Šiandien sukanka lygiai 65-eri metai, kai „Tarybinė Klaipėda” pranešė miestiečiams apie baigtas Girulių televizijos bokšto statybas.

Tokios sukakties proga „Atvira Klaipėda” šįkart rašinių cikle „Urbanistiniai jubiliejai” papasakos šio aukščiausio – 202 metrus į dangų kylančio – Klaipėdos statinio istoriją.

Įkandin televizijos

Alfredas Antanas Basevičius ir Anicetas Stelingis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo, kad pirmoji televizijos laida Lietuvoje buvo transliuota 1957 m. balandžio 30-ąją iš Vilniaus televizijos stoties Simono Konarskio gatvėje.

„Stoties kompleksą sudarė 190 m aukščio metalinis bokštas, techninis ir pagalbiniai pastatai, kuriuose buvo įrengtos studijos, kino ir centrinė aparatinės. <…> Televizijos laidos transliuotos ketvirtuoju kanalu ir buvo matomos Vilniuje bei 30–40 km spinduliu aplink Vilnių”, – rašoma šių autorių straipsnyje.

Tų metų balandžio pabaigoje „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistas S. Buivydas rašė, kad prie būsimo Klaipėdos televizijos bokšto pamatų jau buvo sukrautos Leningrado gamyklos atsiųstos metalo konstrukcijos, o po kelių dienų į darbo vietą atvyko Leningrado kontoros „Staljmontaž” montuotojų-aukštalipių grupė.

„Atvažiavusiųjų tarpe buvo Fiodoras Pučinas, Viktoras Michailovas ir Aleksandras Petrovas. Iš pradžių darbas buvo nelabai įdomus: tikrino metalo konstrukcijas, ruošė gerves, sąvaržas ir t. t.”, – rašė žurnalistas, informavęs, kad po keleto dienų prasidėjo ir konstrukcijų montavimas.

Pastarasis vyko gana sparčiai – per porą dienų jau buvo pradėtas montuoti šeštasis aukštas.

„Šiam darbui mums prireiks dviejų-pustrečio mėnesio. Vadinasi, vasaros viduryje televizijos bokštas bus baigtas montuoti. O po to ateis įrengimų montuotojai ir, galimas dalykas, po pusmečio-metų klaipėdiečiai galės naudotis televizoriais”, – žurnalistams tada žadėjo neįvardintas brigadininkas.

Birželio pradžioje patikrinę statybas žurnalistai konstatavo, kad aukštalipiai nemelavo.

„Prieš pusantro mėnesio šioje vietoje buvo įrengti tik betoniniai pamatai, iškasti giliai žemėje. Ir kai čia atvyko Leningrado kontoros „Stalmontaž” montuotojų-aukštalipių grupė, niekas, žinoma, nenorėjo tikėti, kad gegužės 28 d. tame bokšte bus suvirinamos paskutinės montavimo plokštelės. Prieš mėnesį reportaže „Paukščių skridimo aukšlyje”, paskelbtame mūsų laikraštyje, buvo pranešama. kad statytojai nutarė užbaigti darbus maždaug apie birželio mėnesio vidurį. Reikia atvirai pripažinti, mes tą terminą nelabai mielai visiems ir visur skelbėme. Sunku patikėti, kad 280 tonų metalo, suversto išilgai geležinkelio linijos, montuotojai sugebėjo tiek sparčiai surinkti ir pastatyti liekną, permatomą bokštą, užfiksuotą nuotraukoje viršuje. Taigi, 180 metrų aukščio televizijos bokšto montavimas užbaigtas”, – prieš 65 metus rašė „Tarybinė Klaipėda”.

Laikraštis informavo, kad šalia bokšto esančiame pastate greitai bus pradėti montuoti specialūs įrengimai.

„Dabar svarbu, kad miesto butų ūkio valdyba greičiau iškeltų gyventojus iš to pastato. Įrengimai jau atgabenti į Klaipėdą. Netrukus bus pradėta statyti keturis pagalbinius bokštus tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Kai tas visas darbas bus užbaigtas, klaipėdiečiai galės žiūrėti perdavimus iš Vilniaus televizijos centro. Spėjama, kad tai įvyks ateinančių metų pirmame ketvirtyje”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”.

Antras toks siųstuvas sovietijoje

Baigiantis 1961-iesiems „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistas S. Štikelis informavo, kad Klaipėdos televizijos retransliavimo stotyje „paleidžiami nauji, kokybiški, skirtingi retransliacijos įrengimai”.

„Pakankamai erdvios atrodė televizijos retransliacijos stoties patalpos prieš metus. Dabar gi vaizdas visiškai kitoks. Vos įeini vidun į akis krinta įvairiausi sudėtingi įrengimai. Pažvelgi į maždaug rūbų spintos dydžio stovus ir akyse sumirga dešimtys įvairiausių rodyklių, mygtukų, rankenėlių. – Klaipėda turės naujausio, patobulinto pavyzdžio retransliacijos įrengimus, – sako derintojų brigados vadovas Vladimiras Bogomolovas (nuotraukoje – su V. Sergeliu). – Toks siųstuvas kol kas veikia tik Tartu televizijos retransliacijos stotyje. Klaipėdoje bus antrasis. Kad šie įrengimai nepriekaištingai veiktų, jie turi būti gerai suderinti. To ir siekia atvykę iš Leningrado derintojai. Jie Klaipėdoje darbuojasi jau nuo spalio mėnesio. Nors laiko praėjo dar nedaug, bet darbas jau įpusėtas”, – rašė S. Štikelis.

Pasak jo, Klaipėdoje besidarbavę leningradiečiai Rudolfas Lobiničevas, Vladmiras Lvovas, Aleksandras Cvetkovas jau buvo paleidę eksploatacijon televizijos centrus Pabaltijyje, Kamčiatkoje, Kaukaze, Urale, Ukrainoje, Vidurinėje Azijoje.

„Praeis jau nedaug laiko ir klaipėdiečiai turės tikrąją televiziją”, – žadėjo laikraštis.

Maskva – žuvies pramonės dėka

Baigiantis 1965-iesiems „Sovestkaja Klaipėda” pirmame savo puslapyje dėstė, kad vilniečiai ir kauniečiai jau seniai turi galimybę matyti iš Maskvos transliuojamą Centrinę televiziją, o uostamiesčio ji vis dar nepasiekia.

Iki tol Lietuvos TSR Ryšių ministerija antrą programą Klaipėdai planavo skirti ne anksčiau kaip 1970 metais, tačiau, anot laikraščio, šie planai buvo pakeisti Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo iniciatyvos dėka. Pasak „Sovestkaja Klaipėda”, „į pirmas gretas stojo” radijo trikdžių valdymo punkto vyriausiasis inžinierius Leonidas Sobolis. Jis idėja Klaipėdą prijungti prie linijos, kuria perduodama antroji programa, užkrėtė ir respublikinio radijotelecentro viršininką drg. Krupenko. Idėją esą aktyviai palaikė ir Komunistų partijos Klaipėdos miesto komitetas, tad ir buvo priimtas atitinkamas sprendimas.

L. Sobolis laikraščio žurnalistui Samuilui Borikui tada aiškino, kad pirmiausia reikėjo įveikti technines kliūtis, nes Klaipėdai buvo numatytas 28-asis kanalas, bet miestas dar vis neturėjo jam reikalingos aparatūros – ji dar tik buvo kuriama, o pakeisti kanalą – nelengvas reikalas (viename rajone negalima sukoncentruoti siųstuvų, dirbančių gretimuose kanaluose, kad nekiltų trukdžiai). Galiausiai Lietuvos TSR Ryšių ministerija Klaipėdai leido antrajai programai naudoti 10-ąjį kanalą, o jam reikalingą įrangą įsipareigojo nupirkti žuvies pramonės įmonės. L. Sobolis vylėsi, kad ji bus įsigyta pirmą 1966-ųjų pusmetį, o Maskvos kanalą bus galima žiūrėti po metų-pusantrų.

Visgi kai kurie planai prasilenkė su realybe. 1966-ųjų kovą „Tarybinė Klaipėda” pranešė, kad ryšininkai, gavę pramonės įmonių sutikimą skirti finansus, jau išsiuntė užsakymus reikiamiems įrengimams pagaminti. Radiorelinę liniją gamykla pažadėjo pagaminti tų metų pirmajame arba antrajame ketvirčiuose, o papildomą televizinį siųstuvą – antrame ketvirtyje. Pabrėžta, kad jis bus palyginti nedidelio galingumo, bet jo pakaks normaliam vaizdui 25-30 km spinduliu paskleisti.

„Kaip bebūtų keista, reikalą supainiojo tai, kad architektai iki šiol neparuošė priestato, kurį reikės pastatyti prie Girulių retransliatoriaus, projektinės užduoties. Kol nėra projektinės užduoties, reikalo negali imtis darbo dokumentų ruošėjai. Suprantama, tai savo ruožtu uždelsia pačią statybą. Neišspręsti ir kai kurie kiti svarbūs klausimai”, – rašė laikraštis, bet detaliau taip ir neinformavo, kokie dar buvo kilę sunkumai.

Tada ryšininkai „Tarybinei Klaipėdai” prognozavo, kad montuoti naujus įrengimus bus galima antrajame ketvirtyje, o 1967 metais klaipėdiečiai ir aplinkinių rajonų gyventojai jau turėtų žiūrėti dvi televizijos programas.

Nors minėtojo pastato prie Girulių bokšto ir nebuvo spėta pastatyti laiku, buvo surasta laikina išeitis ir baigiantis 1966-iesiems „Tarybinė Klaipėda” pranešė, jog Maskvos programa taps naujametine dovana klaipėdiečiams.

„Gruodžio 31 d., Naujųjų, 1967 metų, išvakarėse tūkstančiai Klaipėdos televizijos žiūrovų, perjungę televizijos kanalų jungiklį į dešimtą kanalą, pamatys televizijos programą, kurią transliuos Maskvos televizijos centras”, – skelbė laikraštis.

Tiesa, jo korespondentui S. Borikui Girulių retransliatoriaus vadovas Anicetas Stelingis pabrėžė, kad tai bus dar tik bandomosios transliacijos. Jis taip pat informavo, kad Maskvos televizijai žiūrėti tiks ir antenos, skirtos aštuntajam kanalui.

„Dar viena rekomendacija. Reikia patikrinti, ar nesugedę televizijos kanalų jungikliai. Kitų miestų patyrimas rodo, kad, esant dviem programoms, beveik visada yra daugiau darbo televizijos ateljė, didėja gendančių televizorių skaičius. Televizijos kanalų jungikliai negali būti nuolat perjunginėjami. Tuo tarpu yra tokių televizijos žiūrovų, kurie visą laiką perjunginėja savo aparatą iš vieno kanalo į kitą”, – apie to meto TV įrangos ypatumus pasakojo A. Stelingis.

Girulių retransliatoriaus vadovas taip pat pasakojo, kad jau kurį laiką dešimtuoju kanalu buvo transliuojama vaizdo reguliavimo lentelė ir „buvo patenkinamai matyti pietiniame Klaipėdos pakraštyje, žvejų miestelyje, Kretingoje, Palangoje”.

„Mes tikimės, kad pirmajame ketvirtyje pavyks viską galutinai sutvarkyti. Statybininkai turi užbaigti priestatą. Tada kelioms dienoms nutrauksime antros programos laidas, perkelsime į priestatą visus įrengimus, laikinai sumontuotus blogai pritaikytose patalpose. Tada jau antros programos laidos turi būti visiškai patikimos. Dabar ryšininkai nutarė padaryti klaipėdiečiams naujametinę dovaną – įjungti antrąją programą. Mes tikimės, kad pretenzijos mums nebus reiškiamos: dovana yra dovana”, – tada apsidraudė A. Stelingis.

Spalvos į Klaipėdą – vėliau nei į Šiaulius

1968-ųjų kovą „Tarybinė Klaipėda” jau informavo, kad uostamiestis, kuriame tuo metu buvo daugiau nei 26 tūkst. televizorių, pradėjo matyti spalvotą televiziją. Sovietinėje Lietuvoje 1967-aisiais buvo pradėti sąjunginės linijos bandymai, o „Spalio 50-mečio išvakarėse buvo parodyta pirmoji spalvotosios televizijos laida”.

„Dabar prasidėjo antras etapas. Atliekami techniniai bandymai perduoti spalvotas laidas respublikos linijomis. Jau gali priimti laidas Vilniaus, Kauno ir Šiaulių miestai. Jų bandymai kur kas sėkmingesni, nes pasijungia tiesiai į sąjunginę liniją”, – „Tarybinės Klaipėdos” korespondentui Juozui Šikšniui aiškino radijo televizijos ateljė atstovas A. Opermanas.

Pasak jo, norint išgauti geresnę vaizdo kokybę Klaipėdoje turėjo būti statomas galingesnis siųstuvas. Specialistas išreiškė viltį, kad prie to, kaip ir prie Maskvos televizijos rodymo, prisidės stambesnės miesto įmonės.

Beje, kartu straipsnyje pažymėta, kad televizorių „Rubin-401”, kurie galėjo rodyti spalvotai, tuo metu respublikos parduotuvėse nusipirkti nebuvo galima, „nes kol kas jų pagaminama labai maža”.

„Matyt, pirmiausia juos įsigis stambesnės organizacijos visuomeniniam naudojimui klubuose. Be to, centrinė spalvotos televizijos programa transliuojama tik šeštadieniais ir sekmadieniais per parą 1,5 valandos. Ateityje valandų skaičius padidės. Be to, respublikos televizija turės tris programas, viena iš jų bus spalvota. Tuomet ši naujovė įgis didesnį populiarumą”, – buvo cituojamas A. Opermanas.

Vargo vakarienė dėl decimetrų

1973-ųjų spalį savaitraštis „Kalba Vilnius” gvildeno situaciją, kai „Lietuvos televizija metrinėse bangose iš esmės jau nebegalėjo išsiplėsti”, o respublikos ryšininkai „pradėjo judinti neliestus eterio klodus” naujame decimetriniame diapozone.

Pirmasis decimetrinkių bangų televizijos siųstuvas „Ladoga” LTSR buvo įrengtas Anykščiuose (iki tol tokie buvo panaudoti tik Maskvoje), o antrąjį nutarta montuoti Giruliuose.

„Respublikinę programą čia, Klaipėdoje, gerai mato (aštuntuoju kanalu) ne tik miesto, bet ir aplinkinių rajonų gyventojai, nes veikia palyginti galingas (5 kilovatų) siųstuvas. O Centrinės televizijos laidas retransliuoja (dešimtuoju kanalu) tik 100 vatų galingumo siųstuvėlis. Kai specialistai su prietaisais išmatavo signalų stiprumą, pasirodė, kad šio mažylio veikimo spindulys teužgriebia tik pusę miesto, nes televizijos stotis įsikūrusi šiauriau Klaipėdos, Giruliuose. Patikimo priėmimo zona palieka nuošalyje Naujakiemio ir kitus piečiau esančius rajonus. Tiesa, ir čia atsklinda signalai, bet labai silpni, todėl kolektyvinio naudojimo antenoms būtini stiprintuvai. Tiesa, pastaruoju metu Centrinės televizijos programa matoma šiek tiek toliau, nes antena buvo užkelta į pačią bokšto viršūnę – 180 metrų aukštį. Beje, klaipėdiečiai ryšininkai už tai gavo barti – ją vis viena teks leisti žemėn, išlaisvinti vietą decimetrinių bangų siųstuvo antenai… Dar pernai buvo gauta naujoji „Ladogos” aparatūra. Reikėjo rekonstruoti stoties patalpas: keisti perdangas, statyti sijas, kloti dvigubas grindis, formuoti sudėtingos konfigūracijos kiaurymes kabeliams, fideriui, ventiliacijos vamzdžiams ir pan. Statybinių darbų apimtis palyginti nedidelė, tik už 20 tūkstančių rublių. Tačiau triūso nemažai reikėjo įdėti, nes naujoji aparatūra patikimai veikia, kai jai sudaromos beveik laboratorijos sąlygos – nepriekaištinga švara, tinkamas temperatūros, drėgnumo režimas ir t. t. Be to, reikėjo pasirūpinti, kad budintys ryšininkai būtų apsaugoti nuo kenksmingo žmogaus sveikatai spinduliavimo. Kambarys, kuriame sumontuoti valdymo pultai, buvo ekranuotas – į sienas įmūryti metaliniai tankūs tinklai, langų rėmuose įstatytas specialus metalizuotas stiklas. Žodžiu, statybininkai pasistengė ir gana greit, antrajame šių metų ketvirtyje, baigė darbus. Lygiagrečiai buvo montuojama ir aparatūra. Gerai, kad talkon atvyko prityrę meistrai iš Leningrado, iš sąjunginio Radiostroj tresto 171 statybos montavimo valdybos. Jie per du mėnesius įkurdino aparatūrą. Nelengva buvo. Bepigu, kai stotis statoma naujai. Tada projekte viską iš anksto galima numatyti. O čia, Giruliuose, seno pastato viename kambaryje ir vienaip bandė, ir antraip… „Ladogos” siųstuvas – tai du identiški blokai, pusė galingumo viename, antra pusė kitame. Gudriai sumanyta: jei vienas netikėtai sugenda, signalai vis tiek tebeskrieja eteriu, truputį silpnesni, bet skrieja. Pašalietis net nepastebės. Taigi vieną bloką įkėlė, bet lyg ir nelabai taupiai vietą išnaudojo. Palaužė vyrai galvas, pasvarstė ir sutalpino abu blokus. Viename stoties pastate dabar beliko tik vienas laisvas kambariukas, tarsi kišenė. Vieršininkui. Tilpo tik stalas, dvi kėdės, spintelė ir seifas. Ankšta visiems, bet galima verstis. Sekantis darbų etapas – aparatūros derinimas. Į Klaipėdą iš Leningrado atvyko seni respublikos ryšininkų bičiuliai, gaminę šį decimetrinių bangų televizijos siųstuvą. Beje, jie derino šios „Ladogos” pirmtakę Anykščių stotyje. Dabar aparatūra Klaipėdoje jau beveik suderinta. Sekantis etapas – antenos projektas ir gamyba. Mat tik su antena kompleksiškai galima baigti derinti siųstuvą. Taip bus greičiau ir pigiau”, – savaitraštyje paskelbtame straipsnyje rašė A. Kanys.

Pasak jo, ryšininkai Klaipėdoje buvo susidūrę su iki tol nematyta problema – kaip į seno tipo bokštą įkelti decimetrinių bangų televizijos siųstuvo anteną.

„Iš pradžių vilniečiai savo jėgomis bandė paruošti projektą. Tačiau vis dėlto buvo priversti kreiptis pagalbos į kolegas – Maskvos radistus. Savo ruožtu, klaipėdiečiai iš Inžinerinių tyrimų instituto atidžiai patikrino, ar Girulių bokštas, ilgokai stovėjęs, nepakrypo, ar apskritai įmanoma ant jo sumontuoti sunkiasvorę anteną, juoba, kad tada bokštas paūgėtų iki 200 metrų. O laikas bėga, ir vis labiau aiškėja, jog ankstesni ryšininkų pažadai užbaigti darbus šių metų gruodžio pabaigoje pradeda tolti nuo realybės. Pagaliau, daugmaž prieš mėnesį, antenos projektas buvo parengtas. Dabar beliko surasti, kas ją pagamins. Štai čia ir prasidėjo tikrieji rūpesčiai. Iš pradžių atrodė, kad antena gana paprasta – vamzdis ir viskas. Todėl Baltijos laivų statykla pernelyg nesispyriojo – apsiėmė pagaminti. Tačiau, gavę projektą ir pamatę, jog antena gana sudėtinga, be to, dar ir darbo brėžinius, išklotines reikia daryti, – atsisakė. Juoba ir savų darbų per akis. Klaipėdoje, be baltijiečių, šią anteną įstengtų padaryti Vakarų laivų remonto ir 7-oji laivų remonto gamykla. Tačiau su jomis nesugebėta susitarti – metų pabaiga, visi skuba su savais darbais susidoroti, o čia dar nelauktas užsakymas iš šalies. Miesto vadovams ir partijos komitetui tarpininkaujant, vis dėlto pavyko įkalbinti baltijiečius. Tiesa, jie sutiko tik pagaminti detales. Vadinasi, dar reikės ieškoti diplomuotų suvirintojų – vėl rūpestis. Dar viena bėda prispyrė: antenai reikalingas gana deficitinis plienas, ramiuoju vadinamas – be jokių vidaus įtempimų, atsiradusių valcuojant, apdorojant metalą. Kaip tyčia laivų statykloje tokios markės nėra. Siūlo panašų, bet vėl abejonė, ar tiks. Čia jau be projekto autorių nuomonės neišsiversi. Rizikuoti negalima – juk pusaštuntos tonos sveriantis 25 metrų ilgio vamzdis gali ūžtelėti žemyn! Dar reikia perdirbti dvi viršutines bokšto aikšteles, nes tipinei antenai reikalingas netipinis tvirtinimas. Dar reikia paruošti darbų vykdymo projektą – kaip seną anteną nuleisti, naują pakelti, sumontuoti anteną, fiderį, iš anksto apgalvoti darbų eilę ir pan.”, – rašė A. Kanys, kartu informavęs, jog dėl tokios sudėtingos darbų eigos ryšininkai susitaikė, jog darbai 1973-aisiais jau nebus baigti.

Kaip naujas darbų baigimo terminas buvo nurodoma 1974-ųjų gegužės 1-oji, su sąlygomis, kad jei žiema nebus atšiauri, jei tiks kitos markės plienas, jei rasis suvirintojai…

Publikacijos autorius informavo, kad kai naujasis siųstuvas pradės dirbti, jis 29-uoju kanalu retransliuos Centrinės televizijos programą.

„Specialistų nuomone, net esant blogiausioms sąlygoms, žiūrovai ją galės matyti zonoje, kurios spindulys – 50 kilometrų. Tačiau, kaip rodo praktika, žios zonos ribos nusikels dar už 10-11 kilometrų. Televizoriams bus reikalingi priedėliai. Pagirtina, kad Klaipėdos radiotechninių patarnavimų įmonė iš anksto tuo pasirūpino: ir naujiems, ir seniems modeliams. Kolektyvinio naudojimo antenoms taip pat – šis priedėlis transformuos signalus, priimtus decimetrinių bangų diapazonu, į įprastus metrinių bangų diapazono signalus (1,2 kanalo). Nida pateks į vadinamąją „pusšešėlio” zoną ir programą galės matyti tik aukštėliau gyvenantys žiūrovai. Todėl Nidoje ryšininkai žada senąją aparatūrą pakeisti nauja. Čia veiks mažo galingumo retransliatoriukas. „Ladogos” siųstuvas tobulesnis, tad vaizdo kokybė ekranuose pastebimai pagerės. O svarbiausia, mūsų pajūrio rajonus pasieks dar viena – Centrinės televizijos programa”, – šviesą televizinę ateitį piešė A. Kanys.

1974-ųjų vasarį „Tarybinė Klaipėda” informavo, kad siųstuvas „Ladoga” Giruliuose vis dar nebuvo pradėtas eksploatuoti. Nebuvo sumontuota ir nauja antena ant Girulių bokšto.

„Norint kokybiškai perduoti spalvotosios televizijos laidas iš Vilniaus, reikia baigti rekonstruoti esamą Vilniaus – Klaipėdos radijo relinę liniją. Ji buvo pastatyta 1959 metais ir šiuo metu savo techniniu stoviu neatitinka šių dienų reikalavimų. Dabar ji transliuoja centrinės televizijos programą, kuri perduodama mažo, vos 100 vatų galingumo, Klaipėdos radijo televizijos stoties siųstuvu. Kiekvienas Klaipėdos ir jos apylinkių televizijos žiūrovas žino, kad centrines televizijos laidos yra blogos kokybės, ir tai kelia teisėtas žiūrovų pretenzijas. Radijo relinė linija Vilnius – Šiauliai jau rekonstruota. Liko nutiesti naują liniją Šiauliai – Mažeikiai – Klaipėda, panaudojant šiuolaikinę, naujo tipo aparatūrą. Tai atsieitų apie vieną milijoną rublių. Šių klausimų sprendimas pakrypo klaipėdiečių nenaudai. Kadangi šiais metais prasideda naujo televizijos ir radijo centro statyba Vilniuje, kurio sąmatinė vertė apie 9 milijonus rublių, visos lėšos skiriamos tam ir naujos radijo-relines linijos Klaipėdos link statyba perkelta į antrą planą”, – apie dar vieną naują problemą laikraščio skaitytojus informavo pramonės, transporto ir ryšių nuolatinės deputatų komisijos pirmininkas J. Pocevičius.

Jis taip pat pirminė, kad nauja aparatūra neduos kokybiško vaizdo jei nebus pakeista viršutinė Girulių bokšto antenos stiebo dalis.

„Reikia demontuoti ir nukelti viršutinę, esamą 12 metrų ir sumontuoti naują 24 metrų aukščio, 10 tonų sveriančią anteną. Tuo būdu rekonstruotas Girulių televizijos bokštas pasieks 208 metrų aukščio. Kiekvienas, turbūt, supranta, koks tai sudėtingas darbas. Tarybų Sąjungoje ši operacija bus atliekama pirmą kartą. Nors montavimo technologija ir projektas dar neparuoštas, manoma, kad tą darbą teks atlikti malūnsparnio pagalba. Be to, LTSR Ryšių ministerija nesuranda rangovinės organizacijos, kuri šį darbą apsiimtų atlikti. Iškilo ir dar viena problema. Naujai antenai reikalinga 10 tonų įvairaus profilio specialaus plieno. Nei LTSR Ryšių ministerija, nei Klaipėdos radijo televizijos stoties vadovai neparodė pakankamai iniciatyvos, kad šis metalas būtų išskirtas. Šiuo klausimu pramonės, transporto ir ryšių nuolatinės deputatų komisijos vardu teko pabuvoti respublikos Vyriausiojoje tiekimo valdyboje. Atrodo, kad metalo artimiausiu metu gausime. Deputatų komisija yra dėkinga „Baltijos” laivų statyklos direktoriui, miesto Tarybos deputatui V. Podliaskiui, kuris leidžia šią anteną pagaminti laivų statykloje. Yra ir kitu spręstinų klausimų. Kaip minėjau, spalvotosios televizijos laidos Klaipėdoje bus transliuojamos 29-uoju kanalu. Šiuo metu dvylikos kanalų juostoje eteryje per ankšta. Savaime suprantama, kad reikės pirkti spalvotus televizorius. Bet jie yra kol kas tik dvylikos kanalų. Todėl reikės įrengti specialius anteninius priedėlius -individualius arba daugiabučiuose namuose kolektyvinius prie antenų. Šis klausimas Klaipėdoje taip pat laukia sprendimo”, – rašė J. Pocevičius ir kartu žadėjo, jog jo vadovaujama komisija, Komunistų partijos Klaipėdos miesto komitetas, miesto vykdomasis komitetas dės visas pastangas, kad naujasis decimetrinių bangų siųstuvas Klaipėdoje pradėtų veikti 1974-aisiais.

Naujosios antenos kelionė į Girulių bokšto viršūnę įvyko 1974-ųjų lapkritį. Ją aprašęs „Tarybinės Klaipėdos” korespondentas A. Žukas konkrečios dienos savo tekste taip ir nepaminėjo, bet iš kitų aplinkybių galima daryti prielaidą, jog operacija vyko lapkričio 28-ąją.

„Sambrūzdžio „kaltininkė” ramiai tįso ant žemas prie išžergtakojo bokšto. Norėjo ją kelti aukštyn visą, bet pasitarė ir… nuplovė gerą gabalą. Ir liko bokšto papėdėje dar 7 tonos – 20 metrų ilgio vamzdis, baltai dažytas, kabeliuose kaip vystykluose. Tos dienos Giruliuose seniai laukė. Daugiau kaip metus. Projektas buvo paruoštas dar pernai rugsėjį, kėlimo darbams ėmė ruoštis pavasarį. Pagaliau, prieš keliolika dienų buvo nuspręsta – viskas paruošta”, – rašė A. Žukas.

Tuometinis stoties viršininkas Donatas Šliažas jį tikino, kad nieko daugiau į Girulių bokšto viršūnę jau nebebus keliama, nes bokšto konstrukcija sena, „neapskaičiuota įvairioms naujovėms”.

„Ruošiantis montuoti naują anteną, teko nuimti dešimtojo kanalo anteną nuo viršūnės. Anteną pastatėm gerokai žemiau. Todėl ir matyti blogiau, – paaiškino mums šeimininkai. – O kai pakelsim naująją anteną, vėl bus viskas tvarkoje. Pradėjus veikti naujam siųstuvui, centrinės televizijos programą klaipėdiečiai matys 29-uoju kanalu”, – savo publikacijoje dėstė A. Žukas.

Antenos kėlimo operacijai vadovavęs A. Pukelis korespondentui aiškino, kad įrenginys į bokšto viršų pakils naudojant gerves.

„Lietuvoje tai pirmas ir, turbūt, paskutinis kartas, – šypteli jis. – Šalyje buvo keletas sėkmingų precedentų. Atlieka darbus prityrę vyrai: montuotojas — aukštybininkas Viktoras Delomudrovas (jis ir mūsų bokštą statė), aikštelės viršininkas Michailas Kornejevas ir kiti. Jei suskaičiuoti visus, kas talkino — apie pusšimtį pavardžių užsirašysi. Be kita ko, ir klaipėdiečiai – antenos pagrindą padarė „Baltijos” laivų statykla, suvirintoją skyrė Vakarų laivų remonto įmonė… Išeiname iš stoties viršininko kabineto, į viršų tuoj pat „iškeliaus” krovinių aikštelė. Vyrai pritvirtina balionus, įrankius ir prilaiko ją kylančią nuo žemės. O patys lydi ja, kopdami bokšto laipteliais. Po keturiasdešimties minučių krovinys ir žmonės jau viršuje. Padebesyje sublyksi suvirinimo ugnelės — ruošiasi priimti septyntonį vamzdį. <…> Pradeda suktis gervės velenas. Lynai įsitempia, antena pakimba vertikaliai ir 16 valandą 16 minučių pradeda kelionę aukštyn. Pamažu, vos pastebimai slenka ji išilgai bokšto. Virpa prilaikantys keltuvo rėmą bokšto viršūnėje lynai, juos taip pat laiko gervės, už dviejų šimtų metrų nuo bokšto pagrindo. Visa operacija apskaičiuota tiksliai, ir visgi kiekvienas vėjo gūsis jaudina”, – operaciją aprašė A. Žukas, savo publikacijoje taip pat paminėjęs, kad neseniai „Signalo” įmonė buvo užfiksavusi 56 725-ąjį specializuotoje Klaipėdos parduotuvėje parduotą televizorių, tarp spalvotų dar buvo tik apie puššimtis.

O apie Giruliuose pradėjusį veikti naują 25 kilovatų galingumo decimetrinių bangų televizijos siųstuvą „Tarybinė Klaipėda” pranešė jau tik 1975-ųjų gegužės pradžioje.

„Jis transliuoja pirmąją centrinės televizijos programą. Dabar ją ir nepalankiomis bangų sklidimo sąlygomis televizijos žiūrovai gali stebėti zonoje, kurios spindulys 50-60 kilometrų. Centrinės televizijos programą mato ne tik uostamiesčio, bet ir Šilutės, Kretingos, Plungės, Telšių ir kitų rajonų, taip pat Palangos ir Neringos gyventojai. Ypač pagerėjo televizijos laidų kokybė”, – rašė laikraštis, kartu informavęs, kad iki tol įvairiuose miesto rajonuose pagal su Butų ūkio valdyba suderintą grafiką jau buvo pertvarkyta per 100 kolektyvinių antenų, o iki metų pabaigos numatoma sutvarkyti dar 300.

Taip pat šioje publikacijoje buvo informuojama, jog vis dar nebuvo pradėti radijo relinės linijos Kaunas-Klaipėda rekonstrukcijos darbai ir tik juos atliktus bus matomas „labai aukštos kokybės spalvotas vaizdas”. Be to, per 1975-uosius mieste buvo numatyta parduoti tik 57 spalvotus televizorius…

Tų pačių metų spalį savaitraštyje „Kalba Vilnius” paskelbtoje publikacijoje A. Kanys pranešė, kad jau buvo spėjęs sugesti naujasis Girulių bokšto decimetrinių bangų siųstuvas, buvo ir kitų Klaipėdos žiūrovams kylančių problemų.

„Klaipėdoje Centrinės televizijos programą dar retransliuoja ir mažytis metrinių bangų diapazono siųstuvėlis, kurio signalus galima priiminėti tik daugmaž devynių kilometrų spinduliu. Miesto gyventojams jo lyg ir pakaktų. Kaip tik todėl klaipėdiečiai neskuba už keliasdešimt rublių pirkti specialių antenų ir priedėlių televizoriams, kad galėtu matyti Centrinės televizijos programą decimetriniame diapazone, kurią jau pusmetį retransliuoja naujasis „Ladogos” siųstuvas. Jo signalų patikimo priėmimo zona praktiškai aprėpia plotą, kurio spindulys apie šešiasdešimt kilometrų. Beje, tikslias šios zonos ribas irgi turėjo nustatyti tikrintojai inžinieriai. Šio darbo iš karto negalima buvo atlikti, nes kaip tyčia toji „Ladoga” sugedo, tiksliau ne ji, bet fideris. Antenos bokšte, šimto metrų aukštyje, montuotojai pavasarį nerūpestingai sujungė centrinę fiderio gyslą. Reikėjo ardyti ją, valyti ir keisti detales, vėl montuoti. Vietos ryšininkai, atvykę talkon vilniečiai iš Ryšių ministerijos TVR techninio centro dvi paras nemiegojo, kol pagaliau viskas buvo sutaisyta. <…> Matuojant lauko stiprumu įvairiose vietose, pastebėta, kad visur televizorių ekranuose iš viršaus į apačią slenka tamsios juostos, kurios blogina vaizdo kokybę. Tai specialistų nuomone, fonas, atsiradęs radijo relinėje linijoje, kuria j Klaipėdos stotį atsrūva Centrinės televizijos programa. Norint priiminėti laidas decimetrinių bangų diapazone, reikalingos atskiros antenos ir specialūs priedėliai konverteriai, kurie signalus paverčia, transformuoja į metrinio diapazono. Kuriuose-ne-kuriuose naujausiuose televizoriuose tie blokai jau yra įmontuoti. Tačiau dauguma gyventojų televizorių – senesnės laidos, ir jiems reikalingi tie blokeliai. Klaipėdos parduotuvėse jų nėra ir, kaip mus informavo Prekybos ministerijoje, nežada būti, nes visi fondai perduoti Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos įmonėms – radijo ir televizijos ateljė. Jų meistrai ir prijungia konverterius, įrengia antenas. Tačiau bet kuris televizijos žiūrovas, jei jis baigęs vidurinės mokyklos kursą, pats galėtų įjungti priedėlio PSKD-3 kištuką ir tuo pačiu puikiausiai išsiverstų be ateljė meistrų pagalbos. <…> Jeigu, aišku, tą konverterį galėtų nusipirkti. <…> Tuo tarpu Klaipėdos zonoje priedėliai yra tik ateljė, bet tai ne parduotuvė – nenusipirksi… <…> Atvirai galima pasakyti, kad naujojo „Ladogos” siųstuvo patikimo priėmimo zonoje iš esmės ir nebuvo ką tikrinti, nes paprasčiausiai nėra jokio priėmimo tinklo decimetriniam diapazonui. <…> Respublikos vakaruose decimetriniame diapazone retransliuojama Centrinės televizijos programą mato tik keli procentai žiūrovų”, – rašė A. Kanys.

Kitoje rašinio dalyje:

Planuose buvo dar vienas bokštas

Eksperimentai su teletaipu

Pagalba Vilniui 1991-ųjų sausį

Privatizacijos baubas

Kam bereikia bokšto XXI amžiuje?

Ar taps bokštas nekilnojamuoju turtu?

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui