Iš Katios, šešiolikmetės Mariupolio gyventojos, dienoraščio, platinamo socialiniame tinkle.

„Viename rūsyje mes ėjome į tualetą, miegojome ir valgėme maisto likučius. Sykį dėdė Kolia pagavo balandį, regis, penktąją ar šeštąją (apsupties) dieną, mes jį išsikepėme ir suvalgėme. O po to visi vėmėme.

Kai mirė mūsų kaimynė ir mums nepavyko jos išnešti, ji pradėjo smirdėti. O po to, kai pasidarė tylu (nešaudė), dėdė Kolia ją išnešė palaidoti ir, užlipęs ant minos, sprogo. Mama labai verkė.

Po tėčio mirties dėdė Kolia man buvo pats artimiausias žmogus…

Lavonai taip smirda. Jų buvo visur. Mamos šaliku uždengiau broliui akis, kad nematytų. Mama laikėsi, kiek pajėgė, trys dienos iki mūsų evakuacijos ji mirė. Aš pasakiau broliui, kad ji giliai miega ir neverta jos žadinti. Bet, regis, jis viską suprato.

Ar žinote tą jausmą, kai skauda? Kažkada aš buvau įsimylėjusi vieną berniuką, o jis manęs – ne. Maniau, kad skauda. Pasirodo, skauda tuomet, kai regi, kaip tavo akyse miršta mama. O broliukas vis prie jos prieina ir sako: „Mamyte, nemiegok, tu sušalsi“. Mes niekuomet nepateksime prie jos kapo. Ji taip ir liko drėgname ir tamsiame rūsyje.

Aš nekenčiu Rusijos. Ten gyvena mano tikras dėdė. Ar žinote, ką jis šiandien man pasakė telefonu? „Katia? Kokia dar Katia? Mergaite, aš jūsų nepažįstu. Apie kokį karą kalbate? Apie kokią Katią?“

O po to iš kito numerio atsiuntė žinutę: „Mažyte Katia, prašau, nerašyk, nes man ir mano šeimai tai pavojinga. O mamos vis tiek jau nesusigrąžinsi.“

Aš jų nekenčiu! Juk tai buvo jo tikra sesuo. Kaip tai galima?…

Žinote, vis dėlto galvoju, kad sugrįšiu į Mariupolį. Ir gyvensiu toje pačioje vietoje. Ir kiekvieną kartą, tą pačią dieną vis nusileisiu į naujo namo rūsį ir dėsiu gėles.“