P0

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Aukščiausias Klaipėdos statinys – Leningrado aukštalipių palikimas II (1)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-06-04


„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Urbanistiniai jubiliejai” baigia papasakoti šiomis dienomis 65-mečio sulaukusio Girulių televizijos bokšto – aukščiausio, 202 metrus į dangų kylančio, Klaipėdos statinio istoriją.

Planavo dar vieną bokštą
Iliustracija iš „Komjaunimo tiesos”

1976-ųjų gegužę „Komjaunimo tiesos” korespondentas V. Valionis savo reportaže iš Girulių citavo cecho viršininką Donatą Šliazą, informavusį, kad prieš keletą dienų stotyje buvo pajungtas naujas „draugų čekoslovakų pagamintas vidutinio galingumo siųstuvas, kuriuo transliuojamos laidos 271 metro banga”.

„Eina ir eina naujovės, — pasakoja D. Sliažas. — Jau šį penkmetį bus nutiesta į Girulius nauja radijo relinė linija. Vidutinių bangų siųstuvai nebedirbs laikina antena. Netoliese senojo iškils naujas 120 metrų aukščio bokštas. Taip pat išskirtas žemės plotas naujam pastatui. Įdomus palyginimas. Pirmasis pastatėlis stočiai jau dabar atrodo kaip nykštukas, prigludęs prie didžiulio priestato. Visa tai planuojama, tai — bus. Bet jau dabar apstu naujovių. Baltuoja baigiama įrengti elektros pastotė, diena iš dienos laukiama nauju siuntu. Senuosius ultratrumpųjų bangų siųstuvus pakeis modernesniais. Jie bus žymiai kompaktiškesni, net keturis kartus užims mažiau vietos. Liepos pabaigoje Klaipėdos zonos televizijos mylėtojai jau nulatos matys ir antrąją Maskvos programą”, – rašė V. Valionis.

Eksperimentai su teletaipu

1986-ųjų sausį „Tarybinės Klaipėdos” žurnalisto Valerijaus Bucyko parengtame reportaže buvo rašoma, kad Girulių stotis tuo metu retransliavo tris televizijos ir šešias radijo programas beveik visai pamario zonai. Čia visą parą dirbo keturios specialistų pamainos, pasikeisdamos kas 12 valandų.

„Įeiname į erdvią salę. Čia neseniai įrengtas naujas 8-ojo kanalo siųstuvas ir ruošiama vieta 29-ojo kanalo siųstuvui (pirmoji sąjunginė programa). Aparatūra naujausia. Siųstuve veikia vienu metu du blokai, ir jeigu vienas staiga sugestų, mūsų ekranai nenukentėtų. Tiesą sakant, visi siųstuvai čia turi dublerius, kurie, reikalui esant, įsijungia automatiškai. Šioje salėje aš ir išvydau dar vieną matytą aparatą – teletaipą”, – rašė V. Bucykas.

Stoties direktorius D. Šliažas jam aiškino, kad Respublikos radijo ir televizijos centre neseniai buvo įrengta „elektroninė skaičiavimo mašina, kontroliuojanti vaizdo kokybę”, sujungta su teletaipu, kuriuo ir perduodama informacija apie menkiausius nukrypimus.

Iliustracija iš „Komjaunimo tiesos”

„Tiesa, mes kol kas gauname tik dvi valandas per parą – šis darbas, kurį atlieka kartu respublikos Radijo ir televizijos centras bei vienas šalies mokslinio tyrimo institutų, kol kas tebėra eksperimento stadijoje. Tačiau televizijos laidų kokybės kontrolė elektronine technika visos respublikos mastu – artimiausios ateities reikalas. Dabar laidos pertraukimas ilgiau kaip penkias sekundes laikomas rimtu gedimu. Tada bus kontroliuojama kiekviena sekundė”, – pasakojo D. Šliažas, jau 18-us metus dirbęs stoties viršininku.

V. Bucykas savo straipsnyje taip pat informavo, kad nauja televizijos programų transliavimo linija buvo pradėjusi veikti praėjusiame penkmetyje, bet tikslios datos taip ir nepaminėjo.

„Anksčiau jos pradinis punktas buvo Kaunas, o patikimas darbas daug priklausydavo nuo oro. O dabar, kai linija sujungė Klaipėdą su Šiauliais, tarpinių retransliatorių sumažėjo. Išsiplėtė ir radijo transliacijos tinklas, pastatytas priestatas, kur montuojama nauja aparatūra. Naujojo penkmečio metais numatoma taip pat pervesti antrą sąjunginę programą į decimetrinį diapazoną, nuo 100 vatų iki 20 kilovatų, t. y. 200 kartų padidės siųstuvo pajėgumas. Laukia rimtas darbas: reikės keisti antenas, kabelius, ir visa tai pačiame bokšto viršuje”, – rašė žurnalistas.

Pagalba Vilniui 1991-ųjų sausį

Kazimieras Čiurlys, Klaipėdos radijo ir televizijos stoties inžinierius, dienraštyje „Klaipėda” yra dalinęsis prisiminimais, kad kitą naktį po kruvinųjų 1991 metų sausio 13-osios įvykių Giruliuose buvo išmontuotas naujutėlaitis televizijos siųstuvas ir, pervežimo važtaraštyje užrašius „Medicininė aparatūra“, slapia nugabentas į parlamento rūmus.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„O Klaipėdoje stoties darbuotojai atgaivino seniai nurašytą siųstuvą ir tęsė transliavimą. Net patyrę ir išmanantys klaipėdiečiai žiūrovai nepajuto jokių permainų. Kitą dieną išmontavome ir perdavėme anteną. Netrukus iš Parlamento rūmų prasidėjo televizijos laidų transliacija. Nors siųstuvas galėjo aprėpti tik centrinę Vilniaus dalį, vis dėliojo transliuojamos laidos vilniečiams, mačiusiems vien „kasperviziją”, buvo labai reikšmingas įvykis”, – rašė jis.

Pasak K. Čiurlio, rugpjūtį žlugus pučui Maskvoje ir Lietuvai atgavus televizijos bokštą, klaipėdiečių siųstuvas taip ir liko Vilniuje.

„Kelis kartus bandėme priminti tuometinei valdžiai, kad Klaipėdos radijo ir televizijos stotyje dirbame su nurašytu, baigiančiu subyrėti siųstuvu ir norėtume atgauti tai, kas mums teisėtai priklauso. Deja, valdžios vyrai tik pasišaipė, girdi, geras siųstuvas ir jiems reikalingas. Tuo tarpu žinojome, kad mūsų siųstuvas Vilniuje transliuoja palydovines programas ir naktinius erotinius filmus iš SAT-1. Galų gale Respublikinis radijo ir televizijos centras, pats ką tik grįžęs į televizijos bokštą, Klaipėdai nupirko šiek tiek geresnį rusišką siųstuvą. Džiaugėmės ir juo, nes atgauti savąjį jau buvome praradę viltį. Tik po naujų parlamento rinkimų, 1992 m. rudenį, buvo pranešta, kad galime atsiimti savo siųstuvą. Atsiėmėme tyliai, neišgirdę nė vieno padėkos žodžio”, – rašė inžinierius.

Po nepriklausomybės – privatizacijos baubas

1996-ųjų gegužę išspausdintame „Klaipėdos” korespondento Jono Garadausko reportaže buvo rašoma, kad Girulių stotyje septyniais radiofoniniais UTB ir dviem VB diapazonų siųstuvais buvo perduodamos radijo stočių transliacijos, o penkių siųstuvų pagalba buvo aptarnaujamos televizijos LTV, LNK, TELE-3 ir Vakarų Lietuvos televizija. Ir toliau čia pamainomis buvo dirbama ištisą parą (kolektyve tuo metu buvo 40 žmonių).

1997 m. vasarį Gedimino Vagnoriaus vyriausybė buvo priėmusi nutarimą dėl 1997–1998 metais skelbiant tarptautinį konkursą privatizuojamų energetikos, ryšių, transporto bei kitų įmonių. Privatizuojamųjų sąraše atsidūrė ir Valstybės įmonė Lietuvos radijo ir televizijos centras, valdžiusi Girulių stoties bokštą, kuriame tais metais buvo atlikta dar viena rekonstrukcija – sumontuoti prancūziški 10 kilovatų ir 20 vatų siųstuvai „Thomcast” (o 1998 m. čia jau darbavosi ir sumontuoti mobiliojo ryšio „Comliet”, „Neltė”, „Bitė GSM” siųstuvai, savąjį turėjo ir „Teleloto”). Anot K. Čiurlio, mobilusis ryšys Vakarų Lietuvoje prasidėjo būtent nuo Girulių bokšto.

1998-ųjų „Klaipėdos” publikacija. Martyno Vainoriaus nuotr.

Visgi 1997 metais įmonė buvo tik pertvarkyta į akcinę bendrovę. Dar po metų tuometinės Ryšių ir informatikos ministerijos siūlymu ji vėl buvo įtraukta į privatizuojamų objektų sąrašą su sąlyga, kad gali būti privatizuota tik po to, kai privatizavimo programai pritars Vyriausybė. Tačiau nė vienas iki šiol dirbęs ministrų kabinetas nesiryžo to padaryti.

„Prieš kelerius metus buvo susidomėjusių šia bendrove, tačiau tuomet potencialus pirkėjas už ją tepasiūlė 8 mln. litų. Menka suma ir galimas žmonių nepasitenkinimas dėl Vilniaus televizijos bokšto, tapusio laisvės bei nepriklausomybės simboliu, pardavimo sulaiko politikus nuo galutinio sprendimo. „Televizijos bokšto privatizavimas? Tai tik gandai”, – taip praėjusią savaitę į Eltos klausimą, kada numatoma privatizuoti LRTC, atsakė premjeras Algirdas Brazauskas. Į klausimą, kodėl delsiama privatizuoti LRTC, negalėjo atsakyti ir bendrovės stebėtojų tarybos pirmininkas, Susisiekimo ministerijos valstybės sekretorius Alminas Mačiulis”, – 2004-aisiais rašė balsas.lt.

2017-aisiais portalas delfi.lt buvo paskelbęs, kad negalutinėje Ūkio ministerijoje veikusios darbo grupės siūlymų santraukoje pasiūlyta parduoti po trečdalį Lietuvos radijo ir televizijos centro, „Lietuvos energijos“, „EPSO-G“, „Klaipėdos naftos“, „Lietuvos geležinkelių“, Lietuvos pašto akcijų, tačiau ir šis planas netapo realybe.

XXI amžiaus pokyčiai

Prasidėjus XXI amžiui darbo principai Girulių stotyje dar nebuvo esmingai pasikeitę. Tik dirbo jau mažiau – 18 – žmonių.

„Klaipėdos radijo ir televizijos stotis transliuoja visas Lietuvos televizijų programas – LRT, LNK, TV3, BTV, Klaipėdos TV, „Balticum TV”. Dauguma radijo stočių programų – LRT, „Radiocentro’, „M 1″, „M 1 plius”, „Lietaus”, „Žinių radijo” – mūsų ausis taip pat pasiekia Girulių televizijos bokšte iškeltų antenų ir siųstuvų pagalba. Vietinės radijo stotys – „Bumsas” ir „Laluna” – kol kas naudojasi nuosavais siųstuvais. AB „LRTC” Klaipėdos stoties technine baze ir paslaugomis taip pat naudojasi mobiliųjų ryšių „Bitė”, „Comliet”, „Omintel”, kabelinė-eterinė „Pajūrio televizija” operatoriai. Netgi olimpinės loterijos „Perlas” bilietų pardavimo terminalų informacija iš Klaipėdos į Vilnių keliauja radiorelinėmis linijomis. <..> Visos radijo ir televizijos programos Lietuvos Respublikos teritorijoje paskirstomos radiorelinemis linijomis, jų šiandien gerokai daugiau nei tūkstantis kilometrų. Televizijos signalas iš Vilniaus šiomis linijomis perduodamas per visoje Lietuvoje kas 40-50 kilometrų išsidėsčiusių stočių tinklą. Nuo vienos iki kitos stoties keliaujantis signalas atėjęs iki Giruliuose esančios radijo ir televizijos stoties, patenka į siųstuvą. Signalas siųstuvų pagalba sustiprinamas tiek, kad jį būtų galima paskleisti 40-50 km spinduliu, ir kiekvienam tos erdvės taške imtuvai galėtų jį priimti kokybiškai. Iš kiekvieno siųstuvo, skirto konkrečiai televizijos ar radijo stočiai, atskiru kabeliu, signalas keliauja televizijos bokšant įkeltos antenos link ir tada yra paskleidžiamas”, – 2000-ųjų balandį rašė „Klaipėdos” žurnalistė Reda Baltinaitė.

2000-ieji. „Klaipėdos” publikacija apie Girulių bokštą

Ji tada dar dalinosi informacija, kad bokštas yra surinktas iš storasienių (vidutinis sienelės storis 2-3 cm) plieninių vamzdžių ir gali sverti apie 1000 tonų. Taip pat žurnalistė minėjo, kad bokšte aikštelės yra įrengtos kas 16 metrų.

2002-ųjų balandį dienraščio „Vakarų ekspresas” žurnalistė Ingrida Albrechtienė rašė, jog tada Girulių stotyje darbuotojai vis dar budėdavo visą parą, kad užtikrintų radijo stočių bei televizijų programų transliavimą.

„Girulių bokšto aukštis – daugiau kaip 200 metrų. Jį prižiūri du antenininkai broliai Algis bei Arūnas Račiai. Anot K. Čiurlio, tai labai atsakingas ir pavojingas darbas. Jiems tenka prižiūrėti kabelius, antenas, keisti dažnai perdegančias apšvietimo lempas”, – tada rašė I. Albrechtienė.

2008-ųjų sausį jos kolegė Vaida Jutkonė rašė, kad šalia pagrindinės funkcijos – visų Lietuvoje girdimų radijo ir matomų televizijos programų retransliacijų – Girulių stotis jau teikė ir bevielio interneto paslaugas.

„Atnaujintos techninės bazės dėka pradėtos retransliuoti skaitmeninio formato televizijos programos. Turint tokią įrangą, jų įmanoma transliuoti iki 40. AB Lietuvos radijo ir televizijos centrui priklausanti įstaiga Giruliuose dabar pervadinta į Klaipėdos siuntimo tarnybą. Šiuo metu tarnyboje dirba 28 žmonės, vieni atsakingi už transliacijų kokybę, kiti – informacinių technologijų specialistai, vadybininkai. Naujų paslaugų teikimas ir nauja technika iš esmės pakeitė darbo bokšte principą. Kompiuterizuota įranga retai genda, todėl reikia vis mažiau ją prižiūrinčio personalo”, – tada rašė „Vakarų ekspreso” žurnalistė.

„Prieš 17 metų pamainoje budėdavo po 8 žmones, dabar užtenka vieno. Jei ne interneto paslaugos ir visos su jomis susijusios bėdos, kažin, ar koridoriuose gyvą dvasią sutiktum. Teisybę sakė naują įrangą montavęs vienas vokietis – ateitis priklauso mašinoms, esą po kelių metų pas jus nedirbs nė vienas žmogus. Nedaug tesuklydo. Vokietijoje, o ir kitose šalyse prie televizijos bokštų pastatų iš viso nelikę – viską valdo kompiuteriai”, – 2008-aisiais cituotas vyresnysis inžinierius K. Čiurlys.

Jo prognozės buvo tikslios – Lietuvos radijo ir televizijos centro („Telecentro“) komunikacijos vadovas Valdas Kaminskas „Atvirai Klaipėdai” sakė, kad šiuo metu Girulių bokšte, kaip ir kituose bokštuose, sumontuota įranga yra valdoma automatizuotai, nuotoliniu būdu iš bendro monitoringo centro, tad vietoje nuolat budėti, stebėti aparatūros veikimą nebėra reikalo. Tačiau pačio bokšto reikšmė dėl technologijų pažangos esą nesumažėjo.

Girulių bokštas šiomis dienomis. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Telecentras” nuo seno visoje Lietuvoje valdo aukštuminių bokštų tinklą, Girulių bokštas – vienas iš jų. Šiuose bokštuose įrengiami radijo, televizijos siųstuvai, taip pat mobiliojo ryšio bazinės stotys bei kita radijoinžinerinė ranga. Tokie technologiniai aukštuminiai statiniai reikalingi dabar, bus reikalingi ir ateityje”, – sako V. Kaminskas.

Pasak jo, tokie aukštuminiai bokštai turi būti nuolat prižiūrimi ir periodiškai aptarnaujami. Jų priežiūrą ir eksploataciją vykdoma pagal Statybos techninio reglamento reikalavimus, taikomus aukštuminiams pastatams.

„Aukštuminių bokštų eksploatacija yra nepigi jau vien dėl to, kad juose dirbti, taip pat juos aptarnauti gali tik specialiai darbams dideliame aukštyje parengti ir sertifikuoti aukštalipiai”, – teigė V. Kaminskas, neatskleidęs, kiek gi dabar tiksliai atsieina šio bokšto eksploatacija.

Pasak V. Kaminsko, Girulių bokštas buvo perdažytas 2020 metais, o jo apžiūra ir priežiūra yra vykdoma nuolat.

Pasiliko tik vieną pastatą

Anot V. Kaminsko, dalis šalia bokšto esančių pastatų yra parduota, o technologinis-administracinis pastatas tebepriklauso „Telecentrui”. Jame sutelkta daug technologinės, ITT ir kontrolės įrangos.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Bokštas (neturintis jam priskirto adreso) ir aplink jį esantys keturi pastatai stovi 1,7 ha ploto valstybiniame sklype, turinčiame adresą Vasarotojų g. 2. Šiame sklype 0,3 ha užima miško žemė. „Telecentras” nuomojasi 1,1646 ha šio sklypo, likusį plotą panašiomis dalimis – du fiziniai asmenys ir viena mažoji bendrija.

Sklypas, kuriame stovi bokštas

1935 metais datuojamą gyvenamąjį 334,48 kv. m ploto pastatą Vasarotojų g. 2 „Telecentras” pardavė 2019-ųjų gegužę.

Administracinis 1960 m. statybos 1427,73 kv. m ploto pastatas adresu Vasarotojų g. 2B buvo padalintas į du nekilnojamojo turto vienetus – atsirado pastatas, turintis adresą Vasarotojų g. 2B K1. Abudu juos nuo praėjusio birželio valdo ir „Telecentras”, ir viena UAB.

Gyvenamąjį 1962 metais statytą 158,27 kv. m ploto pastatą Vasarotojų g. 2C „Telecentras” 2018-ųjų gegužę pardavė dviem fiziniams asmenims.

Sklype taip pat stovi AB „Energijos skirstymo operatorius” priklausanti 1977 m. pastatyta transformatorinė, kuriai yra priskirtas adresas Vasarotojų g. 2T.

Nekilnojamuoju turtu netapo

2020-ųjų spalį Lietuvos radijo ir televizijos centras buvo pranešęs, jog kreipėsi į šalies institucijas, kad jo valdomi aukštuminiai telekomunikaciniai bokštai (išskyrus Vilniaus TV bokštą) būtų pripažinti kilnojamuoju turtu ir tuo būtų suvienodintos konkuravimo rinkoje sąlygos.

„Civilinis kodeksas (str. 1.98) nekilnojamo turto objektais įvardija žemę ir visus daiktus, susijusius su žeme, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Telecentro manymu, įmonės valdomi 59 aukštuminiai telekomunikaciniai bokštai yra iš metalo konstrukcijų surinkti vertikalūs statiniai, fiziškai nedaug susiję su žeme (per keletą taškinių betoninių atramų). Techniškai nėra sudėtinga juos išrinkti ir perkelti į kitą vietą, o toks perkėlimas iš esmės nesumažina jų vertės. Dėl šių aplinkybių Telecentro telekomunikacinių bokštų pripažinimas kilnojamuoju turtu neturėtų kirstis su Civiliniu kodeksu – pagrindiniu Lietuvos teisės aktu, apibrėžiančiu turto priskyrimą kilnojamojo arba nekilnojamojo turto kategorijai”, – tada buvo rašoma pranešime spaudai.

„Toks veiksmas iš esmės atitiktų ir Elektroninių ryšių įstatymo (ERĮ) nuostatas, remiantis kuriomis 2008 metais kilnojamuoju turtu buvo pripažinti tokie neatsiejamai su žeme susiję ir savo esme nekilnojami telekomunikaciniai-inžineriniai statiniai kaip ryšių ir kabelių kanalų sistemos (RKKS). Jeigu po žeme išvedžioti ryšių inžineriniai tinklai (vamzdžiai, šuliniai ir pan.) yra laikomi kilnojamais daiktais, tai Telecentro valdomi inžineriniai iš metalo konstrukcijų surenkami lengvi statiniai automatiškai turėtų būti priskirti kilnojamojo turto kategorijai. 2008 metais atlikti ERĮ pakeitimai sukūrė tinkamą precedentą telekomunikacijų operatoriams nemokėti nekilnojamo turto mokesčio už valdomą ryšių infrastruktūrą. Sunku tik suprasti, kodėl tuo naudojasi iš esmės tik vienas rinkos dalyvis – Švedijos valstybės valdomas AB „Telia Lietuva“ – o kiti telekomunikacijų rinkos dalyviai yra diskriminuojami“, – cituotas Telecentro vadovas Remigijus Šeris.

Tada teigta, kad pripažinus telekomunikacinius bokštus kilnojamuoju turtu įmonė kasmet sutaupytų apie 50 tūkst. eurų nekilnojamojo turto mokesčio.

Pasak V. Kaminsko, šis bendrovės kreipimasis liko be atsako.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Tai mums yra keista, nes esama atvejų, kuomet Lietuvoje požeminės komunikacijos, kurių neįmanoma kilnoti, pripažįstamos kilnojamuoju turtu. Tuo pačiu jų eksploatuotojai atleidžiami nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Tuo tarpu bokštas yra pripažįstamas nekilnojamuoju turtu, už kurį turi būti mokamas toks mokestis, nors jį numontuoti ir perkėlus kitoje vietoje sumontuoti yra ne tik teoriškai įmanoma, bet ir praktiškai atliekama. Antai prieš kelis dešimtmečius taip buvo išmontuotas TV bokštas Sitkūnuose, Kauno rajone, ir perkeltas prie Skuodo, kur dabar ir stovi”, – sakė V. Kaminskas.

SKAIČIAI

Girulių bokšto aukštis – 202 metrai.

Aukščiausio Lietuvos statinio – Vilniaus televizijos bokšto – aukštis siekia 326,47 m. Už jo rikiuojasi 250 m aukščio Elektrėnuose esantys Lietuvos elektrinės kaminai ir tokio pat aukščio Vilniaus elektrinė-3 kaminas. Girulių bokštą dar lenkia Tauragės televizijos bokštas (aukštis – 245 m).

Aukščiausio Lietuvos gyvenamojo namo – „Pilsoto“, pastatyto Klaipėdoje, Gandrališkių kvartale – aukštis siekia 112 m (34 aukštai).

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui


    2022-06-04

    Vienas komentaras apie “Aukščiausias Klaipėdos statinys – Leningrado aukštalipių palikimas II”

    1. AvatarAntanas (IP: 90.131.34.67)

      Irgi planuojama griaut?

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt