Du trečdaliai mūsų Žemės paviršiaus – jūros ir vandenynai, o ketvirtadalis jūrose gyvenančių gyvūnų rūšių – moliuskai. Jų priskaičiuojama apie 50 000 rūšių. Dar 25 000 gyvena sausumoje ir apie 5 000 – gėluose vandenyse. Apie juos Lietuvos jūrų muziejus kartu su Profesoriumi Gustavu (įkūnijo Audrius Rakauskas) ir pasakoja dar viename reportaže.

Terminas moliuskai yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio mollis „minkštas“. Jį pirmą kartą pavartojo graikų filosofas Aristotelis, kai moliuskais įvardijo aštuonkojus, kalmarus ir galažiaunius. Ilgą laiką mokslinėje ir populiariojoje literatūroje šie gyvūnai buvo vadinami minkštakūniais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp atskirų moliuskų grupių panašumų yra mažai, tačiau daug požymių, pabrėžiančių ne tik šios grupės bendrą kilmę, bet ir įrodančių savitą jų evoliucijos eigą. Iš tikro, kas gali būti bendro tarp sraigės, austrės, chitono ir aštuonkojo?

Moliuskai – labai įvairūs, tačiau juos vienija pagrindiniai kūno sandaros bruožai: kūnas skirstomas į galvą, liemenį ir koją, kūno paviršiuje esanti odos raukšlė – mantija – dengia vidaus organus. Išorinis mantijos sluoksnis, epitelis, gamina kriauklę, susidedančią daugiausia iš kalcio karbonato. Kriauklė yra bene akivaizdžiausias šios grupės gyvūnų požymis. Kriauklės gali būti storos, sunkios ir didelės arba plonos, lengvos ir trapios, gaubti kūną iš išorės arba slypėti kūno viduje, o kartais kriauklės gali ir visai nebūti. Moliuskui kriauklė yra tas pat, kas šarvas vėžiui arba skeletas žmogui. Skeletas – atrama, šarvas – apdangalas.

Susipažinti su nuostabiais gamtos kūriniais iš Neptūno karalystės padės Jūrų muziejaus rinkinių puošmena – kriauklių kolekcija. Pirmoji kriauklių ekspozicija atidaryta 1971 m. nedideliame namelyje Klaipėdos centre. Tai buvo kelios dešimtys kriauklių iš kolekcionieriaus ir jūrų locmano Felikso Rimkevičiaus kolekcijos. Vėliau kolekcijos papildymas vyko organizuojant ekspedicijas į įvairias pasaulio vietas. 1975 m. į pirmąją ekspediciją leidosi Jūrų muziejaus direktorius Aloyzas Každailis su savo kolega Eugenijumi Buivydu. Žvejybiniais laivais jie ieškojo kriauklių ties vakarų Afrikos krantais.

Vėliau sekė ekspedicijos į Baltąją, Japonų, Karibų jūras. Ekspedicijos mokslo tiriamaisiais laivais į Indijos vandenyną užtikrino naujus kriauklių atradimus Jemene, Sokotros saloje, Seišelių salyne, Madagaskrae, Mauricijaus salose. Ramiajame vandenyne muziejaus darbuotojai kriaukles rinko plačiame areale: nuo šiaurėje esančios Ochotsko jūros, Kamčatkos iki tropikų regionuose esančios Pietų Kinijos jūros ir daugybėje salų, išsimėčiusių pietinėje vandenyno dalyje, Melanezijoje ir Polinezijoje. Muziejaus rinkinius ženkliai praturtino specialistų kelionės į egzotiškąsias Naujosios Kaledonijos, Taičio salas. Kolekcija taip pat pasipildė ir iš privačių kolekcijų.

Šiandien Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniuose – per 23 000 egzempliorių iš įvairių pasaulio vietų, visų vandenynų, daugumos jūrų. Didelių ir mažų, nepaprastai gražių ir nekrentančių į akis pilkokų kriauklių. Jūrų muziejaus kriauklių kolekcijoje daug retų, endeminių rūšių, kuriomis didžiuojasi geriausi pasaulio muziejai.