Kai kurie šiuo metu Ukrainai simpatijų neslepiantys politikos analitikai teigia, esą didžiausia Vakarų visuomenių problema yra ta, kad jų elitas nesuvokia naujos tikrovės. Ir kaip tik toji problema lemia, kad diduma vakariečių pastangų sustabdyti agresorę – Rusiją – yra nukreiptos neaiškia kryptimi, kuri taip pat nukreipta kažkur pro šalį. „Leisti išsaugoti Rusijai ir Vladimirui Putinui veidą”, „Nepažeminti Rusijos” ir panašiai.

Kartais pagauna mintis, o ar visi mes tikrai suvokiame tą realybę, kuri Ukrainoje yra „tikra”. Tada sau atsakau gana miglotai – tas atsakymas toli gražu nėra toks vienareikšmis.

UNIAN nuotr.

Viena vertus, vienoks įspūdis apie dabar nuožmiai kariaujančią ir teisę į savastį ginančią šalį manyje liko 2009-aisiais, kada kaip žurnalistas aplankiau Kijivą, dar neaneksuotą Krymą, Mikolajivą. Jau kitoks buvo 2015-aisiais, kada Ukrainos rytinėje dalyje buvo kariaujama su vietos atskalūnais ir Rusijos kariuomene, kurios „ten nebuvo”.

Kaip ir nemaža dalis lietuvių, šiuo metu mėgstu žiūrėti į Mikolajivo mero Vitalijaus Kimo įrašus socialiniuose tinkluose („Labas rytas/vakaras, mes iš Ukrainos”). Mačiau ir tą apsaugos kamerų užfiksuotą įrašą, kuriame rusiška raketa smogia į miesto administracijos pastatą, trečdalį jo sugriauna ir, kaip vėliau paaiškėjo, nusineša bent tris dešimtis gyvybių.

Man tame pastate teko būti daugiau nei prieš dešimtmetį: su kolega kalbinome tuometinį miesto merą Volodymirą Čaiką (1948-2013). Tuo metu apie karą niekas negalvojo.

Mus pasitiko žiauriai pagiringas, „Adidas” treninginėmis kelnėmis muvys dėdulė (sakė susitikimo išvakarėse šventęs savo gimtadienį), kuris pusvalandžio trukmės pokalbio metu reporteriams bemaž neleido praverti burnų – keikė Michailo Gorbačiovo „perestrojką” Sovietų sąjungoje, „didžios šalies subyrėjimą”, nors tuo metu labiausiai geidavo bent vandens. Pokalbį baigėme klausimu apie jo svajonę.

Ketvirtą kadenciją pradėjęs Mikolajivo meras atsakė: „Aš svajoju, kad kada nors Rusija pas mus vėl statytų lėktuvnešius (Mikolajivo laivų statyklos – vienintelės Sovietų sąjungoje, kuriose gebėta statyti kreiserius – aviacijos nešėjus; jų pastatyti ir vis dar tebetarnaujantys dviejų šalių karo laivynuose – Rusijos („Admirolas Kuznecovas”) ir Kinijos („Liaoning”). Dėl to buvome kiek suglumę, todėl mėginome įmesti, mūsų požiūriu, sveiko skepsio – esą kodėl Rusija turėtų imtis tokios idėjos, jeigu dabar yra kita šalis, turinti savo laivų statyklas ir savo darbo vietų užtikrinimo problemą…

„Jūs paklausėte, o aš atsakiau”, – sakė p. Čaika ir pokalbis buvo baigtas.

Todėl jeigu kas nors po ano pokalbio manęs būtų paklausęs, kaip aš vertinčiau Ukrainos galimybes atsilaikyti konflikte su Rusija, nedvejodamas būčiau atsakęs, kad su tokia vietos valdžia – jokių šansų. Juo labiau prieš apsilankymą Mikolajive dar buvome Kryme. Ten su Lietuvos diplomatų rekomendacija teko svečiuotis „Masandros” vyno fabrike, kurio tuometinis direktorius – šiaip jau paprastas ir malonus žmogus – susitikimą degustacijų salėje pradėjo nurodydamas, prie kurio stalo ten svečiuodamasis sėdėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ir mes buvome ten pavadinti kaip garbingi svečiai.

Be to, teko bendrauti su aibe neelito žmonių, kuriems šalies nepriklausomybė buvo tarsi iš dangaus nukritęs nesusipratimas.

Todėl po tos kelionės 2009 m. būčiau labai nustebęs, jei būčiau išvydęs tokią valią priešintis svetimų invazijai, kokią regime dabar. Šiuo požiūriu kyla pobjauris klausimas – ar p. Putino specialiosios tarnybos agresijos planus braižė besiremdamos dešimtmečio senumo įspūdžiais bei informacija?