P0

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Klaipėdos aludarių kompleksas: „Nėra ką ir palikti” (2)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-04-27


„Kai anksčiau užeidavai į alaus daryklos „Švyturys” alaus pilstymo cechą, patekdavai į žemas, ankštas patalpas, kuriose nebuvo langų, dieną naktį degdavo elektros šviesa. O kaip ten jausdavosi darbininkai karštomis vasaros dienomis? Nemalonu ir prisiminti. Visai neseniai šis cechas persikėlė į naujas patalpas, kurios atsirado buvusių griuvėsių vietoje”, – lygiai prieš 65 metus apie išskirtinį to meto Lietuvoje cechą skelbė „Tarybinė Klaipėda”.

„Atspirdama” nuo šios sukakties „Atvira Klaipėda” pradeda dešimties rašinių ciklą „Urbanistiniai jubiliejai”, kurio metu papasakos apie pokariu Klaipėdoje vykusias statybas, reikšmingai keitusias mūsų miesto veidą.

Pirmieji rašiniai yra skirti apžvelgti „Švyturio” alaus gamyklos raidą, pažymėtą negailestingomis rekonstrukcijomis, po kurių iš senojo istorinio komplekso iki šių dienų išliko tik gyvenamasis-administracinis pastatas.

Po sovietinių rekonstrukcijų šių dienų sulaukė vienintelis senosios alaus daryklos komplekso pastatas Bangų g. 4, tarnavęs kaip administracinis ir gyvenamasis. Dabar jame veikia viešbutis Memel hotel”. Martyno Vainoriaus nuotr.
Pradžia – Tiltų gatvėje

2002-aisiais dienraštyje „Vakarų ekspresas” skelbtame rašinių cikle, kuriame buvo pristatoma rengta istorinė studija apie „Švyturio” alaus bendrovę, rašoma, kad Lietuvos archyvų fonduose nepavyko rasti šios įmonės pirmtake laikomo J. Reinecke bravoro įkūrimo dokumento.

„Tačiau pati įkūrimo data – 1784 m. figūruoja vėlesniuose – XX a. pirmos pusės dokumentuose, reklaminiuose skelbimuose, akcentuojama fabriko prekiniuose ženkluose, istorinėje literatūroje, straipsniuose. Seniausias įmonės ženklas aptiktas XX a. pradžioje spausdintame oficialiame alaus daryklos blanke. Manytina, kad jis buvo atspausdintas 1917-20 m., o patvirtintas 1913 m., kuomet buvo perregistruota bendrovė. <…> Įregistruojant įmonės ženklą, pagal anuomet galiojusius įstatymus būdavo privaloma pateikti ženklo pateisinamuosius dokumentus. Todėl 1784 metai, užfiksuoti šiame rašte bei kituose XX a. pirmos pusės oficialiuose dokumentuose, buvo paremti dokumentų originalais ir yra pagrįstai laikytini įmonės įkūrimo metais”, – rašoma vienoje iš šių publikacijų.

1768 m. duomenimis, dabartinis alaus daryklos sklypas buvo J. Fast nuosavybė, o „Švyturio” gamyklos pirmtakės įkūrėjas Jacob Reinecke, į Memelį atvykęs 1784-aisiais iš Tilžės, įsikūrė Friedricho Wilhelmo (dabar – Tiltų) gatvės pradžioje, jo sklypai čia matomi ir 1840 m. miesto plane. Buvusioje Kapų gatvėje (pokariu tapo Turgaus aikštės dalimi), trijuose sklypuose, stovėjo jo bravoras ir kiti ūkiniai pastatai.

1866-aisiais alaus daryklą paveldėjęs Franz Reinecke po penkerių metų susivienijo su konkurentu Theodor Ottomer Preuss, turėjusiu alaus daryklą ir sklypą prie Malūnų pylimo (dabar – Bangų) gatvės, kur XVIII a. buvo miestui, o vėliau aludarių cechui priklausiusios salyklo džiovyklos. 1866 m. duomenimis, Th. Preuss įsigijo gretimą sklypą prie Kūlių vartų gatvės ir išplėtė veiklos sferą, pastatydamas degtinės gamyklą. Susivienijusių verslininkų įkurta akcinė bendrovė buvo pavadinta „Memeler Aktien – Brauerei & Destillation”.

„XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje – XX a. pradžioje gamybiniai alaus ir degtinės daryklos korpusai pradėti koncentruoti prie Malūnų pylimo ir Kūlių vartų gatvių. Daryklos korpusus sudarė visa grupė pastatų. Palei dabartinę Bangų gatvę stovėję įmonei priklausantys gyvenamieji namai, atokiau nuo gatve – gamybiniai korpusai”, – rašoma vienoje iš minėto ciklo publikacijų.

Alaus gamyklos kompleksas 1903-iųjų miesto žemėlapyje

Jonas Tatoris knygoje „Senoji Klaipėda” rašo, kad XIX a. antroje pusėje alaus daryklos kompleksą sudarė grupė dviaukščių pastatų: vieni iš jų raudonų plytų, kiti – fachverkiniai. Vieną korpusą juosė arkinis plytų karnizas, kampus pabrėžė virš stogo linijos išsikišę stulpeliai. Cecho langai buvo dengti segmentinėmis arkomis.

„XIX а. II pusėje buvo pastatytas puošnus gyvenamasis namas su bokšteliu, kuriame paprastai gyvendavo įmonės vadovai. Gamybiniai korpusai, statyti įvairiu laiku, stovėjo sklypo gilumoje. <…> Bendrovės generaliniu direktoriumi 1926 m. buvo paskirtas Wiliam Falck. Jis dirbo įmonėje iki 1944 m. 1933-1938 m. jis taip pat buvo Olandijos garbės konsulu. Kadangi W. Falk gyveno bendrovei priklausančiame name Malūnų pylimo gatvėje (dabart. Bangų gt. Nr. 4), tai čia veikei Olandijos konsulatas”, – rašoma „Vakarų eksprese” skelbtoje publikacijoje.

J. Tatoris rašė, kad minėtajame name išlikę didžiuliai dengti rūsiai liudija, kad XIX a. pirmoje pusėje čia buvo didelė gamykla (pusrūsio plytų formatas 29x13x6,5 cm rodo, kad pirmasis čia buvęs pastatas buvo statytas XIX a. pirmoje pusėje, ant jo rūsių ir buvo pastatytas iki šių dienų išlikęs pastatas su bokšteliu, kuriame dabar veikia viešbutis „Memel hotel”).

Apie 1929-uosius datuotame piešinyje matyti, kad įmonės kompleksą sudarė keliolika statinių.

Iliustracija iš wiki-de.genealogy.net

„1931 m. daryklos kompleksą papildė pagal A. Niksfordo ir H. Reismano projektą Tilžės gatvėje pastatytas naujas aiškaus stačiakampio tūrio su pusrūsiais triaukštis mielių fabrikas. Tai ryškus moderniosios pramoninės architektūros pavyzdys”, – rašė J. Tatoris.

Minėtoje „Vakarų ekspreso” publikacijoje teigiama, kad tai tuo metu buvo didžiausias Lietuvoje mielių fabrikas.

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma iliustracija iš 1933 m. išleisto Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti skirto albumo

Apie 1938-1939 metus bendrovė, jau ir iki tol vis atsikračiusi pertekliniu turtu, pardavė puošniausią savo gyvenamąjį namą, stovėjusį prie Malūnų pylimo gatvės.

„Švyturio” pradžia

1944-ųjų pabaigoje – 1945 m. pradžioje vykusių karo veiksmų metu gamyklos pastatai buvo apgriauti, bet ne tiek, kad juose nebūtų buvę galima atnaujinti gamybos.

„Bėgdami vokiečiai iš Klaipėdos į alaus daryklą atgabeno didelį kiekį sprogstamos medžiagos ir ją išdėstė įvairiuose daryklos vietose, per vieną sekundę milijoninis liaudies turtas virto griuvėsių krūva, tačiau tarybinės liaudies kūrybos valios vokiečiai okupantai nepajėgė sulaužyti ir greta kitų įmonių bei fabrikų prisikėlė gyvenimui ir Klaipėdos alaus darykla „Švyturys”, – 1946-ųjų pradžioje tradicinę versiją, kad viską Klaipėdoje sugriovė tik atsitraukiantys vokiečiai, dėstė laikraštis „Raudonasis švyturys”.

Pasak jo, Lietuvos TSR maisto pramonės liaudies komisariatui pavaldžiam Spirito ir alaus trestui priskirta „Švyturio” vardą gavusi alaus darykla gamybai pasiruošė 1945 m. gruodžio 4-ąją, o gruodžio 20 d. klaipėdiečiai pirmą kartą ragavo jos išvirtą alų.

1984-aisiais daryklai minint 200-ąsias įkūrimo metines „Tarybinė Klaipėda” kalbino joje nuo pat 1945-ųjų dirbusį alaus virėją Liudviką Bružą.

„1945-aisiais, kai aš atvažiavau iš kaimo ieškoti darbo ir atėjau dirbti, čia riogsojo vien griuvėsiai. Šalimais – buvusių arklidžių laužas. Ką gi, pirmiausia mes visa tai griebėme valyti. Pastatų laužą, butelių šukes vežėme ten, kur dabar stovi „Auroros” kino teatras. Vaizdžiai kalbant, ant mūsų suvežtų karo griuvėsių išaugo kino teatro pastatas. Na, o darykloje viskas buvo primityvu – ir gamyba, ir įrengimai, ir buitis. Virimo skyrius buvo nedidelis, krosnis kūrenome malkomis, seni rūsiai, mediniai bosai (talpos alaus rauginimui), mediniai rezervuarai alaus išlaikymui rūsiuose. Salyklą patys gaminome, jį džiovinome, krosnį kūrenome ir patys medinėse bačkose alų gabenome į prekybą. Laikėme porą arkliukų, o ten, kur dabar Vakarų laivų remonto įmonė – turėjome žemės sklypą. Jame sėjome miežius, sodinome bulves”, – 1984-aisiais pasakojo L. Bružas.

Tuo metu 1994-aisiais „Vakarų ekspreso” žurnalisto Artūro Grigaliūno kalbintas kraštotyrininkas mėgėjas Jonas Normontas, 1945 m. alaus darykloje pradėjęs dirbti vairuotoju, „piešė” kitokį tų metų gamyklos vaizdą.

„Gerai atsimenu, kaip tada atrodė daryklos pastatai. Labai gražūs buvo geležiniai vartai, viršum kurių kilo daili arka. Vartus puošė alaus daryklos ženklas: ant karūnos tupintis erelis, o po karūna – savininko inicialai, dar žemiau – įmonės įsteigimo data. Tuojau nuo vartų į kairę – didžiulis pastatas iš raudonų plytų. Dešinėje buvo išlikę arklidės, dirbtuvės, katilinė su kaminu, alaus virykla, šaldymo patalpos”, – pasakojo J. Normontas.

Oficialiai visus gamyklos teritorijoje buvusius statinius bei namą Malūnų pylimo g. 4, taip pat buvusius Bohemijos bravoro pastatus dabartinėje Šaulių gatvėje, „Švyturiui” miesto Vykdomasis komitetas (VK) perdavė tik 1946-ųjų gegužės 8 d. Tuo pačiu sprendimu penkerių metų laikotarpiui alaus daryklai buvo perduoti namai Kulių vartų g. 12, Mokyklos g. 12 ir Lenino (dabar – Vilties) g. 4.

Prie sprendimo pridėtoje gamyklos teritorijos schemoje matyti, kad tuo metu čia buvo 16 įvairiausių pastatų: gyvenamieji namai, sandėliai, džiovykla su fermentacijos patalpomis ir alaus rūsiais, katilinės ir dirbtuvės, medinės pastogės.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomas 1946-ųjų situacijos planas. Martyno Vainoriaus nuotr.
Šeštojo dešimtmečio permainos

1955-ųjų vasarį „Tarybinėje Klaipėdoje” paskelbtame straipsnyje vyriausiasis alaus daryklos ekonomistas J. Broga rašė, kad įmonė turėjo savo artezinį šulinį, bet jis dar nebuvo ištirtas ir „įvestas į rikiuotę”.

„Didinant produkcijos gamybą tuose pačiuose gamybiniuose plotuose, didelę reikšmę turės didelių metalinių kubilų įrengimas fermentacijoje, o taip pat medinių bosų rūsyje pakeitimas didesniais metaliniais. Duos ekonominį efektą miežių padavimo iš sandėlių ir į sandėlius, o taip pat salyklo pakrovimo į automašinas bei kitų darbų mechanizavimas”, – apie planuojamus pokyčius rašė vyriausiasis ekonomistas.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” rašo, kad 1956 m. miesto VK alaus daryklai suteikė papildomą 2 tūkst. kv. m ploto sklypą sandėliui.

Alaus darykla 1956-aisiais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

O lygiai prieš 65 metus – 1957-ųjų balandžio 27-ąją – „Tarybinė Klaipėda” paskelbė apie pradėjusį veikti naują „Švyturio” produkcijos pilstymo cechą.

„Kai anksčiau užeidavai į alaus daryklos „Švyturys” alaus pilstymo cechą, patekdavai į žemas, ankštas patalpas, kuriose nebuvo langų, dieną naktį degdavo elektros šviesa. O kaip ten jausdavosi darbininkai karštomis vasaros dienomis? Nemalonu ir prisiminti. Visai neseniai šis cechas persikėlė į naujas patalpas, kurios atsirado buvusių griuvėsių vietoje. Erdvūs, šviesūs du didžiuliai kambariai šiuo metu pilnai patenkina juose dirbantį kolektyvą. Dabar ir darbas sklandžiau vyksta, ir matai, kad tikrai ceche esi, – kalba darbininkai. – Išlindome, pagaliau, iš pusrūsio. Naujame ceche per pamainą išleidžiama dvidešimt tūkstančių butelių alaus. Esamos patalpos įgalina įmonės vadovybę papildyti cechą galingesniais įrengimais (jie numatomi greitu laiku gauti), ir tada bus išleidžiama produkcijos du kartus daugiau”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”.

Iliustracija iš „Tarybinės Klaipėdos”

Pagyras šiam cechui 1958-ųjų vasarį „Tarybinėje Klaipėdoje” žarstė ir „Švyturio” technologas A. Sinkevičius.

„Eilę metų alaus pilstytojai dirbo sename ir apytamsiame ceche. Dabar jie didžiuojasi savo nauju cechu: tokio alaus pilstymo cecho, kokį dabar turi švyturiečiai, mūsų respublikoje dar nėra. Niekas respublikoje dar neturi ir tokios mašinos salyklai vartyti, – ne be pagrindo didžiuodamiesi kalba salyklos cecho darbininkai. Ši pernai pradėta naudoti mašina yra šaltkalvio drg. Teichmano ir salyklininko drg. Slivinsko bendro darbo rezultatas. Tame pačiame salyklos ceche įrengti elevatoriai. Nebereikia krovėjams nešti maišais miežius į antrą ir trečią aukštą”, – rašė A. Sinkevičius, iš kurio straipsnio tampa aišku, kad 1955-aisiais skelbtas medinių fermentacijos kubilų keitimo metaliniais startas užtruko trejus metus.

O 1959-ųjų gegužę „Tarybinė Klaipėda” pirmajame puslapyje skelbė, kad „Švyturio” alaus darykloje įrengta nauja automatinė linija.

Iliustracija iš „Tarybinės Klaipėdos”

„Ji susideda iš penkių automatų, kurie plauna bonkas, išpilsto alų, užkemša, surūšiuoja bonkas, užklijuoja etiketes, šios automatinės linijos našumas – šeši tūkstančiai bonkų per valandą. Naujoji automatinė linija žymiai pakėlė darbo našumą. Tie patys žmonės, kurie atlikdavo šias operacijas anksčiau, dabar dirba tris kartus greičiau. Automatai žymiai palengvino jų darbą”, – rašė laikraštis.

Didžioji rekonstrukcija

„Kurgi alaus pradžia? Pastatas truputėlį primena Bastiliją: vidus nykus, žemomis, spyriais paramstytomis lubomis, trenkia drėgme. Ant cementinių grindų – tartum sukastos lysvės. Tai miežiai, prikaišioti termometrų. Drėgni, mirkyti miežiai, kuriems dabar leista auginti šakneles. Ši „įstaiga” ir vadinasi salykliniu cechu, ji ir yra alaus gamybos pagrindas”, – apie vieną iš gamyklos cechų 1967-ųjų sausį „Tarybinėje Klaipėdoje” rašė V. Girėnas.

Tų pačių metų liepą „Pramprojekto” inžinierius V. Misevičius šiame laikraštyje pranešė, kad Kauno pramoninės statybos projektavimo institute baigta alaus daryklos rekonstrukcijos projektinė užduotis.

„Vadovaujant projektų vyriausiajam inžinieriui M. Rachlevičiui, prie šio komplekso dirbo technologinio skyriaus Nr. 2 grupės vadovas P. Janėnas, statybininkė I. Asanavičienė, ekonomistė Z. Mizaraitė ir kt.”, – rašė V. Misevičius.

Jo kalbintas P. Janėnas tikino, kad rengiant rekonstrukcijos projektą stengtasi „maksimaliai išnaudoti esamus pastatus bei įrengimus”.

„Gamybinis korpusas, kurio piešinį matote nuotraukoje, išaugs Kulių vartų – Vilniaus gatvių kampe, dabartinėje įmonės teritorijoje. Jis užims 3280 kvadratinių metrų plotų. Kampinį sprendimų turįs individualaus projekto pastatas, sukurtas I. Asanavičienės, yra dviejų fasadų, kurie ir matomi nuotraukoje. Šio pastato pirmame aukšte bus plovimo – pilstymo skyrius, ekspedicija ir taros sandėliai. Fermentacija numatyta trečiame aukšte, o lagerinis alaus laikymas – antrame aukšte ir be rekonstrukcijos paliekamame rūsyje. Alaus misos gamybai virimo skyriuje statomas 6 indų agregatas. O sakyklo ir nesalyklinių medžiagų sandėliavimui bei laikymui prie virimo skyriaus numatomi įrengti silosiniai sandėliai, kurių bendras tūris 2200 kubinių metrų. Kituose sandėliuose bus laikoma cukrus, miltai, ruginis salyklas duonos giros gamybai”, – rašė V. Misevičius, kartu informavęs, kad apie 1,5 mln. rublių vertintas statybas numatoma pradėti 1968-aisiais.

Iliustracija iš „Tarybinės Klaipėdos”

Anot projektuotojų, buvo numatoma sutvarkyti ir įmonės teritoriją, pagerinti „kolektyvo buitines sąlygas”. Žadėta, kad teritorijoje bus daugiau želdinių, jie užims 17 proc. jos ploto.

Visgi iš 1968-ųjų spalio „Tarybinės Klaipėdos” pranešimo matyti, kad rekonstrukcija vis dar nebuvo prasidėjusi, o jos sąmatinė vertė jau buvo padidinta iki 1,8 mln. rublių. Apie prasidedančią rekonstrukciją, kurią reikės vykdyti nestabdant gamybos, 1970-ųjų sausį „Tarybinės Klaipėdos” skaitytojams pranešė „Švyturio” alaus daryklos partinės organizacijos sekretorė E. Korozinienė ir realizacijos skyriaus viršininkas A. Jonutis.

Rekonstrukcija buvo vykdoma dviem etapais. Iš pradžių buvo pastatytas naujas pagrindinis gamybinis korpusas su alaus virimo, rauginimo, išlaikymo skyriais, pilstymo cechu, taros produkcijos sandėliais bei pagalbinis korpusas su šaldymo ir oro kompresorinėmis, šiluminiu punktu, transformatorine, pakloti visi požeminiai inžineriniai tinklai.

„Vakar „Švyturio” alaus darykloje, naujai pastatytame įmonės korpuse, buvo pirmam bandymui užkaisti alaus virimo katilai”, – apie pirmojo rekonstrukcijos etapą 1971 m. gruodžio 29 d. „Tarybinės Klaipėdos” numeryje skelbė V. Bajoro publikacija.

Naujieji daryklos korpusai 1972-ųjų vasarį. Bernardo Aleknavičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Žemi, pajuodę pastatai, žymių išvarpytos sienos”, – taip senąją gamyklą prisiminė šio teksto autorius.

Pasak jo, „didžiulį betono ir stiklo statinį – pirmąją daryklos rekonstrukcijos eilę vietoje menkų pastatėlių” pastatė Statybos valdyba Nr. 4, stačiusi Klaipėdoje ir naujus mėsos bei pieno kombinatus. Tada jau skelbta, kad vien šis rekonstrukcijos etapas atsiėjo 2,5 mln. rublių.

Šioje publikacijoje buvo išvardinti ir statybose darbavęsi įvairių sričių vadovai.

Gamyklos fasadas. A. Cvietkovo nuotrauka iš 1976 m. leidinio „Klaipėdos alaus darykla „Švyturys”

„Sumaniai organizavo darbų aikštelės viršininkas, vyresnysis darbų vykdytojas Algirdas Vaičkus, darbų vykdytojai Albertas Vaitkevičius ir Vladas Orlovas. Nuo pirmųjų pamatų iki paskutinės stogo kertelės perėjo visų įmonę nagingi Vyto Pūko brigados betonuotojai ir dailidės. 1.500 kubinių metrų gelžbetonio sudėjo į pastatų Juozo Liuberskio montuotojai, 3.600 kubų mūro padarė Prano Misevičiaus ir Juozo Grūdikio mūrininkai. 3.000 kvadratinių metrų grindų išklojo metlacho plytelėmis Piotro Kovalkovo brigada. Savo indėlį į objekto statybą įnešė subrangovai. Tai SADV-6 K. Gvazdausko tinkuotojai ir A. Balandžio dažytojai, SMV-8 darbų vykdytojo B. Mieželio vamzdininkai ir santechnikai, EMV-7 darbų vykdytojo V. Solovjovo ir brigadininko V. Lalo elektrikai, automatikos derintojai iš tresto „Sevzapmontažavtomatika”, SMV-6 montuotojai”, – rašė V. Bajoras.

Pirmame plane – ant stogo įrengti kondencatoriai. A. Cvietkovo nuotrauka iš 1976 m. leidinio „Klaipėdos alaus darykla „Švyturys”

Statybos valdybos Nr. 4 viršininkas P. Vaitukaitis žurnalistui gyrė ir „Švyturio” vyriausiąjį inžinierių S. Krištopaitį, be kurio pagalbos esą būtų buvę striuka.

„Popieriuje atrodo vienaip, o kai reikia nutiesti vamzdį ar elektros kabelį, neretai išeina kitaip. Pavyzdžiui, pilstymo linija buvo vyriausiojo inžinieriaus beveik ištisai perprojektuota”, – cituotas P. Vaitukaitis.

Visgi gali būti, kad šiame straipsnyje buvo klaidingai nurodyta gabiojo inžinieriaus pavardė, nes 1974-aisiais apie tuomet jau pilnai baigtą rekonstrukciją rašė vyr. inžinierius Severinas Klioštoraitis.

Šaldymo kompresorinės valdymo pultas ir alaus virimo skyrius. A. Cvietkovo nuotraukos iš 1976 m. leidinio „Klaipėdos alaus darykla „Švyturys”

„Labai sumažės rankų darbas. Štai kad ir pilstymo linijos. Išplauti buteliai konvejeriu pakils į cechą, čia bus pripilami ir vėl konvejeriais nusileis į ekspediciją. Specialiais griebtuvais jie bus kraunami į dėžes, kurias išvežios ant padėklų autopakrautuvai. Žmonėms tereiks prižiūrėti ir valdyti techniką”, – taip rekonstrukcijos naudą tada įvertino tuometinis daryklos direktorius Antanas Juška, o korespondentas savo ruožtu dar minėjo, kad darbuotojams „labai pagerėjo darbo ir buities sąlygos”: įrengtos patogios persirengimo patalpos, prausyklos, dušai, gera ventiliacijos sistema, įrengta didelė salė „susirinkimams ir meno saviveiklos koncertams”.

Vykdant antrosios eilės rekonstrukciją buvo išplėsti alaus rauginimo ir pilstymo skyriai, įrengtas naujas alaus pilstymo į statines skyrius, sulčių saugykla, mechaninės dirbtuvės, išplėstas sandėlių ūkis, sutvarkyta įmonės teritorija.

Alaus nokinimo skyrius. A. Cvietkovo nuotrauka iš 1976 m. leidinio „Klaipėdos alaus darykla „Švyturys”

„Senuosius korpusus dabar keičia nauji, kuriuose technologinius įrengimus valdys automatai. Užbaigus rekonstrukciją, darykla bus viena didžiausių ir moderniausių Pabaltijyje. Ji per metus pagamins daugiau kaip tris milijonus dekalitrų alaus ir 850 tūkstančių dekalitrų vaisvandenių”, – 1972-ųjų vasarą skelbė žurnalas „Mokslas ir technika”.

Alaus pasterizavimas ir produkcijos kokybės tikrinimo laboratorija. A. Cvietkovo nuotraukos iš 1976 m. leidinio „Klaipėdos alaus darykla „Švyturys”

1972-ųjų liepos pabaigoje A. Paberžis „Tarybinėje Klaipėdoje” rašė, kad alaus daryklos kolektyvas „tik prieš porą mėnesių perėjo dirbti į naujas patalpas su naujais įrengimais” ir dar ne viskas čia buvo „pakankamai gerai sureguliuota”.

„Pirmą kartą šalyje produkcija ir tara pakraunama bei iškraunama, panaudojant padėklus ir elektropakrautuvus”, – šios rekonstrukcijos metu įdiegta inovacija buvo minima specialiame 1976 m. leidinyje „Klaipėdos alaus darykla „Švyturys”.

A. Cvietkovo nuotrauka iš 1976 m. leidinio „Klaipėdos alaus darykla „Švyturys”

S. Klioštoraitis 1974-aisiais „Tarybinėje Klaipėdoje” rašė, kad po pirmo rekonstrukcijos etapo įmonės gamybinis pajėgumas išaugo dvigubai – nuo 900 tūkst. iki 1 800 000 deklitrų alaus per metus, o baigus antrosios eilės rekonstrukciją – iki 3 mln. dekalitrų. Nealkoholinių gėrimų ir duonos giros gamybos pajėgumas išaugo atitinkamai iki 1 080 00 ir 3,2 mln. dekalitrų per metus. Naujųjų įrenginių našumas siekė 10 000 butelių per valandą.

Kitoje rašinio dalyje skaitykite:

Kas atbaidė daryklą nuo firminio baro?

Kodėl buvo nugriautas paskutinis istorinis pastatas?

Naujos gamyklos idėja XXI a. pradžioje: nepavyko nei saviems, nei danams

Rinkos pertrubacijos ir išsikraustymas į Uteną

Kodėl aludariai netapo NT plėtotojais

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui


    2022-04-27

    2 komentarai “Klaipėdos aludarių kompleksas: „Nėra ką ir palikti””

    1. AvatarJorgis (IP: 78.60.158.75)

      Karalius garsejo labai geru vynu, niekas aplinkui, kitse karalystese tokio neturejo, kai karalius mirė, karaliene liepe nuvesti ir aprodyti kur laikomas tas buostabus vynas, tarnas nuuvede ja i pozemius, dregna, tamsu, karaliene isake vyna perkelti i sviesiausia cele, bet pa kurio laiko vynas sugedo… Ar nebus taip su darykla

    2. AvatarSara (IP: 78.57.244.248)

      Jio tada buvo alus kvepėjo miestas apimtis natūralus raugas,

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt