Šią savaitę aplink Ukrainą žadama svarbių įvykių. Pirmiausia nuotoliniu būdu karinę pagalbą prieš Rusijos režimą kovojančiai šaliai turėtų aptarti vadinamosios „Ramštaino grupės” šalys.

Paskutinįsyk jų buvo, regis, 48. Dabar jų gali būti daugiau. Kažkas internetuose šia proga prisiminė, kad 1945-ųjų pabaigoje antihitlerinę koaliciją sudarė 52 valstybės. Ukrainos rėmėjų skaičius aną rodiklį gali pralenkti. Kita vertus, besibaigiant II Pasauliniam karui ir suverenių valstybių buvo ženkliai mažiau nei dabar.

Rėmėjų skaičius gali padidėti, bet ar pagausės Ukrainai tiekiamos ginkluotės?

Po prieš mėnesį vykusio antrojo „Ramštaino grupės” susibėgimo vilčių bei optimizmo buvo nemažai, tačiau kokybiško tiekimo šuolio taip ir neįvyko. Muistosi Vokietijos vyriausybė, biurokratinėse kliūtyse painiojasi JAV prezidento administracija. Visų stambiausių ginkluotės tiekėjų veiksmus reikia padalinti iš politinio vardiklio. Tie bendrieji vardikliai specifiškai bjaurūs, nes yra nevieši. Atspėk, kad nori – ar iš tikrųjų galingiausios Europos Sąjungos šalys slapta susitarė netiekti ukrainiečiams sunkiosios ginkluotės? Apie tai rašo Vakarų žiniasklaida, tačiau politikai neigia visaip išsisukinėdami. Ir jeigu tai – netiesa, kodėl Ukraina ligi šiol neturi nė vieno vokiško tanko? Net ne „Leopard-2”, o bent jau praėjusiame amžiuje dešimtyse šalių tarnavusių ir tebetarnaujančių „Leopard-1”.

Ukrainos prezidento kanceliarijos patarėjas Oleksijus Arestovičius šios savaitės pradžioje garsiai svarstė, kad prieš mėnesį susirinkus „Ramštaino grupei” galbūt buvo padaryta klaida, nes susitelkta ties akcentu ieškoti sovietinės ar rusiškos gamybos ginkluotės įvairiose pasaulio šalyse. Todėl nieko priimtina nerasta. Net šaudmenų sunkiajai sovietinės gamybos artilerijai. Jeigu ko ir buvo, ten jau „prasisuko” Rusija išpirkdama viską, kas būtų naudinga ukrainiečiams. Ne šiaip sau juokaujama, kad Maskva Vakarus Ukrainoje visad lenkia pora žingsnių.

Šią savaitę aiškumo, tikėkimės, bus daugiau. Ypač dėl to, kad į Kijivą žada atvykti Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai. Du ministrai pirmininkai ir vienas prezidentas, kurie paskutiniu metu daugiau kalbėjo ne apie paramą Ukrainai, o būtinumą „leisti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui išsaugoti savo veidą”, apie tai, kad „ginkdie, Rusija neliktų pažeminta karo baigties”.

Italo Mario Draghio pasiūlymą, kurį jis pateikė prieš mėnesį ar pusantro, ir kuriuo Ukraina raginta sutikti su tam tikromis teritorinėmis korekcijomis, su žemėmis sumaišė bene visas civilizuotas pasaulis. Todėl šio svarbaus vizito metu taps aišku, ar Italiją-Prancūziją-Vokietiją jau turėtume laikyti neformaliu Putinversteherių (suprantančiųjų Putiną) bloku. Be to tikėtina, kad Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskui šis trio išdėstys aiškesnį požiūrį dėl galimybių Ukrainai tapti ES nare. Kita vertus, vykdamas į svečius, kaip taisyklė, pagal nerašytą etiketą turėtum pasiimti ne tik realią politiką, bet ir dovanų…

Šiame kontekste yra dar vienas svarbus aspektas. Prasidėjus karui atsakydamas į Vakarų šalių pritaikytas sankcijas Rusijai p. Putinas pareikalavo, kad rusiškų gamtinių dujų pirkėjai už jas mokėtų ne doleriai ar eurais, kaip buvo numatyta sudarytose tiekimo sutartyse, o rusiškais rubliais. Tada daugelio šalių žiniasklaida skelbė, kad Maskva bus pasiųsta paskui rusų karo laivą. Nes ir p. Putino reikalavimas buvo toli gražu netobulas. Jį vėliau pakoregavo Rusijos finansų inžinieriai pritaikę keistoką modelį: dujų pirkėjai laisvai konvertuojamais pinigais atsiskaito už tiekiamas dujas per atidarytas sąskaitas „Gazprombanke”, o bankas lėšas keičia į rusiškus rublius ir atsiskaito su dujų tiekėju „Gazprom”. Tokios šalys kaip Suomija, Danija, Lenkija atsisakė tokia schema naudotis, todėl ligi šiol rusiškų dujų tiekimas joms buvo nutrauktas.

Dujų pirkėjai iš Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos taip pat skelbė nepasiduosiantys p. Putino šantažui bei įnoriams, tačiau energetikos sektoriaus analitikų pateikiamuose komentaruose, kuriuos aš seku internete, beveik vienu balsu pripažįstama, kad italų, vokiečių bei prancūzų įmonės už rusiškas dujas moka taip, kaip reikalauja p. Putinas. Tiems, kurie norėtų patikrinti, ar ši informacija yra 100 proc. tiksli, kai kurie analitikai siūlo inicijuoti konkrečią iniciatyvą pasiūlyti ES į sankcijų sąrašus įtraukti „Gazprombanką” tuo metu, kada kiti Rusijos didžiausi bankai ne tik „sankcionuoti”, bet ir atjungti nuo tarptautinės atsiskaitymų sistemos „Swift”.