Vartant 1949-ųjų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) dokumentus, saugomus Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, už akių užkliuvo ir vienas sprendimas, susijęs su kompozitoriumi Juozu Karosu, sugrįžusiu į uostamiestį dar 1945-ųjų gegužę.

Atsakymo, kodėl atsirado toks sprendimas, nepavyko aptikti ir J. Karoso prisiminimų knygoje, tačiau tai tapo akstinu supažindinti skaitytojus su tuo, kaip pokariu Klaipėdoje buvo atkurta 1923-1939 m. veikusi muzikos mokykla.

Dirbo iki aneksijos

J. Karosas (Kauno miesto muziejaus nuotr.) pirmąkart Klaipėdoje ėmėsi darbuotis dar tarpukariu – 1937 m. kovą buvo paskirtas eiti Klaipėdos muzikos mokyklos direktoriaus ir mokytojo pareigas.

„Naujasis direktorius ėmė plėsti mokyklos padalinius, įsteigė naujų specialybių klases. J. Karosui teko bylinėtis su miesto valdžia ir dėl mokyklos patalpų. Jo ir kitų šviesuolių rūpesčiu 1938 m. buvo nupirktas žemės sklypas Liepojos g., ir taip buvo padėti pamatai atgimstančiai Klaipėdos konservatorijai. Direktorius rūpinosi ir nauju mokinių kontingentu, stengėsi mokslą padaryti labiau prieinamą, rūpinosi mokymo programomis, sistemingo mokymo principais. Klaipėdos nacių okupacija (1939) bei karas išblaškė suformuotą mokyklos kolektyvą”, – rašoma Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos biografijų žinyne „Klaipėda: miestas ir žmonės”.

Atgal pasiprašė pats

Pats J. Karosas savo atsiminimų knygoje „Nueitas kelias” mini, kad į Klaipėdą iš Šiaulių atvyko 1945-ųjų gegužės 22-ąją, per žmonos gimtadienį.

„Karo pabaiga užsitęsė, nors buvo aišku, kad vokiečiai jau sutriuškinti, tik vis nepasibaigia jų agonija. Jau ir Klaipėda seniai išvaduota. Mes su muzikos mokyklos ūkvedžiu Jonu Poderiu (jį Klaipėdoje radau 1937 m., ir sykiu atsikėlėm į Šiaulius) vis dažniau pradėjome svarstyti, kad reikėtų grįžti į Klaipėdą. Mat, važiuodami į Šiaulius, buvom pasižadėję ten grįžti”, – rašė J. Karosas.

Įgaliojimą jam grįžti į Klaipėdą atkurti mokyklą išrašė Meno reikalų valdybos viršininkas Juozas Banaitis, kuriam savo norą kompozitorius išdėstė nuvykęs į Vilnių.

Pirma nakvynė – teatre

J. Karosas rašė, kad į Klaipėdą atvyko traukiniu.

„Pro langą žvelgėm į sugriautus namus, išdegusius miestelius, nuniokotą Kretingą, nusiaubtus Girulius. Gražus miškas, kuris siekėsi su Klaipėdos mišku, baisingai išdraskytas. Su dideliu gailesčiu žiūrėjom į tą liūdną, širdį veriantį vaizdą ir svarstom kokią rasime Klaipėdą. Kad ir kaip keista, iš karto čia nepastebėjome kokių nors permainų. Geležinkelio stotis, rodės, stovi kaip stovėjusi. Išėjus iš stoties, vaizdas irgi nebauginantis. Raudonas mokytojų seminarijos namas išlikęs, Vytauto gimnazijos rūmai, ligoninė tebėra, ir dar vienas kitas namas netoli stoties puikuoja. Paėję kiek toliau, žiūrime, kad jau to paties namo antroje pusėje – vieni griuvėsiai. Kuo toliau, tuo tokių namų daugiau. Kadangi traukinys atėjo anksti, turėjom laiko, todėl kiek pavaikštinėjome. Tuščia. Žmonių visai nėra. Nėra ko nė pasiklausinėt”, – rašė kompozitorius.

Pasak jo, pirmasis susidūrimas su pirmuoju miesto VK pirmininku Viktoru Bergu nebuvo itin malonus, nes pastarasis net neperskaitęs J. Banaičio rašto piktai prapliupęs, kad atvyksta visokie su nukreipimais, prisirenka paliktų daiktų ir išvažiuoja. Tačiau kai visgi pažvelgė į įteiktą raštą, prabilo visai kitu tonu.

Klaipėdos muzikos mokyklos direktorius Juozas Karosas užsiėmimų metu 1946-aisiais. Smuiku groja Mikas Jurkevičius. A. Fatejevo (Lietuvos centrinis vaklstybės archyvas) nuotr.

„A, draugas Karosas, na, profesoriau [taip mane pavadino], jeigu tamsta atvykai, galima tikėtis, kad muzikos mokykla bus”. Pradėjome dalykišką pokalbį. V. Bergas nuvedė mane pas pavaduotoją, kad šis padėtų surasti patalpas. Deja, jis nieko negalėjo padėti ir pasiūlė patiems susirasti pastogę”, – rašė J. Karosas.

Muzikas prisiminė kompanjonui J. Poderiui pasiūlęs nueiti į teatrą, kur sutiko „labai malonius senukus Tušauskus”. Pastarieji netikėtus svečius svetingai priėmė, aprūpino nakvyne ir vakariene.

„Rytojaus dieną, prieš eidamas ieškoti patalpų, užsukau pas gimnazijos direktorių Kazimierą Trukaną. Mane išvydęs, jis labai nudžiugo ir ėmė domėtis, kaip aš ketinu gaivinti muzikos mokyklą, kai čia visai nieko nėra: nei būsto, nei instrumentų, nei mokytojų. Jis patarė mums ieškoti namo, kurio nereikėtų daug remontuoti, nes nėra statybinių medžiagų ir darbininkų. Trečią dieną radom keturių kambarių butą su virtuve ir vonia. Pradėjome šeimininkauti, nes langai be stiklų, kai kurie ir be rėmų, durys blogai užsidaro. Šiek tiek apsitvarkę, padėkojom seneliams Tušauskams ir pasakėme, kad šią naktį čia nenakvosime. Tiesa, kai atėjom vakare į savo „rūmus”, pasidarė labai nejauku. Bet per dieną gerokai nusitąsę po griuvėsius, tuojau sumigome. Ir jau vidurnaktį tra ta ta ta, didžiausias triukšmas: vėjas išplėšė mūsų užremtą langą, ir visas tas įtaisas triukšmingai krito ant grindų. Pakilę apžiūrėjom vėjo darbą ir, nieko netaisydami, vėl sugulėme. Miegojom neramiai, nes vėjas viešpatavo kambaryje. Rytojaus dieną vėl landžiojom po griuvėsius, rankiojom reikalingus daiktus, ir visa, kas mums patiko, vilkom į mūsų buveinę. Kadangi aš dar tebevadovavau Šiaulių muzikos mokyklai, todėl reikėjo grįžti į Šiaulius, surasti įpėdinį ir kalbinti muzikos mokytojus bei kitą personalą važiuoti į Klaipėdą. Taip ir padarėme. Pasakojom apie Klaipėdą tik gerai. Sakėme, kad maisto kortelės ten padidintos, nėra eilių, gyventojų nedaug. Po kokios savaitės ir vėl abu grįžom į Klaipėdą. Didžiam mūsų nustebimui, tariamąjį butą radome „apvalytą”. Teko iš naujo ieškoti ir rinkti reikalingus daiktus”, – rašė J. Karosas.

Mokykla – auklėtojos dėka

Savo atsiminimuose kompozitorius dėstė, jog landžiodamas po Klaipėdos griuvėsius sutiko vaikų darželio auklėtoją ir jai išsitarė, kad neturi tinkamų patalpų, muzikos instrumentų. O ji pasidalino, kad žino, jog lyg buvusiame švedų konsulate yra be priežiūros paliktas fortepijonas.

Juozas Karosas savo darbo kabinete muzikos mokykloje 1948-aisiais. Nuotrauka iš knygos „Nueitas kelias”

„Nieko nelaukdami, nuėjom į Daukanto gatvę. Į kiemą vartai tvirtai uždaryti, bet vienos pusės aukšta mūrinė tvora išgriuvus. Mes perlipom per ją, prasispraudėm pro vartelius, ir mums atsivėrė gražus sodo vaizdas su fontanėliu, mitologinio berniuko rankose laikomu. Einame iš kiemo pusės į verandą. Stiklinės durys gražaus, tiesiog krištolinio stiklo. Viduj dailus parketas. Svarbiausia, dar neišplėštas. Aš ryžausi tuoj pat šias patalpas užimti. Darželio auklėtoja pasisiūlė padėti. Parodė man, kur stovi fortepijonas. Bet labiausiai dabar rūpėjo namas, kurį ir remontuoti nedaug tereikėjo. Nedelsdamas nukulniavau į vykdomąjį ir parašiau raštą, kad Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas skiria muzikos mokyklai namą Daukanto gatvėje Nr. 10 ir siūlo direktoriui J. Karosui jį tučtuojau užimti. Nunešiau raštą pirmininko pavaduotojui, kad pasirašytų ir uždėtų antspaudą. O šis perskaitė ir sako: „Žinote, tas namas kažkam atiduotas, tik neprisimenu – kam. Bus keblumų”. Bet aš jo prašau, pažadu išsikraustyti, jei vykdomasis nutars perleisti namą rimtesnei organizacijai. Pavaduotojas, klausydamasis mano išvedžiojimų, vis dėlto pasirašė dokumentą, o aš – pro duris. Susiradau sunkvežimį, porą vyrų, sukrovėme daiktus iš ankstesnio būsto ir atvažiavom į Daukanto dešimt. Tik pradėjom gabenti mantą į vidų, prisistato su triukšmu žemaitis. Pradeda šaukti: išsinešdinkite tučtuojau. Jis esąs komendantas, ir niekas neturi teisės šio namo užimti. Aš sakau: „Prašau parodyti savo dokumentus, kad tamsta čia toks ir toks, o aš parodysiu dokumentą, kad turiu teisę užimti šiuos namus”. Jis vėl šaukia: „Tai netiesa, taip negali būti”. Tai, sakau, negaiškime, parodykime dokumentus. Bet jis, šaukdamas, jog bėgs pasiskųsti, išdūmė. Daugiau jo nemačiau. Kai sunešėme visus daiktus ir dar kartą viską apžiūrėjom, pripažinome, kad muzikos mokyklai šie rūmai labai tinkami. Visą gyvenimą būsiu dėkingas vaikų darželio auklėtojai, kuri mane čia atvedė. Tai atsitiko 1945 metų pirmąją birželio pusę”, – naują pradžią aprašė J. Karosas.

Pasak jo, kartu su J. Poderiu jie pirmiausia užmūrijo nugriuvusią tvorą, kolega sutaisė visus durų užraktus, langus, prie kai kurių apatinių langų pritaisė medines langines.

„Labai pamilau šį kampelį. Kai sužydėjo alyvos, vaismedžiai, krūmai ir gėlės, atrodė, tikras rojus”, – rašė kompozitorius (nuotraukoje iš knygos „Nueitas kelias” su dukra Jūrate Klaipėdoje 1949-aisiais).

Kitas jo žingsnis buvo pedagogų būsimai mokyklai paieška. Klaipėdoje jis surado Povilą Pokrovskį, galintį dėstyti fortepijoną, Antaną Grudzinską, kad dėstytų muzikos teoriją ir Eleną Mažrimaitę-Dirsienę, kuriai pavedė dėstyti dainavimą.

„Jonas, sugrįžęs iš Šiaulių, pranešė girdėjęs šiauliečius mokytojus nesikelsiant į Klaipėdą. <…> Palengva kūriausi savo rūmuose, įsirengiau direktoriaus kabinetą, pasistačiau fortepijoną, numačiau įrengti butą”, – rašė J. Karosas.

Pasak jo, grįžus iš Šiaulių, kur jis jau atsisveikino su tenykšte muzikos mokykla, rado J. Poderio pagamintą dvikalbį užrašą „KLAIPĖDOS PRADINĖ MUZIKOS MOKYKLA”.

„Kai tik pritvirtinom iškabą, pradėjo lankytis interesantai, todėl su Jonu pakaitomis budėdavome raštinėj. <…> Baigiantis 1945-ųjų vasarai, mudu su Jonu Poderiu vis dar rinkome mažai aplaužytas kėdes, stalus ir kitką, kas galėtų tikti mūsų mokyklai. Taip ruošėmės pirmiesiems mokslo metams naujai atgimstančioje Klaipėdos muzikos mokykloje. Jonas mėgo ir sugebėjo meistrauti, gerai prižiūrėjo rūmus. Mėgo savarankiškai darbuotis, ir aš juo pasitikėdavau. Dėl to abu gerai sutarėme. Turėjom nemažai rūpesčių bei sunkumų: reikėjo pasirūpinti mokyklos remontu, pagalvoti apie ateinančią žiemą ir apsirūpinti kuru – anglimis bei malkomis. Ir kokie mes buvome laimingi, pamiršome net nuovargį, kai šis mūsų gyvybinis reikalas išsisprendė sėkmingai. Mat viename nuošaliame rūsyje mes aptikom nepaliestas anglies atsargas ir paprašėme vienos organizacijos mums ją atgabenti. Gudrus viršininkas paprašė, kad tą anglį pasidalytume pusiau, – tada jis duosiąs mums didelę mašiną su priekaba. Išsiderėjome, kad pirmiausia mes atsigabensime pilną mašiną, o kiek liks, galės jie pasiimti. Bet svarbiausia iškelti anglis iš rūsio, supilti į mašinas, atgabenti ir supilti į mūsų sandėliuką. Sukvietėm būrį šaunių vyrukų. Pažadėjome po talkos vaišes. Darbas buvo sunkus, baiminaus, kad nepabėgtų talkininkai. Mudu su Jonu taip pat sėmėme, rodėm pavyzdį. Ir kai atbraškinome tokias dvi mašinas į kiemą ir išpylėme, išaugo didelis kalnas gražiausio kuro, kad net praeiviai stoviniavo ir stebėjosi. Mano Jonas tik rankas trina ir džiaugiasi. Ką gi, visiems metams apsirūpinome anglimis. Talkininkams nepagailėjome to, ką žadėjom. Tiesa, gerokai nuvargom, bet buvome laimingi, nuveikę tokį didelį darbą. Malkų gauti buvo paprasčiau. Mieste stūksojo daug apleistų apgriuvusių medinių namukų, kuriuos žmonės vertė malkoms. Vienas toks namukas stovėjo gale mūsų sodo. Jonas su talkininkais visą jį susigabeno. Kai ką panaudojo savo staliaus darbams, o kitą dalį per žiemą sukūrenom. Dabar, kai rašau šias eilutes, atrodo net nebeįdomu, o tada buvo gyvybinis reikalas”, – 1977-aisiais rašė kompozitorius.

Startavo mėnesiu vėliau

Pasak J. Karoso, iš Šiaulių muzikos mokyklos direktoriaus pareigų jis buvo atleistas ir Klaipėdos muzikos mokyklos vadovu paskirtas nuvykus į Vilnių 1945-ųjų vasaros pabaigoje.

O pačios mokyklos veiklos pradžia „kiek susivėlino” – mokslo metai buvo pradėti spalio 1-ąją.

Baigiamųjų muzikos egzaminų Klaipėdos muzikos mokykloje komisija 1952-aisiais. Iš kairės į dešinę: mokytojai Šiaučiulis, Povilas Pokrovskis, Elena Mažrimaitė-Dirsienė, Juozas Karosas, Antanas Sodeika, Klemensas Griauzdė, J. Biliūnas. Nuotrauka iš knygos „Nueitas kelias”

„Iš pradžių trūko pedagogų. Bet nenustojome vilties, kad jų atsiras, o kol kas dirbome su tais kadrais, kurie jau buvo. Kol sulauksime kvalifikuotesnių kadrų, savo sūnų Algirdą, Šiaulių muzikos mokyklos mokinį, taip pat pakviečiau mokytojauti. Dirbti su pradedančiais aukštos kvalifikacijos nereikia, užtenka nuoširdaus bendravimo ir kantrybės. Pats pasiėmiau dėstyti kelias disciplinas: fortepijoną, smuiką ir net violončelę. Nedelsdamas atsigabenau ir savo brangiausią turtą – šeimą. Kartu pasiėmiau senąjį fortepijoną, dar vieną kitą daiktą. Šeimai butas, mokykla, sodas labai patiko, užmiršom daug ko nustoję. Buvom labai laimingi, kad vėl pradedame naują muzikinį gyvenimą, pilną sumanymų ir vilčių. Jautėmės tarsi atgimę.<…> Mano kabinetas buvo kiek nuošaliau nuo kitų auditorijų ir buto. Kai tik baigiasi mokykloje pamokos, viskas aprimsta, būdavo, užsidarau kabinete ir netrukdomas rašau”, – prisiminė kompozitorius.

Pasak J. Karoso, pirmaisiais ir antraisiais mokslo metais muzikos mokyklai labai pravertė jo paties surinktos natos.

Klaipėdos septynmetės muzikos mokyklos violončelės mokytojas J. Klimas su mokiniu V. Staneika pamokoje 1954-aisiais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Tik gaila, daug nesąžiningų mokinių išsivažinėjo negrąžinę natų, buvo atsitikimų, kad net mažų smuikelių nesugrąžino. Tada mokinių nubyrėdavo daug. Klaipėdos naujieji gyventojai buvo nepastovūs, kilnojami iš vienos vietos į kitą”, – rašė muzikas.

Sužavėjo vokiečių belaisviai

Savo atsiminimuose jis mini ir faktą, kad Klaipėdoje tuo metu veikusioje karo belaisvių stovykloje buvo ir „gerų muzikų”. Konkrečiai kompozitorius išskyrė smuikininką P. Etlingą.

„Aš sumaniau duoti jam klavyrą, kad jis su pianistu surepetuotų. Tada abu pasikviesiu į muzikos mokyklą, ir jie atliks mano naują kūrinį J. Banaičiui. Kai atvažiavo J. Banaitis su savo žmona Kazimiera Kymantaite, paklausiau, ar jis sutiktų paklausyti vokiečių belaisvių muzikų atliekamo mano koncerto smuikui. Abu Banaičiai labai susidomėjo ir pritarė šiam sumanymui. Ir ką gi, koncertas buvo taip atliktas, kad mes visi klausiusieji susižavėjome”, – rašė J. Karosas.

Klaipėdos muzikos mokyklos direktorius Juozas Karosas dirigavimo pamokoje. Akomponuoja – A. Martinkus, mokinys – Juščius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Beje, tai buvo ne vienintelis belaisvių indėlis į atsikuriančią muzikos mokyklą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Vytauto Tininio jau po jo mirties išleistoje knygoje „Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisviai Lietuvoje 1944-1949 m.” rašoma, kad 1945 m. rudenį šiai mokyklai trūkstant mokytojų karo belaisvis K. Haydnas, puikus smuikininkas, lagerio viršininkui leidus ėmė mokyti būsimus smuikininkus. K. Haydnas buvo geras, vertinamas pedagogas.

Juozas Karosas pamokoje 1954-aisiais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Belaisvis greitai pramoko lietuviškai, imtas vadinti sulietuvinta K. Gaidelio pavarde. Vėlesniais metais jis net surengė keletą uždarų koncertų. Klaipėdoje jis užsibuvo ilgėliau ir namo išvyko apie 1952 m., mat negalėjo įrodyti esąs Vokietijos pilietis. Valdžia jį laikė Klaipėdos krašto vokiečiu ar lietuvninku, o tokie negalėjo laisvai palikti Sovietų Sąjungos”, – rašė V. Tininis.

Neaiškus paskyrimas

Minėtasis 1949 m. vasario 23 d. VK dokumentas, kuris paskatino pasidomėti J. Karoso pėdsakais pokarinėje Klaipėdoje, skelbia: „Patvirtinti Drg. KAROSĄ, Juozą s. Jurgio Klaipėdos Septyniametės Muzikos mokyklos Direktoriumi”.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Koks galėjo būti šio sprendimo motyvas, kai mokyklos direktoriumi J. Karosas jau buvo nuo 1945-ųjų, kompozitoriaus atsiminimuose aptikti nepavyko.

„1956 m. aš užbaigiau savo muzikinę veiklą Klaipėdoje, kur atkūręs muzikos mokyklą keletą metų direktoriavau”, – tik tiek teaprašė savo knygoje muzikas, po 1945-ųjų atsiminimuose išskyręs tik kai kurių savo kūrinių atsiradimo aplinkybes, bendradarbiavimą su teatrais, gedulą mirus buvusiam mokytojui Juozui Gruodžiui, išvykas į kitų SSRS respublikų kompozitorių plenumus bei respublikines dainų šventes.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus rašo, kad Klaipėdos septynmetė muzikos mokykla buvo atidaryta 1948 metais. Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija savo puslapyje rašo, kad tais metais „prie mokyklos” buvo atidaryta septynmetė vaikų muzikos mokykla, tad iš tokių atskirtų teiginių jau sunku daryti išvadą, ką gi reiškė mintasis VK sprendimas J. Karosui – naujas papildomas pareigas ar tiesiog buvo pakeistas senųjų pavadinimas.

1956–1981 m. J. Karosas dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos choro dirigavimo katedros vyresniuoju dėstytoju. Nuo 1965 m. jis buvo docentas, nuo 1977 m. – profesorius.

1981 m. Vilniuje einant 91-uosius metus mirusio J. Karoso atminimas Klaipėdoje yra įamžintas jo vardo gatve, 1990-aisiaias jis buvo suteiktas ir tuometinei Klaipėdos 1-ajai vaikų muzikos mokyklai.

Juozo Karoso muzikos mokykla šiandien. Portalo archyvo nuotr.