Be išimčių viskas prasideda nuo įtampos, kuri perauga į konfrontaciją. Tai pasireiškia įvairiai: diplomatinių santykių prastėjimu, ekonominių ryšių trūkinėjimu, propaganda ir kitais nedraugiškais veiksmais. Kol galiausiai pereinama prie sankcionuoto ir organizuoto kolektyvinio jėgos naudojimo, prie smurto. Prasideda karas.

Karas – tai veiksmas, todėl sakoma kariniai veiksmai, kai kariuomenės puola, ginasi, bei būna atokvėpio periodai, kai pajėgos ilsisi, yra perdislokuojamos. Kariniai veiksmai taip pat skirstomi į etapus, t.y. kampanijas. Pavyzdžiui, vienų metų ar kitų metų kompanija, kai karas tęsiasi kelis metus, arba kompanija prieš vieną ar kitą valstybę, kai karas koalicinis, kelių frontų.

Pačios kampanijos skirstomos į operacijas, kurios pasižymi tam tikro konkretaus tikslo siekimu. Kiekviena operacija susideda iš virtinės mūšių, kautynių, susirėmimų, susišaudymų, o kai kada pasitaiko apgultys ir reidai. Jų skirtumas slypi karinių veiksmų maste bei pobūdyje.

Ukrainos ir Rusijos atveju galima konstatuoti, jog įtampa dėl Ukrainos regionų, religinių, istorinių, kalbinių skirtumų, įvardijo Samuelis Huntingtonas dar 1993 m. Aiški konfrontacija prasidėjo 2004 m. lapkritį po rinkimų, kai prasidėjo „Oranžinė revoliucija“. 2014 m. prasidėjo
atviras karas.

Priežasčių, kodėl Rusija užpuolė Ukrainą ir kodėl 2022 m. puolimas toks intensyvus, galima įvardinti daug. Bet esminė, tai nenoras, kad Ukraina būtų iš tikro suvereni valstybė. Dar 1994 m. Zbigniewas Brzezinskis apie Rusiją ir Ukrainą konstatavo: „It cannot be stressed strongly enough that without Ukraine, Russia ceases to be an empire, but with Ukraine suborned and then subordinated, Russia automatically becomes an empire”.

Plačiau klausykite įraše YouTube kanale „Karybos istorikas“: