Ne, čia nėra skambi antraštė. Čia yra valstybinio rusų kalbos egzamino (klausymas, skaitymas, rašymas) užduotis. Egzaminas vyko šiandien [pirmadienį].

Abiturientas, laikantis egzaminą, turėjo parašyti „pusiau oficialų laišką“, kurio turinys turėjo būti maždaug toks: „Jūsų mokykla dalyvauja tarptautiniame eko projekte „Eko-diena“ mokykloje ir ieško mokyklos-partnerio iš Rusijos. Jūs turite parašyti laišką vienos iš Rusijos mokyklų mokslo tarybos prezidentui. Savo laiške pasiūlykite mokyklai tapti jūsų projekto partneriu:

– informuokite, kokios šalys dalyvauja projekte, kokias veiklas/akcijas reikia organizuoti mokykloje ir kada;

– išsakykite viltį, kad pavyks bendradarbiauti ir paprašykite pranešti apie savo sprendimą”.

Skaičiau ir netikėjau. O egzaminų užduotys neturi būti adekvačios šalies ir tarptautiniam kontekstui? Siūlote abiturientui svarstyti apie bendrystę su oficialiai pripažintos teroristinės šalies mokyklomis? Juk šiandien yra tikslinga izoliuoti šalį agresorę visose srityse – ekonomikoje, politikoje, kultūroje, sporte ir taip, mokslo bei švietimo srityje. Ar ne?

Sakote, kad abiturientas turi svarstyti, kaip jis bendradarbiaus su Rusijos mokyklomis, kurios perrašinėja Ukrainos (ir Lietuvos) istoriją, moko vaikus neapkęsti ukrainiečių, dėlioja iš mokinių fašistines Z raides, bauduoja mamas, kurios drįsta nuplėšti fašistinę simboliką ugdymo įstaigoje, ir sodina į kalėjimą mokytojas, kurios drįsta kelti klausimus…?

Aš neįsivaizduoju, kas turėjo vykti abituriento/-ės, kuris/-i nepritaria Rusijos agresijai, galvoje. Gal jam/jai, atliekant užduotį, reikėjo apsimesti, kad Rusija neužpuolė Ukrainos? Ar jam/jai, siekiant maksimalaus įvertinimo, per sukąstus dantis laišku vis dėlto derėjo pakviesti agresoriaus mokyklą būti partneriu? O gal reikėjo pasiųsti užduoties kūrėjus Rusijos karinio laivo kryptimi..? O gal tokių abiturientų, kurie pasipiktino užduotimi, nė nebuvo? Būtų labai liūdna.

Bet čia dar ne viskas. Klausymo dalyje, kurioje abiturientai klausosi iš anksto paruoštų ir įrašytų tekstų bei paskui pasirenka teisingus atsakymus pagal tai, ką išgirdo, buvo interviu su (Rusijos?) teatro režisieriumi Viktoru Sedych. Tokio neišsiguglinau, gal išgalvotas, bet mintys jo štai kokios.

„Teatre turi būti autoritarinis momentas – demokratijos teatre turi būti kuo mažiau“. (Oh, kaip netikėta, didi Rusijos kultūra, sakote). Ir dar, paklaustas, ar patiria cenzūrą, jis ima postringauti apie tai, kad egzistuoja kūrėjai, kuriems viskas trukdo, o tikram kūrėjui svarbi tik savicenzūra.

Cenzūra yra subjektyvus dalykas? Rusijoj? Ką. Aš nerašysiu, kas turinio prasme čia yra blogai. Tik parašysiu tris žodžių junginius: minkštoji galia, prokremliškas naratyvas ir diktatūros pateisinimas. Negali būti jokio įtikinančio paaiškinimo tam, kaip tokios užduotys atsidūrė egzamine.

Sakysite, jos buvo sukurtos dar iki Rusijos įsiveržimo pradžios? 4 mėnesiai praėjo nuo to laiko – tikrai buvo įmanoma kažką keisti. 4 mėnesiai! O gal niekam iš tų, kas žinojo užduotis, nešovė į galvą iškelti užduočių tinkamumo klausimo? (Primenu, egzaminų užduotys yra riboto naudojimo info, kurią iki egzamino pradžios žino tik saujelė žmonių). Tada mes turime labai rimtą problemą, kad švietimo žmonės arba neatpažįsta prokremliško naratyvo, arba bijo/nenori dėl jo sukti sau galvos. Kam papildomos problemos, ane? O gal kažkas iš žinojusių užduotis pagalvojo, kad gerai nebus, gal informavo kažką „iš aukščiau“, bet tie „iš aukščiau“ pasakė: „Normaliai čia viskas, neprisigalvokit“?

Su visa pagarba ŠMSM lyderystei nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, bet šįkart blogai.

Gerbiu ir vertinu ministerijos aiškią poziciją palaikyti Ukrainą ir jos žmones, ministerijos pastangas sudaryti sąlygas Ukrainos vaikams ugdytis Lietuvoje. Bet. Ukrainoje vyksta karas tikromis kulkomis ir tikrais sprogmenimis. Pas mus, ačiū Diev, kol kas ne. Tačiau jau kelinti metai pas mus vyksta informacinis karas – karas žodžiais ir naratyvais. Šiandien, mano akimis, vieną info karo mūšį ŠMSM pralaimėjo.