Prie viešų pasisakymų apie paminklus, kurie pastarosiomis dienomis vėl sužaižaravo žiniasklaidoje, jaučiu galįs prisidėti dėl kelių priežasčių. Paminklai, jų semantika ir kaita ne tik Lietuvoje – mano mokslinių tyrimų tema jau keliolika metų. Apie paminklų statybos, griūties ir vėlesnio atstatymo Klaipėdoje kontekstus kažkada rašiau savo daktaro disertacijoje.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Kam skirtas memorialas?
Kai „Atvira Klaipėda“ antradienį vakare paskelbė „Ragina demontuoti paminklą Raudonajai armijai“, atvirai pasakius, suglumau. Pagalvojau, kad kažko nežinau, nes tokio paminklo Klaipėdoje, mano žiniomis, iki šiol nebuvo.
Lietingą vakarą nuėjęs į memorialą S. Daukanto gatvėje, kurio nuotrauką publikavo portalas, dar kartą apžiūrėjau. Pasitvirtino tai, ką žinojau jau iki tol: memoriale rasime įvairiausių įrašų, bet tarp jų nerasime nė vieno, kuris teigtų, kad memorialas skirtas Raudonajai armijai ar juolab šlovintų Raudonąją armiją. Pastudijuokime juos tiesiog žiniai.
Per visą memorialą atminimo sienelėje plokštėse rusų kalba stulpeliais surašytos žuvusių karių pavardės, vardo ir tėvavardžio pirmosios raidės; prieš pavardes – kariniai laipsniai. Iš viso jų beveik 700. Tiek buvo suregistruota tuo metu, kai XX a. 6–7-uoju dešimtmečiu visoje Sovietų sąjungoje buvo vykdomas pakartotinis žuvusiųjų ir jų laidojimo vietų patikrinimas – procesas, kuris toje šalyje niekada nebuvo „užbaigtas“, nes tiesiog trūko per daug detalių apie daugelio karių žūtį.
Per vidurį yra atskira septynių atminimo plokščių grupė, kurių kiekviena skirta konkrečiam kariui, po mirties apdovanotam „Sovietų Sąjungos didvyrio“ apdovanojimu. Šie įrašai pateikti pirma lietuvių, paskui rusų kalbomis. Parašyta „Tarybų Sąjungos didvyris“, toliau karinis laipsnis, pavardė, vardas, tėvavardis, toliau rusų kalba: „Герой Советского Союза“ ir visa kita. Žvaigždės kiekvienoje šių lentų – tai nuoroda į tą patį „Sovietų Sąjungos didvyrio“ apdovanojimą. Jis įsteigtas 1934 m. kaip aukščiausias Sovietų Sąjungoje asmens nuopelnų įvertinimo ženklas.
Šią septynių plokščių grupę iš abiejų pusių įrėmina dvi kitos plokštės, kuriose žodžiai atitinkamai lietuvių ir rusų kalbomis: „Mane jūs jausite darbe, kovoj. Ir pergalės aš vėliavoj šlamėsiu“. Tai – fragmentas iš Salomėjos Nėries poezijos.
Dar sovietmečiu memorialo rekonstrukcijos metu buvo įrengtos ir kitos dvi plokštės, kuriose atitinkamai lietuvių ir rusų kalbomis pateiktas toks tekstas: „Miestas išvaduotas 1945 m. sausio 28 d. Mūšiuose dalyvavo 4-osios smogiamosios armijos junginiai ir daliniai“ (toliau po dvitaškio jų išvardijama vienuolika). Ir kitoje plokštėje tas pats rusų kalba: „Город освобожден 28 января 1945 г. В боях участвовали соединения и части 4-ой ударной армии“.
Gerokai vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, įmontuotoje atminimo lentoje lietuvių ir rusų kalbomis įrašas: „1941–1945 | Amžinai atminkime kalinius, žuvusius ir mirusius fašistiniuose lageriuose | Вечная память узникам, погибшим и умершим в фашистских лагерях“.
Įrašų nepakanka? Prisiminkime memorialo istoriją
Dar 1945 m. Klaipėdos mieste Sovietų sąjungos karius buvo pradėta laidoti įvairiose miesto vietose. Kapavietes kariškiai įrenginėjo neužstatytose, griuvėsiais neužverstose erdvėse. Pirmosios buvo įrengtos dabartinėje Kristijono Donelaičio aikštėje ir dabartinėje Lietuvininkų aikštėje. Memorialą S. Daukanto gatvėje pradėta įrengti vėliau. Pirmoji žinia apie jį mus pasiekia 1949 m.
Visi palaidojimai į šį memorialą Klaipėdoje buvo perkelti iš kitų vietų, įskaitant K. Donelaičio aikštę, o vėliau (1973 m.) – ir iš dabartinės Lietuvininkų aikštės. Šis procesas tęsėsi kelis dešimtmečius.
1957 m. inventorizacinė byla rodo, kad dab. Lietuvininkų aikštėje buvusioje kapavietėje buvo palaidoti šeši kariai, o S. Daukanto gatvėje buvusiame memoriale – 119. Paskutiniai duomenys apie perkeltus palaikus mus pasiekia iš XX a. 8-ojo dešimtmečio. Tuo metu memoriale buvo jau beveik 700 palaidotųjų.
Kas jie tokie? Tai 1944–1947 m. žuvę kariai, tarnavę Sovietų kariuomenės sausumos daliniuose (iki 1946 m. būtent jie vadinosi Raudonąja armija) ir Baltijos kariniame jūrų laivyne. Dauguma jų žuvo 1944–1945 m. kovose su nacistinės Vokietijos kariuomene dėl Klaipėdos.
Pirminė memorialo kompozicija buvo visai kitokia nei šiandien.
1957-ieji. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Stambios rekonstrukcijos sovietmečiu vyko du kartus: pirmą kartą XX a. 7-ajame dešimtmetyje.
Antrojo pasaulinio karo sovietų sąjungos karių kapai prie S. Daukanto gatvės 1965-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.
Antrą kartą – 1973–1975 m. Po antrosios memorialas įgijo dabartinę kompoziciją (archit. Petras Šadauskas). Pagrindiniu jo akcentu tuomet tapo skulptoriaus Juliaus Vertulio „Kalavijas“, o 1980 m. ši kompozicija buvo papildyta kita skulptūrine grupe (autorius Rimantas Daugintis).
Verta priminti ir šių skulptūrinių akcentų įrengimo peripetijas. Tipinės ir banalios klūpančio kario statulos memoriale neliko dar per pirmąją rekonstrukciją. Kai 1975 m. buvo baigta antroji, pagrindiniu memorialo akcentu tapo originali tarp dviejų skydų nuleisto kalavijo skulptūra.
Anot projekto autorių, buvo sąmoningai nutarta nekurti šiame memoriale kitose kapinėse išeksploatuotų kareivių ar motinos figūrų. Vietoj to įrengta skulptūra, kuri buvo nuoroda į pačią Klaipėdą – skydai simbolizavo jos gynybą tiek nuo Vakarų, tiek (sic!) ir nuo Rytų, o tarp skydų nuleistas kalavijas buvo sukurtas pagal archeologų aptiktą XIII–XIV a. (t. y. Lietuvos valstybingumo pradžios laikotarpio) kalavijo pavyzdį. Kaip istorikas, negaliu pasakyti, kiek patikima ši, apie anuometinę menininkų opoziciją režimui bylojanti versija. Galiu tik įvardyti šaltinį – toks buvo monumento architekto Petro Šadausko, 1962–1981 m. dirbusio Klaipėdos vyr. dailininku, aiškinimas, publikuotas „Vakarų eksprese“ 2009 m.
1977-ieji. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.
Jei tai tiesa, tai žinoma, kad tokia paminklo reikšmė jo atsiradimo metu nebuvo ir negalėjo būti viešinama. Tačiau kalavijo forma ir skydų nukreipimas į rytų ir vakarų puses abejonių nekelia. Gal tai ir paaiškina, kodėl iškart po „Kalavijo“ atidengimo nuspręsta memorialo kompoziciją papildyti labiau standartinių formų skulptūra. Ją kurti Vilniaus „Dailės“ kombinatas 1976 m. užsakė skulptoriui Rimantui Dauginčiui. Tik šio skulptoriaus bandymus kūrybiškiau pažvelgti į užsakymą minėtojo kombinato meno taryba jau blokavo, reikalaudama tipiškos sovietinių karių išvaizdos.
Skulptorius Rimantas Daugintis dirba prie skulptūrinės grupės „Kariai“ kario. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.
Kai 1980 m. lapkričio 6 d. bronzinių karių figūrų grupė Klaipėdos karių kapinėse buvo iškilmingai atidengta, spaudoje lyg ir buvo pateikta užuomina, kad šis kūrinys iš tiesų turėjo „atsverti“ ligtolinį memorialo pagrindinį akcentą: publikacija „Literatūroje ir mene“ net neįvardijo ankstesnio akcento formos, pavadino „Kalaviją“ tiesiog „vertikalia kompozicija“…
Matome daiktą, o kaip jį suprasti?
Leninus ir stalinus Klaipėdos viešosiose erdvėse pokariu pradėta statyti ne pirmaisiais metais po karo. Kitaip buvo su karių kapinėmis – jos Klaipėdoje atsirado jau 1945 m. Skirtingai nei leninus ir stalinus, karių kapines Klaipėdoje įrenginėjo kariškiai, kurie tuo stengėsi pagerbti ir savo žuvusiųjų bendražygių atminimą. Tačiau Sovietų sąjunga niekuo nesiskyrė nuo kitų valstybių, ir apie karių žūties prasmę garsiausiai ten kalbėjo ne patys kariai, o komunistų lyderiai ir propagandistai. Ilgainiui jie monopolizavo ne tik karių žūties, bet ir paminklų, kurie statyti kariams atminti, prasmės aiškinimus. Tik pasakojimas apie tai klostėsi labai nenuosekliai, akcentai jame skyrėsi, priklausomai nuo epochos politinių pokyčių. Apie tai jau esu detaliai rašęs moksliniame straipsnyje, kuriame nagrinėjau, kaip tuometinio režimo agentai kūrė ir išnaudojo istoriją apie Klaipėdos „išvadavimą“ ir kitas istorijas.
Pasakojime apie karą, kurį Leonido Iljičiaus Brežnevo laikais plėtojo Kremlius ir kurį po trumpos pertraukos Boriso Jelcino laikų Rusijoje po 2000 m. vėl atnaujino Putino istorikai, viskas aišku: ten neabejojama dėl vaidmenų, kas buvo geriečiai ir kas blogiečiai, ten skaitome apie pergalingą žygį į Berlyną, ten Sovietų sąjunga – tautų išvaduotoja, o Raudonoji armija – kilnios misijos vykdytoja. Žinant šį pasakojimą, priimant jį kaip neginčytiną tiesą, ir Klaipėdos memorialą galima eksploatuoti kaip vietą, kurioje apie visa tai galima kalbėti.
Tačiau mokslinių tyrimų apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo atmintį per pastaruosius dešimtmečius jau atlikta tiek, kad aiškiai suvokiame, kodėl šis pasakojimas buvo kuriamas. Suvokiame ir tai, kad jis nebūtinai yra vienintelis.
Ir kai kažkas Lietuvoje vis dar interpretuoja šį memorialą kaip „paminklą sovietiniams išvaduotojams“, gal tai jo ar jos išsilavinimo, o ne paties paminklo problema.
Mano galva, atsparumas Kremliaus naratyvams Lietuvoje jau pasiekęs tokį lygį, kad tik ištikimieji RTR žiūrovai jais aklai tebetiki. Tad gal prasminga pažvelgti į tai išsivadavus nuo Kremliaus kadaise pasiūlytų akinių, Kremliuje parengtų pasakojamųjų rėmų, kaip skaityti. Gal tuomet suprasime, kad tai pirmiausia – daiktai, ženklai. Kaip ir daugelis kitų paminklų, patys savaime jie yra nebylūs.
Kam tiksliai skirtas šis memorialas, kokiame kontekste ir kaip pavaizduoti tie daiktai ir ženklai – istorinių, menotyrinių žinių ir truputį akademinio subtilumo reikalaujantis klausimas. Jau nekalbant apie „emocinį aspektą“, apie kurį vakar užsiminė Klaipėdos meras – tai kapinės.
Subtiliau pažvelgus, memorialas pirmiausia skirtas ne Sovietų sąjungos sausumos kariuomenei pašlovinti, o žuvusiems prie Klaipėdos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Sovietų sąjungos kariams įvardyti. Kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo kapinių, nuklojusių Europą ir Aziją, tai – kariai, kurie nebuvo palaidoti kapinėse arti savo kilmės vietos, kur jų kapais būtų galėję pasirūpinti artimieji. Tai – žuvusieji toli nuo namų, Klaipėdos apylinkėse ar pačiame mieste.
Įrašai šiame memoriale pirmiausia skirti žuvusiųjų artimiesiems – jie turėjo turėti vietą, kur pagerbti savo tėvus, vyrus, brolius, draugus. Antroji šių įrašų funkcija buvo edukacija, bet įrašuose pirmiausia skaitome nuorodas į pasakojimą apie 1944–1945 m. karinius veiksmus prie Klaipėdos.
Be žodžių „Miestas išvaduotas“, kurie priskirtini būdingai XX a. 8-ojo dešimtmečio retorikai, šiandieniuose memorialo įrašuose nėra nieko, prieštaraujančio tiesai, nieko, su kuo nūdienos Lietuvos istorikai galėtų iš esmės nesutikti.
Karius vaizduojanti skulptūrų grupė – atskiras klausimas. Kaip minėta, ji atsirado vėliau kaip „prielipas“, kurio gal ir pats skulptorius Rimantas Daugintis nelaikė didžiausiu savo pasiekimu. Tai – duoklė Brežnevo epochos standartams, be kokių statulų negalėjo apsieiti beveik joks to
meto memorialas, diktatūrinės epochos estetikos pavyzdys.
Kiek tokių yra Klaipėdoje?
To, kas iki šiol išdėstyta, jau turėtų pakakti norint suprasti, kad būdų skaityti šį memorialą gali būti įvairių. Jei norėtumėme labiau parodyti kūrybines savo galias, užuot ryškinę griaunamuosius instinktus, tai net ir šiandien galėtumėme sugalvoti naują, nūdienos vertybėms ir situacijai labiau pritaikytą būdą, kaip pasakoti apie šį memorialą ir ką su juo daryti.
Bet jei šis raginimas nebūtų išgirstas, jei tikrai būtų imtasi „apsivalymo“ akcijos, kurią užvakar, balandžio 5 d., pasiūlė Andrius Tapinas ir kuriai dar tą pačią dieną spėjo paantrinti „Klaipėdos liberalai“, tai teks gerokai paprakaituoti. Mat skulptūrinių objektų, kurie pasakoja apie 1944–1945 m. karinius veiksmus prie Klaipėdos, yra ne vienas.
Jų mažiausiai keturi:
a) Memorialas S. Daukanto gatvėje;
b) Atminimo akmuo Rimkų gatvėje, Klaipėdos miesto ribose. Ant jo lietuvių ir rusų kalbomis yra du turiniu kiek besiskiriantys įrašai, kurie, tiesą sakant, kelia gerokai daugiau klausimų nei bet kuris įrašas, esantis memoriale S. Daukanto gatvėje. Ant akmens Rimkų gatvėje įrašyta: „Čia 1944 m. gruodžio 16 d. Jefimas Belinskis pakartojo nemirtingą A. Matrosovo žygdarbį | Здесь 16 декабря 1944 г. лейтенант Ефим Белинский повторил бессмертный подвиг А. Матросова, закрыв собой амбразуру дзота“.
Vasilijaus Safrono nuotr.
c) Skulptūrinė kompozicija Alksnynėje, Neringos savivaldybės teritorijoje, pasakojanti apie tą patį – Klaipėdos užėmimą 1945 m. sausį. Paminklą, minintį septynis 113-ojo šaulių pulko karininkus, žuvusius 1945 m. forsuojant Kuršių marias, buvo nutarta įrengti 1965 m. Jis atidengtas 1967 m. (skulpt. Julius Vertulis, archit. Petras Šadauskas).
Prie monumento Alksnynėje vieši VDR lyderis Erichas Honeckeris. 1973 m. rugpjūtis. Bernardo Aleknavičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotrauka.
d) Atminimo akmuo Mažojo Londono gatvėje (taip! tokia yra) formaliai Klaipėdos rajone, bet realiai – prie pat Klaipėdos miesto administracinės ribos, „Žaliajame slėnyje“. Originali plokštė su įrašu lietuvių ir rusų kalbomis nuo šio akmens kadaise buvo nuplėšta, bet prieš kelerius metus pritvirtinta nauja. Iš archyvinių nuotraukų matyti, kad originalus įrašas lietuvių ir rusų kalbomis skelbė: „1945 metais sausio mėnesį šiose apylinkėse vyko įnirtingos Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos kautynės su hitleriniais okupantais dėl Klaipėdos miesto | В январе 1945 года в этих местах 16-я литовская дивизия Красной армии вела яростные бои c гитлеровскими окупантами за освобождение Клайпеды“.
Kas toliau?
Klaipėdos meras pokalbyje su žiniasklaidos atstovais trečiadienį, balandžio 6-ąją prisiminė Lenino ir Pergalės paminklų demontavimą Klaipėdoje 1991 m. bei pakomentavo: „Turbūt atėjo laikas ir kitiems sovietiniams simboliams palikti Klaipėdą, kaip turbūt ir visą Lietuvą“.
Gal ir atėjo. Tačiau štai į ką siūlyčiau atsižvelgti iki tol.
1) Visi jie „sovietiniai simboliai“, visi jie „skirti Raudonajai armijai“ ar net ją „šlovina“ – lengva, paprasta, bet sykiu primityvoka objektus apibūdinti šabloninėmis etiketėmis ir tuo remiantis provokuoti sprendimus. Nesu iš principo prieš jokį sprendimą, neginu nė vieno simbolio, man jie įdomūs gal tik kaip istorijos ženklai. Bet siūlyčiau nesirinkti tokio veikimo kelio, kai sprendimai daromi forsuotai, paskelbus „akciją“ ar nuteikinėjant žmones šabloninėmis etiketėmis. Pamatuotam sprendimui priimti reikia įsigilinti, sudėlioti visus argumentus, pasverti visus „už“ ir „prieš“.
2) Raginimai kažką daryti su šiais paminklais prasidėjo ne nuo Andriaus Tapino. Vien per pastaruosius penkerius metus komentavau pats asmeniškai šią situaciją ne vieną kartą ne vienam Lietuvos žiniasklaidos portalui. Klaipėdoje veikiančią Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų komisija, kol dar nebuvau jos narys, panaši iniciatyva buvo pasiekusi 2018 m. Dar būta ir ankstesnių iniciatyvų. Priminsiu, kad paskutinis ne karštakošis, bet specialistų ir Lietuvos valstybės institucijų pareigūnų išdiskutuotas ir pamatuotas sprendimas buvo imtis to, kas kontraversiškų paminklų mokslinėse studijose vadinama „suteikti naują kontekstą“. Buvo nutarta, kad prie tokių simbolių reikia lentelių su įrašais, kurie atskleidžia šiandienos istorijos vertinimus, ugdo žmogiškumą remiantis šiandienos vertybėmis. Tai – kelias, kuris yra ne vieną kartą pasirinktas Europos Sąjungos šalyse (taip pat pokomunistinėse), JAV ir kitur. Kaip ir ar tai buvo įgyvendinta Lietuvoje po 2018 m. – kitas klausimas, kurio čia nekomentuosiu, nes tai atskira tema.
3) Diskusijos apie tai vyksta ne vien Lietuvoje. Ir kitose šalyse, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, diskutuojama ne pirmus metus, ką daryti su kolonijiniu ar kolonializmą menančiu paveldu „pokolonijinėje situacijoje“, sprendžiama, kaip elgtis su prieš šimtą ar net kelis šimtus metų įrengtais kontraversiškais paminklais. Tad tai, kas vyksta Lietuvoje, nėra unikalus, izoliuotas procesas, „mūsų“ vienų ypatybė. Faktas, kad panašios diskusijos vyksta ir kitur, mums leidžia pasisemti įvairių patirčių, paieškoti civilizuotų sprendimų, užuot išvadinėjus dviratį. Jei tik norėtumėme tą daryti…
4) Pasisemti patirties galime ne vien iš tų visuomenių, kurių vertybes laikome sau priimtinomis. Ir Lietuvoje tarpukariu požiūrio į šiuos dalykus būta kiek kitokio, lyginant su šiandien siūlomu. Lietuvos teritorija anuomet buvo klote nuklota Vokietijos karių kapais: visur buvo vokiški įrašai, kad čia palaidoti „didvyriai“, visur tomis kapinėmis ir paminklais anuomet rūpinosi Vokietijoje veikusios organizacijos; kapinėse jos rengė ir minėjimus. Lietuva anuomet tai toleravo, nors santykiai su Vokietija, švelniai tariant, nebuvo labai draugiški. Kodėl? Tikrai būtų verta apie tai padiskutuoti atskirai.
5) Tai, ką matome S. Daukanto gatvėje, nėra „kapinės+statulos“, kaip pabandė pavaizduoti „Klaipėdos liberalai“. Tai yra daugiau ar mažiau vientisas memorialas, kompozicija. Taip, jis gali kelti prieštaringų minčių. Be abejo, meninė forma, estetika yra skonio reikalas. Ir taip, jis mena epochą, su kuria tapatintis smagu Vladimirui Putinui ir tiems, kurie jį garbina. Bet diskutuojama turėtų būti dėl memorialo, o ne dėl esą „atskirų“ kapinių ir statulų klausimų.
6) Nukelti statulas teoriškai galima, netgi kapines iškelti teoriškai galima. Bet dėl to apsisprendus, būtų labai naudinga aiškiai žinoti, kuo visai tai bus keičiama. Šiuo metu tokio sprendimo neturime. Kas nutinka su erdve miesto centre, kai tokio sprendimo nėra, rodo akis badantis Atgimimo aikštės pavyzdys. Lenino statula 1991 m. iškeliavo, ir tik po to prasidėjo nesibaigianti diskusija „ką daryti“. Dėl pavadinimo pakeitimo šiaip ne taip pavyko apsispręsti tik po kelerių metų, ir 1995 m. aikštė gavo Atgimimo vardą. Bet Atgimimas į aikštę iki šiol neatėjo – paskutinės kalbos buvo apie „mėnulius“ ir „garažus“… Kol neturime aiškaus plano, ką daryti su tuo, ką norime pakeisti, gal vertėtų susilaikyti nuo skubotų sprendimų? Ir pagaliau:
7) Ženklų, simbolių ir paminklų, tiek pasakojančių apie Klaipėdos užėmimą 1944–1945 m., tiek menančių sovietmetį ar tiesiogiai į jį nurodančių, Klaipėdoje yra ir daugiau. Vien praėjus centrine Herkaus Manto gatve, išvysime ne vieną kanalizacijos dangtį su įrašu „Лит ССР“ (išversiu – Lietuvos Sovietinė Socialistinė Respublika). Priešais mero langus Danės gatvėje puikuojasi „Žvejo“ statula (priminsiu – ji statyta sovietinės Klaipėdos žuvies pramonės pasiekimams sureikšminti). O kur dar sovietiniai kūjai, pjautuvai ir kitos praėjusios epochos reminiscencijos. Ką su visu tuo daryti, tikrai galima sugalvoti – išbandytų kelių daug, pasirinkti kurį nors vieną galima, galima padaryti tą kūrybiškai. Bet sprendimas turėtų būti kompleksinis. Ir tokiam sprendimui visai nereikia laukti „valstybinių institucijų“ išaiškinimo. Svarbiau, kad jis būtų išdiskutuotas, pasvertas, paremtas profesionalia patirtimi.
Galiausiai – kiekvienas toks sprendimas turi turėti aiškiai įvardytą tikslą ir argumentus, kaip pasirinktoji priemonė padės to tikslo pasiekti. Pirminis Andriaus Tapino garsiai įvardytas argumentas buvo toks – „pasiųsti sau ir pasauliui stiprią žinutę“. Ar tai rimtas argumentas, tegu kiekvienas sprendžia savarankiškai.
Tai – paminklas okupacinei kariuomenei, kurio iš tolo matoma pagrindinė dalis – milžiniškas kardas tiesiog spinduliuoja agresiją ir duoda suprasti: jeigu kas prieš sovietus – prismeigsime jus ir sunaikinsime. Nemanau, kad ir menininkų bendruomenė šitokį paminklą laiko vertingu meno kūriniu.
Kaip žinome, kasmet gegužės 9 d. prie paminklo ir ten esančios sovietų karių palaidojimo vietos renkasi okupantų palikuonys, o nuo 2014 m. Krymo okupacijos – būtinai su Georgijaus juostelėmis. Šiemet, manau, ateis ir apsirašinėję Z raidėmis.
Manau, kad to paminklo likimas nebuvo svarstomas pataikaujant rusų tautybės Klaipėdos rinkėjams, o taip pat siekiant koalicijos su prorusiškomis partijomis miesto taryboje.
Paminklas ir kapas įtraukti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, pavadinimu ANTROJO PASAULINIO KARO SOVIETŲ SĄJUNGOS KARIŲ PALAIDOJIMO VIETA, vertybės numeris 10740. Tarp šios vertybės vertingųjų savybių nurodyta paminklas, granito plokštės su iškaltomis karių pavardėmis, takų sistema (!), lygus reljefas (!!), karių palaikai (!!!).
Pagal registro viešai skelbiamus dokumentus, Kultūros paveldo departamentas 2019-02-18 aktu Nr. KPD-KP-2321 iš naujo atliko vertinimą ir dar kartą nustatė minėtą palaidojimo vietą esant nekilnojamąja kultūros vertybe. Na, panašu, kad čia jau ne kompetencijos, bet sąžinės deficito problema, tam tikrų vertybių sistemos išraiška.
Itin stebina ir piktina tai, kad toje pačioje Skulptūrų parko teritorijoje buvo sunaikintos klaipėdiečių palaidojimo vietos – juk žinome, kad beveik visas parkas įrengtas kapinių vietoje. Bet ką gi – čia senesni reikalai, tačiau parko teritorijoje yra 1923 metų sukilimo dalyvių, paaukojusių savo gyvybes už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, palaidojimo vieta. Ant jos stovi kuklus paminklas, be jokios skulptūrinės kompozicijos ir štai ši Lietuvos didvyrių palaidojimo vieta nėra įtraukta į kultūros paveldo registrą.
Manau, kad tokia „vertybė” – palaidojimo vieta – turi būti nedelsiant išbraukta iš kultūros paveldo registro, militaristinis paminklas – kardas – nugriautas, ir tuomet savivaldybė galėtų priimti sprendimą dėl karių palaikų (jeigu jie ten dar yra) perkėlimo į normalias kapines ar kitą ramesnę atokią vietą. Estija iš Talino centro tokias kapines iškėlė jau prieš 15 metų ir dėl to niekas kariauti nepradėjo. Nepradės ir dabar, nes Rusija šiuo metu turi kitų reikalų.
Tarp kitko, karių palaikai į šią palaidojimo vietą buvo perkelti iš dabartinės Lietuvininkų aikštės ir kitų vietų1975 metais, tai yra, praėjus 30 metų po karo, taigi, nieko neatsitiks ir dar kartą juos iškėlus.
Savo šalies gyventojų niekada nelaidojome miestų gatvėse ir aikštėse, nereikėtų ten laikyti ir okupacinės armijos karių kapų.
GRIAUTI STABUS. Kai 1987-ais Španadau kalėjime mirė Rudolfas Hessas , kalėjimo pastatas buvo NUGRIAUTAS, o susmulkintos statybinės atliekos išpiltos Šiaurės jūroje. Nugriovimo priežastis buvo vienintelė- kad tai netaptų neonacių garbinimo vieta. Taip kad paminklas ir kapinės ir yra rusofašistų ir jų garbintojų susirinkimo vieta. Ir nereikia apie nekaltus kareivėlius/prievartautojus raudoti.
Griauti. Tai neišvaduotojų o save ypač garbinančių grobikų- žudikų paminklas. Jiems lig šiol yra absoliučiai normalu laikyti save išvaduotojais žudant, kankinant ir griaunant „vaduojamuojų” namus. Nenoriu tokio „gėrio” paminklo matyti savo mieste.
Rusai von is lietuvos priedo lenkus pasiimkite atfu ant tu rusu
Davai susitiksim į veida taip pasakysi :)?
Ačiū autoriui už puikų visos situacijos išdėstymą. Lietuvoje trisdešimt metų buvo leista karių kapinėmis rūpintis rusams, vokiečiams ir kitiems. Kur žiūrėjo KUltūros paveldo departamentas? Juk galėjo jau seniai perimti šią sferą.
Dėl Tapino tai nieko nepadarysi. Bet gaila, kad Kultūros ministras, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, Kultūros paveldo departmento direktorius ir kiti pastarosiomis dienomis prisikalbėję tarnautojai, kurie prisistato kaip šios valstybės kultūros administratoriai, jau išėjo už kultūros lauko ribų į kitą lauką. Tam kitam sunku net rasti pavadinimą, bet apie tai, kad viešai gali būti seklbiamas ir rodomas tik tas menas, kuris atitinka ideologiją, skelbė ir Gėbelsas nacių Vokietijoj, ir Ždanovas sovietinėje Rusijoj.
Galima visą gyvenimą studijuoti istoriją, bet taip ir likti visišku politiniu analfabetu. Deja, dr. Vasilijus yra to pavyzdys.
Vis galvoju- norėjo kokio uzbeko ar tadžiko,esto motina,kad jos sūnus žūtų kokioje tai Klaipėdoje? Ar žinojo kur ta Lietuva.Ar atvežė prie kapo?
Kalavijas stovi Kryžkalnyje- niekam neužkliuva?
Tegu ilsisi ramybėje ANO karo prievarta kariauti išvaryti vyrai.Trukdo? Kam trukdo? Ar čia sliekų ieškome?
Beprasme diskusija ,Europa senai jau susitvarke.Mažiau kalbu daugiau darbu.
Mankurtas..atsirado kovotojas su paminklais. Kodėl kažkokia ES turi būti pavyzdys?
Mirusiems ar žuvusiems po žeme – ramybė, o ant žemės gyviems – gyvenimo harmonija be kiršinančiu simboliu. Kardo paminklo erdvė turi būti denacifikuota ir demilitarizuota. Karo tema neturi būti sakralizuojama ir puoselėjama naujos religijos formoje.
Generalinis planas „Ost“ (vok. Generalplan Ost) – nacių rengtas Rytų Europos šalių masinio etninio valymo, genocido bei kolonizavimo planas.
(https://lt.wikipedia.org/wiki/Generalinis_planas_Ost)
Tauta arba etninė grupė Naikintinų arba deportuotinų gyventojų dalis[2]
Lietuviai[4] 85 %
Rusai[3] 70 milijonų
Estai[4][5] beveik 50 %
Latviai[4] 50 %
Čekai[6] 50 %
Ukrainiečiai[6] 65 % deportuoti iš Vakarų Ukrainos, 35 % suvokietinti
Gudai[6] 75 %
Lenkai[6] 20 milijonų arba 80–85 %
Latgaliai (latvių etnosas)[4] 100 %
„šio etninio valymo ir genocido siūlymai niekuomet nebuvo rasti”
(https://lt.wikipedia.org/wiki/Generalinis_planas_Ost)
Ethnic group /
Nationality targeted Percentage of ethnic group to be eliminated
by Nazi Germany from future settlement areas[17][18][19]
Russians Unclear
(https://en.wikipedia.org/wiki/Generalplan_Ost%20)
Ką naciai, gal, ketino tik planuoti, sovietai vykdė realiai.
Deja, naikino būtent rusų armija. Trėmė. šaudė, grūdo į kalėjimus visus išsilavinusius, darbščius, protingus. Tad neskleik sovietinių „istorijos” duomenų. Mes to amžiaus ,kurie mokėmės jos, bet dar esame to amžiaus ,kurie klausė senolių ir tėvelių . Esame iš Mažosios Lietuvos ir žinome kas kaip kalbėjo ir kas ką darė
Dabar dalinomės į lietuvius ir vatnikus. Žmonės, kas jums darosi? Mes Klaipėdoje visi ateiviai. Givenkime draugiškai,mūsų mažai, mes senstame. Ką ir kam mes turime įrodyti? Gerai kad nors „Putino vatnikai“ atneša gėlių prie žuvusių memorialo. Givenkime draugiškai. Mes- Klaipėdėciai!
Būtent,būkime draugiški,gerbkime visi valstybinę kalbą, laikykimės Lietuvos įstatymų,būkite lojalūs valstybei,kurioje gyvenate, pagerbkite gegužės 8(kaip daro visa Europa) žuvusius kovose prieš fašizmą,o ne mitinguokite ne laiku
Tas pasakymas kareiviai nekalti ne savo noru guldė galvas, tai išeina nekalti ir tie kareiviai kur dabar Ukrainoj žudo žmones. Išvadavot nuo fašistų ir ačiū, galejot važiuot namo, bet ne visą rytų Europą okupavot, bet jūsų socializmas subyrėjo kaip smėlio pilis.
Surinkt visus palaikus iš viso rajono ir palaidot žmoniskai kapinėse. Miesto centre ne vieta, o tuo labiau kaip patys su Kolorado juostelėm ir agresorės veliavom renkasi erzindami žmonės.
Jei nežinote kodėl ” išvaduotojai liko ” – LAVINKITĖS ! Bemoksliai užkniso ! Jums tik tapinų akcijose dalyvauti .
Mes žinome kodėl „išvaduotojai liko” – tam buvo tremiami ir žudomi vietiniai-tad neklaidink ir kuo daugiau Tapinų ir kitų grąsių žmonių.
Vaska,eini Titovo pėdomis,kuris jau bijo nosį vienas iškišt ar ir tau per platūs šaligatviai?
Gyvena gerai rusai çia 70 metu ir nekençia visko lietuviško aplink.
Vasilijau, ačiū Jums už konkretumą ir aiškumą. Šitoje psichozėje tai taip reta. O puldinėjantys istorijos nesimoko ir nežino. Su mirusiais kovoti portaluose ir vėliavytėmis mosuoti lengviausia.
Eilinė masinė isterija ir kaltų paieškos. Safronovo nuomonė visiškai teisinga. Juk ne Stalino ar Lenino paminklai stovi, o kareivių, kurie dauguma ne savo noru guldė galvas. Deja, toks laikotarpis buvo Klaipėdos istorijos dalis, o kad ten renkasi propuniniška publika tai yra jų pačių tai vietai suteikiamas įprasminimas, kuris likusiai miestiečių daliai neturi jokios reikšmės. Jei jie pradės rinktis McDonald’e tai ir jį geriausiame ar kaip? Beje, pamąstymui apie miesto istoriją ir monumentus. Juk išdidžiai žadame atstatyti Klaipėdos pilį ir tai iš tiesų puiku, bet memelio pilis juk buvo kryžiuočių kapojusių vietiniams galvas… Mažiau klausom Tapinų, Miliūciu, Grubliauskų daugiau galvojam savo galva.
Nugriauti sovietus šlovinančius paminklus, tai visai ne tai ką putinistai bando įpiršti. kapai lieka kapais. Tik griauti, jokiu būdu nepalikti
Kas surista su vatnikais okupantais viska griaut.Nereikia mums prisiminimu apie zmogzudzius
O tu kas, zmones zuvo ir tau atsakit negali,o kariaut su mirusiajs nunedera.
” akcijinių ” lyberkonservatorių išsilavinimas jau darosi politinė problema ir tampa kiršinimo priemone ? Apie patryjotų gebėjimą adekvačiai, kritiškai mąstyti jau net negalvoju . Beviltiška . ” Akcijiniai ” 🙂 Apgailėtini .
Puikus straipsnis, ačiū!
Pažystu daug rusakalbiu apie 99 % už Putina za rosiju , nors gerai gyvena Lietuvoje , jie nekenčia lietuviu kalbos , o apie Lietuvos politikus geriau su jais nekalbėti , tiesa prie to pačio Ukraina ir ukrainiečiai . O straipsnis geras , daugiau tokių
Puikus tekstas. Kalavijo monumentas neturi jokio sovietinio simbolio. Reikia nuversti karių skulptūras ir pakeisti plokštes su pavardėmis, paliekant tik vardus ir pavardes ( be jokių didvyrių ir karinių laipsnių). Ir memorialą pavadinti Žuvusiųjų II pasauliniame kare kapai.
Dėl pavadinimo, Sovietinių karių palaidojimo vieta, dalis iš jų žuvo ar mirė jau po karo, dalis iš jų palaidoti Kalinigrado srityje, o ir toje vietoje jie palaidoti prie vakarinės tvoros, o ne ten kur deda gėles.
Atsiprašau, Vasilijau! Geras tekstas.
Labai geras straipsnis. Jeigu kam užkliūva Safronovo pavardė, tai man net gėda dėl tokių komentarų…
Mano nuomone problema yra ne tai, ką TURĖTŲ simbolizuoti ši aikštė, o kuo ji TAPO. Šiuo metu dauguma ją suvokia kaip tiesiog Klaipėdos vatnikų su kolorado juostelėmis susirinkimo taškas. Puikiai visi supranta, kad absoliuti dauguma ten susirenkančių ilgisi komunizmo ir iš esmės palaiko Putino režimą. Į akis jie to gal ir nepasakys, na bet patys tai suprantame juk.
Gal todėl teisingiausias kelias ir būtų šviesti visuomenę apie šios aikštės tikrąją reikšmę, nors ją sunaikino Klaipėdos vatnikai.
Geriausia būtu sukelti visus kurie žuvo ,, vaduojant ,, Mėmeli į viena vietą , iš Dovilų , Gargždų , Priekulės ir t.t kad ir prie kapinių Joniškio gt. vietos tikrai užtektu visiems žuvusiems , o ir lankantiems nereikėtu važinėti po visa rajona . Nors čia daugiau politikos negu pagarbos žuvusiems . O paminklai , kas nugriovė Borusijos paminkla , paminkla kryžkalnyje , sostinėje ? Nugriausim ,bet iš istorijos to neištrinsim ir jos nepakeisim .
Skaityk antrą kartą lėtai. Gal suprasi.
Nesupratau, kam tas čia ,,romanas”, išsilavinę žinome, kas kaip kur kada, o propagandos kupiniems , užZombintiems ,,draugužiams” labai patiktų, bet jie neskaito.Ačiū Dievui, atnaujintame Danės skvere Laiko juostoje istoriniai įvykiai -1945-01-28- kitaip įvardyta. Kas čia ką išvadavo, nesupratau. Okupavo-taip. Tokie memorialai-baisu,kapinėse turi būti kauleliai,ten ir eikite,dėkite gėles, pagerbkite, o šitą baisų kalaviją į Grūtą.
Tai ne Lietuvos karas. Tai ne Lietuvos išvadavimas. Tai Lietuvos tragedija, kad atsidūrė tarp rudojo ir raudonojo maro. Tiek vienas, tiek kitas kalti dėl sukelto karo, represijų ir žudynių. Nereikėjo užpulti – nebūtų reikėję ir vaduoti.
Ačiū, kad autorius surašė visų šiukšlių vietas – bus lengviau išsišluoti.
Istorijos nepakeisi, galva galvoti reikia.ir gerbti tuos kuri zuvo kad galetum kalbeti.
Kad gali taip kalbėti ir rašyti,dėkok Nepriklausomybei paskelbtai, o ne ,,išvaduotojams”, koks nesuvokimas-baisu.
Koks nesuvojimas jei nebutu laimeje pries vokiecius,.klausimas ar butum gimes.
Ar žinote kada įvyko antrasis pasaulinis karas ? Gal žinote ir ” kas ką užpuolė bei vadavo ” ? Ar išsilavinimas liberaliai ” akcijinis ” ? O gal žinote kas 1991 m atkovojo Nepriklausomybę ? Kovojo tie patys užaugę sovietinėje santvarkoje ! Tie , kuriuos šiandien bandote savo ” patryjotų akcijose ” niekinti !!!! Taip , baisus patryjotų nesusivokimas .
Kam priklausė Klaipėda 1939 metais? Iš kur tu čia toks fanatikas atsirovei? 1945m . čia buvo 15 gyventojų. Mes čia visi ateiviai.
Kažkoks ” Safronovas”… pavardė viską pasako… Nustebčiau jei tokį straipsnį parašytų koks Petraitis.. Matyt tas jų ” nacionalizmas” perduodamas su sumaišytais mongolų genais, kad niekaip negali pamiršti savo „didžiosios” tėvynės. Gimę ir užaugę laisvoj Lietuvoj vistiek ilgisi savo vergo prigimties. Vergų genai stiprūs ir neišnaikinami.
Sunku suvokti kas rasoma straipsnyje?
Toks rašytojas ne nuostabu didvyris iš kanapių. Lindek savo nemongoliniuose genuose ir didžiuokis, kad nesi vergo genų šeimininkas