P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Į Jono kalnelio užutekį – nuotekos

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-04-23


1948-1949 metais Klaipėdos miesto valdžios spręstų su sporto infrastruktūra susijusių klausimų dokumentai atskleidžia ir faktą, jog Jono kalnelio užutėkis, kuriame norėjo įsikurti vandens sportininkai, buvo itin užterštas žarninėmis lazdelėmis, nes į šį vandens telkinį savo nuotekas leido buvusiame tabako fabrike įkurtas karo belaisvių lageris.

Būtent sportiniams reikalams apžvelgti ir yra skirta ši ciklo „Ką pasakoja archyvas”, rengiamo pagal miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus, saugomus Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, dalis.

Jono kalnelis 1949-aisiais. pastvu.com nuotr.
Sportavo 1500 jaunuolių

1948-ųjų kovo viduryje į VK kreipėsi Laisvosios sporto draugijos „Žalgiris”, kuri jau trejus metus „vedė Klaipėdos fizkulturinį ir sportinį darbą tarp plačiųjų miesto darbo žmonių masių” bei apėmė visas profsąjungas, taryba.

Draugija informavo, kad jos dėka „įvairiose sporto sekcijose” sportavo jau daugiau nei 1500 jaunuolių, bet darbas esą tebuvo įpusėjęs, nes „turėtų sportuoti per 5-6 tūkstančius”.

„Deja, tai pasiekti neįmanoma, kol Profsąjungų D-ja neturės savo žinioje sporto salės, kur galėtų įmonių, fabrikų jaunimas treniruotis, pravedinėti varžybas. Ta salė turėtų būti miesto centre, kad ir tokių įmonių kaip Prek. Uosto, Trinyčių, Gulbės, Celiuliozės Popierio Kombinato, Laivų Remonto statybos, Mėsos kombinato ir kt. darbininkai kiekvieną laisvą minutę galėtų sunaudoti sportuodami. Sporto Rūmai nebegali sutalpinti norinčiuosius treneruotis, o be to jų daliai įmonių per toli. Visus reikalavimus atitiktų sportinis specialus pastatas, esantis Pradžios Mokyklos Nrž 1 dideliame sode. Jis jau apleistas, nenaudojamas, yra be priežiūros, be langų, durų ir t.t. Profsąjungos tuoj bendrom jėgom tuoj atremontuotų ir jau turėtų salę. Tuoj išsivystytų masinė gimnastika, tinklinis, fektavimas, imtynės ir kitos šakos, kurios šiuo metu silpnai veikia. Mokyklos Nrž 1 ir Nrž 2 turi savo žinioje mažesnes sales, o be to ir joms galėtų naudotis. Pastatas yra atskirai apie 50 m. nuo mokyklos, tai jokių trukdymų nekiltų. Švietimo skyrius mieste turi ir taip daug salių pavy I Gimnazija, II Gimnazija, Mok. Seminarija ir t.t. D-jos darbas be salės daugiau nebeįmanomas”, – rašė žalgiriečiai ir prašė jiems perduoti minėtąją salę, buvusią Žardžių (dabar – Vytauto) gatvėje.

Tokiam prašymui sustiprinti buvo pridėtas ir devynių profesinių sąjungų pirmininkų pasirašytas raštas, kuriame buvo tikinama, kad joms priklausančių sporto kolektyvų ir narių skaičius „diena iš dienos didėja, didėja sportinis lygis”. O kad „dar labiau mieste išpopuliarinti sportą, reikalinga bazė”, kurioje „kolektyvai vadovaujami D-jos trenerių galėtų normaliai treniruotis ir pravedinėti tarpkolektyvines varžybas”.

„Tai butų akstinas, kuris sujudintų mūsų kolektyvų sportinį darbą, ir sportas būtų prieinamas plačiajai darbo masei, o ne paskiroms mūsų komandoms”, – minėtosios sporto salės perdavimo nauda ragino neabejoti profsąjungiečiai.

Atrodo, kad šie argumentai įtikino miesto valdžia ir netrukus buvo parengtas sprendimo projektas dėl Pirmos pradžios mokyklai priklausiusių pastato ir dalies sodo perdavimo „Žalgiriui”. Šios draugijos pirmininką draugą Lenkovičių buvo numatyta įpareigoti perduodamą pastatą suremontuoti iki liepos 1-osios.

Treką netruko apleisti

1948-ųjų balandžio pradžioje į VK pirmininką Joną Kardaševičių kreipėsi Klaipėdos miesto ir kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Mečislovas Žukauskas ir prašė šiam komitetui išskirti 4,75 ha ploto Klaipėdos mototreko teritoriją.

„Trekas mums reikalingas pravedimui respublikinių moto varžybų”, – rašė M. Žukauskas, pridėdamas treko planą.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugoma 1948 metų dviračių treko ir jo apylinkių schema. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kaip per devynerius metus buvo pasikeitusi situacija šalia 1933-aisiais dabartinio dviračių treko vietoje Kretingos gatvėje įrengto dviratininkų ir motociklininkų apylinkėse galima pamatyti palyginus šios schemos vaizdą su pokariu Vokietijoje padaryto Klaipėdos topografinio žemėlapio, vaizduojančio 1939 m. situaciją, fragmentu.

Klaipėdos sportininkų namuose-muziejuje yra saugoma nuotrauka, kurioje įamžintos pokarinės dviračių lenktynės senajame treke, bet tiksli jos data nėra aiški.

Klaipėdos sportininkų namų-muziejaus nuotr.

1949 m. lapkričio viduryje Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas drg. Mackevičius VK pirmininką informavo, kad šalia treko buvo sugriautas namas, bet jis neįėjo į treko teritoriją, todėl komitetas nesiruošė jo atstatyti.

Beveik po dvidešimt metų, 1969-ųjų rugsėjį, P. Ražas „Tarybinėje Klaipėdoje” paskelbtoje publikacijoje „Koks treko likimas?” rašė apie tuo metu jau apverktiną šio objekto padėtį.

„Šis statinys eina niekais, paliktas likimo valiai. Vakarinė jo siena virto griuvėsių krūva, vidinėje treko aikštėje bala, kurioje beveik ištisus metus tyvuliuoja vanduo, kurkia varlės. Net betonas užžėlė žole. O į ką pavirto treko aplinka? Vietoj puikaus parko, kadaise buvusio Klaipėdos puošmena, liko šlapias alksnynas ir šiukšlynas” – rašė P. Ražas.

Jo tekste minimus faktus „Atvirai Klaipėdai” prieš porą metų buvo patvirtinusios Kretingos gatvėje, name šalia tuometinio Specialaus sanitarinio mašinų autoūkio nuo 1956 metų gyvenusios klaipėdietės seserys Vanda Grinkevičienė ir Milda Vainorienė.

„Trekas tada labiau priminė stadioną, tik kad kraštai buvo betonuoti. Buvo jau apleistas. Aplink visur buvo krūmai, pelkynai, prūdai. Ir jie baisiai smirdėdavo, gal kas dar po karo ten buvo nuskendęs. Būdamos vaikais eidavome į treką pažaisti, paišdykauti”, – pasakojo V. Grinkevičienė, uostamiestyje gyvenusi nuo 7 metų amžiaus.

„Paprastas asfaltas ir tvora, o aplink pelkės ir pievos, bruzgynai. Eidavome į treką su kamuoliu žaisti. Ten būdavo užuovėja, viduje – veja. Kiti vaikai su dviračiais čia atvažiuodavo”, – sakė dviem metais už seserį jaunesnė M. Vainorienė.

Jono kalnelio užutekyje – tilto griuvėsiai ir bakterinė tarša

1949-ųjų vasarį į VK kreipėsi Visąsąjunginės gamybinės kooperacijos laisvos Lenino ordeno fizkultūrinės draugijos „Spartakas” LTSR Klaipėdos miesto Tarybos pirmininkas ir pateikė projektą dėl „išskyrimo teritorijos valčių stočiai ir plaukiojimo baseinui įrengti”, tačiau pačio rašte minimo priedo, kurį sudarė 4 lapai, archyve jau nėra likę.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomų „Spartako” raštų „galvos”. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Spartako” norus detalizuoja kovo pradžioje VK atsiųstas šios organizacijos LTSR prezidiumo pirmininko Šakuno pasirašytas raštas. Jame buvo prašoma šios organizacijos skyriui perduoti stadioną, dviračių treką ir teritoriją prie miesto Pionierių namų, kad ten būtų galima pastatyti „vandens stotį”. Pirmininkas patikino, kad visų šių objektų sutvarkymui organizacija jau buvo numačiusi lėšas savo 1949 metų biudžete.

Norą turėti savo „vandens stotį” demonstravo iš „Žalgiris”, diena vėliau nei „Spartakas” irgi parašęs raštą VK pirmininkui J. Kardaševičiui. Ši draugija priminė, kad iki tol irklavimo sportas Klaipėdoje buvo „visai nekultyvuojamas”, tad ji kreipėsi į LTSR Profesinių Sąjungų Centro Tarybą, kuri Klaipėdai išskyrė baidarių bei irkluojamų valčių.

„Tam yra reikalinga įsteigti vandens stotis, kuri galėtų aptarnauti šių sporto šakų mėgėjus. Tinkamiausia tam vieta yra Dangės upės įlankoje / už saldainių fabriko „Gegužės 1-oji, pagal Pionierių Namus”, – rašė laikinasis „Žalgirio” Klaipėdos tarybos pirmininkas A. Slanksnys ir prašė šiai draugijai perduoti minėtą įlanką su žemės sklypu.

Po savaitės su tokiu pačiu prašymu į VK kreipėsi jau nuolatinis „Žalgirio” Klaipėdos tarybos pirmininkas E. Lenkovičius.

„Ne kartą visur prikišama, kad Klaipėdos m. sportinės organizacijos per mažai kreipia dėmesio vandens sportui – irklavimui, buriavimui, plaukymui. Šie priekaištai – pagrįsti”, – rašė E. Lenkovičius.

Prašymą draugijai priskirti minėtą sklypą į įlanką jis papildomai grindė tuo, kad „Žalgiris” ir LTSR Profesinių Sąjungų Centro Tarytos skyrius Klaipėdos miestui, irklavimo stoties įrengimui skyrė 25 000 rublių.

„Tinkamiausia vieta irklavimo stočiai įrengti yra Dangės įlanka /ties Gegužės I / su joje esančia sala”, – rašė draugijos pirmininkas.

Jis žadėjo, kad ten „Žalgiris” dar tą pačia vasarą įrengs stotį: bus „pastatytas specialus pastatas saloje, paleista naudojimuisi bent 20 baidarių ir 10 akademinių valčių”.

„Iš Miesto Vykdomo jo Komiteto teprašome vieno: duoti parėdymą Komunalinio Ūkio Skyriui – pravalyti nors dalį tilto griūvėsių liekanų, kad būtų praplaukimas baidarėms bei valtimis iš įlankos į Dangę”, – rašė E. Lenkovičius.

VK šį prašymą patenkino ir kovo 15-ąją priimtu sprendimu „Žalgiriui” perdavė „Dangės įlanką su sala / Prie „Gegužės I-sios” saldainių fabriko”. Kartu buvo nurodyta, kad E. Lenkovičius įpareigojamas „reikalingus įruošimo darbus” pradėti iki gegužės 1-osios. Beje, sprendimo projekte dar buvo ir punktas, kuriuo Kelių ir tiltų tresto vedėjas drg. Dimavičius buvo įpareigojamas iki balandžio 25 d. iškelti buvusio tilto liekanas iš įlankos, tačiau pačiame sprendime jo jau nebeliko.

Visgi kartu su tokia gauta dovana „Žalgirio” laukė ir siurprizas – tarp VK dokumentų yra šiai draugijai skirtas Klaipėdos valstybinės saninspekcijos atsakymas, kuriame ji informavo pagal prašymą atlikusi vandens mėginių iš Jono kalnelio užutėkio tyrimus.

Inspekcijos atsakyme, pasirašyta vyriausiosios inspektorės Stifatovos rašoma, kad į užutekį savo nuotekas leido dabartiniame Kultūros fabrike tuomet veikęs karo belaisvių lageris ir žarninių lazdelių kiekis čia 13,6 karto viršijo plaukiojimo baseinams leidžiamą normą ir inspekcija „kategoriškai neleido” čia plaukioti, o irklavimo bazė čia galėjo pradėti veikti tik įgyvendinus jos sąlygas: pirmiausiai urėjo būti nutrauktas karo belaisvių lagerio nuotekų leidimas į užutekį, o jis visas išchloruotas, užtikrintas, kad niekas čia nesimaudys, o stotyje turėjo būti užtikrintos reikiamos higieninė sąlygos persirengimo, poilsio, maitinimosi kambariuose, tinkamo geriamo vandens tiekimas.

Kovo 22-osios VK sprendimu vakarinėje Pionierių namų pusėje esančioje teritorijoje leista kurti ir „Spartako” valčių stotį. Kartu šiuo sprendimu Jono kalnelio baseine buvo uždrausta maudytis ir plaukioti.

Įsikūrė ir prie kanalo

„Žalgiris” tuo metu apetitu tikrai nesiskundė. Kovo 16-ąją draugija kreipėsi į VK ir informavo, kad peržiūrėję ir apsvarsčius „visus galimus priėjimus prie marių” konstatuota, jog vienintelė tinkama vieta besikuriančiam Profsąjungų Jachtklubui Klaipėdoje yra Vilhelmo kanalo žiočių dešinioji pusė prie įstaigos Klaipėdos Tech-učastok.

„Ten ir anksčiau buvo būriavimo-irklavimo stotis. Yra dar likę jachtom ištraukti elingo likučiai, be to, tinkamas gylis apie 4-5 metrus. Tas Žemės sklypas yra naudojamas Techučastko daržams. Bet daržus jie gali įsiruošti ir kitoje namo pusėje”, – rašė E. Lenkovičius, tame pačiame savo rašte įdėjęs ir ranka pieštuku nubraižytą pageidaujamos teritorijos schemą.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugoma prašyme nupaišyta schema. Martyno Vainoriaus nuotr.

Draugijos pirmininkas akcentavo, kad atitinkamą VK nutarimą su sąmatomis „labai svarbu kuo skubiausiai pristatyti į Maskvą, kad nežūtų tam reikalui skirtas lėšos”.

Ant to paties kreipimosi yra miesto vyriausiojo architekto Alberto Cibo kitą dieną surašyta „viza”: „Kliūčių iš miesto vyr. architekto V-bos nėra”. Dar tą pačią dieną VK ir priėmė sprendimą, kuriuo „Žalgirio” moto-buriavimo stočiai nutarė skirti „teritoriją Klaipėdos kanalo /buv. Vilhelmo/ žiočių dešiniajame krante, 3 000 kv. metrų ribose” ir akvatoriją, „prieinančią prie išskiriamos teritorijos, skaitant ne vėliau kaip balandžio viduryje.

Apleido mažą stadioną, gavo pagrindinį

Greitai miesto valdžia patenkino ir balandžio pradžioje „Spartako” suraitytą prašymą dėl „mažojo stadiono”, kurį dar reikėjo atstatyti.

Po keturių dienų Klaipėdos miesto Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Mackevičius informavo VK pirmininką J. Kardaševičių, kad šis komitetas sutinka, jog stadionas, kurį tuo metu valdė „Žalgiris”, būtų perduotas „Spartakui”.

„Žalgiris” jam pavesto stadijono per dviejus metus neatstatė ir visiškai apleido”, – rašė draugas Mackevičius.

Tokių argumentų ir pritarimo VK tikriausiai užteko ir jis dar tą pačią dieną priėmė sprendimą dėl ties Kretingos plento buvusio stadiono perdavimo „Spartakui”.

Ne viskas gerai tuo metu buvo ir miesto stadione – balandžio viduryje VK priėmė sprendimą dėl jo atstatymo darbų užbaigimo. Jame konstatuota, kad 1948-aisiais suplanuoti darbai nebuvo atlikti dėl rangovų trūkumo. Todėl Kūno kultūros ir sporto komitetas buvo įpareigotas ūkiniu būdu, valstybinėmis kainomis iki vasaros sezono pradžios už 40 000 rublių sutvarkyti bėgimo takelius, lengvosios atletikos sektorių ir tribūnas.

1949-ųjų Lietuvos TSR lengvosios atletikos varžybos Klaipėdoje. 100 m bėgimo rungtyje klaipėdietis Jonas Garadauskas (iš kairės antras) tapo Lietuvos rekordininku. Jo pasiektas rezultatas – 10,9 sek. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tačiau gali būti, kad su šia užduotimi Kūno kultūros ir sporto komitetas nesusidorojo, nes po mėnesio VK nusprendė perduoti miesto stadioną tam pačiam „Žalgiriui”, kuris per dvejus metus nesugebėjo sutvarkyti mažojo stadiono Kretingos plente.

„Įpareigoti Klaipėdos m. Kūno Kultūros ir Sporto Komiteto Pirmininką, Klaipėdos m. Stadioną su visais ten esančiais pastatais, aikštėmis ir įrengimais, perduoti LSD „Žalgirio” Klaipėdos m. Tarybai”, – skelbė nutarimas, kuriuo „Žalgirio” pirmininkas E. Lenkovčius buvo įpareigotas nuo birželio pradėti ir iki liepos 15 d. baigti stadiono „einamojo įrengimo ir remonto darbus”.


    2022-04-23

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt