Antroji „Atviros Klaipėdos” birželio 18-ąją minėtos Žvejų kultūros ir sporto rūmų 40-mečio veiklos sukakties proga parengto rašinio dalis yra skirta apžvelgti šio išskirtinio objekto istoriją po nepriklausomybė atgavimo.

O ji buvo gal net spalvingesnė nei sovietinė – rūmus „puošė” vienu iš to laikmečio simboliu buvusios mugės, subliuškęs korupcijos skandalas, šios istorijos epizodais yra ir trumpai tetrūkęs verslininko entuziazmas čia sukurti naują miesto traukos objektą, ir net du įnamiais tapę teatrai, o įžengimą į penktąjį dešimtmetį vainikavo itin ambicingi miesto valdžios užmojai.

Žvejų rūmai 1992-aisiais. Artūro Šeštoko (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Ankstyvųjų Nepriklausomybės laikų galvosopiai

Po Nepriklausomybės atgavimo rūmus pastatęs ir valdęs Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas tapo Lietuvos valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“. Deja, bet šios gigantiškos įmonės laukė liūdnas likimas, o rūmus už jos skolas perėmė miestas.

„Kai priklausėm VŽLĮ „Jūra”, net pačiu sunkiausiu šiai įmonei laiku, kai ji stovėjo ant bankroto slenksčio, vis dėl to nesugalvojo mūsų parduoti. Aš labai dėkingas buvusiam „Jūros” direktoriui V. Trinkūnui, kuris dalykiškai suvokė mūsų problemą, – lėšų rūmų išlaikymui neskyrė, nes neturėjo, bet leido, netrukdė mums dirbti išgyventi patiems. Pastarieji penkeri metai mums buvo tikrai nelengvi. Ir tos mugės po rūmų stogu atsirado ne iš gero gyvenimo”, – 1996-aisiais dienraščio „Klaipėda” žurnalistei Ritai Bočiulytei kalbėjo ir po nepriklausomybės rūmams vadovavęs pirmasis jų direktorius Edmundas Klimas.

Valdas Trinkūnas „Atvirai Klaipėdai” sakė, jog dabar jam jau nelengva atsiminti argumentus, kodėl nepardavė rūmų, bet nors ir buvo gerokai jaunesnis, esą tuomet suvokė, jog kultūros objektas nėra komercinis, kad jį būtų galima tiesiog parduoti ar nurašyti.

„Ten vykdavo renginiai, o ką galėjai tuo metu padaryti geriausio, tai netrukdyti žmonėms iniciatyvos kažkokiu būdu užsidirbti, kažką nuomojant, kažką darant, bet nepaverčiant komerciniu centru ar parduotuve. Manau, kad tik tokia mintis ir galėjo būti. Niekada net nesvarsčiau tokio klausimo, kad juos reikėtų parduoti. Pagal to meto ekonomines sąlygas ir prielaidas iš tų renginių jie sunkiai versdavosi, sunkiai surinkdavo lėšų išlaikyti žmones, sumokėti komunalinius mokesčius. Tarėmės, kad neparduodami, nekeisdami, leisdami komercinius renginius tą laikmetį išgyventų. Mugė buvo laikinas dalykas, tos mugės buvo populiarios, žmonės ne visada įpirkdavo parduotuvėse, eidavo į muges. Už nuomą sumoka, bet nesugadina, nepakeičia objekto paskirties, kaip laikinas dalykas, ką čia spardytis ir neleisti, tai vienas pajamų šaltinių tuo metu buvo”, – sakė V. Trinkūnas.

Pasak jo, tuo metu, kai ėmė vadovauti, „Jūra” buvo skolinga visiems kam tik įmanoma ir Lietuvoje, ir užsienyje.

„Vyriausybė svarstė mano pasiūlymus uždarame posėdyje. Matyt, savivaldybei už komunalinių ar kitų mokesčių skolas ir perdavė. Sovietinis reliktas buvo užsiimti ir žuvies gaudymu, ir ją perdirbti, ir kultūros namais, poilsio bazėmis užsiiminėti. Vyriausybė po truputį atidavinėjo turtą ir užskaitė už įvairias skolas. O savivaldybė yra tas kelias, kur kultūros namai ir turėtų pereiti”, – sakė V. Trinkūnas.

Ministras pirmininkas Adolfas Šleževičius ir Lietuvos valstybines žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ vadovas Valdas Trinkūnas 1993-iaisiais. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Galima konstatuoti gana paradoksalų faktą: iš visos išdraskytos, išvogtos ir „nubankrutuotos” „Jūros” vieninteliai Žvejų rūmai miesto valdžiai atiteko labai padorioje būklėje. Kol rūmuose veikė daugelio keikiamos „mugės”, kol kultūrinis darbas čia buvo apmiręs, rūmų vadovai pasistengė sudėti 1200 naujų salės kėdžių, scenoje atnaujinti visą grindų dangą, sutvarkyti milžiniškų plotų stogus, kapitaliai suremontuoti šildymo sistemą, įsirengti jos apskaitą. Maža to, nupirkta nauja ekspozicinė parodų įranga, nauja kiliminė danga antrojo aukšto fojė. Gal ir tai dar ne viskas, tačiau faktas lieka faktu: kol „Jūra” buvo naikinama, Žvejų rūmai po truputį atsistatinėjo”, – 1996-ųjų rugpjūtį, neeilinio miesto Tarybos posėdžio, kuriame turėjo būti sprendžiamas rūmų likimas, išvakarėse rašė dienraščio „Klaipėda” žurnalistas Andrius Juškevičius.

Pasak jo, iš „Jūros” perimti rūmai juridiškai net neegzistavo – neturėjo jokio statuso, antspaudo, sąskaitos.

Minėtajame miesto Tarybos posėdyje buvo nuspręsta įkurti UAB, kuri valdys iš „Jūros” perimtus rūmus. Rugpjūčio 17-ąją atsirado UAB Žvejų kultūros rūmai.

Mugės ateidavo, išeidavo ir vėl sugrįždavo

1996-ųjų pabaigoje „Klaipėdos” žurnalistė R. Bočiulytė savo publikacijoje skelbė, kad iš rūmų išsikraustė paskutiniai prekeiviai, uždarytos visos mugės ir visos patalpos „vėl sugrįžo kultūriniams renginiams”.

Visgi, atrodo, kad tuo metu vien tik kultūra rūmuose įsigalėjo neilgam. 1999-ųjų vasarį „Lietuvos aido” žurnalistė Marija Kairytė rašė, kad UAB Žvejų kultūros rūmai negaudami pakankamo valstybės finansavimo buvo sustabd3 kultūrinę veiklą ir vėl įrengė prekyvietę, bet 1998 m. pradžioje bendrovės valdyba įpareigojo nutraukti ūkinę veiklą ir panaikinti prekyvietę, tad praėjus metams po tokio įpareigojimo – 1999-ųjų pradžioje – vėl buvo pranešta apie vienos iš to meto didžiausių miesto prekyviečių likvidavimą.

„Galima teigti, kad prekyvietė Žvejų kultūros rūmams davė naudos: suremontuotas stogas, visos auditorijos, tualetai, scena, sporto salė, įgyta naujos įrangos”, – rašė žurnalistė.

„Mūsų ateitis – kritimas žemyn. Vertėmės iš uždirbtų lėšų. Atsisakydami prekyvietės, netenkame pagrindinio finansų šaltinio. Dabar teks išsilaikyti tik iš kultūrinių renginių”, – tuomet cituotas bendrovės direktorius E. Klimas.

Jis minėjo 200 tūkst. eurų vertės projektą – rūmuose įrengtas sveikatingumo kompleksas, barai, buvo numatyta atidaryti naują kino salę su DOLBY stereosistema.

„Rūmų direktorius E. Klimas raštu kreipėsi į Klaipėdos savivaldybę pabrėždamas, kad pastatui eksploatuoti, privalomiems mokesčiams ir atlyginimams mokėti per metus reikia 1 mln. Lt. Be papildomų lėšų, vien iš kultūrinės veiklos rūmai išsilaikyti nepajėgūs. Kadangi UAB „Žvejų kultūros rūmai” pagrindine ir vienintelė akcininke yra Klaipėdos savivaldybe, buvo prašoma 1999 m. biudžete skirti trūkstamą milijoną litų. Deja, savivaldybes biudžete tokios lėšos nenumatytos”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Netrukus dienraščio „Vakarų ekspresas” korespondentė Dalia Grikšaitė rašė, kad „vasario 14-ąją Žvejų kultūros ir sporto rūmai atsisveikino su penkerius metus čia veikusia prekyviete”.

Jai E. Klimas tada sakė, kad planuojama įrengti kino salė galės būti naudojama ir konferencijoms, o planuose dar buvo priestato iš lengvų konstrukcijų statymas, kuris tarnautų kaip įvairių mugių ar parodų paviljonas.

„Tai turi būti kultūros ir biznio centras”, – taip rūmų ateitį tada įsivaizdavo E. Klimas, nesibaiminęs ir galimos privatizacijos, jei tik jos sąlygose būtų numatyta, kad negalima keisti rūmų paskirties.

Tačiau prabėgo tik metai ir „Vakarų ekspresas”, rašydamas apie rūmų situaciją 2000-ųjų sausį, skelbė: „Be mugės nepavyko išgyventi”.

„Pasak Žvejų kultūros rūmų direktoriaus Edmundo Klimo, vasario mėnesį rūmų fojė vėl turėtų pradėti veikti prekyvietė. Tokį žingsnį paskatino žengti sunki ekonominė padėtis. E. Klimo teigimu, didžiausia miesto koncertų salė bus uždaryta ir joje nebevyks jokie kultūriniai renginiai. <…> Pastaruoju metu visi renginiai vyko šaltoje Žvejų kultūros rūmų koncertų salėje. Natūralu, jog į tokią ledainę žiūrovai nesiveržė. Vien elektriniais šildytuvais įšildyti salės nepavykdavo, nors valanda tokio šildymo ir kainavo per 100 Lt. Šiuo metu didžiulio pastato išlaikymas kainuoja apie 1 milijoną litų per metus. Tokių pinigų iš koncertinės ir kitos kultūrinės veiklos užsidirbti nepavyksta”, – rašė žurnalistė Romualda Laimienė.

Visgi mugės sugrąžinimui į rūmus reikėjo miesto valdžios sprendimo, o ji tokio neskubėjo duoti.

„Pasak direktoriaus, panaikinus prekyvietę į rūmus buvo investuota apie 1 mln. litų. Šiandien rūmuose veikia koncertų ir kino salės, baras, sporto kompleksas, o II ir III aukštuose glaudžiasi įvairūs visuomeniniai klubai ir rateliai. <…> Pasak E. Klimo, tam, kad rūmai galėtų išlikti kaip miesto kultūros židinys, būtina kuo skubiau išspręsti II ir III aukštų klausimą. Realiausias būdas tai padaryti – užstačius turtą imti kreditą, sutvarkyti minėtuosius aukštus, vietoj auditorijų įrengti biurus ir juos išnuomoti. Dalį patalpų išnuomojus, rūmų eksploatacinės išlaidos sumažėtų perpus. Numatoma kredito suma, įskaitant ir palūkanas bankui, – apie 1 mln. litų. Pasak E. Klimo, Savivaldybei net nereikėtų laiduoti, nes tai nesudarytų 1/20 rūmų įstatinio kapitalo, kuris yra 32 mln. Lt. Ši investicija atsipirktų maždaug per 5-erius metus. Taigi po 5 metų miestas turėtų puikų šiuolaikiškai sutvarkytą ir pelną duodantį kultūros centrą. <…> Dėl vieno dalyko pasitarimo dalyviai buvo vieningi – prekyvietės Žvejų kultūros rūmuose nebebus”, – apie 2000-ųjų kovą savivaldybėje vykusį pasitarimą rašė „Vakarų ekspreso” žurnalistė Vilija Šilinienė.

Tačiau reikalai visgi klostėsi nekaip – 2000-ųjų spalį „Klaipėdos” korespondentas Valerijus Rajevskis pranešė, kad rūmai jau skęsta skolose – bendrovės darbuotojams vėluojama mokėti atlyginimus, tad miesto Tarybos Ekonomikos ir finansų komitetas nusprendė pritarti, jog bendrovei būtų skirta 200 000 litų paskola, skirta atsiskaityti su darbuotojais. O po mėnesio V. Šilinienė „Vakarų eksprese” rašė, kad padėties negelbsti net tai, kad visgi buvo leista rūmuose vėl organizuoti mugę – ji atsidarė birželio 1-ąją.

Žurnalistei tada E. Klimas sakė, kad iš visų rūmų padalinių be nuostolių dirbo tik 1500 kv. m ploto sporto kompleksas, kuris tuo metu buvo išnuomotas Klaipėdos takewon-do federacijai. Ši savo lėšomis suremontavo patalpas, įrengė treniruoklių, aerobikos, imtynių sales, poilsio kambarius, kirpyklą, sauną – įdėtos lėšos buvo užskaitomos kaip nuomos mokestis.

„Barai, beveik visi kabinetai yra išnuomoti, tačiau, teigė direktorius, nuomotojų mokami pinigai rūmų negelbsti ir negelbės. Nedavė laukto pelno ir ne per seniausiai atidaryta kino salė. Pasak E. Klimo, taip yra todėl, kad nepatrauklus pats pastatas.

„Apie kokį žiūrovų srautą galima kalbėti, kai per filmą reikia sėdėti šaltoje salėje, prieš seansą slankioti tamstoje fojė, kur nėra nei kur prisėsti, nei kavos puodelio išgerti, o juk žmonės kasdien kur kas reiklesni, jiems reikia daug daugiau, juo labiau kad ir pasirinkti yra iš ko. Mums tiesiog neužteko pinigų viską padaryti iki galo – taip, kaip įsivaizdavome”, – rašė V. Šilinienė.

2001-ųjų sausį R. Bočiulytės parengtame dienraščio „Klaipėda” rašinių cikle buvo skelbiama, kad miesto valdžia regėjo keturis galimus rūmų ateities scenarijus: privatizavimą; koncesiją; parduodamas tik sportinis kompleksas, UAB dirba tik žiūrovinėje pastato dalyje, o nežiūrovinė perduodama biudžetinėms įstaigoms; sportinė dalis parduodama, likusioje dirbama biudžetinės įstaigos modeliu. Sportinės dalies pardavimas buvo siūlomas tam, kad būtų galima atsiskaityti su visais kreditoriais (skolos jau siekė apie milijoną litų).

Visgi miesto Tarybai pateikus šiuos variantus, politikai jų ne nesvarstė, o, anot R. Bočiulytės, be jokių diskusijų buvo priėmė Tarybos nario Rimanto Taraškevičiaus pasiūlytą protokolinį sprendimą.

„1) Įpareigoti savivaldybes administraciją iki šių metų kovo 15 d. paruošti Klaipėdos muzikos centro reorganizavimo į Kultūros ir pramogų centrą (ar Klaipėdos miesto kultūros rūmus) projektą, į jo sudėtį traukiant UAB „ Žvejų kultūros ūmai”, pakeitus šių rūmų statusą iš UAB į biudžetinę (arba viešąją) įstaigą. 2) Ruošiant reorganizavimo projektą, išanalizuoti kitų savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyriams priklausančių biudžetinių įstaigų (tame skaičiuje ir Muzikos centro Daržų gatvėje) perkėlimo į Žvejų kultūros rūmų patalpas galimybę. 3) Ekonomikos ir finansų departamentui kartu su Socialiniu departamentu atlikti tokios reorganizacijos kaštų apskaičiavimus bei galimą jos ekonominė efektą”, – minėtąjį sprendimą citavo „Klaipėda”.

Tų pačių metų balandį V. Šilinienė „Vakarų eksprese” rašė, kad vykdydami minėtąjį protokolinį sprendimą Savivaldybės administracijos specialistai paruošė du projektus, kurių esmė buvo ta pati – likviduoti UAB Žvejų kultūros rūmus, skyrėsi tik procedūros terminai ir būdas.

Baigiantis šiam mėnesiui tuomet jau miesto mero pareigas ėjęs R. Taraškevičius spaudoje informavo, kad buvo priimtas „alternatyvus sprendimas”.

„Bus sumažintas bendrovės įstatinis kapitalas, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybė iš UAB Žvejų kultūros rūmų perims dalį pastato. Uždaroji akcinė bendrovė išliks, tačiau ji disponuos tik sporto kompleksu ir jo priklausiniais, o Savivaldybei atiteks žiūrovų salė su administracijos patalpomis. Į šią pastato dalį mes ketiname perkelti nemažai biudžetinių įstaigų ir joje organizuoti kultūrinę bei pramoginę veiklą. Šiuo klausimu buvo gan ilgai diskutuota tiek Verslo, tiek Turto komitetuose, o ketvirtadienį priimtas sprendimas turėtų būti pirmas žingsnis vedant Žvejų kultūros rūmus iš aklavietės”, – skelbė meras.

Mokslo įstaiga netapo

Tų pačių metų liepą mero pavaduotojas Narsutis Dumbauskas jau pranešė apie dar vieną galimą rūmų ateities variantą.

„Į mane kreipėsi Klaipėdos aukštesniosios medicinos mokyklos direktorė ir pranešė, kad nuo rugsėjo 1-osios jos vadovaujama mokykla įgyja kolegijos statusą, jungiasi su Pedagogikos mokykla ir jiems reikės naujų patalpų. Tam, jos nuomone, geriausiai tiktų Žvejų kultūros rūmai. Susijungusios mokyklos planuoja turėti per tūkstantį moksleivių, tad Žvejų rūmų salė būtų naudojama kaip didžioji auditorija. Mokyklos sutinka dabar turimas savo patalpas atiduoti Savivaldybei, o rūmus renovuoti, sutvarkyti aplinką. Šis miesto kampelis būtų skirtas specialistams ruošti, o kartu neprarastų ir pirminės savo paskirties, nes mokyklos direktorė pažadėjo, jog esant reikalui miestas galėsiąs naudoti savo reikmėms koncertų salę. Merui ši idėja taip pat labai patiko, ir štai ateinančią savaitę aptarti konkrečių tokio sprendimo sąlygų atvažiuoja Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas”, – rašė N. Dumbauskas.

Visgi lapkritį „Lietuvos žinių” žurnalistė Vida Bortelienė jau informavo, kad tokia idėja buvo atmesta pirmiausia dėl to, kad „patalpas reikėtų rekonstruoti, o tai kainuotų dar ne vieną milijoną litų”. Be to, buvo konstatuota, jog mokymo įstaigai išlaikyti tokį pastatą būtų per brangu.

Tada jau miesto valdžioje buvo gvildenamos kitos idėjos: reorganizuoti senamiestyje, Daržų gatvėje, veikusį Muzikos centrą ir dalį kolektyvų iškelti į Žvejų rūmus, teigiant naują biudžetinę ar viešąją įstaigą; išnuomoti pastatą vienam savininkui su teise į subnuomą, nustatant pradinę 50 000 litų per mėnesį nuomą. Tačiau ir v4l nė viena iš jų netiko – miesto valdyba nurodė Turto skyriui rengti atviro nuomos konkurso sąlygas, kuriose būtų išlyga, leidžianti koncertine sale naudotis ir miestui.

Verslo atėjimą lydėjo skandalas

Miesto valdžia konkursą netruko paskelbti, tačiau ir pirmas, ir antras interesantų nepritraukė, o trečiąjį sudrebino skandalas.

2001 metų lapkričio 19 dieną žinoma klaipėdietė advokatė Liudmila Rožkova buvo įtarta perdavusi kyšį. Pareigūnų manymu, L. Rožkova taip pasielgė atstovaudama Kauno laisvalaikio klubo „Gama“ interesams, kad šis laimėtų Žvejų kultūros rūmų nuomos konkursą. Dalis pinigų netrukus buvo rasta savivaldybės Turto ir privatizavimo skyriaus vedėjo Jurgio Rimos kabinete.

Visgi Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) bylą prieš J. Rimą nutraukė, nes neįrodė, kad jis būtų dalyvavęs nusikaltime, o Šiaulių teismas išteisino L. Rožkovą dėl valstybės pareigūno papirkimo ir operacijų su užsienio valiuta taisyklių pažeidimo. Dar L. Rožkova buvo kaltinta aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, tačiau teismas nusprendė, kad suėjo šio nusikaltimo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

Nepaisant tokio posūkio, rūmų konkursas buvo tęsiamas ir jį laimėjo bei teisę į 10 metų nuomą įgijo fitneso klubo „Forma” ir ledo čiuožyklos „Laplandija” savininkas Antanas Sadauskas (jis buvo vienas iš trijų pretendentų), pasiūlęs per mėnesį mokėti 31 tūkst. dydžio nuompinigius ir ketinęs vidiniame rūmų kieme įrengti čiuožyklą.

Minint rūmų 20-metį, 2002-ųjų birželį A. Sadauskas „Vakarų ekspreso” žurnalistei Jurgai Petronytei sakė, kad per pusmetį pastato remontas, šildymo sistemos, langų pakeitimas jau buvo pareikalavęs per 250 tūkst. litų, o dar reikėjo remontuoti didžiulį stogą.

„Investuoti tokias dideles sumas neleidžia labai aukštas nuomos mokestis. Savivaldybės nustatyta Žvejų rūmų nuomos tvarka labai paini ir sudėtinga, norint toliau dirbti ją reikia būtinai keisti. Tikimės, kad šį klausimą pavyks suderinti su miesto savivaldybe”, – tada vylėsi verslininkas.

Derybos nebuvo sėkmingos ir jau tų pačių metų rugsėjį meras R. Taraškevičius spaudoje pranešė, jog savivaldybė sulaukė pranešimo apie tai, kad A. Sadauskas ketina nutraukti nuomos sutartį, o lapkritį miesto Taryba priėmė sprendimą, kad nuo 2003-iųjų sausio rūmus trejus metus administruos biudžetinė įstaiga Klaipėdos muzikos centras.

„Įstatymams nenumatant galimybės sumažinti nuomos mokestį, A. Sadauskas nusprendė sumažinti nuomojamų patalpų plotą (sutartyje tokia sąlyga buvo numatyta), o Savivaldybei neliko nieko kita, kaip ieškoti rūmams kito administratoriaus”, – rašė „Vakarų ekspreso” žurnalistė V. Šilinienė.

Ant jos, tiek tuometinė Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė, tiek Muzikos centro direktorius Alvydas Juozas Lenkauskas tokį miesto politikų sprendimą sutiko be entuziazmo.

2005 m balandžio 1 d. Klaipėdos muzikos centras buvo dar kartą reorganizuotas ir atsirado dvi Klaipėdos savivaldybės kultūrinės įstaigos – Klaipėdos koncertų salė ir Kultūros centras Žvejų rūmai, kuriam iki šiol vadovauja A. Lenkauskas.

Žlugę ambicingi sportininkų planai

2003-ųjų liepą „Klaipėdos” žurnalistė Aušra Lukauskienė rašė, kad bankrutuojanti bendrovė Žvejų kultūros rūmai kreipėsi į miesto Tarybos Teritorijų planavimo komitetą prašydama prie turimos 0,2 ha žemės papildomai išnuomoti 0,3 ha, kad galėtų lengviau parduoti jai priklausantį sporto kompleksą. Iš gautų pinigų tikėtasi padengti skolas ir atsiskaityti su kreditoriais.

„Buvo paskelbti jau keli aukcionai, tačiau patalpų, kurių vertė rinkoje yra apie milijoną litų, niekas nenupirko. Kaina nukrito iki 650 tūkst. litų. Turto valdymo skyriaus specialistas Jurgis Rima dienraščiui sakė, kad, papildomai Žvejų kultūros rūmų bendrovei paskyrus žemės sklypą, būtų nusižengta įstatymui. Bendrovė valdo vieną aštuntąją dalį viso pastato ploto, proporcingai turi būti paskirtas ir žemės sklypas. Šiuo metu, pasak J. Rimos, Žvejų kultūros rūmų bendrovei tiek ir paskirta. Kita žemė prie rūmų yra 7750 kv. m ploto patalpų savininkės – savivaldybės”, – rašė A. Lukauskienė.

Galiausiai sportinės dalies savininke tapo Lietuvos sporto draugija „Žalgiris” – sutartis su ja buvo sudaryta 2004-ųjų kovą.

Vytas Nėnius, dabartinis šios draugijos generalinis sekretorius, jai vadovavęs nuo 1987 iki 2015 metų, „Atvirai Klaipėdai” sakė, kad į Žvejų rūmus draugija atėjo mainų principu.

„Mūsų žinioje buvo sporto rūmai, stadionas, irklavimo bazė. Kadangi draugijos funkcijos siaurėjo, buvo sutarta perleisti kitus objektus, o už tai perėmėme sporto salę. Dabar ten puikiai veikia Vakarų Lietuvos stalo teniso klubas, rimtas partneris. Ir suaugę, ir vaikai sportuoja”, – sakė V. Nėnius.

R. Taraškevičius prisimena, kad ateidamas į Žvejų rūmus „Žalgiris” turėjo didelių planų – šalia turėjo atsirasti sportininkų bendrabutis, sportinis kompleksas su baseinu.

2006-ųjų vasarą „Vakarų ekspreso” žurnalistė Giedrė Norvilaitė skelbė, kad „Žalgiris” numato statyti naują sporto kompleksą.

V. Nėnius tada dėstė, kad šalia Žvejų rūmų, numatoma statyti du sporto komplekso korpusus. Pirmajame planuojamas 3 tūkst. kvadratinių metrų ploto fitneso kompleksas – 25 m ilgio baseinas, aerobikos, treniruoklių salės, saunos ir masažo kabinetai. Antrajame 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto korpuse turėjo būti salės sportiniams šokiams ir stalo tenisui bei kitos patalpos.

Atvykstantiems treniruotis į Klaipėdą sportininkams šalia komplekso planuota pastatyti architektės Dovilės Furmaniukaitės projektuotą 13 aukštų butų tipo bendrabutį su 73 butais, iš kurių keturi – per du aukštus. Požeminiame garaže buvo numatyta 71 vieta automobiliams, o šalia namo – dar 24 vietos. Skaičiuota, kad visas projektas turėtų atsieiti apie 20 mln. litų.

Statybos 2007-ųjų pabaigoje prasidėjo būtent nuo bendrabučio, pavadinto „Dangorykšte”, o tuometis „Žalgirio” viceprezidentas Algimantas Vasiliauskas teigė, kad planų dėl baseino atsisakyta „dėl galimų pernelyg sudėtingų darbų”.

Baigiantis 2008-iesiems „Klaipėdos” žurnalistas Remigijus Ambrulaitis rašė, kad „Dangorykštės” statybas sustabdė krizė.

„Pradėjus statybos darbus pasirodė skelbimai apie „Dangorykštėje” parduodamus butus. 13 aukštų pastate turėjo būti įrengti 77 būstai. Tikėtasi, kad šis projektas bus baigtas įgyvendinti 2009 metų pabaigoje, tačiau sustabdžius statybas apie galutinius terminus kol kas neskelbiama”, – rašė R. Ambrulaitis.

2010-ųjų balandį šio straipsnio autoriui, tuo metu dirbusiam dienraštyje „Vakarų ekspresas”, V. Nėnius teigė, jog negali pasakyti, kada bus atnaujintos sustabdytos statybos.

„Į statybas mes jau investavo apie 5 milijonus litų savų lėšų. Prasidėjus krizei bankas atsisakė suteikti finansavimą ir pasiūlė projektą sustabdyti. Mes sutikome. Jau buvo įrengti pamatai, požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Kaip sako statybininkai, pasiektas nulinis lygis. Statybas užkonservavome, aptvėrėme ir dabar lauksime geresnių laikų”, – tada sakė V. Nėnius.

Dabar jis teigia, kad draugija nėra nusiteikusi tęsti iki šiol vis dar užkonservuotų statybų – esą bus atliekamas turto vertinimas ir konkurso metu potencialūs investuotojai galės įsigyti ir tęsti suplanuotas statybas.

„Žalgiris”, anot V. Nėniaus, pateikė siūlymą savivaldybei įsigyti ir sportinę rūmų dalį, nes neišgalėtų prisidėti prie planuojamos grandiozinės rekonstrukcijos, be to, tai esą lemia ir besikeičianti sporto politika.

„Dabar per paramos fondą iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 70 procentų lėšų eina dideliam meistriškumui, o fiziniam aktyvumui, kuriuo mes užsiimame – tik 20 procentų. Be to, savivaldybė rūpinasi ir vaikų sportu, tad būtų natūralu jai valdyti šią sporto salę”, – sakė V. Nėnius.

Pasak Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus Gintaro Neniškio, draugija už sporto salę norėtų gauti apie 0,5 mln. eurų, kas preliminariai atitinka rinkos kainą. Pagal teisės aktus savivalda tokiais atvejais gali mokėti rinkos kainą ir +10 proc.

Teatrų prieglauda

Žvejų rūmų reikšmė miestui išryškėjo 2007-aisiais, kai buvo nuspręsta čia priglausti Klaipėdos dramos teatrą, kuris turėjo išsikraustyti dėl to, kad avariniu tapo sovietinis jo priestatas Teatro aikštėje.

Visgi dėl šio įnamio rūmų būklė nepagerėjo. 2016-ųjų sausį „Klaipėdos” žurnalistė Asta Dykovienė konstatavo, jog aštuonerius metus po savo stogu glaudę Klaipėdos dramos teatrą, „Žvejų rūmai pasmerkti trūnyti toliau”, nes šio pastato remontui artimiausiu metu pinigų veikiausiai neatsiras.

„Rengėme projektus, bet ir į 2014–2020 m. finansavimo traukinį mūsų neįsodino. Man yra gėda prieš žmones. O kaip man elgtis? Nebežinau, ar vėl maskuoti apšiurusias sienas, nes iš esmės daugiau nieko daryti negalime dėl pinigų trūkumo”, – tada teigė rūmų vadovas A. Lenkauskas.

Visiškai kitaip reikalai pasisuko, kai į rūmus buvo nuspręsta perkelti ir Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą dėl pradedamos jo pastato Danės g. rekonstrukcijos. 2017-ųjų rudens sezoną rūmai pasitiko gerokai atsinaujinę – buvo nudažytos sienos, pakeista visa beveik 40 metų atlaikiusi kiliminė danga, salėje sumontuotos naujos patogios kėdės, kurių viena kainavo 98 eurus. Tiesa, sėdimų vietų skaičius šiek tiek sumažėjo – nuo 1 127 iki 1 060, nes siekiant, kad tilptų Muzikinio teatro orkestras, buvo atsisakyta trijų žiūrovų sėdimųjų eilių.

Taip pat buvo įdiegtas LED apšvietimas, pakeistos ir senosios lubos bei grindų danga antrojo aukšto fojė ir administracinėse patalpose, suremontuota dalis tualetų bei persirengimo kambarių artistams, įrengtas naujas scenos keltuvas.

Priėjo ir prie aplinkos

Sutvarkymo prašėsi ir rūmų aplinka, tačiau savivaldybė tik 2019-ųjų pavasarį iš UAB „Inžinerinis projektavimas” įsigijo rūmų teritorijos sutvarkymo paprastojo remonto aprašo parengimo paslaugą.

Tų metų liepą vykusio pasitarimo metu buvo kalbama, kad darbus numatoma pradėti 2020-aisiais, tačiau jie startavo tik šiemet. Juos atlieka konkursą laimėjusi UAB „Vigrinda”, pasisiūliusi padirbėti už beveik 206 tūkst. eurų, tačiau po keleto mėnesių iš jos dar buvo nupirkta papildomų darbų už 27 tūkst. eurų.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Esamos betoninės plytelės ir trinkelės suskilusios, išsikraipiusios, požeminių komunikacijų šulinėliai sukritę arba dangčiai aukščiau už plytelių dangą. Atraminės sienutės prastos būklės: suskilinėjusios, ant atraminių sienučių priklijuotos granito plokštės, vietomis jos nudaužytos, didelėje dalyje plokščių nebėra. Teritorijoje yra įrengti 2 nauji metaliniai pandusai, kurių būklė gera. Prie laiptų (vedančių link degalinės) laiptų konstrukcijoje įrengtas pandusas, konstrukcija tokia pati kaip laiptų – betoninė, pandusas status – netenkina reikalavimų. Gelžbetoninių laiptų pakopos apdaužytos, prie jų esantys turėklai įrengti ne iš visų pusių. Laiptų su plytelėmis būklė patenkinama, kai kurie kampai apdaužyti, kai kurios plytelės atkibusios nuo laiptų konstrukcijos”, – rašoma parengtame remonto apraše.

Jame numatyta, kad statybininkai turi teritoriją iškloti naujomis trinkelėmis, demontuoti granitines plokštes, atstatyti ir nudažyti atramines sienutes, suremontuoti laiptus, įrengti suoliukus, šiukšlių dėžės, tris vėliavų stiebus, dviračių stovai, gėlynuose pasodinti rožes ir kt.

Kokia padėtis dabar?

„Negali skųstis, laikytis tikrai galime. Tvarkomės pagal galimybes. Kas metus antrus vis reikia stogą palopyti, dabar keičiame ventiliacijos sistemą, įrengiame kondicionierius. Pastaraisiais metais tikrai jaučiamas savivaldybės dėmesys”, – apie tai, kaip gyvena dabar, sakė rūmų direktorius A. Lenkauskas.

Pasak jo, pagrindinės bėdos dabar yra elektra, vandentiekis ir šilumos ūkis. Pastarasis čia itin išskirtinis – pagrindinėje salėje nėra radiatorių, ji šildoma sovietiniai įrenginiai pučiant šiltą orą. Procesas pradedamas likus keletui valandų iki renginio.

Rūmų šildymo sistema. Martyno Vainoriaus nuotr.

Laikmečio realijų nebeatitinka ir scenos įranga, o po ja esantis ratas jau yra užvirtintas ir nebesisuks.

Scenos ratas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Beje, prie scenos yra ir dar vienas sovietinių laikų reliktas – milžiniška sunki priešgaisrinė uždanga, kuri turėtų atskirti salę nuo scenos tuo atveju, jei jone ar užkulisiuose kiltų gaisras.

Dekoracijų nuleidimo mechanizmai, kairėje – priešgaisrinė uždanga. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kitos problemos – per maža orkestro duobė, trūksta repeticijoms skirtų patalpų, neužtenka ir grimo kambarių, kai koncertuoti atvyksta dideli kolektyvai.

Prieš keletą savaičių buvo išdažytos abiejų scenų grindys. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kai kuriuos racionalizacinius sprendimus rūmai įgyvendino savo pajėgomis. Taip, pavyzdžiui, vietoje baro trečiame aukšte buvo įrengtos patalpos teatralams.

Martyno Vainoriaus nuotr.

O buvusi virtuvė naudojama kaip sandėlis.

Užsimojo maksimaliai

Sukdama galvą, kaip gi toliau reikia elgtis su šiuo išskirtiniu, didžiuliu sovietiniu palikimu miesto savivaldybė pernai už 12 098 eurus iš MB „Bauland” įsigijo rūmų modernizavimo koncepcijos parengimo paslaugas.

Donato Baltrušačio, Augusto Makricko ir Mildos Pacevičiūtės parengtą galutinę ataskaitą sudaro 106 puslapiai.

„Išskiriame architektūrinio identiteto kūrimo iššūkius ir pastato trūkumus: intensyvus Taikos prospektas atskiria kompleksą nuo miesto; neišraiškingas pagrindinis įėjimas; nereprezentatyvi pastato ir jo aplinkos išvaizda; prastos būklės vidinis kiemas; neapibrėžto dydžio automobilių stovėjimo aikštelė; vizualiai neatskirti skirtingi srautai pastate ir jo aplinkoje, neaiškūs įėjimai. <…> Pastate yra ir veikia įvairių tipų pasirodymų, pristatymų ir repeticijų erdvės, tačiau jos nėra įkvepiančios. Yra sukurta kūrybos erdvių infrastruktūra, bet šios erdvės nėra patogios ar patrauklios. Pasirodymų erdvės taip pat turi būti modernizuojamos. Trūksta reprezentatyvumo; neįveiklintos kūrybos galimybės; nėra pakankamai vietos sandėliavimui; infrastruktūra užima daug vietos; nepanaudojamos susisiekimo erdvės; prastos sąlygos kūrybos erdvėms; trūksta poilsio ir laisvalaikio erdvių; daug apleistų ir nenaudojamų erdvių”, – rašoma šioje koncepcijoje.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Kaip vertingosios objekto savybės buvo išskirta tai, jog pastatas yra „bendramiestis orientyras”; išraiškingi pasikartojantys jo elementai; reljefo peraukštėjimai; suformuoti pėsčiųjų ir dviračių takai; atpažįstamas raudonas mūras; didelės langų angos, užtikrinančios šviesą; sklypą supanti žalia aplinka ir tanki medžių juosta.

Koncepcijos kūrėjai miesto valdžiai buvo pasiūlę tris galimus rūmų ateities scenarijus: „Viskas, kas telpa“ (preliminarus lėšų poreikis 14,3 mln. eurų), „Viskas, ko norime“ (20,4 mln. eurų) ir „Viskas, apie ką svajojame“ (37,9 mln. eurų).

Pirmasis iš jų numatė maksimalų esamų Žvejų rūmų erdvių išnaudojimą, sukuriant papildomas poilsio erdvės išnaudojant fojė, kurios galėtų būti pritaikomos renginiams, kavinei su galerija.

Pagrindinė salė būtų remontuojama, bet jos išdėstymas liktų nepakitęs. Tvarkomos būtų ir dekoracinės, saugyklos, dirbtuvės, administracijos patalpos, atlikėjų kambariai. Sporto salė galėtų veikti atskirai, tačiau naudojant bendrą įėjimą į pastatą ir foje. Numatoma lauko pasirodymų zona su paviljonu, sporto kiemas.

Antroji alternatyva „Viskas, ko norime” numatė kapitalinį rūmų remontą.

„Sporto salė naudojama kaip multifunkcinė salė, jos pagalbinės patalpos skiriamos kūrybinėms veikloms ir sandėliavimui. Pusrūsis Taikos pr. pusėje atveriamas ir aktyviai įveiklinamas. Tokiu būdu pusrūsis tampa pirmuoju aukštu, kuris atsiveria į pagrindines Žvejų rūmų viešąsias erdves, atsiranda galimybė išnaudoti šį aukštą studijoms ir kūrybos erdvėms, taip pat pritaikant maitinimo įstaigoms (kavinė, baras). <…> Laisvo plano edukacinės erdvės išsidėsčiusios šalia pasirodymų salės, gali būti lengvai pasiekiamos visų srautų ir tai yra tarpdisciplininio bendradarbiavimo aukštas. <…> Atnaujinama mažoji salė, pasirodymams pritaikomos kitos erdvės. Stogas – pasirodymų erdvė. Stogo panaudojimas lauko renginiams ar nuolatinės ramios poilsio zonos su kavine įrengimas gali kurti didelę pridėtinę vertę Žvejų rūmų modernizacijoje. <…> Reljefui atsiranda galimybė aktyviai lauko erdvei aplink Žvejų rūmus: su lauko kavinėmis, lauko galerija, lauko dirbtuvėmis, aikštelėmis jaunimui (riedlenčių parkas, vaikų žaidimų aikštelės). Ramesnio poilsio zona numatoma Sakurų parko kryptimi, taip pat Žvejų rūmų vakarinėje sklypo dalyje”, – rašoma apie šį variantą.

Trečiasis – didžiausio mastelio – variantas apima visapusę Žvejų rūmų rekonstrukciją ir naujo priestato, kuris suformuotų naują erdvę – visus metus koncertams, kinui, spektakliams naudoją kiemą – statybas. Sporto salė išlaikytų savo funkciją. Su priestatu pastato plotas nuo dabartinių 9 tūkst. kv. m. padidėtų beveik iki 12 tūkst. kv. m.

„Lauko kavinės prie pastato fasado Taikos pr., lauko galerija, trumpo poilsio zonos, laikini paviljonai vasaros metu, veiklų zonos vaikams ir jaunimui”, – kitas galimas tokios rekonstrukcijos atveriamas naujoves vardijo koncepcijos autoriai.

Siūlytas ir 3B variantas, numatęs naujo statinio, kurio aukštis būtų lygus scenos bokštui, galimybę greta rūmų pastato Sakurų parko kryptimi. Į jį siūlyta perkelti sporto salę atsisakant tokio tūrio pačiuose rūmuose.

Patys koncepcijos rengėjai siūlė rūmus transformuoti trimis etapais, pavadintais: greiti laimėjimai, plėtra ir transformacija, kad kultūros centro veiklos veiktų nepertraukiamai.

Pirmasis metų-dviejų trukmės etapas numatytų fojė įveiklinimą, pastato atvėrimą į kiemą. Antrojo etapo metu (du-keturi metai) būtų statomas priestatas, į kurį vėliau pradėjus modernizuoti senąjį pastatą galėtų persikelti pagrindinės kultūros centro veiklos. Šiuo etapu būtų tvarkoma ir visa teritorija, atveriamas senojo pastato pusrūsis. Paskutinysis etapas (4-7 metai) apimtų vidinės senojo pastato struktūros pertvarkymo, didžiosios salės, sporto salės, fasado ir stogo modernizavimo darbus.

Savivaldybės administracija kartu su koncepcijos rengėjais diskutavo ir vertino bei visiškai naujo modernios architektūros pastato statybos kainas. Teigiama, kad preliminari naujos statybos pastato 1 kv. m. kaina siektų apie 2500 eur, todėl statant naują modernios architektūros panašios kvadratūros (14 500 kv. m.) pastatą jo kaina siektų apie 48 593 250 Eur. Kartu pažymima, kad į kainą neįskaičiuoti architektūrinės idėjos konkurso kaštai.

Šią savaitę koncepciją svarsčiusi miesto Tarybos kolegija pritarė trečiajam, ambicingiausiam ir brangiausiam Žvejų rūmų atnaujinimo variantui. Už jį balsavo aštuoni kolegijos nariai (meras Vytautas Grubliauskas, vicemerai Arūnas Barbšys, Arvydas Ceciulis bei Aidas Kaveckis, Elida Mantulova, Andrius Petraitis, Alvidas Šimkus ir Arvydas Vaitkus), vienintelė Judita Simonavičiūtė rinkosi minimaliausią variantą.

Pasak Savivaldybės administracijos direktoriaus G. Neniškio, toliau šis užmojis turės būti įtraukiamas į planus, bus rengiamas architektūrinis konkursą – „procesas bus netrumpas, kol šis projektas galės išjudėti”. Ir pirmiausia miesto valdžiai jau reikės apsispręsti dėl sporto salės išpirkimo iš „Žalgirio” draugijos.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui