Baigiantis II pasauliniam karui be gyventojų likusi ir sovietine tapusi Klaipėda ne itin viliojo grįžti į Vakarus pasitraukiusius buvusius klaipėdiečius. Visgi tokių buvo.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi 1948-1949 metų Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai atskleidžia, kad nepaisant propagandinių vilionių, tokių grįžusiųjų niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo atgauti savo turėtą būstą. Ne ką lengviau tai daryti sekėsi ir Lietuvos piliečiams, pasitraukusiems iš Klaipėdos 1939-ųjų kovą, po hilterinės Vokietijos įvyktos krašto aneksijos.

1948-ieji. Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Pranas Kontrimavičius įteikia piniginę pašalpą iš Vokietijos repatrijuotam Kėkštui. Stovi – grįžusiųjų aprūpinimo punkto vedėjas Meškauskas. Lukoševičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Grįžtančiųjų sumažėjo jau 1946-aisiais

Lietuvos ypatingojo archyvo parodai skirtoje pratarmėje rašoma, kad 1944 m. rugpjūčio – 1945 m. sausio mėnesiais apie 130 tūkst. Klaipėdos krašto gyventojų (85–90 %) buvo priversti pasitraukti į Vakarus.

Klaipėdos universiteto istorikas Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos miesto istorija” rašo, kad skirtingi šaltiniai nurodo nevienodą pirmąją Klaipėdos užėmimo dieną – 1945-ųjų sausio 28-ąją – fiksuotą civilių skaičių: nuo šešių iki 30 žmonių. Karinė komendantūra tada užregistravo 28 civilius, įskaitant pirmus, atvykusius į miestą su Raudonąją armija.

Pirmieji repatriantai į Klaipėdos kraštą pradėjo grįžti dar 1945-aisiais, iškart po to, kai jį užėmė SSRS.

„Masinį pobūdį repatriacija įgavo 1945 vasarį SSRS, JAV ir Didžiajai Britanijai, o 1945 birželį SSRS ir Prancūzijai pasirašius susitarimus, numačiusius remti ir skatinti asmenų, patekusių per karą į Vokietiją ir kitas šalis, grąžinimą į tėvynę. Praėję vidaus reikalų liaudies komisariatų filtracijos punktus repatriantai patekdavo į priėmimo-paskirstymo punktus, kurie 1945 I 29 LSSR Liaudies komisarų tarybos potvarkiu buvo įkurti prie Kauno, Panevėžio, Alytaus, Šiaulių ir Telšių apskričių vykdomųjų komitetų. Prie Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės apskričių vykdomųjų komitetų buvo įsteigti repatriantų priėmimo-aprūpinimo punktai; sumažėjus repatriantų skaičiui 1946 birželį jie buvo panaikinti”, – Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo V. Safronovas.

Anot jo, didžiausias repatrijavusiųjų iš Vokietijos į Klaipėdos kraštą skaičius (4–4,6 tūkst.) fiksuotas 1945–1946 metais. Tai paaiškintina tuo, kad SSRS institucijoms be didesnių pastangų 1945 m. pavyko iš SSRS okupacinės zonos Vokietijoje grąžinti į Klaipėdos kraštą buvusius gyventojus. O 1946-aisiais nepaisant to, kad SSRS ėmė propagandinėmis priemonėmis skatinti buvusiųjų Klaipėdos krašto gyventojų grįžimą, repatriacijos mastai sumenko.

LTSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Klaipėdos miesto ir Lietuvos jūrų baseino skyriaus 1985 m. pažymoje nurodyta, kad po karo JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos okupacinėse Vokietijos zonose atsidūrė daugiau 60 tūkst. Klaipėdos krašto gyventojų.

1947 m. gruodžio 16 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką, pagal kurį Klaipėdos krašto gyventojai, iki krašto aneksijos turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, nuo 1945 m. sausio 28 d. buvo pripažįstami SSRS piliečiais ir galėjo grįžti į savo gyvenamąsias vietas. Po šio įsako repatriacija vėl trumpam suaktyvėjo.

„Repatriacijos reikalais Klaipėdos krašte rūpintis 1948 II 28 buvo įkurtas Klaipėdos repatriacijos punktas. <…> Iš viso 1945–1950 į buvusią Klaipėdos krašto teritoriją galėjo grįžti apie 6–8 tūkst. repatriantų, daugiausia ūkininkų šeimų (iš jų 30–40% sudarė nepilnamečiai vaikai). Repatriantai buvo prastai aprūpinami darbu (1948 tik 373 įdarbinti Klaipėdos įmonėse), dažnai negalėdavo apsigyventi savo buvusiuose namuose, o po ilgo laukimo gaudavo gerokai prastesnę gyvenamąją vietą, neretai susidurdavo su nepalankiu atvykusiųjų kolonistų bei vietinės administracijos požiūriu. SSRS valstybės saugumo nomenklatūroje jie buvo potencialūs antisovietiniai elementai”, – rašo V. Safronovas.

Už savą namą lupo mokesčius

1948-ųjų vasarį į VK kreipėsi Kristupas Pagadas dėl dar 1902 m. kartu su žmona Kotryna nusipirkto medinio 77 kv. m ploto namo Smeltėje, Marių g. 13. Senasis klaipėdietis buvo išsaugojęs ir originalų tai įrodantį 1902-ųjų dokumentą.

K. Padagas dėstė, kad jo žmona mirė 1945-aisiais, jie vaikų nesusilaukė, tad žmonos dalis yra jo paveldėta.

„Savo namelyje per visą laiką ir dabar gyvenu, bet butų valdyba reikalauja mokėti nuomos mokesnius už mano namą”, – dėstė senasis klaipėdietis ir prašė VK pripažinti, kad namas priklauso jam.

Pasak K. Padago, paliudyti jo dėstomus faktus galėjo kaimynai – Marių g. 23 name gyvenęs Adomas Buikis ir 21-ojo namo gyventojas Martinas Dovilas (K. Padago prašymą VK patenkino 1949-ųjų sausį, bet sprendime rašoma apie namą Marių g. 3).

Panašų prašymą 1948 metų gegužę rašė ir I skersgatvio 6-ajame name gyvenusi Greta Pipirienė.

„Prašau man pripažinti mano butą, kuris randasi Klaipėdos m. I skersgatvis N 6 yra 12×10 metrų lauko pusės išmieros. Minėta butą ir ½ ha žemės kuri randasi prie minėto namo man mano tėvai 1944 m. perrašė Klaipėdos miesto notariate ir yra Klaipėdos teismo taipogi pripažintas minėtas dokumentas”, – dėstė G. Pipirienė.

Ji taip pat nurodė, kad tokį faktą gali paliudyti jos tėvus pažinoję ir tuo metu Pempininkų kaime gyvenę Kristupas Simonaitis bei Juozas Lenkis, Plikiuose gyvenęs Martynas Šeškus ir Laivų skersgatvio 1-ajame name gyvenęs Martynas Lipšius.

Norėjo atgauti ir gana didelius namus

1948-ųjų balandį Ona Jurgaitytė, gyvenusi Joniškės g. 50-ajame name, prašė VK pirmininką jai grąžinti nuosavą 194 kv. m ploto namą Baltikalnio g. 8.

Baltikalnio g. 8 namas šiomis dienomis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Prie šio jos prašymo buvo pridėtas ranka surašytas notaro patvirtintas Klaipėdos valsčiau teismo 1939-ųjų vasarį surašyto dokumento apie „bendrą palikimą” vertimas.

Jame dėstyta, kad ¼ 1936 m. birželį mirusios Urtės Jurgaitis turto teko jos 1878 m. gimusiam vyrui, darbininkui ir namų savininkui Martin Jurgaitis, gyvenusiam Baltikalnio kelias 8, o ¾ – ten pat gyvenusiai, neištekėjusiai, 1909 m. gimusiai dukrai Anai Jurgaitis.

O prie prašymo pridėtoje Namų valdybos pažymoje buvo rašoma, kad tuo metu name Baltikalnio g. 8 buvo septyni kambariai ir septynios mažos virtuvėlės. Klaipėdos miesto inventorizacijos technikinio biuro viršininko pasirašyta pažyma liudijo, kad šiame mūriniame name buvo atlikta techninė inventorizacija ir nustatyta, kad pastato plotas kartu su mansarda siekia 251,32 kv. m, o gyvenamasis plotas – 166,27 kv. m.

Atrodo, kad Ana (Ona) Jurgaitytė šio 1930-aisiais statyto namo, kuriame dabar yra 12 gyvenamųjų ir viena negyvenamoji patalpa, taip ir neatgavo, nes Registrų centro duomenys rodo, kad jis nuo 1949-ųjų spalio buvo registruotas kaip VK nuosavybė.

1948 m. rugsėjį parašytame prašyme Laivų skersgatvio 5-ajame name gyvenusi Marija Daugalienė dėstė, kad 1944 metais evakuojant Klaipėdos gyventojus ji su visa šeima buvo išvežta į Zaksuzę, kur mirė jos vyras.

„Aš palikau viena su mažais trim vaikais ir sena motina. 1948 metais rugsėjo mėn. 12 dieną grįžau į Klaipėdą, čia kur turėjome savo namuką, kurį vyro tėvui mirus paliko mums radau nuo karo nukentėjusį. Čia paprašius gyventojų apsigyvenau bendrame kambaryje. Namas randasi Klaipėdos mst. Laivų skersgatvyje nr. 5. Namas buvo tikrai mano vyro kur prie bylos pridedu visus įrodymus. Namas yra dviejų aukštų ir susideda iš 10 kambarių ir 6 virtuvių ir prie jo tvartas”, – rašė M. Daugalienė, kartu informavusi, jog prašo Liaudies teismo iškelti bylą Būtų ūkio valdybai.

Savo teisę į namą ji įrodinėjo dar 1929 m. sudaryta sutartimi.

Atėmus žemę panoro grįžti

1948-ųjų gegužę į VK kreipėsi tuo metu laikinai Grumblių kaime įsikūręs Hermanas Dugnius. Jis savo prašyme dėstė, kad Klaipėdoje „be pertrūkio” gyveno nuo 1920-ųjų.

„Čia aš buvau ir nuosavą namelį pasistatęs, vienai šeimai gyventi, su apie 500² metrų sodui ir daržui. Namai tebestovi Montės g. 50. Kadangi tenai buvo kariškas rajonas, aš seniau pagal mano prašymus negalėjau gauti savo namo. 1944 metais frontui artėjant aš turėjau pasitraukti iš namų. Tada aš apsigyvenau Grumblių kaime, kur dabar valdžiau 7 ha žemės. Šioji žemė paimama Lankupių kolektyviniam ūkiui. Trobesiai man nepriklauso, aš gyvenu pas kaimyną. Tokiu būdu aš lieku be pragyvenimo šaltinio (žemės) ir pastogės”, – rašė H. Dugnius, išreiškęs grįžti norą į Klaipėdą ir gyventi savo name.

Senasis klaipėdietis prašė jam grąžinti šį namą, o jei tokios galimybės nėra, paskirti kitą tokios pat vertės namą su sodu.

Tarp su jo prašymu susijusių dokumentų yra ir miesto vyriausiojo architekto Alberto Cibo pasirašyta pažyma, kad 1929, 1935 ir 1942 m. Klaipėdos adresų knygose H. Dugnius buvo nurodytas kaip namo Montės g. 50 (1948-aisiais jam jau buvo duotas 10-asis numeris) savininkas. Taip pat pridėtas ir 1935 m. gruodį Klaipėdos burmistro Paul Badura pasirašyto dokumento vertimas į lietuvių kalbą. Jame be visų kitų detalių minima, kad leidimas šio namo statybai H. Dugniui buvo išduotas 1921 m. birželio 3 d.

Pasak V. Safronovo, 1934-ųjų ir 1940-ųjų Klaipėdos planuose matyti sublokuotas namas Nr. 50/52, stovintis ties Vilhelmo Berbomo ir Herkaus Manto g. kampu. Šiandien jam yra priskirtas 82 numeris.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Registrų centro įrašai apie jį leidžia daryti prielaidą, kad H. Dugniui taip ir nepavyko atgauti nuosavybės, nes nuo 1949-ųjų pabaigos šis namas buvo įregistruotas kaip VK nuosavybė.

Grįžus apgyvendino mokykloje

1948-ųjų liepą į VK kreipėsi Marija Penelytė-Jurgausienė, gyvenusi Mokyklos g. 5 name, prašydama jai grąžinti buvusį namą ir leisti jame apsigyventi.

„1944 metais spalio mėn. hitlerinė valdžia mane su šeima išvežė Vokietijon. Tik prieš savaitę, t.y. 1948 liepos mėn. 6 d., padedant tarybiniams organams esame grįžę į Klaipėdą. Klaipėdos m. Malūno gatvėj prie N. 41 stovi man priklausąs medinis, gyvenamasis namas, mažas, kuriame dalis dar yra neužimta, kažkieno remontuojama. Prie namo buvę tvartai yra nugriauti. Šiuo metu gyvename mokyklos patalpose ir buto neturime”, – rašė M. Penelytė-Jurgausienė, patikinusi, kad dar turi dalį dokumentų, įrodančių jos nuosavybę.

Panašus likimas buvo ištikęs ir Mariją Morienę, kurios septynių asmenų šeima po repatriacijos 1948-aisias buvo apgyvendinta I mokyklos bendrabutyje.

„1944 m. buvau vokiečių evakuota iš Klaipėdos darbams Vokietijoje. Prieš evakuojant turėjau savo nuosavą namą Klaipėdoje, Butsargių gt. Nr. 2 Namo dydis iš lauko pusės 150 m²  ir mažas darželis. Dabar, kada sutriuškinta fašizmo šmėkla, Tarybinė valdžia nepamiršo ir repatrijuotų. Mums buvo suteiktos įvairios lengvatos ir pagelba grįžti į savo tėvynę Lietuvą. Deja, man parvykus į Klaipėdą mano anksčiau priklausančiame name apgyvendinti piliečiai, aš tuo tarpu su savo šeima iš 7-nių asmenų randuosi repatrijuotųjų bendrabutyje”, – rašė M. Morienė, „nuolankiai prašydama” VK grąžinti jai minėtąjį namą.

Daugiau senųjų klaipėdiečių istorijų – kitą šeštadienį.