Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje šiuo metu studijuoja 46 Ukrainos studentai iš Chersono valstybinės jūreivystės akademijos. Visi jie – ketvirto kurso studentai. Per vasarą ši Klaipėdos aukštoji mokykla dar žada priimti apie 60-80 studentų iš Ukrainos.

Nė vienas iš Chersono valstybinės jūrų akademijos studentų negalėjo įsivaizduoti, jog mokslus jiems teks baigti Lietuvoje, Klaipėdoje. Pasibaigus pusmetį trukusiai praktikai laivuose, vaikinai svajojo išlipti į krantą savo gimtojoje Ukrainoje. Jie skaičiavo dienas, kada galės apkabinti savo artimuosius, mąstė apie darbo savo šalyje galimybes.

Tačiau viskas pasikeitė vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą. Kovo pradžioje rusų okupantai užėmė Chersoną, kuriame buvo įsikūrusi jūreivystės mokykla. Kovo 16 d. priešas užėmė ir patį akademijos pastatą. Studentų gyvenimas skilo į prieš ir po.

Larionas Krasiukas: „Aš tiesiog noriu grįžti į savo namus”

Chersonietis Larionas nėra labai kalbus. Plika akimi matyti, jog vaikinas nerimauja, bet ne dėl interviu. Jis išgyvena dėl savo šeimos, kuri iki šiol yra Chersone, kur viešpatauja okupantai.

„Namuose liko mama, tėvas, sesuo ir močiutė. Dabar iš Chersono išvykti neįmanoma. Bendrauju su jais kiekvieną dieną, gerai, kad jie bendrauja. Kaip sako mano tėvai, ten humanitarinė katastrofa, parduotuvėse nieko nėra, o jei ir yra, tai kainuoja nepaprastai brangiai. Mano tėvai stengiasi neišeiti ir nevaikščioti po miestą, kad nesusidurtų su okupantais”, – pasakoja vaikinas.

Dabar Larionas yra vienintelė visos šeimos viltis ir parama, vienintelis pajamų šaltinis. Todėl vos tik baigęs mokslus jis planuoja iškart leistis į reisą.

„Savo ateitį sieju tik su Ukraina. Man, kaip ir daugumai jūreivių, namai yra pati mieliausia vieta. Mums, jūreiviams, pakanka to, kad dirbdami aplankome skirtingus pasaulio kraštus. Nėra noro persikelti gyventi į kitą šalį. Mes ir taip dirbame toli nuo namų. Pasibaigus kontraktui, tiesiog norisi grįžti namo, pas artimuosius”, – kalba Larionas.

Lariono bendraklasiai – mechanikai, elektrikai, navigatoriai, laivų kapitonai. Tačiau ukrainiečių bendraamžių geografija dar įvairesnė nei jų specialybės. Daug mokinių atvyko iš Nikolajevo, Odesos, Luhansko srities ir Mariupolio.

Kirilas Terentiukas: „Mariupolyje niekas nelaukė rusų pasaulio”

Kirilas pasekė savo tėvo pėdomis. Karo metu abu jūreiviai buvo išvykę į užjūrio reisą, jaunesnioji sesuo laiko Odesoje, mama – Mariupolyje.

„Nuo vasario pabaigos, kai viskas prasidėjo, buvo vilčių, kad Mariupolyje viskas susitvarkys. Mieste turime gana stiprių vaikinų – „Azovo” pulką, kai kuriuos iš jų pažįstu. Tačiau kai prasidėjo gyvenamųjų rajonų, taikių namų bombardavimas, žmonės tikrai išsigando. Dabar tai dykvietė, ten nieko neliko. Tuo metu, kai paskambino mano mama, mes su tėvu paklausėme, kodėl ji neišvažiavo, juk turėjome automobilį, degalų. Ji atsakė, kad ten nebėra kelių, jie visi užversti”, – sakė jis.

Kirilas paskutinį kartą motinos balsą girdėjo kovo 2-ąją, vėliau ryšys su ja nutrūko. Tačiau žinią, kad brangiausias pasaulyje žmogus yra gyvas, sužinojo iš kaimynų ir savanorių. Dabar abu šeimos vyrai ieško būdų, kaip ją evakuoti iš Mariupolio.

„Mariupolyje niekas nelaukė rusų pasaulio. Kam jis mums reikalingas? Mes ir taip gerai gyvenome. Pastaruosius penkerius metus miestas aktyviai vystėsi, progresavo, mus viskas tenkino. Prieš keletą metų, kai dar mokiausi mokykloje, galvojau galbūt persikelti kitą miestą. Tačiau mano gimtajame Mariupolyje buvo pradėti vykdyti įvairūs projektai, buvo daug statoma ir atstatoma. Dabar manau, kad prireiks mažiausiai penkerių metų, kad miestas vėl atgytų. Bet aš tikrai grįšiu į Ukrainą. Pasiilgau savo šeimos, noriu juos apkabinti”, – neslėpė Kirilas.

Artiomas Bojevas iš Nikolajevo: „Žmonės dabar kur kas vieningesni”

Artiomas kilęs iš Donecko srityje esančio Horlivkos miesto, kurį 2014 m. užėmė rusų banditų gaujos. Tuo metu jis su šeima persikėlė į Nikolajevą.

„Net negalėjau įsivaizduoti, kad 2014 m. įvykiai sugrįš, ir dar tokiu mastu. Dar prieš aštuonerius metus mes su tėvais palaikėme Ukrainą. Mums pavyko patekti į jos kontroliuojamą teritoriją. Manėme, kad esame saugūs, ir visada tikėjome, kad grįšime namo į Horlivką. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad dabar galime prarasti ir savo namus Nikolajeve”, – kalbėjo jis.

Žinia apie karą Ukrainoje pasiekė Artiomą, kai jis plaukiojo Indijoje. Tiesa, pavėluotai, prisimena jūreivis.

„Interneto ryšys ten buvo prastas. Po budėjimo pabandžiau prisijungti ir pamačiau, kad prasidėjo karas. Nikolajevas buvo apšaudomas raketomis. Nedelsdamas pradėjau rašyti savo mamai, draugei ir visiems kitiems, kurie tuo metu buvo mieste. Sužinojau apie savo giminaičių būklę. Net ir dabar mamai sekasi gerai, stengiasi nenusiminti. Vietos gyventojai remia kariuomenę. Mano draugai, kurie anksčiau turėjo restoranų verslą, dabar yra įkūrę savanorių organizacijas. Šie vaikinai padeda teritorinei gynybai: pristato maistą, suranda gerų neperšaunamų liemenių ir apsauginės amunicijos, siuva marškinėlius, perka termovizorius ir racijas. Žmonės labai susitelkę, ne taip, kaip 2014 m. Horlivkoje”, – pasakoja Artiomas.

Su rusakalbiais iš Horlivkos Artemas praktiškai nutraukė bet kokį bendravimą. Jis nemato prasmės su jais diskutuoti, nes, pasak jo, žmonės ten yra užzombinti – tiki Rusijos propaganda, sklindančia iš televizorių ekranų.

„Žmonės akli, jų smegenys išplautos, jie nesupranta, kas iš tikrųjų vyksta. Nenoriu daugiau su jais bendrauti, nes jie išdavė savo šalį. Visi, kurie palaikė Ukrainą, pasitraukė prieš aštuonerius metus. Mano pažįstami iš Nikolajevo mane maloniai stebina. Nors regione daugiausia kalbama rusiškai, gyventojai dabar stengiasi bendrauti valstybine ukrainiečių kalba. Ir tikiuosi, kad karas, nepaisant viso skausmo ir aukų, kurias jis atnešė mūsų kraštui, padės dar labiau suvienyti mūsų žmones. O po pergalės tapsime stipria ir pagaliau tikrai nepriklausoma valstybe”, – neabejojo jūreivis.

Dmytro Belyj iš Nikolajevo: „Tai mano namai ir mes viską atstatysime”

Nikolajevo gyventojų vienybę taip pat demonstruoja ir laivų statytojas Dmytro Belyj. Jo tėvai dabar yra Nikolajeve, tik aštuonmetė sesuo buvo išvežta pas močiutę į priemiestį. Jūreivis sako, kad karas pakeitė jo planus – jam teko pratęsti sutartį, nors jau skaičiavo, kada galės pasimatyti su šeima – buvo likusi 21 diena.

„Laive buvome trys ukrainiečiai, visi kiti buvo iš Bangladešo. Po žinios apie karą man tiesiog rankos nusviro, nieko negalėjau daryti. Dėl to kilo konfliktas su bosu. Tačiau visa komanda gynė ukrainiečius, jie mus palaikė morališkai. Gerai, kad ilgą laiką galėjau bendrauti su mama palydoviniu ryšiu. Ji, žinoma, yra labai nusiminusi, Nikolajeve dabar viskas labai rimta. Tačiau gyventojai drąsiai kovoja. Labai jais didžiuojuosi. Net negalėjau įsivaizduoti, kad mūsų miestas taip stipriai vienu ypu imsi ir susivienys. Tai yra mano namai ir aš būtinai ten grįšiu, o mamą raminu – viską atstatysime”, – optimizmo nepraranda laivų statytojas.

Matvejus Bezleris iš Odesos: „Noriu ginti savo tėvynę”

Matvejus nuo vaikystės norėjo būti jūreiviu. Jo senelis taip pat buvo jūreivis ir tuo labai džiaugėsi, viskuo palaikė savo anūką.

„Ši profesija man patinka ne dėl romantikos, nes iš tiesų jūroje tos romantikos beveik ir nėra. Tai įprastas rutininis darbas, bet kartu ir savaip įdomus. Priklausomai nuo to, kuriame laive dirbi, darbo užmokestis skiriasi, tačiau vis tiek jis yra geras”, – sako odesietis.

Tuo metu, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Matvejus keliavo iš Karibų jūros salos į Kingstoną Jamaikoje.

„Ten nebuvo interneto, todėl apie karą sužinojau praėjus maždaug šešioms valandoms po to, kai Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukriną. Mano draugė, kuri studijuoja Lvove, atsiuntė žinutę: „Tikiuosi, kad dar pasimatysime. Aš tave myliu!” Tą akimirką pasidarė labai baisu. Iš karto paskambinau mamai ir tėčiui, kurie iki šio tebėra Odesoje, o ten pastaruoju metu nėra labai ramu”, – sakė Matvejus.

Likusią stažuotės dalį Matvejus svarstė, kaip jam geriau pasielgti. Jūreivis prisipažįsta, kad iki šiol jį kankina vienintelis klausimas, ar jis neturėtų vykti į Ukrainą.

„Viena sako galva, o kita – širdis. Mano širdis nori eiti ginti tėvynės, o galva supranta, kad be mokymų, taigi, ir be darbo, niekam nepadėsi. Nesu kariškis, nesu mokęsis karinio amato, bet moku dirbti ir uždirbti pinigų, kuriuos pervedu Ukrainos kariuomenei ir savo artimiesiems. Dėl karo mano tėvai ir draugė liko be darbo, o mano draugams, kurie gina mano miestą teritorinės gynybos gretose, taip pat daug ko reikia”, – samprotauja Matvejus.

Jis buvo vienas pirmųjų, atvykusių į Klaipėdą. Sako, jog taip pat svarstė kitas galimybes, kur baigti studijas. Tačiau Lenkijoje jau buvo didelis nuo karo bėgančių žmonių antplūdis, o Vengrija sutiko priimti tik į trečią kursą, tad būtų buvę prarasti vieneri metai.

„Chersono jūrų akademija bendradarbiauja su bendrove „Marlow Navigation”, iš kurios sužinojome apie Lietuvos jūreivystės mokyklą. Mums buvo pasakyta, kad čia galime susitvarkyti visus dokumentus, gauti akademinį ir darbo diplomą. Sąlygos labai geros”, – apsisprendimą studijas baigti Klaipėdoje komentavo odesietis.

Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla ne tik priėmė ukrainiečius mokytis, bet ir suteikė stogą virš galvos. Studentams buvo skirti septintas ir vienuoliktas bendrabučio, esančio visai šalia mokyklos, aukštai. Jūrininkai gyvena kambariuose po 2 – 3 žmones. Kiekviename aukšte yra įrengta moderni virtuvė.

„Bendrabutyje yra visko: patalynė, virtuvės reikmenys: puodai, keptuvės, puodeliai, šakutės, mikrobangų krosnelės, virduliai. Už apgyvendinimą iš mūsų neima jokios mokesčio, mokykla pasirūpino visomis išlaidomis”, – džiaugėsi Matvejus.

Pasitiko atvira širdimi

Ukrainos studentai taip pat nemoka už mokslą, net ir tie, kurie Ukrainoje studijavo pagal kontraktą, sako Jūreivystės mokyklos direktoriaus pavaduotoja akademiniai veiklai Rima Mickienė.

„Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla atidarė banko sąskaitą, kad galėtų padėti Ukrainos studentams, o mes paprašėme savo partnerių, jūrinių įmonių, padėti mums finansiškai. Be to, kai kurių studentų mokymo išlaidas padengia laivybos bendrovės, pavyzdžiui, „Marlow Navigation”, jos remia savo studentus. Taip pat buvo pažadėtas Lietuvos valstybės finansavimas. Sprendimo laukiame vasarą”, – sakė ji.

Jūreivystės mokykloje studijuoja apie 700 lietuvių. Be dabartinių atvykėlių iš Ukrainos, tikimasi sulaukti dar 80 studentų. Tačiau jau dabar mokymo auditorijos yra perpildytos. Prie vieno kompiuterio tenka dirbti dviem studentams.

R. Mickienė pripažįsta, jog toks antplūdis mokslo metų pabaigoje dėstytojų kolektyvui sukėlė šiokį tokį šoką, tačiau jis buvo malonus. Juolab kad nė vienas pedagogas nedirba veltui.

„Dirbome ramiai, pagal grafiką, kai kurie dėstytojai jau buvo baigę paskaitas ir štai vėl esame kaip rugsėjo 1-ąją. Tačiau mes labai džiaugiamės, matydami pilną auditoriją studentų. Ne paslaptis, kad Lietuvoje mažėja gyventojų, atitinkamai mažėja ir studentų skaičius. Balzamas širdžiai auditorijoje matyti 40 studentų”, – džiaugėsi direktoriaus pavaduotoja.

Jos teigimu, Ukrainos jūrininkai greitai adaptavosi, nes Chersono ir Klaipėdos mokyklų mokymo programos nedaug skiriasi.

„Jūrininkų mokymo programas reglamentuoja Tarptautinė konvencija dėl jūrininkų rengimo (International Convention on Standards of Training, Certification and Watchkeeping for Seafarers -STCW). Šios konvencijos nuostatų privalo laikytis visos jūrinio mokymo įstaigos. Yra keletas papildomų nacionalinių reikalavimų. Pavyzdžiui, mūsų bakalauro programoje diplominiai darbai yra privalomi, tačiau Chersone jų nerašo, ten privalomas tik magistro baigiamasis darbas. Tai ir išbandymas, ir staigmena studentams”, – teigia R. Mickienė.

Yra dar vienas niuansas – tai jūreivio pažymėjimas, kuris išduodamas pagal gyvenamąją vietą.

„Visi studentai, tiek ukrainiečiai, tiek lietuviai, gauna dvigubą diplomą. Vienas iš jų įrodo aukštąjį išsilavinimą, o kitas, išlaikius valstybinį kvalifikacinį egzaminą, yra jūrinis diplomas. Prie šio diplomo pridedami sertifikatai. Ukrainos studentams reikia pažymėjimų, kad gautų Lietuvos jūrininko diplomą. Juos Ukrainos jūreiviai turi, bet jie nėra pripažįstami Europos Sąjungos. Todėl šiuo metu vyksta derybos tarp mūsų valstybių dėl dokumentų pripažinimo. Manome, kad susitvarkysime”, – tikisi R. Mickienė.

Ji taip pat sako, jog dėl kitko su atvykstančiais studentais sunkumų nekyla.

„Studentai yra studentai: ir Ukrainoje, ir Lietuvoje jie gali ir paišdykauti, ir pasimokyti. Jūsiškiai yra tokie pat šaunūs, kaip ir mūsiškiai. Jie labai drąsūs, domisi ir reiškia savo nuomonę. Mane labai nustebino jų geros anglų kalbos žinios. Bet labiausiai įstrigo tai, kad jie nori padėti Ukrainai, savo šeimoms. Jie veržiasi dirbti, o ne būti išlaikytiniais”, – komentavo pedagogė.

Beje, kai kurie Ukrainos studentai jau susisiekė su laivybos bendrovėmis ir gavo darbą laivuose liepos ir rugpjūčio mėnesiams. Rugsėjį jie tęs mokymus, o diplomo gynimas suplanuotas lapkričio pabaigoje.

Visi Ukrainos studentai dėkingi Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos administracijai už šiltą priėmimą, galimybę baigti studijas ir pagalbą ieškant darbo. Tokia parama suteikia jiems jėgų ir galimybių padėti savo artimiesiems Ukrainoje.