P0

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Žvejų rūmų 40-metis: mero butelis pamatuose ir milijoniniai užmojai dėl ateities (atnaujinta)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-06-18


Birželio 18-ąją sukako 40 metų, kai duris atvėrė Žvejų kultūros ir sporto rūmai.

Apvalios sukakties proga „Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Urbanistiniai jubiliejai” pristato šio išskirtinio objekto atsiradimo istoriją, apie kurią paliudijo ir prie šio projekto prisidėję žmonės, ir jau istorinės laikraščių publikacijos bei dokumentai. Apžvelgsime ir esminius viso 40-mečio rūmų įvykius, ir dabartį, žvilgtersime ir į ateities planus.

Pastūmė į pietus

Tuometinis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas „Atvirai Klaipėdai” sakė, kad šis kultūrinis objektas atsirado Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo dėka, kuriam vadovavo Eugenijus Urbonavičius – „labai aktyvus žmogus, turėjęs gerus ryšius Maskvoje, labai gerai tvarkęsis”.

„Susivienijimas buvo labai išsivystęs, itin stambus darbdavys – apie 20 000 dirbančiųjų. Pirmiausia pasistatė tarpreisinius namus, dabartinę „Vėtrungę”, nes ypač iš Ukrainos daug darbuotojų buvo. Kai grįždavo vyrai iš jūros, ten atvažiuodavo jų žmonos. O savo kultūros objekto neturėjo. Buvo paprašyta, kad pasistatytų tokį kultūros objektą. Eugenijus Urbonavičius gavo finansavimą iš sąjunginio biudžeto”, – pasakojo V. Greičiūnas.

Lietuvos žuvies pramonės susivienijimo vadovas Eugenijus Urbonavičius ir Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Aleksandras Žalys. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Būdavo tiesiog anekdotų. Pasistatėme „Vėtrungės” viešbutį. Aiškinu Maskvos valdžiai, kad dar reikia pastatyti ir kultūros rūmus, nes jūrininkams, grįžusiems iš reisų, reikia ne tik valgyti ir „šnapsą” gerti, bet ir pailsėti su žmonomis, vaikais. Ir taip aš vis aiškinau 4 ar 5 metus. Paskui ministras sako: „Žinai ką, tu man nusibodai. Mes statysime arba naftos bazę, arba kultūros rūmus, rinkis”. Negalvodamas atrėžiau, kad kultūros rūmus. Liepė paaiškinti kodėl. Pasakiau, kad kultūros rūmus galima iškaulyti vienąkart per 10 metų, o naftos bazę vis tiek reikės statyti, niekur nedingsime. Visi pradėjo juoktis ir nusprendė pastatyti Klaipėdoje Žvejų kultūros rūmus”, – 2013-ųjų vasarį „Vakarų ekspreso” žurnalistei Daliai Bikauskaitei pasakojo E. Urbonavičius, Anapilin iškeliavęs 2020-ųjų birželį.

1967-ųjų liepą vykusio Klaipėdos VK vykusio pasitarimo protokole yra užfiksuota, kad „vykdant Taikos pr. dešinės pusės nuoseklų užstatymą” pritariama Miestų statybos planavimo instituto (MSPI) pasiūlymui išskirti „žvejų kultūros namų statybos vietą tarp tarpreisinio žvejų viešbučio ir CPK geležinkelio atšakos”.

Aiškindamas, kodėl visgi vėliau buvo priimtas sprendimas būsimus rūmus perkelti kur kas toliau į pietus, V. Greičiūnas sakė, jog miestui plečiantis būtent šia kryptimi „buvo interesas nesukoncentruoti visko centre, kad patogiau būtų naujų rajonų gyventojams”.

„Parinkome gerą vietą ir privažiavimui. Vėliau su ta intencija poliklinika, kino teatras „Jūratė ir Kastytis” ir naujasis turgus atsirado”, – sakė V. Greičiūnas.

„Ten, kur Taikos prospektą kerta Nachimovo gatvė, stovi…“ Taip po kelerių melų galėsime pradėti reportažą iš naujų žvejų kultūros rūmų. Mes papasakosime apie tai, kaip prie šių rūmų esančiose futbolo bei teniso aikštelėse ar plaukiojimo baseine žvejai leidžia laisvalaikį sportuodami.
Užėję į rūmus, pirmiausia žvilgtelėsime į sporto salę, kurioje pamatysime krepšinį žaidžiančius žvejus. Šių rūmų direktorius, tikriausiai, norės mums parodyti ir erdvią aktų salę, kurioje telpa tiek žiūrovų, kiek „Vaivos“ kino teatre. Vedžiodamas po patalpas, jis, be abejo, neužmirš parodyti mums gydytojo kabinetų, dušų, meno saviveiklininkų repeticijų kambarių, įsigeisime išgerti limonado – prašau: čia pat ir bufetas. Užkopę į antrą ir trečią aukštus, taip pat pateksime į žiūrovų sales. Šalia jų – erdvios 380 vietų auditorijos. Kiek tolėliau vėl sporto salė ir meno saviveiklininkų patalpos”, – 1966 metų balandį „Tarybinėje Klaipėdoje” rašė korespondentas A. Rimša, kartu tikinęs, kad Žvejų kultūros rūmų statyba pagal tokį projektą bus pradėta 1967-aisiais.

Tipinis projektas, bet vienintelis toks Lietuvoje

Pasak V. Greičiūno, rūmų statybai buvo parinktas tipinis sąjunginis projektas kartu su sporto sale, o klaipėdiečiai architektai jį pritaikė vietos sąlygoms.

„Tokį patį statėsi ir Mogiliovas”, – sakė V. Greičiūnas.

Kad tai buvo tipinis projektas, „Atvirai Klaipėdai” paliudijo ir pirmasis rūmų direktorius Edmundas Klimas, paskutinius dvejus rūmų statybų metus dalyvavęs šiame procese.

„Buvo tokie dar pastatyti Daugpilyje – važiavau ten žiūrėti, kokių klaidų nekartoti, ką galima panaudoti”, – sakė E. Klimas.

1966-ųjų vasarą „Tarybinė Klaipėda”, priminusi, kad tų metų pradžioje partinio-ūkinio aktyvo susirinkime TSRS žuvies ūkio ministras A. Iškovas pažadėjo Klaipėdos žuvies pramones darbuotojams išskirti lėšas žvejų kultūros rūmams projektuoti ir statyti, informavo, kad liepos 8-ąją Klaipėdoje buvo gauta kultūros rūmų su 1200 vietų žiūrovų sale projektinė dokumentacija, kurią paruošė Centrinis žiūrovinių pastatų ir sportinių įrengimų eksperimentinio projektavimo mokslinio tyrimo institutas.

„Naujausias projektas paruoštas 1965 metų gruodžio 28 d. Taigi, jame atsispindėjo visi paskutiniai tokio tipo įstaigų projektavimo pasiekimai. <…> Svarbu tai, kad jį statyti numatyta tik iš vietinių medžiagų. <…> Bus dvi žiūrovų salės. Didžioji skirta 1200 vietų (800 parteryje ir 400 beletaže ir balkone). Šioje salėje bus šiuolaikinė scena su besisukančiu ratu. Didžioji žiūrovų salė gali būti panaudota spektakliams, koncertams ir kino filmams.
Mažoji Kultūros rūmų salė, kurioje tilps 400 žmonių, skirta paskaitoms skaityti ir kino filmams demonstruoti. <…> Ratelių darbui Kultūros rūmuose bus išskirta 12 didelių kambarių. Jie visi daugiausia bus pagrindinio fasado pusėje visuose trijuose pastato aukštuose. Trečiame aukšte planuojama įrengti didelę bibliotekų su dviem skaitytojų salėmis, o taip pat stambų technikos kabinetą”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”.

Pagal pristatytą projektą buvo numatoma pastatyti ne tik 9 metrų aukščio, 36 metrų ilgio ir 18 metrų pločio sporto salę, bet ir „daugybę atvirų sporto aikštelių ir net futbolo aikštę”.

„Būsimųjų Kultūros rūmų bendra statybos apimtis – 57.750 kubinių metrų. Statybos plotas – 4.320 kvadratinių metrų. Naudingas plotas – 8.132 kvadratiniai metrai. Bendra sąmatinė vertė – 1.256 tūkstančiai rublių. Vienas pastato kubinis metras kainuos 21,75 rublio. <…> Būsimuosiuose Kultūros rūmuose numatyti naujausi scenos įrengimai, du plačiaekraniniai kino teatrai, daug holų, kuriuose stovės televizoriai, vienu metu čia galės būti 1.600 žiūrovų ir daugiau kaip pusantro tuksiančio įvairių ratelių dalyvių, bibliotekos skaitytojų. Galimas dalykas, atsižvelgdami į vietos sąlygas, miesto architektai įneš kai kuriuos pakeitimus į atsiųstąjį projektą”, – skelbė laikraštis.

„Tarybinėje Klaipėdoje” 1966-ųjų vasarą paskelbta tipinio kultūros rūmų projekto vizualizacija. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tomas S. Butkus knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo, kad pagrindinio rūmų korpuso projektą parengė projektavimo-technologijos trestas „Orgtechstatyba”, su juo 1968-1971 metais dar dirbo architektas Juozas Baltrėnas ir konstruktorius B. Bacevičius. 1975-aisiais „Lietuvos žvejyje” paskelbtoje publikacijoje greta šių pavardžių dar paminėti prie projekto dirbę santechnikas R. Klionauskas ir elektrikas S. Rainys.

1968 m. balandį vykusio LTSR architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių susirinkimo protokole rašoma, kad jis pritarė J. Baltrėno pristatytam „Žvejų kultūros namų ir šokių salės genplanui”, kuriame ši salė buvo „organiškai surišta su kitomis patalpomis”. Architektai tik pasiūlė kolegai „peržiūrėti apželdinimą”.

1973-iųjų vasarą J. Baltrėnas žurnale „Statyba ir architektūra” rašė, kad MSPI Klaipėdos skyriaus specialistų grupė baigė ruošti rūmų techninį projektą, „sudarytą tipinio projekto Nr. 2C-06-6/69 pagrindu”.

„Projektuotojai, pritaikydami Klaipėdos miesto sąlygoms bet kokį pastatą su rūsiu, susiduria su aukštu gruntinio vandens horizontu, kurį ne visada pasiseka įveikti drenažu. Prisitaikant prie kultūros rūmams statyti skirto sklypo, kurio gruntinio vandens horizontas aukštas, pastato pirmojo aukšto grindis tenka pakelti per du metrus virš greta praeinančio Taikos prospekto paviršiaus. Pastatas nuo gatvės važiuojamosios dalies atitrauktas per 50 metrų. Susidaręs laisvas plotas suskaldytas trejais paradiniais laiptais, papuoštas tašytų akmenų sienelėmis bei gazonais. Klaipėdos žvejų kultūros rūmų architektūra paprasta – vertikalūs, kertantys viršutinį karnizą raudonų plytų piliastrai ir kur-ne-kur aklos raudonų plytų plokštumos. Scenos sienos iš lauko pusės aptaisomos raudom apdailos plytom. Cokolis ir tarplangiai dengiami pilko granito tinku. Interjero apdailai numatoma panaudoti dolomitą, granito tinką, medį ir plokštes „Silakpor”. Meninei vidaus išraiškai stiprinti vieną fojė sieną, einančią per du aukštus, užims keraminis dekoratyvinis pano”, – rašė J. Baltrėnas, paminėjęs ir aplinkybę, kad rūsys pirmo aukšto grindų atžvilgiu bus įgilintas daugiau kaip penkis metrus.

Klaipėdos sąlygoms jau pritaikyto projekto vizualizacija, paskelbta žurnale „Statyba ir architektūra”. Martyno Vainoriaus nuotr.

1979-ųjų rugpjūtį MSPI Klaipėdos skyriaus viršininko Petro Lapės Lietuvos žuvies pramonės gamybiniam susivienijimui rašytame rašte nurodoma, kad rūmų „techninis projektas paruoštas 1973 m., suderintas su visom žinybom ir patvirtintas nustatyta tvarka”.

„Žvejų kultūros rūmai statomi Klaipėdoje TSRS žuvies ūkio ministerijos užsakymu. Rūmų statybai paskirtas trijų hektarų plotas. <…> Reikia pasakyti, kad vieta rūmams – žemiau gatvės lygio. Dėl to požeminė rūmų dalis su rūsių patalpomis turės būti iškelta maždaug iki penkių metrų. Dėl to nuo Taikos prospekto suprojektuota laiptuota betono plytelėmis grįsta aikštelė, kuri nuves prie rūmų paradinių durų. Apie aukščių skirtumą kalba tas faktas, kad, pavyzdžiui, rūmų vestibiulis bus 2 metrais aukščiau už Taikos prospekto lygi, o vidinis kiemelis – 3 metrais žemiau. <…> Sąmatinė rūmų vertė siekia 2 milijonus 275 tūkstančius rublių. Atskirai norisi pakalbėti apie žiūrovų salę, kuri turės 1200 sėdimų vietų. Tai bus didžiausias toks įrenginys uostamiestyje. Palyginimui galima paminėti, kad dramos teatre 450 vietų, miesto kultūros rūmuose — 600 ir „Vaidilos” kino teatre – 800 vietų. Suprojektuota taip pat didžiausia mieste besisukanti, pilnai mechanizuota ir automatizuota scena. Jos mastai – 24 metrai pločio, 24 metrai gylio ir 24 metrai aukščio. <…> Numatytos ir didelės pagalbinės patalpos. Į žvejų kultūros rūmus ves du įvažiavimai: vienas iš Taikos prospekto, antrasis – iš Nachimovo gatvės palei pirmąją internatinę mokyklą. Be to, bus įrengta automašinų stovėjimo aikštelė 120 lengvųjų automobilių. Už rūmų bus įrengtos atviros tinklinio ir krepšinio aikštelės”, – 1975 m. vasarą rašė „Tarybinė Klaipėda”.

Pirmasis rimtas būsimojo mero objektas

J. Baltrėnas savo straipsnyje rašė, kad statybos turėtų prasidėti dar tais pačiais metais. Tačiau anksčiau minėtame P. Lapės rašte rašoma, kad rūmų statybos prasidėjo 1974 m. O 1975-ųjų liepą „Lietuvos žvejo” korespondentas Jonas Kantautas rašė, kad statybos prasidėjo tik 1975 metų vasarį.

Pasak buvusio Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus, didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrusio statybų sferai, rūmų statybos darbus buvo pavesta atlikti Klaipėdos statybos tresto 7 statybos valdybai, kuriai vadovavo Petras Kregždė.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Ko gero, valdyba stokojo darbo jėgos ir buvo priimtas sprendimas nulinio ciklo – pamatų – darbus kaip subrangą perleisti Pirmajai statybos valdybai, kurioje tik baigęs institutą 1968 metais pradėjau dirbti meistriuku. Rūmų pamatai tapo pirmuoju stambesniu objektu, prie kurio teko pridėti savo smegenis. Jaučiu nostalgiją tiems darbams ir dėl to, kad tuo metu gyvenau Debreceno gatvės dvylikaaukštyje, vieno kambario bute, tik apie 300 metrų buvo iki darbo vietos”, – prisiminė R. Taraškevičius.

Pasak jo, gruntas šioje vietoje buvo smėlingas, tad sąlygos buvo „dirbk, gyvenk ir žvenk”.

„Nesudėtingas buvo ir pats darbas – betoninių pamatų blokų surinkimas. Ši technologija jau tikriausiai yra nuėjusi į praeitį, nelabai jos berasi dideliuose objektuose. Dirbome viena brigada – apie 10-12 žmonių. Sudėtingesnė buvo tik sceninė dalis dėl kitokio gylio ir aukščio”, – pasakojo R. Taraškevičius.

Pasak R. Taraškevičiaus, tais laikais nebuvo mados nei fotografuotis statybose, nei rengti pompastiškų ceremonijų su laišką ateities kartoms saugančių kapsulių įmūrijimu į pamatus.

„Visgi sugalvojome, kad reikia įbetonuoti šampano butelį, nes buvo ir surenkamų blokų, ir monolitinės konstrukcijos. Į vieną tokią, rūmų kampe, kuris dabar yra marių pusėje, prie degalinės, ir buvo įbetonuotas butelis. Aišku, kad tuščias. Konstruktyvo nepagadino – nei sėdo, nei griuvo”, – juokėsi R. Taraškevičius.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

1975-ųjų vasarą spauda „taršė” generalinį statybų rangovą dėl vėluojančių statybų.

„Darbai uždelsti. Iki gegužės 1 dienos tebuvo atlikta darbų tik už 28.354 rublius ir iš esmės iškasta tik pagrindinio korpuso pamatų duobė. Generalinis rangovas – septintoji statybos valdyba – iš viso nepadarė jokio Inžinerinio paruošimo šiai svarbiai statybai. Nė ženklo nėra, kur turi būti buitinės patalpos, neparuošti ir privažiavimo keliai. Tai jau pradeda atsiliepti statybai. Vos prieš savaitę čia atėjo Mečislovo Šukio betonuotojų brigada iš pirmosios statybos valdybos. Pradėjo kloti pamatus, kurie čia, kaip buvo minėta aukščiau, bus labai aukšti ir sudėtingi, ypač po besisukančia scena. Ir nesklandumų jau yra. Tedirba vienas kranas, kuris tesiekia vos iki pusės pamatų duobės. O, be to… Štai ką pasakė brigadininkas M. Šukys: – Neatveža laiku net paprasčiausių gaminių, šiandien reikėjo atvežti 32 banketes pamatams. Deja, jų nėra, ir antroji pamaina neturės ką veikti. Tokia pradžia kelia nerimą”, – tų metų birželį „Tarybinėje Klaipėdoje” rašė žurnalistas V. Bajoras.

Į statybininkų „prausimą” po mėnesio įsijungė ir jo kolega iš „Lietuvos žvejo” J. Kantautas. Anot jo, darbai buvo „gerokai uždelsti” – statybininkai objekte pasirodė ne sausį, kaip planuota, o tik vasarį.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Susipažįstu su čia dirbančios subrangovo teisėmis pirmosios statybos valdybos grandininiu Kazimieru Normantu, su darbų vykdytoju Rimantu Taraškevičiumi. Abu džiaugiasi gerai dirbančia pirmosios statybos valdybos Mečislovo Šukio betonuotojų brigada, parodžiusio savo sugebėjimus ypač atsakingame objekte celiuliozės ir popieriaus kombinate. – Vyrai dirbti moka. Ir ne jų kaitė, kad mes atsiliekame nuo grafiko, kad neįvykdome birželio mėnesio plano, – sako R. Taraškevičius”, – rašė J. Kantautas.

Pasak jo, antrą bokštinį kraną statybvietėje buvo numatyta pastatyti gegužės pabaigoje, o tai buvo padarytą tik birželio 17 dieną. Pernelyg blogai buvo apšviesta aikštelė, tad sutemus čia dirbti buvo neįmanoma. Dėl to statybininkai kasdien prarasdavo po 1-2 valandas.

„Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyrius projekte, deja, paliko daug smulkių klaidelių. Joms ištaisyti irgi reikia laiko. <…> Čia atėję statybininkai ilgai minkė molį, neturėdami jokių privažiavimo kelių. Tik neseniai vienas toks kelias buvo nutiestas, o apie antrąjį generalinis rangovas kol kas nė girdėti nenori. Arba vandens problema. Be jo statybininkui – nė žingsnio. Bet iš kur paimsi, jeigu iki šiolei neišspręsta, kaip pajungti laikiną vandentiekį. Projekte jis buvo pažymėtas, tačiau nei tiesusi vandentiekį inžinerinių tinklų statybos valdyba Nr. 2, nei generalinis rangovas savo laiku tuo nepasirūpino. Šiomis dienomis ateina mūrininkai, o juk jie be laikino vandentiekio negales dirbti.  <…> Septintosios statybos valdybos vadovai, matyt, įsitikinę, kad statybininkams ir dabar nebūtina pasislėpti nuo lietaus, nebūtina turėta laikinų pastatų trumpam poilsiui, persirengimui, pagaliau būtiniausiems reikmenims pasidėti, nereikalingas geriamas vanduo. Generalinis rangovas už laikinus pastatus pinigus gauna, deja, iki šiolei dar nieko nepadarė. Žvejų kultūros rūmų statyboje dirbantys žmonės patys atsigabeno šokių tokių būdų ir įsikūrė joje. Net brėžiniams čia nėra vietos, ką jau bekalbėti apie porų dešimčių statybininkų. Beje, ir telefonas tokiame rimtame statybos objekte yra būtinas. O juk visa tai retėto išspręsti dar prieš keletą mėnesių”, – rašė korespondentas.

Pasak jo, tuo metu sąmatinė rūmų statybų vertė siekė 2,275 mln. rublių. Per 1975-uosius buvo suplanuota atlikti darbų už pusę milijono rublių, tačiau jau per antrą ketvirtį vietoje 145 tūkst. rublių plano buvo pasidarbuota tik už 71 tūkstantį.

Reaguojant į šią publikaciją daugiau nei po mėnesio „Lietuvos žvejyje” pasirodė statybininkų pasiaiškinimai.

„Faktai iš dalies pasitvirtino. <…> Buitinių 100 vietų patalpų statybos klausimas išspręstas. Kol jos bus pastatytos, sudarytos visos sąlygos statybininkams naudotis kitoje Taikos prospekto pusėje Debreceno gatvėje esančiomis buitinėmis patalpomis. Telefono pastatymo klausimą miesto ryšių mazgas išsprendė. Šiuo metu vykdomi pajungimo paruošiamieji darbai. Siekiant užtikrinti nors minimalią darbų technologiją, minėtame objekte būtina atlikti inžinerinį pasiruošimą statybai: pakloti požemines komunikacijas, elektros ir ryšių kabelius, įrengti transformatorinę pastotę ir kita. Užsakovas šiuos svarbius klausimus sprendžia savaip. Elektros kabelių neturime, ryšių kabelio neturime, transformatorinės pastotės įrengimų nėra ir t. t. Be to, ar netenka kaltė užsakovui už nekokybiškos techninės dokumentacijos pateikimą genrangovui?” – rašė Petras Vaitukaitis, Statybos tresto valdytojo pavaduotojas gamybos klausimams.

Savo poziciją išdėstė ir Povilas Rožanskas, Statybos valdybos Nr. 7 vyriausiasis inžinierius.

ok.ru nuotr.

„Esama statybos eiga negali patenkinti nei užsakovo, nei tų, kurie laukia naujųjų kultūros rūmų. Nesavalaikis bokštinių kranų išskyrimas, vandeniu apsemtoje teritorijoje, kurioje klimpo net galingi buldozeriai, pavėluotas laikinų asfaltuotų privažiavimo kelių įrengimas trukdė vykdyti kultūros rūmų statybos montavimo darbų planus. <…> Statybos trestas, statybos valdyba Nr. 7 ilgą laiką reikalavo, kad požeminių statybos darbų trestas Nr. 3 atliktų jiems priklausomo vandentiekio paklojimo darbus, bet tas rezultatų nedavė. Prieš kurį laiką įvyko pasitarimas statybos klausimais miesto vykdomajame komitete. Pasitarime dalyvavo miesto vadovai. LKP miesto komiteto pirmasis sekretorius J. Gureckas pareikalavo PSDT-3 valdytoją V. Kinderį nedelsiant pakloti į žvejų kultūros rūmų statybą vandentiekį, kas šiuo metu ir daroma. Įrengėme asfaltuotą privažiavimo kelią, atvedėme į objektą dviejų bokštinių kranų maitinimui elektros liniją, aptvėrėme teritoriją ir pan”, – rašė jis.

Tačiau „Lietuvos žvejo” redakcija turėjo ką pridėti šiems statybininkams: „Dirbantys subrangovo teisėmis pirmosios statybos valdybos vyrai jų adresu dar turi pakankamai priekaištų. <…> Buvo kalbama apie blogai apšviestą statybos aikštelę, kurioje neįmanoma dirbti sutemus. Deja, niekas nepasikeitė. Genrangovas nurodė porą taškų subrangovui: žinokitės, prisijunkite apšvietimą patys. Niekas nepasikeitė ir dėl buitinių patalpų statybos, kuriomis privalėjo pasirūpinti generalinis rangovas – SV-7. Tik patys objekte dirbantys SV-1 vyrai atsigabeno dar dvi šiokias tokias būdas. Juk Debreceno gatvėje esančios buitinės patalpos ne taip jau arti, ir į jas persirengimui, pasislėpti nuo lietaus bei kitiems tikslams — nepribėgiosi. Suprantama, nėra ir geriamo vandens. Jį statybininkai atsineša bakeliuose iš kitoje Taikos prospekte esančio šeimyninio bendrabučio. Telefono – taip pat nėra ir neaišku, kada jis bus. Niekas nepasikeitė ir dėl antrojo privažiavimo kelio. Dabar – pagaliau! — požeminių statybos darbų trestas Nr. 3 kloja vandentiekį, todėl nutiesti antrąjį privažiavimo kelią kol kas neįmanoma… <…> Dabar paaiškėja, kad jau pats tipinis projektas nebuvo kokybiškas. Tačiau kažkieno aplaidumas brangiai kainuoja tiek užsakovams, tiek statybininkams, tiek ir vietiniams projektuotojams. Dar po mėnesio nulinių darbų ciklą pirmoji statybos valdyba žada užbaigti. Statyboje ypač sparčiai vyko darbas antroje liepos mėnesio pusėje. Deja, šio mėnesio pradžioje darbų tempai gerokai sulėtėjo. Apvylė transportininkai, Dvi savaites autotransporto įmonė Nr. 1 vietoje 10-15 automašinų išskirdavo 3-4.  – Praradome nemažai brangaus laiko, — sako SV-1 darbų vykdytojas Rimantas Taraškevičius. – Pagaliau autotransporto įmonė buvo įpareigota išskirti tiek automašinų, kiek mums reikia, todėl vėlei galime pasidžiaugti sparčiu darbu. Ateityje norėtume dirbti ritmingiau, nes tai, ką prarandame, vėliau gana sunku atsiimti.”

Pykosi dėl aplinkos sutvarkymo

Minėtajame 1979-ųjų rugpjūčio P. Lapės rašte rašoma, kad Klaipėdos jūrų žvejybos uostas kartu su MSPI Klaipėdos skyriumi paruošė papildomą užduotį projekto koregavimui, nes per penkerius metus nuo statybų pradžios pasikeitė įrengimai, technologiniai reikalavimai, kainos ir kt. Tačiau prieš patvirtinant papildomą užduotį užsakovas, anot P. Lapės, vienašališkai išbraukė punktą, kuriame miesto statybos ir architektūros valdyba buvo surašiusi reikalavimą „sukoreguoti gerbūvį” ir patvirtino nesuderinęs su šia valdyba.

1982-ųjų birželis. A. Šalltenio nuotrauka iš „Tarybinės Klaipėdos”

„Šiuo metu vykdomi gerbūvio darbai neatitinka anksčiau išduotų vykdymui darbo brėžinius, todėl reikalauju pradėtus darbus nutraukti. Artimiausiu laiku duoti užduotį, suderintą ir patvirtintą nustatyta tvarka, projektinei organizacijai, kad būtų galima reikiamai atkoreguoti projektą bei sąmatą. Perspėjame užsakovą ir rangovą, kad atlikti gerbūvio darbai po š.m. rugpjūčio 17 d. nebus įjungti į sąmatą ir apmokėti. Leidžiama vykdyti darbus kultūros rūmų pastate ir kloti lauko komunikacijas tose projekto dalyse, kurios nebuvo koreguojamos”, – rašė P. Lapė.

Gavo deficitinių medžiagų

Pirmuoju rūmų direktoriumi paskirtas E. Klimas „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad prieš šio objekto prisilietė dar vykstant statyboms, kai jos buvo atnaujintos apie 1980-uosius.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Mokiausi vadinamuosiuose fakultetuose, dirbau Žvejų klubo vadovu, o kai atnaujino statybas ir reikėjo statybų direktoriaus, paskyrė mane. Tuo metu buvo tik dėžutė. Dvejus metus baiginėjome – vidaus darbai, scenos įrengimas”, – sakė E. Klimas.

1982-ųjų sausį „Komjaunimo tiesoje” paskelbtoje publikacijoje Jonas Kantautas rašė, kad jau nauji kultūros rūmai baigiami įrengti.

Bernardo Aleknavičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Rūmų sąmatinė vertė – beveik trys milijonai rublių. Nemaža rūpesčių patyrė Jūrų žvejybos uosto kapitalinės statybos skyriaus darbuotojai ir Lietuvos žuvies gamybinio susivienijimo vadovai, kol šis beveik 100 metrų ilgio ir 34 metrų pločio pastatas dailiai įsiterpė į uostamiesčio panoramą. Tipinį projektą vietos sąlygomis sėkmingai pritaikė Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus darbuotojai (projekto autorius J. Baltrėnas). Statybos darbų metu projektą teko ne kartą tobulinti, siekiant padaryti rūmus kuo patogesnius lankytojams, tinkamesnius įvairių būrelių bei studijų veiklai, administracijos darbui. Žvejų kultūros rūmų interjerą suprojektavo architektas Egidijus Vilčinskas, aplinkos sutvarkymo projekto autorius architektas Vytenis Mazurkevičius. Statybą nuolat stebi ir operatyviai sprendžia iškylančius klausimus MSPI Klaipėdos skyriaus specialistai, vadovaujami architekto Rimo Lajaus”, – rašė J. Kantautas.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Kaunietis E. Vilčinskas „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad apie 1978-uosius buvo gavęs paskyrimą į MSPI Klaipėdos skyrių ir dirbo čia apie 10-15 metų, kol grįžo į tėvoniją.

„Tai MSPI ir gavau tokią užduoti sukurti interjerą tipiniam rūmų projektui. Prisimenu, kad prižiūrėdavo ir partijos atstovas, nuo Vykdomojo komiteto aktyviai dalyvaudavo Greičiūnas, kuris suimdavo statybininkus. Kas savaitę vykdavo audringi planiniai pasitarimai, visokių apsistumdymų vykdavo, Greičiūnas mokėdavo tuos statybininkus užlenkti. Tais laikais būdavo sudėtinga marmuro gauti, bet gavo. Pakabinamos aliumininės lubos buvo išskirtos, koridoriuose irgi pakabinamos, išskirti Statybos reikalų komiteto limitai”, – prisiminė E. Vilčinskas.

E. Klimas prisiminė, kad rūmų interjero dalimi buvo tapęs ir Lenino biustas, specialiai kurtas Liongino Garlos (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.).

Anot E. Vilčinsko, darbas su Žvejų rūmų interjeru jo darbinėje karjeroje išsiskiria tuo, kad tai vienintelis toks objektas Lietuvoje.

„O šiaip, kai prabėga 40 metų, galvoji, koks ten išskirtinis”, – sakė pašnekovas, pripažinęs, kad nuo statybų laikų daugiau taip ir nebuvo Žvejų rūmuose, nes sovietiniais laikais ten vykdavo rusiški koncertai ir nesinorėjo į juos eiti.

Žvejų rūmų interjeras 1982-aisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.
Statybininkai vogė kilimus

„Tai bus didžiausi klubiniam darbui skirti rūmai Lietuvoje, – sako architektas R. Lajus. – Pagrindinėje žiūrovų salėje – 1200 vietų. Beje, tai gerokai daugiau negu pagarsėjusioje Alytaus salėje. <..> Čia dabar kasdien darbuojasi daugiau kaip po 100 žmonių: generalinio rangovo – 7-osios statybos valdybos darbininkai, apdailininkai iš 6-osios statybos apdailos darbų valdybos, kitų statybinių organizacijų bei žvejų atstovai. Šiame reprezentaciniame miesto visuomeniniame pastate spartaus ir kokybiško darbo pavyzdį rodo Vitalijaus Mironenkos mozaikininkų, Česlovo Batėno tinkuotojų brigados, rūmų aplinką tvarkanti Juozo Baužio brigada, kiti specialistai”, – 1981-ųjų sausį rašė J. Kantautas.

Prisimindamas rūmų statybas E. Klimas „Atvirai Klaipėdai” sakė, jog „visko buvo”.

Rūmų salė 1982 metais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Teko ir sargauti, nes deficito metas. Vieni statybininkai buvo sugalvoję kilimines dangas išsivežti. Prigavus, dalį, kur jau buvo sukrautos mašinoje, grąžino. Likus pusmečiui iki atidarymo trečiame aukšte trūko radiatorius ir ėmė tekėti visas šildymo sistemos vanduo. Iškvietė budėjęs sargas. Pasitelkę fizikos dėsnius kartu su amžiną atilsį suaugusiųjų dailės studijos „Guboja“ įkūrėju ir ilgamečiu vadovu Aleksandru Ilginiu pumpavome. Salės aliumines lubas visas kolektyvas valėme”, – pasakojo E. Klimas, paminėjęs, kad rūmų „aprangos” jam teko važiuoti į Charkovą, scenai reikalingi audiniai buvo gauti iš vieno Kauno fabriko.

Skulptūra bei didžiulis gobelenas taip ir neatsirado

J. Kantautas minėtoje savo publikacijoje siūlė persikelti mintimis į ateitį ir įsivaizduoti, jog rūmai jau tapo klaipėdiečių pamėgtu kultūros centru.

„Rūmų lankytojams – trys įėjimai. Paradinio link veda plačiu frontu kylantys laiptai, kurių paskutiniosios pakopos ir stiklo durų tambūras padengti sušiurkštintu ir poliruotu granitu. Per šias duris lankytojai patenka į pagrindinį vestibiulį. Greta esantys laiptai veda į bilietų kasų vestibiulį. Trečiasis lankytoju įėjimas – iš kitos (Nachimovo) gatvės. Rūmuose vienu metu gali vykti koncertas, sporto varžybos, jaunimo pasilinksminimo vakaras. <…> Vos atidarę paradinio įėjimo duris, patenkame j vestibiulį. Iš čia galime patekti ne tik į žiūrovų, bet ir į šokių salės bei sporto salės balkonus. Rūbinėse – veidrodžių sienos, spalvoto marmuro lentynos. Pro kitas stiklo duris su koncerto lankytojais patenkame į pagrindinės žiūrovų salės pirmojo aukšto vestibiulį: kolonos išklotos poliruotomis marmuro plokštėmis, vestibiulio gilumoje – dekoratyviniai sukti laiptai į antrąjį aukštą. Kairėje – didelis bufetas, bilijardinė, rūkomasis. Pasukę į dešinę, patenkame į žiūrovų sales parterį, kuriame – beveik 800 vietų žiūrovams. Čia – gobelenu aptrauktos pusiau minkštos kėdės, kiliminė danga, prie kiekvienos kėdės – ausinės sinchroniniam vertimui. Erdvioje scenoje įrengtas sukamas ratas, gausu kitų šiuolaikinės scenos įrengimų, yra orkestrinė. Geras salės išplanavimas leidžia puikiai matyti sceną visiems žiūrovams. Šventišką nuotaiką sustiprina salės apdailai išradingai panaudotas dekoratyvinis tinkas, pakabinamos banguotos lubos iš anoduoto aliuminio, puošnūs šviestuvai. Pagal profesoriaus V. Stauskio projektą ši salė modernizuota, perdirbta, siekiant kuo geresnės akustikos. Ji ir radiofikuota (tam gauta naujausia aparatūra). Antrojo aukšto fojė prieš akis atsiveria didelė erdvė. Čia matome naują dailės darbų parodą. Didžiausią, kylančią iki trečiojo aukšto lubų, sieną dengia 170 kvadratinių metrų gobelenas. Jo autoriai – neseniai baigę Vilniaus valstybinį dailės institutą klaipėdiečiai Virginija ir Antanas Damijonaičiai”, – būsimą rūmų interjerą aprašė teksto autorius.

Anot jo, prie rūmų buvo suplanuoti plytelėmis iškloti platūs takai, suoliukai, gėlynai, „įrėminti atraminių sienelių ir granito plokščių”. Ant vienos jų buvo numatytas užrašas „Kultūros ir sporto rūmai .

Pagal aprašytus planus prie rūmų turėjo būti įrengta ir 9 metrų aukščio „skulptūrinė kompozicija iš bronzos žvejų tema”, kurią turėjo sukurti skulptorius Regimantas Midvikis.

Pasak E. Klimo, kodėl ši skulptūra taip ir neiškilo rūmų prieigose, jis nežino.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Toks pats likimas ištiko ir minėtąjį gobeleną, apie kurį, kaip vis dar planuojamą papuošimą, buvo rašoma ir jau po rūmų atidarymo praėjus beveik mėnesiui „Tarybinėje Klaipėdoje” paskelbtoje Prano Martinkaus publikacijoje.

„Ateityje pagrindinis antrojo aukšto fojė pasipuoš didžiuliu – apie 170 kvadratinių metrų dekoratyviniu kilimu „Jūra“, kurį šiuo metu pradėjo austi žinomi respublikos dailininkai tekstilininkai Damijonaičiai”, – rašė žurnalistas.

„Labai norėjome to akcento kaip puošmenos. Kaip ir šiais laikais, taip ir tada, pinigai galų gale nebuvo skirti ir graži idėja mirė negimusi…” – sako E. Klimas.

Beje, gobelenui pakabinti skirta metalinė konstrukcija antro aukšto fojė vis dar yra – tik ją jau slepia nudažytos plokštės, o ant jų kabo didžiuliai plakatai.

Palmiros Mart nuotr.
Atidarymas – su žvejų tinklu ir jūros vandeniu

1982-ųjų birželio 18 d. „Tarybinėje Klaipėdoje” paskelbtame tekste E. Urbonavičius pranešė, kad tądien vyks Žvejų kultūros ir sporto rūmų atidarymo šventė.

Atidarymo ceremonijo momentas. Kairėje – Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo vadovas Eugenijus Urbonavičius, dešinėje – Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas. Edmundo Klimo archyvo nuotr.

„Atidaromas naujas kultūros židinys ne tik žvejams, bet ir daugumai miesto gyventojų. Čia bus galima turiningai praleisti laiką, laisvalaikį, dalyvauti organizuojamuose kultūriniuose, sporto renginiuose sekcijų, meno saviveiklos ir liaudies kūrybos būrelių darbe, įsijungti į sveikatingumo priemones, kurias numato sporto sektorius, ir t. t. Didžiausių kultūros ir sporto rūmų, respublikoje skirtų klubiniam darbui, su moderniais įrengimais, erdviomis salėmis ir patalpomis pastatymas kalba pats už save. Paminėtini ir kiti jų privalumai: Rūmai gali priimti įvairius kūrybinius, meno kolektyvus, profesionalius scenos meistrus su bet kokiu dalyvių skaičiumi. Be abejo, ateityje mūsų Rūmuose dar daug ką teks tobulinti, kad jų apipavidalinimas, interjeras, aplinka taptų gražesni, atitiktų visas estetikos normas ir reikalavimus”, – rašė Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo direktorius.

Atidarymo akimirka. Šalia jūreivio – Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Aleksandras Žalys. Bernardo Aleknavičiaus („Lietuvos žvejys”) nuotr.

Jis savo tekste dėkojo statybininkams ir projektuotojams, kurių darbo dėka atsirado šis objektas: generaliniam rangovui – 7-osios statybos valdybos kolektyvui bei atskirai išskyrė jo vyriausiąjį inžinierių Povilą Rožanską, vyresnįjį darbų vykdytoją Albertą Freimontą, meistrą Vytą Rimkų, brigadininkus Kazimierą Paulauską, Romą Lidarevičių, Igną Mačiulį. Užsakovo padėka skriejo ir 6-osios statybos valdybos darbuotojams, atlikusiems apdailos darbus: brigadininkui Česlovui Batėnui, Anicetui Giedrai, vyresniajam darbų vykdytojui Rimui Jankauskui, meistrui Adomui Račkui.

Atidarymo akimirkos Albino Stubros nuotraukose („Tarybinė Klaipėda”)

„Dėkojame darbuotojams Petrui Rekešiui, Juliui Keršiui, Antanui Balsiui, Birutei Gelinskienei, Vytautui Borodinui, Leonidui Nerodui, Jefimui Novičenkai, Viktorui Korotiukui, Juozui Kvaraciejui, kurie, negailėdami savo laiko, įdėjo širdies dalelę, kad mūsų Rūmai taptų tokie, kokius matome šiandien. Reikia pasakyti, jog šalia Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus specialistų Stasio Bielinio, Edvardo Bendiko, Valiaus Skaisgirio, Rimo Lajaus, Leono Jakubausko, Broniaus Bacevičiaus didelę dalį, įjungiant projektą į bendrą miesto panoramą, įnešė ir Klaipėdos statybos tresto bei Santechninių darbų tresto darbuotojai Miglutė Daugytė, Evaldas Nenartas, Vaclovas Malakauskas, Albertas Kundrotas”, – rašė E. Urbonavičius.

Apie pačią atidarymo šventę, vykusią penktadienio vakare, tuomet vienintelis miesto laikraštis pranešti neskubėjo – reportažas iš jos buvo paskelbtas tik po penkių dienų. Ją parengęs P. Aukštaitis [Pranas Martinkus] informavo, kad šventėje dalyvavo Lietuvos komunistų partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas, VK pirmininkas Alfonsas Žalys. Lietuvos respublikinės profsąjungų tTarybos sekretorius R. Baltrušaitis, LTSR kultūros ministro pavaduotojas R. Kibildis.

„Kaip įprasta, viskas prasidėjo nuo simbolinių naujųjų rūmų raktų, kuriuos 7-osios statybos valdybos vyr. inžinierius P. Rožanskas perdavė Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo generaliniam direktoriui E. Urbonavičiui. Ta proga statybininkams žvejų vardu karštai padėkojo tolimojo plaukiojimo kapitonas P. Kairys, o draugas J. Gureckas perkirpo simbolinę žvejišką juostą”, – rašė korespondentas.

E. Klimas (Bernardo Aleknavičiaus nuotraukoje, paskelbtoje „Lietuvos žvejyje”, jis užfiksuotas ceremonijos metu) dabar atsimena, kad publikacijoje minima „žvejiška juosta” buvo žvejų tinklo dalis.

Minėtoje publikacijoje teigiama, kad rūmų atidarymo proga čia buvo eksponuojamos Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos Klaipėdos miesto skyriaus, žvejų dailės liaudies studijos „Guboja” bei Jūrų muziejaus ir akvariumo parengtos parodos. Oficialias, salėje jau vykusias iškilmes pradėjo Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo jungtinio profsąjungos komiteto pirmininkas Sigitas Šileris, jų metu buvo dalinami garbės raštai rūmų statytojams. Po šių iškilmių vyko koncertas, kurio metu LTSR valstybinės filharmonijos simfoninis orkestras griežė Johano Štrauso kūrinius.

Keliomis dienomis vėliau Adelės Žičkuvienės kartu su Bernardu Aleknavičiumi parengtą reportažą iš rūmų atidarymo paskelbė ir savaitraštis „Lietuvos žvejys”. Jo publikacijoje paminėta, kad į iškilmes buvo atvykęs ir visos TSRS Žuvininkystės ministerijos darbo su tolimojo plaukiojimo jūrininkais valdybos organizacinio masinio darbo skyriaus viršininkas L. Vlasovas.

„Pakelti iškilmių vėliavą garbė sutelkiama žuvies pramonės laivyno veteranams kapitonams J. Jonaičiui, B. Jakovlevui, A. Červonui. Žodis statybininkams. Rūmų direktoriui E. Klimui įteikiamas simbolinis įkurtuvių raktas. Tą pačią akimirką prie paradinių durų kliūsteli statinė su jūros vandeniu, žvejišku papročiu tuo naujagimiui linkima sėkmingo plaukiojimo visuose vandenyse. Partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius J. Gureckas kerpa irgi žvejišką atributiką simbolizuojančių tinklo juostą”, – daugiau detalių apie ceremoniją pateikė A. Žičkuvienė.

Užmiršo orkestrą ir diskotekas

Liepos pradžioje „Lietuvos žvejo” puslapiuose E. Klimas informavo, kad per nepilną mėnesį rūmuose, kurių koncertinę veiklą padėjo koordinuoti LTSR valstybinės filharmonijos Klaipėdos skyrius, apsilankė 10 tūkst. žmonių.

„Net jeigu į rūmuose vykstančius koncertus jau parduoti bilietai, Jums, žvejai, su jūrininko pasu įėjimas garantuotas”, – tada rašė rūmų direktorius.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas diriguojant LTSR liaudies artistui Juozui Domarkui. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Toje pačioje publikacijoje jis pripažino, kad tuo metu rūmuose dar buvo „mažoka vaizdinės agitacijos”, bet žadėjo, jog ateityje veiks nuolatinės Eltos, TASS fotoparodos.

O „Tarybinėje Klaipėdoje” tą pačią dieną buvo paskelbtas P. Martinkaus straipsnis, kuriame žurnalistas jau tvirtino, kad iki tol rūmus aplankė 12 tūkst. klaipėdiečių.

„Pirmiausia, kas džiugina žiūrovą, tai puikus matomumas: kurioje vietoje besėdėtum – scena kaip ant delno. Statant Rūmus buvo nemaža būgštauta dėl salės akustikos. Pirmieji koncertai, pirmieji renginiai parodė, kad būgštauta be reikalo: salės akustika gera. Ypač dėkinga salė, atrodo, bus estradinės muzikos kolektyvų koncertams. Keletą žodžių apie sceną. Štai jos parametrai: scenos gelmė – 24 metrai, aukštis – 8 metrai, plotis – 16 metrų. Scenos grindys sukamos: rato skersmuo – 12 metrų. Žodžiu, scena savo parametrais leidžia joje ruošti ne tik koncertus, bet ir organizuoti teatralizuotus renginius, statyti operos spektaklius ir kt. Deja, tenka apgailestauti, kad dėl projekto autorių kaltės liko neišspręsta orkestrinės problema: dabartinė orkestrinė galbūt patenkintų kurį nors įmonės klubą, bet ne tokio dydžio scenos ir salės poreikius. Rūmuose yra apie 20 kambarių repeticijoms bei ratelių, klubų darbui. Šokių salėje, kuri dar nebaigta įrengti taip, kaip turi būti įrengta šiuolaikinė diskosalė, tilps apie 400 šokėjų. Erdviose fojė pradėtos ruošti parodos, kurios reguliariai bus rengiamos ir ateityje. <…> Dar vienas netikėtumas, maloniai nustebinantis kiekvieną, pirmą kartą čia apsilankantį. Rūmuose nėra įprasto (ir įkyraus) skambučio, kviečiančio žiūrovus į salę: vietoj jo žiūrovas girdi jūros ošimą, bangų mūšą ir šiame raminančiai nuteikiančiame fone nuskambantį laivo varpą. Rūmų salė ir fojė gerai radiofikuoti, scenoje įrengta daugiau kaip 300 apšvietimo taškų. Visą šią scenos, salės ir kitų patalpų įrangą prižiūri, tvarko viską 54 techniniai darbuotojai. Negalima nepaminėti Rūmų sporto bloko, kurį sudaro erdvi sporto salė, kur galima žaisti krepšinį, tinklinį, rankinį, lauko tenisą ir badmintoną, ir šachmatų klubas. Sporto salė talpina apie 400 žiūrovų. Be to, sporto bloką artimiausiu metu papildys sporto aikštynas kuriame, be krepšinio ir tinklinio aikštelių, bus įrengti teniso kortai”, – rašė P. Martinkus.

Atidaroma dailės studija „Guboja”. Edmundo Klimo archyvo nuotr.

Tų metų spalį „Lietuvos žvejyje” paskelbtoje I. Kamaitės publikacijoje rūmų meno vadovas Erminijus Laurinaitis teigė, kad veikloje pasitaiko „nemaža sunkumų, gal net daugiau buitinių, materialinių negu organizacinių”, bet konkrečiai jų taip ir neįvardijo. Tuo metu Kultmasinio-politinio skyriaus vedėja Elytė Rimkutė buvo konkretesnė, ji įvardijo, jog vis dar nebuvo diskotekos salės, todėl šokius planuota rengti rūmų bare.

Apie tik pastatytų rūmų trūkumus buvo rašoma ir „Kultūros baruose” tų metų spalį paskelbtame Jono Kalvaičio ir B. Aleknavičiaus reportaže. J. Kalvaitis vardijo: „Rūmai statyti pagal seną projektą ir darbų kokybė galėjo būti geresnė”, „viduje ir aplinkoje meno kūrinių dar nematyti”, „šie rūmai savo išore ir netapo Klaipėdos naujamiesčio architektūros akcentu”.

Pirmasis koncertas rūmų jėgomis 1983 m. spalį. Edmundo Klimo archyvo nuotr.

Apie tai, ko trūko rūmams praėjus ir penkmečiui po jų atidarymo, 1987-ųjų rugpjūtį, kalbėdamas su laikraščio „Tiesa” korespondentu Gediminu Pilaičiu minėjo E. Klimas.

„Kol kas, deja, dar nesukūrėme efektyviai funkcionuojančio kultūros ir sporto komplekso. Apie jį bus galima šnekėti tik tada, kai prie rūmų iškils plaukimo baseinas, nusidrieks teniso, krepšinio aikštynai, bėgimo takai. Planuojame toliau stiprinti rūmų materialinę bazę. Be jaukios kavinės, kurioje norėtųsi pasišnekučiuoti su bendradarbiais, kėglių baro, videotekos, kompiuterizuotų žaidimų salės, sunku įsivaizduoti šiuolaikišku kultūros ir sporto kompleksą”, – tada sakė rūmų direktorius.

Teatrų prieglaudos likimas

O iš direktoriaus pavaduotojo politinio auklėjamojo darbo reikalams Rimanto Zaukos pasisakymo minėtoje I. Kamaitės publikacijoje galima nustatyti, kada gimė idėja į šiuos rūmus perkelti teatrus, kai rekonstruojami jų pastatai.

Audroniaus Ulozevičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Kol vyks Klaipėdos teatro rekonstrukcija, šis profesionalus kolektyvas naudosis ir mūsų scena. Daug dar yra neužbaigtų darbų, kuriuos turėsime koreguoti”, – 1982-ųjų spalį teigė jis.

Bernardo Aleknavičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Dar sykį Klaipėdos dramos teatrą priglausti Žvejų rūmuose buvo nuspręsta 2007-aisiais, kai jis turėjo išsikraustyti dėl to, kad avariniu tapo sovietinis priestatas. O dabar čia glaudžiasi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kurio pastatas pradėtas rekonstruoti 2018-ųjų vasarą.

Kitose rašinio dalyse:

Ankstyvųjų Nepriklausomybės laikų galvosopiai

Mugės ateidavo ir išeidavo

Flirtas su verslu

Žlugę rūmų bendrasavininku tapusio „Žalgirio” planai

Kaip rūmai gyvena šiandien

Galimybių studija ir ateitis.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui


    2022-06-18

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt