Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gubernatorius Antonas Alichanovas tęsia mitologijos apie „eksklavą blokuojančią Lietuvą” repertuarą savo šalies žiniasklaidoje. Dar gąsdina Kremliaus šutvei pasiūlęs atsakomųjų veiksmų prieš Lietuvą galimybių. Žada, esą šios priemonės žlugdyte sužlugdys mūsų ekonomiką.

Žinant mūsų politikos formavimo ir valdymo ydas, „Lietuvos geležinkeliams” (LTG) neteks vėl ieškoti naujo vadovo, vietoje neseniai paskirto Egidijaus Lazausko. LTG nuotr.

Kažkada padoriame buvusiame leidinyje „Vedomosti” paskelbtas interviu – šlakelis žibalo šiaip jau išsikvepiančiam Rusijos propagandos vajui apie blogą Lietuvą, kuri pasinaudodama Europos Sąjungos (ES) už karinę invaziją Ukrainoje nutarė užgniaužti deguonį nuo „motininės” Rusijos atskirtam regionui prie Baltijos jūros.

Kodėl ši propagandinė istorija po Lietuvos valdžios sprendimo ryšium su ES antikarinėmis sankcijomis sukėlė tokią pasipiktinimo bangą Rusijoje ir net privertė susimąstyti Briuselį? Atsakymas galėtų būti labai paprastas: dirva jai buvo ruošiama ne vieną dešimtmetį. Esą NATO šalių (Lietuvos ir Lenkijos) apsuptas Kaliningrado regionas negali būti visiškai (kaip Maskvai atrodo) saugus. Todėl jį būtina militarizuoti, kurti alternatyvią posovietinei energetikos infrastruktūrą.

Iki šiol toji propagandinė koncepcija neveikė. Kaliningrado srities nepuolė nei Lenkijos, nei Lietuvos, nei kitų NATO šalių kariškiai. Nepaisant šimtamilijoninių investicijų į alternatyvią gamtinių dujų perdavimo infrastruktūrą (Kaliningradui buvo specialiai pastatytas mūsų „Independence” laivo su suskystintųjų gamtinių dujų išdujinimo įranga analogas „Maršal Vasilevskij”, įrengtos požeminės dujų saugyklos), o Lietuva nė sykio iki šiol neleido suabejoti savo, kaip dujų tranzito iš Rusijos į Kaliningrado sritį partnerės patikimumu – dujos per Lietuvą tekėjo, o prieš Rusijos pradėtą karą Ukrainoje „Maršal Vasilevskij” po pasiplaukiojimų Pasaulio vandenynais stojo į Kaliningrado uosto reidą rūdyti.

O dabar – šit kokia palanki proga parodyti, kad visos „atsargumo” priemonės, kurių ėmėsi Kremlius savo regiono saugumui užtikrinti, nebuvo bevertės. Ir, žinoma, palankiausia proga Vladimiro Putino režimo „giliosioms gerklėms” šaukti-rėkti per visą pasaulį.

Neatkreipusi dėmesio į šį svarbų aspektą mūsų valdžia šią propagandinę bylą komunikacijos požiūriu prakišo.

Dabar dėl to tenka laukti, kaip apie reikalą pasisakys Briuselis – išsakys tvirtą požiūrį dėl savo paskelbtų sankcijų, ar atlyš Lietuvą palikdamas kvailio vietoje.

Antroji alternatyva būtų prasta išeitis. Nes, žinant mūsų politikos formavimo ir valdymo ydas, „Lietuvos geležinkeliams” (LTG) neteks vėl ieškoti naujo vadovo, vietoje neseniai paskirto Egidijaus Lazausko. Jis pareigose pakeitė buvusį – Mantą Bartušką, kurį susisiekimo ministras Marius Skuodis banaliai paaukojo po to, kai LTG po JAV paskelbtų sankcijų Baltarusijos režimui toliau į Klaipėdos uostą vežė baltarusių įmonės „Belaruskalij” pagamintas trąšas.

Nauja LTG vadovybė, išanalizavusi „ketvirtąjį” ES sankcijų prieš Rusiją paketą, pati, atrodo, be papildomos politinės palydos, informavo kai kuriuos savo klientus, kad nuo birželio vidurio iš Rusijos ir kitur nebeveš juodojo metalo gaminių, cemento ir kai kurių kitų prekių. Bent jau viešojoje erdvėje visa ši istorija atrodė būtent taip, nes, kaipo tvirtina mano kolegos, paskelbus apie atitinkamą sprendimą dėl pervežimų į Kaliningradą, oficialiai jo išsamiau nekomentavo niekas iš mūsų valdžios atstovų. Net tarptautinei žiniasklaidai.

Tik kažkodėl atrodo, kad visa nebuvo taip, kaip atrodė viešojoje erdvėje…

Žinant, kaip mūsų politikai mėgsta prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, nė kiek nenustebčiau, jeigu „kadrinis” klausimas iškiltų ir šiuo atveju. Politikams patinka pozuoti prieš televizijos kameras, tačiau kada jiems tenka priimti prieštaringus sprendimus, susigūžti tenka žemesnės grandies – dažniausiai valstybės valdomų įmonių vadovams. Jei ne iškart, tai po tam tikro laiko. Kada politinė opozicija virsta pozicija. Visiškai nesvarbu, kokiu lygiu – nacionaliniu ar savivaldos – tai įvyksta.