami konduktoriui pasakyti, kokios kainos bilieto jiems reikia arba iki kur jie važiuos. Sezoninius, mėnesinius ir kitokius nuolatinius bilietus ar dokumentus, įrodančius teisę važiuoti nemokamai, buvo privalu parodyti konduktoriui.

Keleiviams autobusuose buvo draudžiama vežti ginklus, aštrius daiktus, degius skysčius, gyvūnus ir paukščius, nebuvo galima ir rūkyti bei degioti degtukus ar žiebtuvėlius. Nepageidaujami autobusuose buvo girti, purvini ar purvinus daiktus vežantys žmonės.

Draudžiama buvo ir statyti vaikus ant sėdynių, lipti į autobusą jei konduktorius pasakė, jog jame nėra vietų bei atidarinėti langus be konduktoriaus leidimo.

Taisyklėse buvo numatytos ir pareigos konduktoriui. Jis privalėjo garsiai pranešinėti apie kiekvieną stotelę; gavęs iš keleivio pinigus garsiai įvardinti sumą; pranešti keleiviui iki kurios stotelės galioja jo bilietas; keleiviui pareikalavus pasakyti savo pavardę ir tarnybinį numerį.

Bagažą, neužimanti papildomos vietos, buvo leidžiama vežti nemokamai.

Už neleistinų daiktų vežimą buvo numatyta iki 100 rublių bauda, o jei dėl tokio pažeidimo kilo sunkios pasekmės – baudžiamoji atsakomybė. Už kitų taisyklių punktų pažeidimus bei važiavimą ant išsikišusių išorinių autobuso dalių grėsė bauda iki 25 rublių. Tėvams, kurių vaikai važinėtų ant autobuso buferių ir kitų išorinių dalių, buvo numatyta 200 rublių bauda.

Zuikiams buvo numatyta apsimokėti savo kelionės kainą ir 10 rublių baudą. Jei bauda nebuvo sumokama vietoje, milicija galėjo skirti iki trijų kartų didesnę.