P0

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Pempininkai ir Naujakiemis: „grynai klaipėdietiški” II (2)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-07-09


Ciklo „Urbanistiniai jubiliejai” rašinyje „Atvira Klaipėda” tęsia penktadienį pradėtą papasakojimą apie IV numerį sovietmečiu gavusio gyvenamojo rajono, kurį sudaro Pempininkų ir Naujakiemio mikrorajonai, istoriją.

Antrojoje rašinio dalyje – apie naujakurių ir architektų keiksnotą statybų kokybę, nepavykusius statybinius eksperimentus, pranašišką įspėjimą dėl mėsos kombinato kaimynystės ir išskirtinį prekybos bei paslaugų centrą.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
„Tiesiog klaikus vaizdas”

Ilgai netrukus po rajono statybų pradžios „Tarybinėje Klaipėdoje” pasirodė jau ir ne tik gražūs kaip iki tol jų aprašymai.

„340 butų neišbrendamame purvyne <…> Prie pat apdailinamų namų kažkoks slegiantis, tiesiog klaikus vaizdas. Automašinos su lentomis, skiediniu, kitokiomis medžiagomis buldozeriais prie namų velkamos. Nuo vieno namo prie kito ir su ilgais auliniais batais sunku praeiti. <…> Prie kai kurių ką tik išmūrytų, dar statomų namų ir privažiuoti, ir prieiti kur kas patogiau, negu prie apdailinamų. Vadinasi, ne vien gamta kalta. Statybos organizacija netikusi. Tikra bėda: išmūrijo namus, kraustosi į juos apdailininkai, drauge ateina ir požeminių komunikacijų klojėjai. Ima rausti, kasti skersai ir išilgai kiemus. Suverčia, sujaukia ir visus takus, buvusius privažiavimo kelius”, – 1967-ųjų lapkritį rašė žurnalistas Nikodemas Sarulis.

Bernardo Aleknavičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Statybos valdybos Nr. 7 viršininką A. Urbonavičių ir vyriausiąjį inžinierių I. Jakaitį dėl tokios padėties peikęs žurnalistas dar pridėjo ir tai, kad apdailininkai, elektrikai, ir santechnikai namuose pradėjo darbuotis generaliniam rangovui dar nebaigus sumontuoti stogelių virš išorinių durų, o „rūsiuose velnias kojas gali nusilaužyti, ir vanduo juose telkšo”.

„Dar praėjusią savaitę septintajam namui SV-7 darbininkai stogą tebedengė, dailidės pirmuosius langų blokus į angas įspraudė. Pusantro mėnesio beliko tokio įmirkusio namo apdailai”, – sovietinės statybos eigą atvirai aprašė žurnalistas.

Perspėjo dėl mėsos kombinato smarvės

1968-ųjų vasarį „Tarybinė Klaipėda” pranešė apie tebesitęsusius projektavimo darbus – Miesto taryba svarstė antrojo mikrorajono detalaus išplanavimo projektą.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Šiame mikrorajone gyveni 12 tūkst. gyventojų. Bus pastatytos trys vidurinės mokyklos, 4 vaikų darželiai-lopšeliai, didelis prekybinis centras, automatinė telefono stotis, kvartalinis parkas-sodas, plaukymo baseinas ir eilė kitų visuomeninių įstaigų. Antras mikrorajonas bus pradėtas užstatyti jau šiais metais”, – skelbė dienraštis.

Balandžio pradžioje Pempininkų mikrorajono projektinė užduotis buvo svarstoma ir LTSR Architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių susirinkime. Ją rekomenduota „priimta už pagrindą”, bet su 12 pastabų.

Tarp jų buvo pastebėjimai, jog reikia numatyti „pirmos reikšmės pramoninių prekių parduotuvę”, patalpas „vaikų konsultacijoms” ir vaikų bibliotekoms; „atlikti supiltų kalnelių detalizaciją, priimant dėmesin tai, kad reikėtų sumažinti šlaitų nuolydžius, dėl ko jie mažiau nukentėtų eksploatuojant”, išanalizuoti ar tikslinga daryti balkonus rytų pusėje; rekomenduoti VK namų valdybų dirbtuves statyti pramoniniame rajone.

Albino Stubros nuotrauka, paskelbta „Tarybinėje Klaipėdoje”

O iš kitą dieną vykusio Miesto užstatymo tarybos posėdžio protokolo matyti, kad vis dar nebuvo išspręstas „kanalizacinių vandenų nuleidimo klausimas”. Visgi ši taryba siūlė Vykdomajam komitetui (VK) projektinę užduotį aprobuoti atsižvelgiant į keletą pastabų. Viena iš jų – nedaryti gruntinių kalnelių prie Baltijos ir Taikos prospektų bei mikrorajono centre, prie vandens baseinų. Taip pat buvo nurodyta, kad visam gyvenamajam rajonui skirtam kino teatrui turėtų būti parinkta tokia vieta, kuri būtų nutolusi nuo tolimiausio namo ne daugiau kaip 1,5 km. Dar viena pastaba buvo išreikšta dėl prie Baltijos prospekto projektuoto vieno aukšto „vaikų konsultacijos” pastato – nurodyta, kad jį reikėtų perkelti į mikrorajono vidų.

Taip pat ši taryba išreiškė abejonę dėl Miestų statybos projektavimo instituto (MSPI) siūlymo iškart projektuoti 300 ha ploto gyvenamąjį rajoną, skirtą 80-90 tūkst. gyventojų ir turintį vieną bendrą visuomeninį-prekybinį centrą, nes toks darinys prieštarautų ir miesto generalinio plano principams, ir statybos normoms bei taisyklėms.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Pastabų projektuotojams tuo metu turėjo ir statybininkai. Balandį „Tarybinėje Klaipėdoje” paskelbtame tekste Statybos tresto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Povilas Rožanskas prognozavo, kad jau statomo ketvirtojo ir dar tik planuose esančio penktojo gyvenamojo kvartalo gyventojai „neminės geru žodžiu architektų, sanitarinės tarnybos, kitų vadovaujančių darbuotojų”, parinkusių sklypą mėsos kombinato statybai.

„Menkas malonumas gyventi kaimynystėje su mėsos kombinatu”, – pranašiškai rašė P. Rožanskas.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Turėjo tada jis ir kitokių pastabų projektuotojams.

„Prieš pusantrų metų atėjo pirmieji statybininkai į naująjį Baltijos statybų rajoną. Penkiaaukščių „dėžute” pelkėtuose laukuose pradėjome statyti. Na, ir vargome mes du pavasarius ir vieną rudenį. Ir dabar dar tebevargstame ten. O toliau? Miesto vykdomojo komiteto kapitalinės statybos skyrius Naujakiemio mikrorajone bepasiliko sau (neskaitant devyniaaukščių) kaip įdirbį sekančių metų atidavimui tik keturis gyvenamuosius namus. Reiškia, kitąmet jau turėsim atiduoti naudojimui pirmuosius namus Baltijos rajono Pempininkų mikrorajone. Nejaugi ir tą naująjį plotą pradėsime užstatyti be išankstinio teritorijos paruošimo, nepaklojus kvartalo viduj inžinerinių tinklų, nenutiesus privažiavimo kelių? Juk dabar dar nėra projektinės dokumentacijos šiems darbams Pempininkų mikrorajone, nežinia, kada ji bus. Miesto statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyrius neįstengia naujoms statyboms laiku techninės dokumentacijos paruošti. Mes visą laiką miname projektuotojams ant kulnų, patys purvan brisdami, daug darbo, lėšų tam eikvodami. Naujų kvartalų gyventojai, kartu su mumis brisdami purvą mus keiksnoja”, – rašė P. Rožanskas.

Langai į angą netelpa, sėda pamatai

Ilgai netrukus „Tarybinė Klaipėda” pradėjo gvildenti ir naujųjų namų statybos kokybės temą.

Bernardo Aleknavičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Ar visi naujakuriai džiaugiasi butais ir geru žodžiu mini statybininkus? Anaiptol! Daug skundų dėl statybinės produkcijos kokybės, pernelyg daug priekaištų rangovinėms organizacijoms. Na, ir patys statybininkai nepatenkinti savo rankomis atlikto darbo kokybe”, – rašė žurnalistas N. Sarulis.

„Mums, apdailininkams, pradžia iš esmės niekada gera nebūna. Neatsimenu tokio atvejo, kad nors pusėtinai būtų koks pastatas apdailai paruoštas. Mūrininkai išeina iki galo neatlikę savo darbo. Žiūrėk, viename bute iš lubų styro betono luitas, kitur – montažinės kilpos ant kanalinių blokų nenupjaustytos. Lietaus vanduo ne lietvamzdžiu, o šalia jo teka nuo stogo, nes angos iki galo neužtaisytos. Ištisus mėnesius permirkusios sienos džius. O kokia mūro darbų kokybė? Į vieną angą langų blokas netelpa, kitur jį plytomis apkamšyti reikia. Kai kur pertvaras tinku tvirtinti tenka, sienas storiausiu sluoksniu lyginti prisieina. <…> Dienos, savaitės praeina, kol keltuvus apdailos medžiagoms paduoti prie namų įrengia, vandenį kol pajungia. Namo Nr. 16 Baltijos rajone butuose grindis alyvuoti, sienas dažais dengti ėmėme dar nepradėję sanitariniuose mazguose grindims pagrindo. Nebuvo galima medžiagas prie namo privežti. Keturias sekcijas keturioliktajame name ištinkavome vandenį iš griovių, duobių kibirais semdami. Visą šešioliktąjį namą ištinkavome negavę nė vieno kibiro kalkių skiediniui pariebinti. Iš viso, su medžiagomis labai striuka. Pastaruoju metu mažai begauname glaisto. Visai nebeleidžia lubų glaistyti, nors tai būtina daryti, kad dailiau atrodytų. Ir grindims, tinko paviršiui padengti menkai benaudojame glaisto. O šie paviršiai labai grubūs, ir neglaistytus stačiai neįmanoma padoriau nudažyti. Suprantame, reikia taupyti medžiagas. Bet kodėl tai daroma kokybės sąskaita?” – atvirai korespondentui klojo kompleksinės apdailininkų brigados vadovas P. Račkus.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

O SADV-6 dažytoja E. Simaškienė žurnalistui pripažino, kad ne į kiekvieną išdažytą butą ramia širdimi eitų įsikūrus naujakuriams. Anot jos, pirmiausia tinkamai išdažyti butus trukdė skuba – dėl spaudžiančių planų niekas nebepaisydavo šlapių sienų ar drėgnų grindų.

„Daugelis, pavyzdžiui, skundžiasi grindimis. Jose atsiveria dideli plyšiai, nusilupa dažai. <…> Sukloja grindis iš drėgnų lentų ir dažniausiai paskutinėmis ketvirčio dienomis. Nuobliuoja, tuoj alyviname. Nesusigėrė kaip reikiant alyva, o mes glaistome. Dar dorai neišdžiūvus – jau dažome. Dažnai dar po glaistymo ar net pirmo uždažymo ima vaikščioti po butus kitų specialybių darbininkai, primindo, priteršia. Ir apdailos medžiagos prastos. Tą patį glaistą atveža tokį liesą, kad jis išdžiuvęs tiesiog dulka. Dažus gauname be jokio pasirinkimo – nei pagal kokybę, nei pagal spalvas. Kokius duoda, tokiais ir dažome”, – apie sovietinių statybų realybę dėstė dažytoja.

„Nuo būsimo žiedo, kur susikurs Baltijos ir Taikos prospektai, į šiaurės pusę ėmė riedėti galingi ATK-2, ATK-5 savivarčiai, kurie veža gruntą būsimam Baltijos prospektui. Atvežtas žemes išpila ATK-2 vairuotojas Konstantinas Abromavičius”, – skelbė prierašas po „Tarybinėje Klaipėdoje” paskelbta Albino Stubros nuotrauka

Tuo metu SADV-6 vyresnysis darbų vykdytojas J. Isoda teigė, jog tik džiaugiasi gavęs, kad ir drėgnų grindlenčių.

„Mes net ir netikriname grindlenčių drėgnumo – išskėstomis rankomis dailidės laukia jų. Įsivaizduoju, kaip koneveiktų mane darbininkai, na, ir valdybos vadovai, jeigu grąžinčiau bent vieną automašiną lentų, nes jos pernelyg žalios. O kokie gaunami langai, durys? Kai kurie langų rėmai taip pašiurpę, kad ir po milimetriniu glaisto sluoksniu negalima nelygumų paslėpti. <…> Vis dar prastas tebegaunamas tinkavimo skiedinys. Anksčiau jam pariebinti atveždavo į objektus kalkių tešlos. Dabar tik kalkių pieno retkarčiais tegauname. Dažnai jis toks liesas, kad ir daug įpylęs skiedinio nepariebinsi”, – atviravo ir J. Isoda.

Petro Peleckio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

O Valstybinės statybos inspekcijos viršininkas K. Baršauskas įvardijo dar vieną „nuostabios” statybų kokybės priežastį – statybininkai iš užsakovo visada gaudavo tuos pačius sąmatoje numatytus pinigus, „jokio skirtumo nėra ar dailiai išdažytas butas, ar tik ištepliotas – atlyginimas darbininkams tas pats”. Pridėjo jis ir pastebėjimą apie sąžinę.

„Yra mūsų statybose žmonių, kurie be sąžinės graužimo sieną, kreivai išmūrytą, paliks, grindis ant banguoto pagrindo paklos, radiatorius leis sukabinti netinkuotose angose”, – kalbėjo viršininkas.

Komunistinės šeštadienio talkos dieną dirba septintosios statybos valdybos statybininkai, statantys Pempininkų prekybos centrą. Iš kairės: K. Tolis, M. Zikas ir A. Janušauskas. Albino Stubros (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Beje, viename iš „Tarybinės Klaipėdos” numerių Statybos tresto technikos skyriaus viršininku tapęs Nikodemas Sarulis buvo išvardijęs kiek tuo metu kainuodavo konkrečių objektų statyba: 60 butų penkiaaukščio – 300 000 rublių, 90 butų – 450 000 rublių, 72 butų devynaukštis – 411 000 rublių, 280 vietų lopšelis-darželis – 260 000 rublių.

Kad laikas nelabai sprendė statybų kokybės klausimą rodo ir po poros metų, 1970-ųjų liepą, „Tarybinėje Klaipėdoje” paskelbtas Respublikinio statybos organizavimo techninio tobulinimo tresto Klaipėdos zonos kokybės inspektoriaus A. Misiūno tekstas, kuriame jis išvardino kitas IV rajone išryškėjusias problemas.

„Labai daug žalos padaro grunto po pamatais peršaldymas. Taip įvyko IV rajone stambiaplokščių namų Nr. 13, 14 ir 15 statyboje. Padarius pamatus, nebuvo pakankamai, užpilta žemėmis. Pamatų pagrindai nuo peršalimo buvo iškelti ir vėliau sėdo. Ypatingai tas pasireiškė 14-ame name, kur keturiuose iš šešių laiptų narvelių atsirado plyšiai. Prisiėjo plyšius kyliuoti, užtaisyti cementiniu skiediniu. Reikia toliau stebėti, ar pamatai toliau nenusėda. Nerūpestingai dedami pamatai po pertvaromis. Vietoj pamatų ant supilto grunto dedamos sąramos ir mūrijamos pertvaros. Taip pamatai buvo padaryti vaikų darželyje Nr. 47 IV rajone ir po žiemos šalčių išvirto. Konkrečiai dėl šio broko šiuo atveju kalti SV-2 darbų vykdytojai V. Venckevičius ir vyresnis darbų vykdytojas A. Petrikas. Yra paruošta medžiaga patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. Panašiai įvyko III ir IV rajonų visuomeniniuose centruose (universalinė parduotuvė, restoranas). <….> IV rajone statomoje mokykloje durys nelabai tvirtai įstatytos. Vykdant mūro darbus žiemos metu, į skiedinius reikalinga dėti cheminių priedų, skiedinius laikyti apšildytose dėžėse ir pašildyti karštu vandeniu. Tačiau to nebuvo paisoma name Nr. 18 IV rajone. Atėjus pavasariui, sienose įvyko sėdimai, atsirado plyšiai. <…> Neaukšta santechnikos darbų kokybė. Vamzdžiai eina nelygiai su siena, yra kreivi. Tokia padėtis yra IV rajono mokyklos statyboje. Čia radiatoriai sudėti per aukštai, toli nuo sienos, nevienodais atstumais”, – rašė inspektorius.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Dėl statybininkų „chaltūros” tuo metu viešai skundėsi ir architektai.

„Klaipėdiečiai architektai pagrįstai skundžiasi, kad statybininkai mieste nepastatė dar nė vieno namo visiškai tokio, koks buvo suprojektuotas. Nepadeda ir autorinė priežiūra. Vyriausiasis projektų architektas Gytis Tiškus sako: „Boilerines suprojektavome iš raudonų plytų, o statybininkai sumūrijo iš geltonų. Ar benugriausi? Panašių atvejų daug”. Užbaigtas trečiasis ir baigiamas Baltijos rajonas yra savitos planinės struktūros, abiejuose rajonuose išaugo nemaža originalių devyniaaukščių „klaipėdietiškų” gyvenamųjų namų. Gaila dėl medžiagų tiekimo nesklandumų ir jie dar ne tokie, bet vis jau šis bei tas”, – „Statyboje ir architektūroje” 1971-aisiais rašė Alfonsas Vabalas.

Planus pakoregavo namų statybos kombinatas

Paraleliai su gyvenamaisiais namais rajone buvo statomi ir kiti objektai. 1968-ųjų liepą „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistas N. Sarulis pranešė, kad Juozo Kaubrio vadovaujama brigada „iš karto kelia dviejų vaikų lopšelių-darželių sienas”.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Vieno jų pagrindiniai korpusai jau po stogu. Mūrijamos pertvaros, atliekami kiti darbai ruošiant objektą apdailai. Šį ketvirtį jį atiduoti reikia”, – rašė korespondentas.

O rugsėjį jis pranešė apie pasitarimą miesto Vykdomajame komitete, kur buvo dėliojami 1969-ųjų statybos planai. Jo metu buvo nutarta, kad tais metais naujame rajone turi būti pastatyti septyni namai Naujakiemio mikrorajone ir aštuoni Pempininkų mikrorajone, nors pastariesiems dar nebuvo techninės dokumentacijos ir tai gąsdino Statybų tresto vadovus.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Po poros savaičių vykusio kito VK pasitarimo protokole rašoma, jog atsižvelgiant į tai, kad pirmame 1969-ųjų pusmetyje turėjo pradėti veikti naujas Klaipėdos namų statybos kombinatas, reikia pakoreguoti IV gyvenamojo rajono statybos planus.

„Anksčiau numatytus II – me „Pempininkų” mikrorajone statyti 8 mūrinius, vykdyti paliekant 4, pritaikant raudonų, plytų apdailą. Likusius II -me mikrorajone namus projektuoti stambiapanelinius, iš jų keturis įvesti 1969 m. eksploatacijon. Įvesti eksploatacijon 6 devyniaukščius namus (t.sk. 2 – 108 butų, 4 – 72 butų )”, – rašoma protokole.

Prekybos centras – antras toks Lietuvoje

1969-ųjų vasarį „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistas L. Antanaitis citavo Miesto kapitalinės statybos skyriaus viršininką K. Gedgaudą, anot kurio, tuo metu dvidešimtyje rajono penkiaaukščių jau buvo apsigyvenę daugiau kaip 5000 klaipėdiečių. Kai kuriuos iš jų korespondentas pašnekino: 1945 m. sausio 28 d. Šilutės plentu „su savo patikima patranka pražygiavusį” ir Klaipėdą batsiuviu dirbti sugrįžusį Dmitrijų Potapovą, „Baltijos” laivų statyklos 5-ojo cecho instrumentinės vedėją Liubov Nikolajevą, Jūrų prekybos uosto darbininką Vytautą Kelmicką.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Socialistinio Darbo Didvyrio Prano Lukošiaus brigada sparčiai mūrija XVII vidurinę mokyklą. Dvidešimt dviejų žmonių kolektyvas davė žodį iki balandžio 10 d. užbaigti konstruktyvinius darbus. Juozo Kaubrio, Boleslovo Žigo brigados triūsia prie visuomeninio prekybos centro. Tarp kita ko, toks prekybos centras bus antrasis respublikoje. Pirmasis jau plačiai atvėrė duris Antakalnyje – Vilniuje. Pirmame jo aukšte įsikurs įvairūs prekybos skyriai, o antrame – valgykla-kavinė, 150 vietų salė – skaitykla. Šalia prasidėjo automatinės telefono stoties su 2700 numeriais bei vaistinės statyba”, – rašė korespondentas apie architekto Gyčio Tiškaus suprojektuoto centro statybas.

Albino Stubros (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Tomas S. Butkus rašo, kad G. Tiškus projektavo ir šiame rajone pastatytą „Neringos” kultūrinio-buitinio aptarnavimo centrą, kuriame buvo numatytos prekybinės patalpos, paštas, vaistinė, konferencijų salė. O architektas Kazimieras Rimantas Balėnas suprojektavo du vietinės reikšmės aptarnavimo centrus – „Leliją” prie Baltijos prospekto ir „Draugystę” prie Debreceno gatvės.

„Kiek tolėliau kyla į viršų 3 gyvenamieji namai po 85 butus. – O štai į šiuos du namus po 50 butų, – pasakoja Grigorijus Trimailovas, – jau įžengė apdailininkai. Šiemet Baltijos rajoną papuoš 5 devyniaaukščiai, 6 penkiaaukščiai namai, du vaikų lopšeliai-darželiai, kirpykla, rūbų siuvimo ateljė ir kiti buitinio aptarnavimo taškai. Poryt itin bus gyva naujame lopšelyje-darželyje Nr. 7. Šį šviesų, erdvų, puikiai įrengtą pastatą „okupuos“ 230 „Trinyčių“, „Gulbės“, kojinių, siuvimo fabrikų, autotransportininkų, prekybos valdybos darbuotojų vaikų. <…> Po savaitės kitos pakvies tiek pat mažųjų ir antrasis lopšelis-darželis Nr. 8”, – apie padėtį rajone 1969-ųjų pradžioje rašė žurnalistas L. Antanaitis.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

O Komunalinio ūkio valdybos viršininkas Z. Vainoras po savaitės šio laikraščio skaitytojams pranešė, kad „jeigu gyvenamųjų namų statytojai laiku paklos komunikacijas, dar šiemet Baltijos prospekte, dubliuojanti gatvė turėtų sujungti Šilutės plentą su Taikos prospektu”.

Tačiau jau spalį „Tarybinėje Klaipėdoje” pasirodė Statybos ir architektūros skyriaus viršininko pavaduotojo K. Baršausko tekstas, kuriame jis dėstė, kad su vienu iš naujųjų rajono darželių tikrai nebuvo viskas gerai.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Valstybinė komisija priėmė eksploatacijon 280 vietų vaikų darželį-lopšelį IV gyvenamajame rajone su širdgėla. Statybininkų darbą galėjome įvertinti silpnu „trejetu”. Kur nepažiūrėsi, visur nelygumai lubose, sienose, palangėse, grindyse. Pažiūrėk ant stogo, ir ten brokas. Niekaip nesisekė SV-2 darbų vykdytojui K. Kriščiūnui ir vyresniajam darbų vykdytojui A. Petrikui kas dieną siekti aukštos darbų kokybės šiame objekte. Tuo tarpu SNDV-9 gerai sutvarkė vaikų darželio-lopšelio aplinką”, – rašė K. Baršauskas, paminėjęs, kad džiugu buvo priimti 1392 vietų vidurinę mokyklą IV rajone, kur komisija statybininkų darbą įvertino „labai gerai”.

Namai „nuo ratų” nelabai pavyko

1970-ųjų balandį „Tarybinės Klaipėdos” korespondentas S. Noreika rašė, kad tuo metu Pempininkų mikrorajono statybvietėje buvo galima matyti aštuonis bokštinius ir keturis ekskavatorinius kranus.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Keturi stambiaplokščiai namai su 300 būtų jau gatavi. <…> Trys montuojami, keliems pamatai daromi. Prie statybų konvejerio Pempininkuose šiomis pavasario dienomis darbuojasi keli šimtai darbininkų… <…> Dabar statomas Pempininkų mikrorajonas labai monotoniškai atrodo. Iki rudens vaizdas pasikeis. Tarp stambiaplokščių pilkų penkiaaukščių išaugs devynaukščiai mūriniai namai. Tokių bus šešetas. Vieną jų mūrija SV-7 Kazio Paulausko brigada. Antro aukšto sienas kelia. Trijų būsimų devynaukščių vietoje pluša SV-7 Juozo Puznecko, Vyto Buzo ir Jevgenijaus Аlеksejevo brigadų žmonės. <…> Beje, keli V. Buzo brigados darbininkai triūsia vaikų darželiui Nr. 49 skirtoje vietoje. Šis ir jau baigiamas montuoti vaikų darželis Nr. 47 dar šiemet atvers duris vaikučių būriui. Jų atidavimo terminas – trečias ketvirtis. Metų pabaigoje planuojama užbaigti statyti ir trečioji 280 vietų ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaiga”, – rašė S. Noreika.

Anot jo, nuo Šilutės plento prasidėjusios namų statybos tuo metu jau buvo pasiekusios Taikos prospektą.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Čia, pačioje Taikos ir Baltijos prospektų sankryžoje, dedami pamatai 90 butų namui Nr. 21. Daro tai SNDV-9 žmonės. <…> Nulininkai pradeda dėti pamatus ten pat ir kitam 90 butų namui Nr. 19. O arčiausiai Taikos prospekto būsimam šešiadešimtbučiui, kuris statybų dokumentuose pažymėtas 22-u numeriu, pamatai jau gatavi, vežamos cokolinio aukšto detalės. Netoliese jo būsiąs toks pats namas jau montuojamas. Beje, namas Nr. 22 bus montuojamas nuo ratų, kaip jau daro J. Kaubrio vadovaujami montuotojai, statą 90 butų namą Nr. 15”, – rašė žurnalistas.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Tačiau jau birželį jo kolega V. Bajoras informavo, kad nelabai kas gavosi statybininkams su ta naujove „montuoti namus nuo ratų” – taip buvo sumontuotas tik antras 90 butų namo Nr. 15 ir 60 butų namo Nr. 22 aukštas, o užbaigti jie „po senovei”. Taip esą nutiko dėl to, kad stambiaplokščių namų statykla „pradėjo nebesilaikyti detalių komplektavimo žiniaraščio”, pritrūko perdengimo plokščių ir kitų detalių, o jei ir veždavo ko reikia, tai vairuotojai nesilaikydavo grafiko ir detales teko tiesiog krauti ant žemės.

Gatvės – vėžlio žingsniu, butų paskyrimas – irgi

Statybos valdybos Nr. 7 vyriausiasis inžinierius I. Jakaitis 1970-ųjų gegužę „Tarybinės Klaipėdos” puslapiuose dėstė, kad Pempininkų mikrorajone vis dar nebuvo užbaigti inžinerinių tinklų tiesimo darbai, o Kelių statybos valdyba „vėžlio žingsniu vykdo darbus Taikos – Baltijos prospektų žiedo bei Taikos prospekto tęsinyje iki Naujakiemio gatvės”.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Vienur nėra padarytų net gatvių pagrindų, o kur jie yra, ten asfalto danga neįrengta. Galima buvo padaryti daugiau, kad šiuo metu jau galėtų važiuoti transportas. Deja, jokio privažiavimo į Pempininkų mikrorajono antrąją grupę nėra ir greitai nenusimato. Tuo tarpu stambiaplokščių namų gamyklos konvejeris sustoti negali, negali būti sustabdytas ir namų montavimas”, – rašė I. Jakaitis.

Jis neslėpė pasipiktinimo ir „įsigalėjusia labai nepageidaujama „mada” liftus devynaukščiams namas atvežti tik likus keletui savaičių iki valstybinės komisijos apsilankymo.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Nepilnai sukomplektuoti įrengimai Naujakiemio mikrorajono prekybos visuomeniniam centrui, Pempininkų mikrorajono perpumpavimo stočiai – ypatingai svarbiam objektui, kurio savalaikis užbaigimas nulems ir gyvenamųjų namų atidavimą. Reikia rimtai susirūpinti kad, atidavus gyvenamąjį namą, butų paskirstymo sąrašai jau būtų gatavi, kad nestovėtų namai ištisus mėnesius neapgyvendinti. <…> Į ilgai neapgyvendintą namą neretai prasiskverbęs nesąžiningas žmogus padaro daug žalos, ir dalį darbų iš naujo reikia po keliskart perdirbinėti”, – dėstė vyr. Inžinierius, paminėjęs ir faktą, kad Naujakiemio visuomeniniame centre dėl finansavimo stokos darbai nebuvo vykdomi apie metus, o numačius juos atnaujinti Prekybos valdyba atsibudo ir sugalvojo perplanuoti patalpas.

O 1972-ųjų balandį „Tarybinės Klaipėdos” žurnalistas V. Bajoras informavo, kad Pempininkuose vis dar nebuvo pakloti telefonizacijos tinklai.

Paskutinėje rašinio dalyje:

Išskirtinės vaistinės likimas

Kodėl rajonas sovietmečiu buvo vadinamas išskirtiniu?

Kaip atrodė „Pempininkai” prieš XXI amžių?

Kodėl gyvenamasis rajonas kelią sentimentus Klaipėdos merui?

Ką mano dabartiniai rajono gyventojai ir ką čia suplanavo valdžia?

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui


    2022-07-09

    2 komentarai “Pempininkai ir Naujakiemis: „grynai klaipėdietiški” II”

    1. AvatarLinas707 (IP: 88.119.136.5)

      Ačiū autoriui, puikus darbas, sukeliantis vaikystės ir paauglystės prisiminimus, kai tau iki smulkmenų pažystamas kiekvienas šio kvartalo “bordiūras”
      Beje plėtojant šio kvartalo temą, tai yra vaikiškas meninis filmas “Kaplya v more”, kur dalis butent filmuota “Neringos” ir “Aitvaro” aplinkoje. Jei kam smalsu pridedu nuorodą į youtubą https://youtu.be/wHhgRgT7tnw

    2. Avatara (IP: 88.94.95.130)

      idomu skaityti

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt